VĖJAS GLUOSNIUOSE |
DVIEJŲ VEIKSMŲ DRAMATINĖ POEMA ANTRAS VEIKSMAS 6 SCENA KARALIUS (Draugiškai). Ar tau, jaunuoli, kada nors teko matyt karalienę Barborą? KAZIMIERAS Taip, karaliau. KARALIUS Aš mėgstu kalbėt su žmonėmis, kurie mate ją. Jų atminime ji gyvena tokia, kokios aš niekad nesu regėjęs, ir aš godžiai pasiimu iš jų naują jos atvaizdą. Aš ypač mėgstu kalbėt apie ją su jaunais žmonėmis: aš noriu jos atvaizdo švariuose veidrodžiuose, nesuteptuose atbukimo ir veidmainiavimo. Kada tu matei ją, kokia ji buvo tada? KAZIMIERAS Ji šypsojosi. Ji buvo labai laiminga. KARALIUS Tai turėjo būt labai seniai. KAZIMIERAS Labai neseniai, karaliau. KARALIUS Tavo amžiuje laiko supratimas kitoks. (Padeda jam ranką ant peties). Tavo akys panašios į jos: jose yra kažkas, kas išskiria judu iš viso pasaulio. Tu tapsi vienuoliu, ar kuo nors panašaus. (Nutolstančiu žvilgsniu). Jos žvilgsnis . . . Prieš sutikdamas ją, aš buvau šešėlinis karalius, kaip ir dabar. Seime mane supo ponų keiksmų ir tyškančių seilių voratinklis. Kai aš lenkdavaus jų siekimams, jie niekindavo mane. Kai aš išsitiesdavau ir pakeldavau balsą, jie mane apšaukdavo tironu ir imdavo megzti sukilimus prieš mane. Bet kada man prireikė ginti mano jaunąją karalienę, aš atradau savy liūto stiprumą. Aš atsistojau ant žemės tvirtai, kaip ąžuolas. Mano kelias buvo švarus ir aiškus. Aš buvau daugiau negu karalius. Aš buvau laisvas ir laimingas žmogus! (Jo balsas smunka). Dabar aš vėl visiškoje bajorų valioje: senesnis, silpnesnis, b3 vilties, be jos. KAZIMIERAS Jūs turite tai, ko nei vienas iš bajorų niekad neturės: jūsų pečius sveria milžiniška atsakomybės našta! Jūsų kraujas yra tas pat, kaip visų žmonių. Jūsų karūna uždedama ir nuimama žmonių rankomis. Bet atsakomybė išskiria jus iš visos karalijos. KARALIUS Tas pat kraujas ... Ar jėzuitai tave ir šito išmokė? Saugokis taip kalbėti kitiems — tave gali uždaryt. Manęs nebijok; karūna man pačiam nedaug reiškia. KAZIMIERAS Ar jūs kada nors pagalvojote, koks skausmingai didelis dalykas yra: laikyti tiek likimų savo rankose? KARALIUS Aš norėjau išlaikyti savo rankose vieną likimą, bet nepajėgiau. KAZIMIERAS Karaliau, kiek daug jūsų karalijos rankų šią naktį siekia duonos, vandens, meilės. Vienas jūsų mostas gali pripildyt jas, arba nustumti tuščiomis. Kiek stiprybės jūs atrastumėt, pasiaukodami savo karalijai. Istorijos prieblanda jau ima gaubti jos giliuosius miškus, jos ežerus ir sodybas. Toje prieblandoje stovite jūs, paskutinis gediminaičių ainis. Po jūsų dinastija išseks, kaip upė. Karalija iširs, tartum kandžių suėstas rūbas, ir tykaitiems priešams tereikės ištiest savo nagus, kad pasidalinus juo. Naktis ir žiema laukia karalijos. Tačiau jūs dar gyvenate, o, karaliau! Jūs nesate vienas ir silpnas, paskutinioji grandie didžiųjų valdovų grandinėje! Jų vizija vedė juos į neapmatomus tolius. Karalija tapo alpiai įtempto lanko styga tarp Baltųjų ir Juodųjų jūrų, ir jos strėlė taikė į begalybę. Ši valstybė yra jų pastatas, margas ir žemiškai netobulas, bet gimęs būrybos liepsnoje. Ir jos ugnis vienąsyk vėl išsiverš iš po užmaršties pelenų! KARALIUS Tavo balse, jaunuoli, yra karališko skambėjimo. Jis neramina mano kraują. Tokios mintys sukildavo man besiklausant Vilniaus katedros didžiojo varpo: gyvent ir kurt, gyvent ir kurt. Gal aš turėjau būti menininku — man būtų buvę lengviau. KAZIMIERAS Jūs galite būti menininku dabar: gyvenimo menininku. KARALIUS Jeigu aš sugebėčiau domėtis gyvenimu tiek, kiek menu. Mano atminty tėra paveikslai. Kokiam portrete aš mačiau tavo veidą? ... Taip! Dabar aš atsimenu. Dailininkas Pagnoni rodė Kazimiero drožinį, kurį jis nusipirko iš mužiko drožinėtojo. Jis niekad nebuvo matęs pamaldžiojo karalaičio, kurio veidas dvaro portretuose visai kitoks. Per sutapimą tačiau jis išdrožė kitą kilnų vaikiną, kuris būtų idealus dvariškis. KAZIMIERAS Aš dėkoju, karaliau. KARALIUS Kazimieras. . . Štai gediminaitis, kuris veikė dar mažiau už mane. Jis praleido savo gyvenimą melsdamasis, kaip ir aš, nors ne žemiškai būtybei. KAZIMIERAS Jūsų šviesybe. Jis buvo pasirinkęs sunkiausiąją gyvenimo kelią — siekti šventumo. KARALIUS Jis paskelbtas palaimintuoju, bet, Dievas žino, kada jį kanonizuos. Kartais mane sąžinė graužia: aš turėčiau belstis į Romos duris, daugiau rūpintis juo. Bet aš tikiuosi, kad jis man atleis. Dabar blogas laikas tokiems dalykams; bažnyčia tesirūpina kova su protestantais. Tik viena žmonių grupė išsprendė tą klausimą — liaudis jau vadina jį šventuoju. KAZIMIERAS Aš neabejoju, kad Kazimieras jums atleis. Kanonizavimas žemėje jam dabar nedaug tereiškia. Dabar jis žino, kad kelias į šventumą niekad nesibaigia; kad jis turi nuolatos siekti jo ir danguje. Jis mato, kad jis bus amžinai bandomas ir kad jo tobulėjimui nėra laiko ribos. Taip, karaliau, ir danguje, ir šventiesiems nėra patogaus saugumo . . . Kartais atsiminkit jį — jis atsimena jus. KARALIUS Aš nepamiršau jo. KAZIMIERAS Pasitraukim prie medžio, karaliau. Čia ateina pirmasai jūsų valdinys. 7 (scena) (Onutė, įeina pro vartus ir dairosi). KARALIUS Dailus veidelis. Kaip aš jos nepastebėjau. KAZIMIERAS Ji nepriklauso jūsų dvarui. Ji paprasta pilies virtuvės darbininkė. KARALIUS Aprengus ją brangiais drabužiais, niekas neišskirtų jos iš dvaro panų tarpo. KAZIMIERAS Keli jūsų bajorai lenktyniauja, žadėdami aprengti ją šilkais. KARALIUS Per gerai žinau aš savo bajorus. Kai jie kalba apie aprengimą šilkais, jie galvoja apie lino nurengimą. 8 SCENA (Pro vartus įeina Jasaitis ir pradžioje nepastebi Onutės). KARALIUS Kur aš mačiau tuos pečius, tas rankas? KAZIMIERAS Prieš dvi savaites jis padarė jums paslaugą. KARALIUS Kokią? KAZIMIERAS Jis išgelbėjo jūsų gyvybę. JASAITIS (Pamato Onutę). Ei, ko jieškai?! ONUTE Tavęs, Petreli. JASAITIS Ar nesuklydai, mergiote? Ar ne bajorėlio? (Žiūri į jos veidą). Tai nuo didžiūnų kirkinimo tu buvai taip įraudus. ONUTE Kas tau pasidarė? Girdėjau aš juos, ir mano skruostai paraudo nuo gėdos. Galvojau aš apie juos — kaip negalvosi apie tokį blizgėjimą ir tokį odos baltumą — bet dar ilgiau aš galvojau apie tave. Gražiai jie moka kalbėti — kaip neklausysi apie auksą ir aksomą — bet tavo kalba dar gražesnė. Mane masina, mane akina viskas, kas gražu. O jei aš neturėčiau tavęs, Petreli, gal aš ir įklimpčiau jų pažadų saldybėn, kaip peteliškė išlietan medun. Greičiau, greičiau išvesk mane iš čia, kad tas gundymas pasibaigtų! Pulk karaliui po kojų! JASAITIS Aš puoliau ... A. BLATAS KAMBARIO VIDUS ONUTE O jis? O jis ką? JASAITIS Jis numojo mane ranka, kaip musę. ONUTE (Po trumpos tylos. Niūriai). Tu niekad negalėsi išeit iš savo bajoro. JASAITIS Niekad. (Truputį gyviau). Bėkime mes abu. Į Prūsų žemę, ar dar toliau. ONUTĖ iNe, ne! Manęs globėja neišleis, ponia neužtars. JASAITIS Jei tu poniai pasakytum, kad globėja šnipinėja ją... ONUTE Petrai, suprask, kad mums nebėra vietos! Visos žemės yra karalių ar bajorų. (Ji nusisuka į sieną ir verkia, paslėpusį veidą rankomis). 9 SCENA (Vyšniauskas ir Kunigunda susitinka iš abiejų pusių kieme. VYŠNIAUSKAS Antele. KUNIGUNDA Riteri. VYŠNIAUSKAS Turi? (Kunigunda išima iš kišenės pinigų maišelį. Vyšniauskas siekia jo, bet tą akimirką ji nusuka ranką ir liepia jam klausytis). KUNIGUNDA Girdi tą striūbavimą? Kad aš sudegčiau, jei ten ne mano mergiotė. VYŠNIAUSKAS (Nekantriai). Iš kur ji ten? KUNIGUNDA Tai ji, padykėlė. Aš ją lupu nuo pat kūdikystės — aš pažįstu jos klyksmą. (Ji prisėlina prie vartų, dar su maišeliu rankoje. Vyšniauskas paskui ją). KARALIUS Ko nori šitie faunai? KAZIMIERAS Pinigų, dvarų, titulų. Ir jie skiriasi nuo jūsų dvariškių tik rūbais. Vyriškis piktnaudoja dievišką vaizduotės dovaną. Toje savo vaizduotėje, jis karštai prisidėjo ir prie jūsų išgelbėjimo. Karališko duonos raikytojo titulas užkeltų jį laimės viršūnėn ir iš tūkstančio jo melagystės nuodėmių atimtų vieną. Jei jūs manote, kad jį reikia nubaust — jo žemiškoji bausmė stovi prie pat jo. (Jasaitis apkabina Onutės pečius ir ramina ją. Kunigunda įšauna pro vartus degdama pasipiktinimu. Vyšniauskas nenoriai įslenka paskui. Jo akys prilipę prie Kunigundos maišelio). KUNIGUNDA Ak, tu čia, palaidūne, tu. O aš ir nesapnuoju; maniau ji miega dorai, kasom užsiklojus. Glėbesčiojasi, mat, ir dar prie tvoros. ONUTE Globėjėle, nekalbėk taip. KUNIGUNDA Prie tvoros ir su paprastu kaeiviu, su mužiku. Ar gali būt baisesnė paleistuvystė?! Visos mano pamokos už nieką, viskas vėjais. Kvaile tu, kvaile! Kas iš jo — tik daugiau ašarų? Su bajoru būtų ašarų, bet būtų ir auksinų. JASAITIS Uždaryk savo triūbas, ragana! KUNIGUNDA Ragana! Iš mužiko lūpų! Bajoro sužadėtinei! Kristupai, nubausk jį! Grandines jam ant kojų! (Vyšniauskas mėgina ženklais parodyt Jasaičiui savo padėties keblumą). VYŠNIAUSKAS (Su dirbtiniu griežtumu). Kareivi! Kaip tu drįsti neatskirt raganos nuo bajoro sužadėtinės?! KUNIGUNDA (Patraukia Onutę už rankos). Į kamarą, greičiau! Dabar pantis pavaduos mano liežuvį! (Jasaitis atplėšia Kunigundos ranką). KUNIGUNDA Kristupai, pagalbos! Kur tavo kardas?! ONUTE Ponia Aldona, ponia Aldona! (Pro vartus įeina Aldona ir Kurevičius. Ant bokšto pasirodo Angelas). KARALIUS Su melancholiškuoju ponu Kurevičium. Dar vienas romansas? KAZIMIERAS Jųdviejų meilė, karaliau, jau siekia jūsų ir Barboros meilės gilumos. Ir jai nebus lemta sulaukt net jūsų nedaugelio laimės metų. ONUTE (Puola Aldonai po kojų). Ponia Aldona, pasigailėkit manęs, našlaitėlės. Apginkit mane nuo mano globėjos. Ji muša mane. Ji plėšia mane nuo mano bernelio. Ji liepė man sekiot jūsų pėdas ir sakyt jai, ar jūs susitinkat su vyrais. ALDONA (Pakelia Onutę nuo žemės. Kunigundai). Ar tavo puodai išvalyti, Kunigunda? Ar antys nupeštos? Kokį kepsnį tu gaudai patvoriais? Ką tu nori užuost savo taukuota nosim? KUNIGUNDA Poniute, malonės! Tai jūsų vyras privertė mane. Aš gyniaus, atsižadėjau, kol jis pagrasė užmušiąs. KUREVIČIUS Jūsų vyras naudoja ypatingą strategiją — pasiųst kalną šnipinėt. Kas gali įtart kalną? (Jis pastebi Vyšniauską ir griebia jį už apykaklės). Bet šitas kalno sąjungininkas išsidavė jau anksčiau. (Išsitraukia kardą). Ką gi, mes laikinai turėsim apsieit su vienu sargybiniu. KARALIUS (Sekęs įvykius su ypatingu susidomėjimu, atsisuka į Kazimierą). Pats laikas man įsikišt! (Karalius, neuždengtu veidu, didingai žengia prie vartų. Kazimieras paseka jį. Visi nustemba ir lenkiasi karaliui. Kazimieras pasilieka truputį nuošaliau, ir niekas nekreipia į jį dėmesio. Jis eina į kiemą pro vartus ir netrukus atsistoja bokšte šalia Angelo). Ponia Aldona, man rodos, jūs stengiatės atmegzt kažkokį painų mazgą. Leiskit jūsų svečiui pasiūlyt savo pagalbą. ALDONA Šviesybe, aš nenoriu trukdyt jūsų ilgu ir nuobodžiu aiškinimu. KARALIUS Aš pasikliausiu savo karališku nujautimu. (Rodo į Kunigundą). Ar ji buvo gera virėja? Ar jūs galėtumėt apsieit be jos? ALDONA Jos stiprybė buvo paukštiena. Jos padažai ypač patikdavo mano vyrui. Bet aš apsieisiu be jos. KUNIGUNDA Susimilkit, ponia, nevarykit manęs. KARALIUS (Vyšniauskui). Kaip tu vadinies, kareivi? VYŠNIAUSKAS Kristupas Vyšniauskas, šviesybe. KARALIUS Kristupai, ar tu mėgsti paukštieną? VYŠNIAUSKAS Labai, šviesybe. KARALIUS Ir tu prisidėjai prie mano išgelbėjimo? VYŠNIAUSKAS Šešiolika maskolių krito, mano didybe. KARALIUS Tu valgysi paukštieną visą gyvenimą. (Paima Vyšniausko ir Kunigundos rankas ir sujungia jas). Taip pat aš girdėjau, kad tu turi aštrų liežuvį. Aš skiriu tave karališku duonos raikytoju. (Vyšniauskas puola prie Karaliaus kojų ir pabučiuoja apsiausto skverną). VYŠNIAUSKAS (Tyliai). Šviesybe, dabar aš apsieisiu be paukštienos. (Jis mosteli galva į Kunigundą). KARALIUS Abu, arba nieko. VYŠNIAUSKAS (Liūdnai žvilgteri į Kunigundą, Karalių ir vėl į Kunigundą). Abu. (Jis pakyla, viena ranka apglėbia Kunigundą, o kita paima iš jos pinigų maišelį). KARALIUS Ponia Aldona, jūs netenkat virėjos, bet mano naujasis duonos raikytojas įgyja žmoną. Pasaulio harmonija atstatyta. Jie gyvens Vilniuje. ALDONA Karaliau, jūsų sprendimas vertas Saliamono. (Kunigundai). Kunigunda, aš dovanoju tau.. (Kunigunda pabučiuoja Aldonos ranką). VYŠNIAUSKAS Šviesybe, ar karališkam duonos raikytojui galima būt pirkliu? KARALIUS Aš duosiu tau ypatingą leidimą. VYŠNIAUSKAS Tegyvuoja mūsų karalius! KUNIGUNDA O tavo dvaras? VYŠNIAUSKAS Aš atiduosiu jį ubagams. (Išdidžiai ir pasigardžiuodamas kiekvienu skiemeniu). Karališkas duonos raikytojas ir Pirklių Rūmų narys Vilniuje. KARALIUS (Onutei). Mergaite, tu netenki globėjos. Kur tu dabar prisiglausi? ONUTE Šviesiausias karaliau, jei Dievas duos, aš prisiglausiu prie šitos krūtinės. (Rodo į Jasaitį). KARALIUS Šita krūtinė ir pečiai apsaugojo mane nuo mirties. (Jasaičiui). Aš vėl dėkoju tau. Ar tu nori grįžt žemės dirbt? JASAITIS Ne pas savo bajorą, šviesiausias karaliau. KARALIUS Aš tau suteikiu laisvę. Tu būsi mano mėgiamiausioj o sodo sodininkas. Tu saugosi karališkų gėlių gyvybę ir stabdysi karališkų medžių kraują. (Jasaitis ir Onute priklaupia dėkodami Karaliui ir pasitraukia nuošaliau, susiėmę rankomis). KARALIUS Ponia Aldona ir pone Kurevičiau. Jūs vienudu telikote mano neapdovanoti. Aš žinau, kad jūsų reikalavimai didesni, bet šią akimirką mano dosnumas nežino ribų. ALDONA Tik Dievas gali mums padėti. KUREVIČIUS Aš abejoju ir ta galimybe. KARALIUS Aš labai atjaučiu judu. Jūs žinot — ir aš mylėjau, nežiūrint viso pasaulio. Bet jums aš numatau lengvesnį kelią. Skyrybos išspręs viską. Tik visagaliui karaliui taip sunku pereit į protestantizmą. ALDONA Ne, karaliau. Aš gyvensiu su juo nuodėmėje, bet kaip nuodėminga katalikė. KARALIUS Jūsų pasiaukojimas užima man lūpas. Kurevičiau, kaip nepaprastai tu turi mylėti ją, kad būtumei jos vertas. KUREVIČIUS Aš niekad negalėsiu ištart — aš vertas jos. Jos gerumas verčia mane pamiršt žvaigždes. Ir mano meilėje jai nebus laikinumo. KARALIUS Aš linkiu judviem laimės. Nebijokit jūsų vyro — aš apsaugosiu jus nuo jo pykčio. Jei Barbora matytų mane dabar, ji suprastų, kad aš sieksiu judviejų meilės išsipildymo jos garbei. Jūsų meilė taps kūnu ir džiaugsmu, nežiūrint to jaunojo studento pranašystės. (Jis apsidairo Kazimiero). Kur jis dingo? (Jis apžvelgia visas tris poras). Paliksiu ir aš jus vienus su jūsų laime. Man reikia poilsio. Kažin, gal rytoj mes pajudėsim. Į priekį! Mes per ilgai laukėm. (Jis pažiūri į dangų). Kokia graži naktis. (Išeina į pilies kiemą pro vartus). A. BLATAS NATIURMORTAS (Carnegie Institutas) 11 SCENA (Kazimierui ir Angelui kalbant, trys poros, nejudėdamos ir susiglaudę, sudaro nebylią gru- pę). ANGELAS Jis išėjo tiesesnis, jaunesnis, jo akys blizgėjo. KAZIMIERAS Dabar jis nebesitrauks. Dabar jis vertas stebuklo ir laimėjimo. ANGELAS Tu nebeturi abejonių dėl stebuklo? KAZIMIERAS Ne, stebuklas turi įvykti! ANGELAS Bet karalius greitai pamirš viską. Jis vėl susigūš į savo gedulą ir mirs jame po dešimties metų. KAZIMIERAS Jis bus geras karalius rytoj. Viskas žemėje yra laikina. ANGELAS Laikina, laikina .. . Jis pamirš savo žuvusį duonos raikytoją ir sodininką ir niekad nepasiges jų. KAZIMIERAS Tiek vertos žemiškųjų karalių dovanos. Rytoj ir mūsų trijulei jos bus nebereikalingos, kaip man dabar Vengrijos sostas. ANGELAS Bet ar mes nepaaukojom jų per greitai, kad laikinai atgaivinus karalių? Gal tavo malda būtų buvus išklausyta paskutiniąją sekundę, stebuklas atidėtas, rusų armija sulaikyta?! KAZIMIERAS Ne, angele. Atsakymas į mano maldą yra aiškus. Jų auka yra prasminga. Ir aš neprarasiu vilties Kurevičiaus išganymui iki paskutinės sekundės. Dievo malonė yra begalinė. (Tylos akimirka). Eime, angele. ANGELAS Kalva dar dengia aušrą. Tu dar nepaaiškinai jiems apie save, kaip žadėjai; tu dar nekalbėjai jiems apie šventojo dalią. KAZIMIERAS Dabar tas nesvarbu. Kada nors jie supras, kad šventieji yra tie, kurie pilnai išgyvena krikščionybę. ANGELAS Dar vieną minutę, Kazimierai. KAZIMIERAS Mūsų darbas čia baigtas. Dievo pasaulis palieka paslaptingam aiškume. (Garsiai). Viešpatie, tebūnie tavo valia. (Bokštelis, ant kurio jie stovi, ima temti. Pasigirsta žvaigždžių spinksėjimas). ANGELAS Ar tu dar girdi vėją gluosniuose? KAZIMIERAS Taip, angele, skubėkim. ANGELAS Aš atsiminsiu vėją gluosniuose. Kada nors aš grįšiu pasiklausyt jo. (Bokštelis visai užtemsta ir Kazimieras su Angelu pranyksta). 12 SCENA (Visa scena pradeda švisti. Žvaigždžių spinksėjimas nutyla. Aušra. Trys poros palieka stovėti nejudėdamos. Būgnai pradeda tolydžio garsėti. Pora tolimų patrankos šūvių. Visi suklusta. Trimitas suskardena. Vyrai, lyg pabudę iš sustingimo, juosiasi kardus, griebia alebardas. Skubiai atsisveikina su moterimis ir išbėga dešinėn — mūšio laukan. Moterys, sudarydamos glaudžią grupę, moja jiems atsisveikindamos. Patrankos, būgnai, trimitai visu garsumu. Tada scena akinančiai nušvinta. Mūšio triukšmas nuslopsta. Moterys sukrinta ant kelių. Jos lieka sustingę nuostaboje, kol nušvitimas pranyksta ir scena grįžta į ankstyvąjį apšvietimą ir garsus.) KUNIGUNDA Stebuklas! ONUTĖ Šventas Kazimieras! ALDONA Šventas Kazimierai, melskis už mus! ONUTĖ Mano ateitis! Mano meilė! KUNIGUNDA Mano pinigai! Mano dvaras! ALDONA Mano meilė! Mano meilė! VISOS Dabar jie sugrįš! Dabar jie tikrai sugrįš! Uždanga |