KAD BENT JIE UŽTARTŲ |
KAD BENT JIE UŽTARTŲ Tu pasitiksi Ją, kaip viešnią rūsčią, Gyvenimo ir amžinybės tarpdury, Ir niekad niekad jau tavęs nebus čia, Kur savo lūšnoj kietą vargą teturi. Bet stumsi nuo savęs Jos ranką šaltą, Kuri nukrės tave savu šiurpiu šalčiu, Ir ves tave, buities daužytą, maltą, Prie vartų amžina Teisybe spindinčių. Ir nežinia, kas lauks tavęs prie vartų: Gal protėviai, seni gyventojai Dangaus? Bent jie prieš Teismą didįjį užtartų Dar vieną vėlę žemėj vargusio žmogaus ... Ir pasitiks tave ten Rakto Sargas, Tavų darbų ir žygių knygon bežiūrįs ... Gyvenimas klaidus, toks menkas, margas, Ir vėl, kaip žaibas, pro tave praskris. |