ALFONSO NYKOS NILIŪNO "BALANDŽIO VIGILIJA"

"Miestas, išraižytas juodame saulėleidžio metale, vadinasi Prisikėlimas, gimtasis mano miestas. Miestas, išraižytas juodame saulėleidžio metale, vadinasi Išnykimas." ("Žiemos peizažas") Kiekviena epocha aidi negirdimais, o tik jos gyvenimui tikrais sąskambiais. Mes visi jaučiame ir veikiame tos epochos ritme ir nuotaikoje, ir kažkur savy, iš tikrųjų, ryškiai girdime laiko melodiją. Tačiau nemokam pakartoti. Už mus, už nebyliuosius, epochos vykdomą likimą, formą, mintį ir sielą pasako poetai. Argi seniai lyg pats mūsų šalies balsas skambėjo mylimų poetų žodžiuose. Mintinai kartojom ir dainon derinom Jono Kossu-Aleksandravičiaus pustonius. Mus jaudino jo rezignacijos grožis, bet dar nesuvokėm tada, kokia reali, rūsti nelaimė, kaip audros debesis atslinkdama, atsimušė jo pritemusiam veide, sambrėškio dainoje, kuri buvo jo poezija. O jšiandien mes sklaistome anuos žodžius, kaip mielą prisiminimą, liudininkus negrįžtamai nuplaukusių dienų, — sklaistom, kaip jaunystę savo. Liko graži poezija, bet tai nebe mūsų laiko tiesa. Po šiurpios katastrofos ėmė augti kiti balsai, tamsūs, šaukiantys "Kodėl?"; visuotiniame nykime nuslopinę savo asmens nedalią, susilieję su bendro likimo varpų skambesiu. Taip pasigirdo, išsiskyrė tikrumu ir jėga ir vis augo Nykos-Niliūno balsas. Jis kalbėjo už žuvimo metą ir už nebyliuosius. Mus. Jis padėjo mums pažvelgti sunkiai tiesai į akis ir priimti neviltį, kaip būtinybę, be skundo ir išdidžiai. Dar prieš primuosius savo rinkinius, "Praradimo simfonijas" ir paskum — "Orfėjaus medį", brendo balsas, kalbėjęs už laiką. Jis pasakė giliai ir nekasdieniškai, kas yra didysis netekimas. Jis pasakė, kad nėra kito sugrįžimo, kaip tik tas, kuris nesiliauja mumyse niekad, kuris vis veržias grįždamas į savo dvasios tolimąsias versmes, kaip tėvynę. Jis kalbėjo tik už save, bet jo žodžių aitri tiesa ir gilumas padarė juos savais ir mums, kitiems. Stengda-mies jį suprasti, vaiskiau supratom save ir likimą. Tokiu išsakymo svarumu Nyka-Niliūnas paruošė mus priimti savo žodį, kaip įvykį, kuris liks gyvai reikšmingas, kol jo poezija bus veidrodis epochai, veidrodis visiems, joje panertiesiems, kurių poetas — ir nesimdamas — negali neatstovauti. O ar laikui praėjus, išliks poezija, ne šiandien mums spręsti. "Mano šauksmas? Niekai. Tai sodų nudžiūvusių kūnai Blaškos ant rankų nuogi, viską praradę kartu. Tavo sienos nebėr, ir žado netekęs šešėlis Rauda beprasmiais ženklais prieš tykančią tamsą dievų. Tavo langas seniai apako su žydinčiais medžiais Ir tiktai Niekas šiurpus žiūri klastingai pro jį." ("Rauda") Neviltis — ne privati, ne jausminė ir ne galvotinė, o toji, kuri niūria šviesa užsidega besiveržiančiam kraštutinėn tieson, kurioje jis ir jo likimas telpa. Tamsi, nuo buities margo praeinamumo užsisklendusi visais užraktais, Nykos-Niliūno poezija yra tarsi vienišas monologas   sunkioj  tuštumoj, kur nėra aido, — monologas, kurio vienintelė paskirtis — surasti giliausiąją prasmę, nusakyti ją ir liudyti. Ir nesvarbu, kad liudijimas šiandien dažnam gali atrodyti, kaip "niaurūs hieroglifai" ar "beprasmybės šifrai", — Nyka - Niliūnas nesistengia būti suprastas. Sudėtingas ir chaotiškas pasaulis, kurį jis liudija, nenusakomas lengva fraze, ir sunki yra kraštutinė, iš tamsos ir iliuzijų vergovės išplėšta tiesa. Nesuprantama, neįskaitoma, be galo individuali dažnai šios poezijos kalba. Bet ji gyva, ji alsuoja kompromisų nežinančiu "saužmogumi", pasaulio ir poeto integralumu, jo karšta teisybe. Savitas, nenusakomas yra Nykos-Niliūno lyrizmas. Tačiau kokia uždara, atsiskyrusi bebūtų šioji poezija, jos sugestyvumas yra aštrus ir betarpiškas, nereikalingas visų reikšmių išlukštenimo. Ji mus nuplieskia savo vidine, keista šviesa, lyg įsileisdama į didelę viziją — viziją nykaus ir nykstančio pasaulio, bet — plačių dimensijų, herojiško, gęstančio saulėlydžio didybės. Būtinybė — štai, žodis, kuris prašosi ištariamas ryšium su Nykos-Niliūno poezija: ji yra kupina intensyvios, besiveržiančios būtinybės būti. * * * Nykos - Niliūno poezija sakyte sako, jog esama tokio santykio su gyvenimu, tokios pasaulėjautos, laikysenos, kuri kupinai tegali būti išreikšta kūrybos kalba, šiuo atveju — poezija. Nors iš tos pasaulėjautos išplaukiančios idėjos atrodytų filosofinės ar metafizinės, tačiau jų tikras medijumas tėra kūryba, nes jos ne vien išmąstytos, bet išjaustos ir vaizduotėje sukurtos. Taip, Nykos poezijoje randame idėjų apie amžinybės prasmę, apie žmogaus ryšį su žeme — kaip jis sako, "patrijotizmą žemei"; apie keistą ir išvirkščią žmogaus "ištikimybę", nuolat besireiškiančią neištikimybe — Dievui ("Ištikimybės elegija"), žemei ("Pažinimo elegija"), gimtiesiem namams; esti idėjų apie būtinybę palikti ir būtinybę grįžti; esti tokių sapniškų, negriežtais kontūrais idėjų, kurių kiekviena vyksta ir tirpsta savo priešybėje (Prisikėlimas — Išnykimas; Kaltumas — Nekaltumas), kur Amžinybė sutrupa į Nieką ir kur nykstantis žemės reiškinių trapumas įgyja amžinybės prasmės; ir visos tos idėjos negali būti griežtai formuluojamos mąstymo — atseit, filosofinėmis kategorijomis, ir tėra pilnai išreiškiamos žmogaus kūryboje. Tokios idėjos įsikūnija Vermeero, Watteau, Boscho paveiksluos. Jos gali būti uždarytos švytinčiam grožiu sakiny iš brolių Grimmų pasakos apie Snieguolę ir ją prie karsto saugančius septynis nykštukus ir švytinčiam grožiu Marcelio Prousto sakiny apie motinos veidą. Tokios idėjos yra Mare Chagallo smuikuojančiuos paukščiuos. Lygiai ir Nykos-Niliūno poezijos idėjos apie žmogų, pasaulį ir amžinybę — filosofinės, metafizinės, mistinės — teišreiškiamos poezija. Kai Nyka-Niliūnas savo poezijoje vardu pavadina dailininką ar paveikslą, autorių ar kūrinį, paima savo motto kokį sakinį, taip pat.kai jis kalba hegzametru apie Vergilijaus grįžimą, kai jis panaudoja antikinę alkajišką strofą, — jis tai daro neatsitiktinai ir ne dėl formos: jis šaukiasi vardais savo didžiuosius sąjungininkus, fantazijos ir mito brolius. Nes pats jų vardo paminėjimas autoriui turi nelygstamos vertės. Kai jis ("Himne mistiškajai rožei") mini "tylintį vaikystės draugą Veronese": "Jos balsas,  aukštas ir skaidrus, Pavasario dienos galerijose šaukia: Veronese!" — tas "Veronese!" yra tarsi viduramžinis kovos šūkis, tarsi "Lumen Coeli, Šąncta Rosa!", su kuriuo ritieris puola į mirtiną mūšį, kad savo žuvimo auka dar švenčiau iškeltų idealą. Vardu minima ne atsitiktiniai reiškiniai: tik tai, kas brangu poetui (Enejas, Otilija) arba kuria nors prasme reikšminga, sugestyvu, kontrastinga (Acheronas, Cythera — Coney Island). Vardas yra idėja arba jos iliustracija. Nykos-Niliūno pasaulio idėjų neatitikimas filosofijos kategorijoms nesunku parodyti. Net tos idėjos, kurios įvardinamos tiesiog sąvokomis, kaip: Prisikėlimas, Išnykimas, Pažinimas, Ištikimybė, ' Kaltumas, — net ir jos pilnai teturi prasmę, lydimos vaizdais, išgyvenimais, nuotaikom, pakrautos individualiu tūriu. Ir toji prasmė gali įvairuoti. Jos linksta pusiaukėlin į filosofiją, į mąstomų dalyku planą, — pusiau gi jos lieka gyventi vien poetinės fantazijos plane', nepaklusdamos racijai. Juo labiau nesuformuluojamos racionaliu, priežastiniu protavimu yra poetinės idėjos, kurios, tarytum dvasios, iššaukiamos ištarus j:i vardą: O Gelsomina!; L' Offrande a Venus; Brundisiumas; Tali ta kumi; Leta; Hubert Robert. Kiek panašios eilės vaizdai — idėjos yra grakštūs eisenų dalyviai, vagantai, venecijietis, Poetas ir Imperatorius... Dar kitą idėjų kategoriją sudaro pasikartojantys simboliai — ne konvenciniai, bet Nykos-Niliūno pasaulio simboliai. Durys, Slenkstis ir Liepsna—dievai, Kuriuos mes radom nužudytus..." ("Pažinimo elegija"); "Tavo žody kūnas tapo mūsų nuosavybe. Prieš Tave Jis buvo rūbas, naujas arba sunešiotas." ("Intymus monologas"); "Slėnio karčioj vienumoj Mirė po lieptu žuvis." ("Melancholija") ; "ŽUVŲ procesija akmenuotoje srovėje, Žaliomis vėliavomis ir auksiniais raktais." ("Madona su žuvim"); "Raudono paukščio plaujantis švilpimas"  ("Rytas"); "Ir taip kovodamas su jais, Įsimylėjau veidrodį, įėjusį Pirštų galais į mano kambarį parodyti Tylos spindėjimo ir džiaugsmo linijos Veide, nematomos dievams." ("Veidrodžio legenda"); "Mirštantis badu gyvybės medis sustingusiom rankom gaudo praskredančius paukščius..." ("Žiemos peizažas"); šių simbolių yra daugiau, jie kartojas, kinta ir jų paskirtis ryškėja iš įvairių varijantų. Kasdieniai žodžiai čia įgyja visai kitos, nežemiškos reikšmės. Geltonplaukė žuvis ir mėlynakis kirminas, langas ir miręs veidrodis, veidan įaugęs medis, — visi jie netenka savo kasdieniškos, pastovios prasmės, o tampa poeto karalystės gyventojais, be galo reikšmingais ir veikliais šiame naujame pasauly. Jie transfi-guruojas ir įgyja keisto, nejaukaus buvimo, kaip daiktai ("pikti dievai") sunkiuos sapnuos. Reikia pabrėžti, kad bet koks "raktų" jieškojimas į Nykos-Niliūno poezijos pasaulį, remiantis žinomais gyvenimiškais faktais, yra beprasmis. Nes ryškus jo kūrybos bruožas yra kaip tik tokių faktų atsitiktinumas ir neesmingumas. Nepilnas apžvclgimas jšių sąvokų-vaizdų-idėjų, kuriomis teka Nykos-Niliūno kūrybos pats gyvasis kraujas, jau rodo jo minties ir ypač vaizduotės horizontų platybę. Mintis su jos patirtimi ir jieškojimu, vaizduotė su jos vizijomis — gyvena intensyvų, emocionalų gyvenimą. Rafinuotos minties; keistos ir kiek kaprizingos, linkusios į makabriškus sunykimo vaizdus fantazijos; ir taip pat keistų, tarsi susapnuotų, nevisai realių emocijų vienumon susiliejęs judėjimas sudaro Nykos-Niliūno poezijos tėkmę. Negyvenimiškumas yra vienas neabejotinų Nykos-Niliūno poezijos bruožų: nebuvimas jokio ryšio su paprastu gyvu kasdienos gyvenimu, aktualija, eiliniais buities vargais, džiaugsmais, rūpesčiais ar svajonėm, su eiliniu paprastu gyvu žmogų, su mylima, su draugu; su medžiu, kuris sau siūbuotų, ir žydėtų, ir būtų gražus, bet ne simbolizuotų, pavyzdžiui, Ištikimybę žemei, ne rūstautų dėl mylimo sūnaus išėjimo. Viskas pas Nyką linksta virsti simboliu ir idėja ir todėl nustoja tiesioginės, betarpiškos netrans-cendentinės — gyvybės. Perkeltinis, atitrauktas, susimbolintas yra jo poezijos pasaulis. Pasaulis, matomas per keistai išsišakojusią vaizduotę, lygiai maitintą kadaise, gal vaikystėje, betarpiškai išgyvento gyvenimo ir lygiai — žmogaus kūrybos vaisiais. Pasaulis, jaučiamas subtiliais, prislopintais, tarytum kažkokiais pomirtiniais jausmais, kuriuos visus užliedamas paskandina savy be galo beviltiškas, praregėjęs beprasmybės pajautimas. Pasaulis tačiau mąstomas — aistringai, veržliai, maištingai, prieštaraujančiai, su nenumalšinamu nerimu, jieškejimu galutinės tiesos, paskutinio sprendimo, siekiančiu "paskutinio, mus saugosiančio žodžio", kurio neleista ištarti. Nenuostabu, kad tokio sudėtingo derinio pagimdyta kūryba turi būti itin ezoteriška, sunkiai suvokiama, ir taip tolima skaitytojo įprastinio gyvenimo turiniui, kaip paties poeto vizijoms tolima jo eilinė realybė: "Acheronas, mano vaikystės Acheronas, plaukia, Nešdamas šviesos suėstą tavo kūną. Žuvis, Kadais praplaukusi pro tavo langą   (neužmiršk, Kad tavo kūnas tebėra Blukimo gatvėje, po vyšniomis), Fosforine lempa šviečia į akis Notre-Dame chimerai; Žuvusių dievų veidai šmėkšo sugriautų altorių dėmėse; Apsikabinęs lankstų Urbino Veneros kūną, oktopas sapnuoja vasaros - žuvimą. Pranašas su užgesinta Apvaizdos akim delne Rauda ir žiūri, kaip mes kylame į Blaūen, Stovintį gelsvos nakties šešėlyje: Tai buvo visas mūsų džiaugsmas! Geltonas rhododendron tulipifera iš  Badenweiler  parko Pavasario lietaus dantyse tepaliko mums Prieš išnykimo šypseną ir Dievo juoką. Vargas mums, tikėjusiems nemirtingumu, Nes mes jau niekad nepajėgsime numirti ! O Gelsomina! Gelsomina! Gelsomina! ("Requiem Gelsominai") Nykos-Niliūno poezija yra begaliniai uždara, daugia augštės reikšmes metaforomis užšifruota, kupina individualių įvaizdžių, originali ir sudėtinga savo emocine pakrova. Ištikima savo vidiniams dėsniams, toji poezija niekur nerodo mažiausios pastangos prieiti arčiau kasdienos pasaulio. Poeto akys atgręžtos į save, į patirties, atsiminimų atsivežtą lobį, kur saugojamos mintys ir sapnai, veidai ir peizažai, knygos ir paveikslai, motina ir žemė. Iš savo vidines tiesos auganti Nykos-Niliūno poezija tampa vis vienišesne ir neprieinamesnė — ir tyresne. * * * "... aš norėčiau Atstatyti Tavo buvimo formulę, bet ar liko Tavo nebūties žaizda laike?" ("Motinai" ) "Balandžio vigilijos" formulė itin sudėtinga. Nelengva ją "atstatyti", nors poezijos "žaizda laike" ir pasiliktų giliai įkirsta. Nykos-Niliūno poezija pavydžiai saugo savo paslaptis, ir kiekvienas rastas "raktas" į jo supratimą iškelia eiles naujų mįslių. Sutraukiant ir suprastinant, jo poezijos "formulėje" pasibrėžia pagrindime poeto laikysena: maištas prieš tamsą vardan tiesos — "maištas, kuris yra mūsų likimo klausimas ir sprendimas" ("Intymus monologas"). Veržimasis į užgintą Pažinimą, nors "žemė nežinančius myli labiau", nors "nepažinimą dainuoja amžinas gamtos dvelkimas", nors "Dievas užklumpa, betiesiant ranką į mūsų realybės tamsą". Ir, nors žemėje nepažinti reiškia būti, "nepažinti — išgelbėti tikrovės formą ir niekuomet nepralaimėti", tačiau poetas pasirenka maištą ir gal pralaimėjimą. Jo žodžiai skirti žemei: "... Bet mes Nusigręžėme nuo Tavęs... ir pasirinkom Pažinimo darganą ir liūtį. Neištikimybe Tau Yra realizavimosi šauksmas. Ištikimi Palieka tiktai neišgirdę Likimo žodžių, nesodinę Svetimo Tau pažinimo medžio kūne; Nepatyrę   nei   tiesos, nei maišto skonio;" ("Pažinimo elegija"). Pažinimas veda į suvokimą "buvimo būty beprasmybės", pastato akistaton prieš "šiurpų Nieką". Tada tampa Išnykimas lyg palaimingu pažadu, tikru Prisikėlimu ("amžinybė nėra mūsų ilgesys"). Tačiau taip suprasto Prisikėlimo vizijoje pagaliau susitaiko tragiška žemės ir Išnykimo priešybė: "...Jo dvasioje nustelbė viską Šaukianti tėviškės žemė, kurios viduriuose laimingas Miega Enejas narsus ir spindi Maggijos kapas". Neatsitiktinai šiais sugestyviais, ("Vergilijus grįžta į Brundisiumą"). liūdno   giedrumo   žodžiais  baigiama "Balandžio  vigilijos"  knyga. Reikia dar pabrėžti Nykos-Niliūno "formulėje" tai, kad nors žemei vardan Pažinimo skelbiama neištikimybė, tačiau praregėtos nebūties akivaizdoje juo brangesnis pasidaro trapusis žemės grožis. Visa — ir kūnas, ir medis, ir taip pat žmogaus kūrybos išdidūs paminklai — tarsi įgyja naujos ir kitokios realybės, gilesnės ir slaptos prasmės. O užvis nuostabiau rūsčioje Išnykimo šviesoje nušvinta pati galingoji žemės atstovė — Motina, Motina, pasmerkta žūti "nežinanti kodėl", nors ji tėra "veidrodis, atgręžtas į tamsą, nepajėgęs atspindėti nei Dievo, nei savęs," nors ji tėra "akis, spindėjusi   mūsų   daiktams." Tai jos buvimas žemėje pirmiausia slepia nuo mūsų tykojančią  nebūtį: "Motina, mano kartaus likimo ir skausmo šešėli, Džiaugsmo neradus, kodėl savojo kūno  šviesa Uždengei medį kurčios buvimo būty beprasmybės, Mano gimimo dienoj augusį jau po langais?" ("Rauda") Tačiau Motina tegali uždengti, paslėpti, laikinai užstoti — ne išgelbėti ir ne išsigelbėt. Ir jos, mirusios, balsas sūnui skamba jau neviltimi: "Parėjęs niekados nešauk manęs, Nes aš galiu išduoti savo amžinybės sapną; Ir nepaskęsk atsiminimuose: ašaros vistiek pavirto jau į akmenį ir ledą; Nes naktis, kuri baigdavosi mano prisikėlusiais žingsniais Į šaltas priemenės grindis, buvo ir yra Prisikėlimas". ("Žiemos elegija") Atsisakydamas tikrovės formą priimti už tiesą, Nyka-Niliūnas savo kūryboje stovi priešybėje bet kokiam formalizmui. Nuostabiai integrali jo poezija tvirtai remiasi į idėjos pamatus. Gal todėl joje nežymu lengvumo, žaismo, humoro, nerasi džiaugsmo pačiu kūrybos procesu, nėra poetinės priemonės vardan jos pačios grakštumo. Svarų rimtumą, su kuriuo Nyka-Niliūnas vykdo savo poetinę misiją, beveik galėtume taikyti jam priekaištu. Kiek skaidresnis ar niūresnis, bet visada liūdnas jo tonas nulieja visą poeziją. Ir, nors dažnai tapybiškos detalės iškelia prieš mūsų akis turtingą, drąsiai ir stipriai derintų spalvų paveikslą, tačiau bendrame įspūdyje visa paskęsta lyg mėlynėje, žydresnėj ar tamsesnėj, kuri yra dangaus, jūros ir melancholijos spalva. "Balandžio vigilijos" poeziją, galima būtų skelti į dvi stambias grupes. Vienoje būtų eilėraščiai, kuriuose daugiau ar mažiau tiesiogiai Nyka-Niliūnas vysto savo tezes, su itin dominuojančia prasmine pakrova. Tos grupės eilėraščiai parašyti palaidesne forma, nevaržyti strofos rėmų arba rimavimo, laisvai besikaitaliojančio ilgumo eilutėm, čia koncentruojamasi į tikslų-  vaizdo — minties išsakymą, kuriam pajungtos poetinės priemonės. Visos elegijos — "žiemos", "Pažinimo", "šventės", "Ištikimybės", eilėraščiai "Motinai", "Himnas Mistiškajai rožei", "Laiškas", "Requiem Gelsominai", "Madona su žuvim", "Intymus monologas", "New York"-visi reikšmingi poeto pasaulėjautai išreikšti eilėraščiai telpa šion grupėn. Kita dalis yra laisvesnė nuo tiesioginio arba persveriančio mąstymo apkrovimo, užtat labiau įprastiniu būdu suvaržyta formos prasme, artimesnė įprastinei poezijos estetikai. Su dieliu efektingumu keliais atvejais čia naudojamos antikinės strofos, ir ypač vykęs alka-jiškos strofos pritaikymas lietuvių kalbai atidaromajame knygos eilėraštyje "Vakaras". Gražų, varinį žingsnį turi hegzametrai, prasmingai parinkti paskutiniam knygos eilėraščiui 'Vergilijus grįžta į Brundisiumą", laisvai ir klasiškai aiškūs penkiapėdžiai ("baltieji") jambai taip pat "antikinės" tematikos "O-disejo kareivis "Persefonos karalystėje pasakoja". Antikiniai metrai ir vaizdai  į-neša poezijon kažkokį rinktinį, aristokratišką aromatą, — ir taip pat subtiliai   pajustas   epochinis   stilius persunkia "Cinquecento". Tapybiškai sodriai kuriamas "Euridikes kapas"; "Nubudęs aš atsiminiau tik tiek: Prieš mus gulėjo vakaras — lyg scena, Sunkia saulėleidžio užuolaida. Dangus — Kaip žvilganti rubino vaza — degė. Žali ir mėlyni kalnai, ir  pilys, Toli, langais raudono alebastro, Ir violetiniai pušų miškai, Sustingę pasakiškam horizonte, Spindėjo raudonam Sniege. Ir paukščiai, Mums niekad nematyti paukščiai skrido Virš užpustyto Euridikes kapo." Pastarosios eilės spindi poetine magija, kokia, suprantama, ne į visus Nykos-Niliūno kūrinius nusileidžia iš dangaus. Bet ar neatsveria kelios puikios, sugestyvios frazės vieno — kito pralaimėjimo? Galėtume manyti, kad griežtos formos laikymasis Nykai-Niliūnui neorganiškas, jei... nebūtų tokie gražūs jo šios rūšies eilėraščiai — stilingi, estetiškai išbalansuoti ir be galo sugestyviai nuotaikingi, šion grupėn dar priklauso : "Melancholija", "Tyli daina", "A l'ombre des jeunes filles en fleurs", "Rytas", vienintelis rinkiny prisiglaudęs tarpe "suaugusiųjų" jaunystės eilėraštis "Sūnus palaidūnas", "Pavasario simfonijos epilogas", "Rauda". Ir šiuos estetinius, nuotaikinius eilėraščius persmelkia ta pati nykimo atmosfera, jie užauga ir pražysta toje pat dvasinėj dirvoj, ir jie yra dalis to pat vientisinio poetinio gyvenimo, kaip ir pirmosios prupės kūriniai. Tik čia kalbama ne taip tiesiogiai ir drauge — ne taip hermetiškai uždarai. Lyrikai leista kalbėti tyresne emocija, neužslėgta sunkiųjų klausimų, kalbėti vaizdais, nuotaikomis, ritmu: "Paukščio riksmas aštrus mane vis šaukia Grįžti tavo dainon. Nendrė siūbuoja Žuvusio ežero skausmą; Juodalksnis gęsta krante." ("Melancholija") Kitas formalinis Nykos-Niliūno poezijos momentas — įvedimas poezijon siurrealistinio tipo vaizdų ir, iš kitos posės, abstrakčių arba proziškų, įprastiniu požiūriu "nepoetiškų" sakinių. Abu reiškiniai toli gražu ne naujiena pasaulinėje poezijoje, ir nebūtų prasmės jų nei teisinti, nei aiškinti, nei smerkti: abu yra pernelyg "įpilietinti" poezijos faktai. Tas, ką įprasta vadinti "pasąmonės tėkme", arba vizijom, sapnais, kartais gi — kliedėjimais ar svaičiojimais, — tie siurrealistiniai įvaizdžiai, — gali būti ir dažniausiai yra labai sąmoningai bei valingai pakreiptos vaizduotės kūriniai. Ne "atsitiktinai" ir ne chaotiški, kaip jie paviršium gali atrodyti, šie įvaizdžiai savaip neša didelę prasminę ir estetinę pakro-vą poezijoje, kuriai dažnai rūpi parodyti buities absurdiškumą. Tai vėl tarsi Nykos-Niliūno pamėgtasis simbolis-veidrodis, atspindįs mūsų tariamai sutvarkytos buities paslėptąjį veidą: Štai, kaip iš "beprasmybės" neriasi prasmė Nykos-Niliūno "žiemos elegijoje": "Žiema yra Tavo paskutinis laiškas — liūdnas ir nebeatsakomas. Data: pėdsakai kely, sušalę ir nebeįskaitomi, Tarp kūno ir amžinybės. Vieta: negyvos plokštumos centrinio nervo gatvėje — Išsipildymo ir paskutinio džiaugsmo liudininkai. Naktis artėja. Nakties ir medžių šakos — kaip didžiulio kūno dirgsniai, Palinkę ant taurės, kurią turėjai Tu išgerti, Kurioje plūduriuoja apleista Charono valtis, pjautuvas su varpų vainiku ir raudonos spalvos delčia; Kurios mes neišdrįsom gerti. Gatve žemyn Leidžiasi ausis ir kojas apsiraišiojęs nuo šalčio paukštis. Akys Raudonos nuo saulėleidžio ir ašarų suėstos. Bet kodėl jis eina? Kodėl jis nepavirsta akmeniu? Ir Tu man atsakai: "Et in Arcadia ego." Antrasis elementas, Nykos-Niliūno "proziškumai" — t. y., "ne-poetiniai" elementai, nekėlią betarpiško vaizdinio ar emocinio poveikio, — jie tačiau niekad nėra buitiški ar šiurkštūs bei vulgarūs. Jie tėra abstraktūs minties reiškėjai. Proziškumų vaidmuo modernioje poezijoje nesunkiai išaiškinamas: paprasto posakio buitišku pilkumu, disonansu jie nutraukia gražiąją "sparnuotų žodžių" tėkmę, pakeltą toną ir tuo kontrastu priverčia šviežiau, pilniau pajusti ir įvertinti poeziją (plg. šios rūšies šedevrą T.S. Eliot "The Waste Land"). Iš kitos pusės, inkrustuoti tarpe tarsi "augšto įtempimo" poetinių dalių, tokie proziškumai esti ir patys tarsi kaimyninių žodžių atkeliami,   įmagnetinami.    Nelauktas   paprastas, tiesus pasakymas priimamas su didesniu "atpažinimu", negu originaliausia poetinė metafora tarpe daugelio kitų panašių. Didelio poetinio takto reikalas — vietoje ir prasmingai proziškumais naudotis, talento reikalas — suliedinti juos su poezija. Pažvelgę į Nykos-Niliūno procesą, randame neabejotinų drąsių "proziškumų", išteisinamų eilėraščio visumoje, bet randame ir pralaimėjimų — pralaimėjimų tik ta prasme, be abejo, kad kai kurie tokie proziški posakiai mums atrodo likę proziškais arba pažeidę poeziją. Jie niekad ir nesušvitę, nesuliepsnoję. Neginčijamai svarbios savo paskirtimi eilutės kartais, atrodo, geriau tiktų ne į patį eilėraštį, bet kur nors išnašose, į jo komentarą. Raskim čia .ne abstrakciją : Tavo žinojimo vienintelė prasmė Būtų buvęs maištas, kuris yra MŪSŲ likimo klausimas ir sprendimas, Ir Tavo žodis, sunaikinęs buvimo ryšį, Būtų skambėjęs amžinybės tuštumoj." (Intymus monologas") Kitas atvejis, kada pernelyg sunkiai nuo žemės atplyštama, pasitaiko tada, kai "proziškumai" dosniai primaišyti į eiles įvairaus plano ir nesuvokiamos prasmės vaizdų, su savo skirtingomis užuominomis, kai visa tai suplėšo eiles, neatlaikančias perkrovimo, nespėjančias apsijungti nei nuotaika, nei aiškia mintimi. Štai ištrauka: ... Lietaus šniokštimo kvapas Buvo pasmerktas kartu su ja. Langinės Negalėjo emigruoti: jos dejuoja, Suteptais vaikystės rūbais, ir tavo lūpų liūtys teišliko Bepročio veidrodžio kape, balandžio žemėje, Kuri susideda iš palietimo formulių ir ašarų dėmių." (Requiem Gelsominai") Jei mes teisūs, kad panašūs atvejai yra pralaimėjimai, Nykai-Niliūnui nedažnai tenka juos patirti. Didelė poeto kultūra ir skonis retai jam nepagelbsti, ir visumoje jis sugeba visą savo daugialypį, sudėtingą minčių, ir vaizdų, ir emocijų sriautą pajungti pagrindinei poetinei idėjai, sukurdamas keisto, magiško paveikumo lyriką. Viename "raktinių" j Nykos poeziją eilėraščių "Motinai" yra dalis, kurios pagrinde yra taip pat abstraktus mąstymas, tačiau — emocionalus, organiškai susietas su vaizdu,  kupinas įtampos: Kuo aš galėčiau liudyt už Tave Prieš Dievą, užklupusį betiesiant Ranką į mūsų realybės tamsą, Neleidusj ištarti paskutinio, Mus saugosiančio žodžio? Išnykimas yra duona. Dievas niekuomet Nemažino vienatvės. Amžinybė, Argi nebūtų vienuma? Jeigu Tau būtųleidę Tik pasirinkti — be ironijos,  be pykčio, Argi Tu būtum pasirinkus?..." Kiek toliau tame pat eilėrašty mes esame liudininkai, kaip nuo abstrakcijų nubyra bet koks "proziškumas", kaip jos ima skristi ir dainuoti tikros poezijos kontekste. Mes matom, kokia sugestyvi galia veržiasi iš vaizdų eilės, kai jie plaukia iš fanatiškos ištikimybės siekiamai tiesai ir savo individualiniam integralumui. Šios eilės jaudina subtiliai perteiktu ritminiu alsavimu, kai paminėjus mirusios motinos raudą, staptelėjimai po eilučių skamba, kaip slopinama poeto  rauda: Bet ką Tau pasakojo balandžio vėjas Sprendimo dieną ir akimirką? Kokia Buvo   paskutinė   gamtos   dovana Prieš   išnykimą   ir   kelionę? Aš žinau, kad Tau turėjo grįžti ir skambėti Švelni kaip lapo apačia krūtų augimo Melodija ir dar kažinkoks džiaugsmas. Bet Tu staiga ėmei raudoti, jei ašaros Nebuvo visiškai išsekę. Ir vėl Tu mus Atsivedei iš sunkios akmens tamsos — Dailiai sušukuotus berniukus ir Ją, Kiekvieną su lanku ir sviediniu, Kuriuos Tu dovanodavai mums sapnuose, Bet mes Tau jų — sapnų — neatnešėm grąžinti Ir nepalikome ant kapo." * * * ... ir tada pasigirsta Tavo balsas. Tavo balsas,  peizažo balsas,  medžio balsas, ištikimybės ir prisikėlimo balsas." (Žiemos elegija") Išvadai reiktų konstatuoti du Nykos-Niliūno poezijos bruožus, mūsų samprotavimų eigoje nekeltus, bet daug kur išryškėjusius jo cituotuose pavyzdžiuose: universalumą  įr lietuviškumą. Be abejonės, universali yra poeto kultūra, giliai pasėmusi iš daugelio stilių, ir tradicijų, ir mąstymo mokyklų. Bet ne asmens erudicija daro poeziją universalią, o jos kad ir individualiausių elementų atitikimas gilesnei tiesai, liečiančiai nebe asmenį, o žmogų apskritai. Tai žmogiškasis būtinumas, atpažįstamas ir visuotinis, mus verčia poeziją priimti ir jausti sava. Intelektualinis poeto lygis, toli palikęs "sveiko proto" vidurkį, ar jo uždarumas, be abejo, reikšmingai aprėš galimųjų skaitytojų ratą. Tačiau pajėgsiantieji priimti — nesvarbu, širdim ar protu — negalės likti nuošaliai, turės kažką iš šios lyrikos prisiimti savo pasaulin. šiandien Nykos-Niliūno poezijoje Motina ne tik rašoma didžiąja, ji ne tik poetinis simbolis, bet ji tampa mūsų visų motina pačia giliąja, tikrąja prasme, nes už mus visus poetas sugebėjo ją išsakyti. Peraugdama savo reikšmę, ji prašneka gimtosios žemės balsu. Ir su tuo universalumu bei kosmopolitine kultūra, Nyka-Niliūnas savo poezijoje lieka esmingiausiai lietuviškas. Tokia yra jo dvasinio pasaulio nuotaika, jo temperamentas, sakinio konstrukcija ir minties eiga. Lietuviški yra sunkiai nusakomi jo poezijos elementai, kaip ypatingas lyrizmo pobūdis, drauge subtilus ir paprastas. Neįmanoma tatai pirštu parodyti, tačiau ir tonas, ir dvasinis veidas yra be galo savas, artimas, šioji poezija, subrandinta svetur, galėjo užsimegzti poeto dvasioje tik viename krašte. Norėtume  baigti šias pastabas ir vėl poeto žodžiais iš jo žiemos elegijos", kurie, berods,  neleis  meluoti mūsų skelbiamoms išvadoms: "Sniegas, krintantis  į  juodą Dirvožemį, yra Tavo žodžiai: "Mylimas sūnau!", O  jų   skambėjimas  —  kaip  pilkas (sningant) vakaro peizažas Su prieglauda, nuogais alėjos medžiais Ir Penelope, šluojančia takus. Tolybėje paskendus kaimo linija Ir violetinėje saulėje virpantis šermukšnis: "Tu niekad jau nepareini Namo,  ir tavo veidą laiko tolumos paslėpę, Didesnės ir už  amžinybę, Sunkesnės ir už  mano šauksmą. Aš  laukiau,  bet  manęs  nelaukė: Grįžimą  pavertė  į  kartų  išnykimo žodį Ir  uždengė  nežinančiai   kodėl   akis.." * Ant  stalo  apšerkšnijus  duona  ir Tavo   rankos šešėlis, siekiantis vandens, išlikęs sienoje, Yra Tavo: "Sudie, sūnau!", kurs skamba Visose peizažo linijose, kaip žodis, Kurio prasmės aš nežinojau niekuomet." ("žiemos elegija"). Alfonsas Nyka-Niliūnas: Balandžio Vigilija.  Eilėraščiai. Chicago, MCMLVII. Išleido Vytautas Saulius 96 p.