EILĖRAŠČIAI |
KRIKŠTAS Tą gintarinį jūros pakraštį Pripildė nerimu dangus, Ir aš staiga pasijutau Ant šalto smėlio vienas — Lyg žydas perkrikštas, Be artimųjų, be draugų. Tu pats mane pakrikštijai Krauju ir ugnimi. Tai ir nedrausk dabar — Tegul šiame pajūry Skausmingai krykštauja Širdis — žuvėdra nerami. SROVĖS Mano gyslom tavo kraujas teka - Kraujas Dievo ir žmogaus. Viešpatie, pajutęs tavo pulsą — Amžiną visatos ritmą — Savo kūne, Akmenėlyje ant tako Ir žvaigždžių giesmėj, Nekuomet ramiai neužmigau. Plėšo mano gyslas karštos srovės Tavo dieviškų versmių. Jos ateina tiesiai nuo Golgotos, Griaudamos atšiaurią buitį, Tartum ledą, Griaudamos tikrovę — Jos ateina tiesiai nuo Golgotos Su mirties tamsa, Su žmogaus ir akmenio verksmu. Viešpatie, kol švento ritmo dūžiai Atsiskamba smilkiniuos, Artimas yra akmuo ant tako, Artimos toliausios žvaigždės Begalybėj, Ir lig šiol sparnai palūžę Vėl sugyja man — Naują galią pajuntu sparnuos. ŽODŽIAI Neliko nieko kito, Kaip tik mąstyti Apie žodžius, Kadaise pasakytus, Apie naktis, Kadaise prakalbėjusias. Tegul ir buvo skausmo Visvien tie žodžiai Lydės mane Per visą amžinybę, Atplaukdami Senų klevų šlamėjime. Visvien tie žodžiai, Visvien tos lūpos Apreiškė man Giliausią Dievo tiesą, Ir štai numirt Einu už ją dainuodamas. PERLAI Nesykį bangai surinku: Išmesk tuos perlus, jūroj paslėptus — Kaip man sunku, Kaip man sunku Laikyti, Dieve, tavo paslaptis. Gal vėl tuoj lūpos atsivers — Dainoj jieškosiu širdžiai palengvėjimo. Juk čia be brolio, be sesers, Be tėvo, motinos Aštriom bangų briaunom atėjome. Bus daug tokių, kurie svajos, Kad perlų tik audringas jūras primeti. Jie netikės, jog ant vejos, Po tavo kojomis, Tie patys perlai spindi rytmetį. VILTIS Tavo liūdesys man viltį kelia — Dieve, dar labiau liūdėk, jei tik gali! Reikia, kad pilnai pajustų kiekviena šakelė, Lapas ir spyglys Tavo liūdesį Dėl išvartytų kryžių, Dėl paniekintų šventovių, Dėl kančioj numirusio žmogaus Be paskutinių sakramentų. Viešpatie, kuo Tu labiau liūdėsi, Tuo lengviau numirt man bus — Aš žinosiu, kad, pridengęs ąžuolo pavėsiu Kankinių kapus — Tu išsaugosi Puošniųjų kryžių saules, Apleistų šventovių aukurus, Sielas, apsiplovusias krauju, Lig visuotinio prisikėlimo. ALTORIAI Žinau, kad Tu visur esi — Ne tik po šiuo mažyčiu stogeliu — Žinau, kad myli dangų, žemę Ir kiekvieną vietą, Bet aš Tavęs taip niekur negaliu, Kaip čia mylėti. Žinau, kad Tu visur esi Vienodai gailestingas, atlaidus, Ir pragare žmogaus kankinti Ugnimi nenori, Bet aš daugiausia pajuntu paguodos Iš penkių žaizdų Prie šių altorių. Prie šių altorių, kur nėra Nei kieliko, nei žvakės nė vienos, Aš dangiškajam Tėvui atnašauju Savo meilės auką, Prie šių altorių išvadavimo dienos Parpuolęs laukiu. KALBĖJIMAS Kai gula miglos ant javų, Ramunės kalba tyliai poterius, Ir aš kalbuosi su Tavim — Su savo Viešpačiu, Dievu — Taip tyliai tylutėliai, Kaip vėjas temstant su javu Arba jazminų krūmu — Prašau, kad mano žemėj žmonės, Prašau, kad vyrai, moterys, Sugrįžę pailsėt nuo darbo, Nejaustų šios nakties sunkumo. Prašau, kad slėgtų ji mane — Toji naktis, kančios pritvinusi, Ir jau nerasčiau nė sapne Sau atgajaus žvaigždynuose. |