PASIPRIEŠINKIME KULTŪRINIAM NUOSMUKIUI* Spausdinti
1. Sodo iliuzija ir pelkės tikrovė: a. GO-ties pasisakymas prieš kultūrinio nuosmukio grėsmę, b. "viešosios opinijos" reakcija į 60-ties kreipimąsi. — 2. Piktinimosi ir smerkimo reakcijos apžvalga: a. nuo "beždžionės akto" ligi "tautos gėdos; b. 60-ties kreipimosi pasmerkimas salono ilgesio vardu; c. 60-ties kreipimosi pasmerkimas moralės vardu; d. moralės įjungimas j nuosmukio tarnybą. — 3. Insinuacijos beginant neliestus dalykus: a. insinuacijos — įprastinė demagoginės kovos priemonė; b. "liaudžiai tarnyba" ir cenzūros baimė; c. patriotizmas, realizmas ir "gubos"; d. "gerbiami mėgėjai" ir "pikti kenkėjai". — 4. Besirūpinant mūsų kultūrine gyvybe, a. oficiozinio optimizmo susilietimas su fatalistiniu defetizmu; b. "mano lygis" ir "mūsų lygis"; c. ar tik "liaudis" priklauso tautai? d. "mūsų lygis" — spaudos lygis; e. žvilgis į konkrečias nuosmūkines apraiškas; f. priežastys ir sąlygos nuosmukiui iškilti; g. jieškant kelio nuosmukio grėsmei nuveikti; h. spauda, bendradarbiai ir redaktoriai; i. kultūrinis ar moralinis nuosmukis? — 5. Baigiant.

1. Sodo iliuzija ir pelkės tikrovė
a. 60-ties pasisakymas prieš kultūrinio nuosmukio grėsmę. — Įvairių pažiūrų, įvairių generacijų ir įvairių sričių 60 asmenų 1958 birželio 1 d. paskelbė kolektyvinį pasisakymą "Pasipriešinkime kultūriniam nuosmukiui". Spaudoj ir visuomenėj pasisakymas sukėlė gyvą reakcija — pasirodė dešimtys įvairių straipsnių spaudoj, aistringai klausimas diskutuotas privačiuose susitikimuose, o Čikagoj sušauktas net specialus visuomenės susirinkimas pasmerkti kolektyvinį pasisakymą pasirašiusius asmenis kaip "lietuvių kultūros priešus". Dauguma karštai puolė kolektyvinį pasisakymą, kvietusį kovon su kultūriniu nuosmukiu. Ar anas pasisakymas buvo su "logika" ar be jos, su "taktu" ar be jo, "įžūlus", "grubus", "neaptašytas" ar ne, kiekvienu atveju jis pasirodė pajėgęs žmones sujudinti. Kietu savo atvirumu jis privertė ir kitus atsiskleisti tokiu nuogumu, kaip retai kada anksčiau. Visame pažiūrų ir nuomonių sąmyšy vaizdžiai atsiskleidė, kaip su mumis yra, kokioj padėty esame ir kaip jos atžvilgiu nusistatome. Susilaukęs tokio plataus atgarsio, anas pasisakymas įgijo savotiško socialinio eksperimento prasmės, iškeldamas aikštėn įvairias mūsų   kultūrinio   gyvenimo "sroves". Šiandien, praėjus keliems mėnesiams nuo 60-ties kreipimosi ir dar vis nesibaigiant diskusijoms, visų pirma tenka domėtis nebe pačiu anuo pasisakymu, o jo sukelta reakcija. Ši reakcija labai akivaizdžiai atskleidžia daugelį šiandienos žaizdų, kurios netruks virsti beviltiška gangrena, jei nebus imtasi su jomis kovoti.

*)    Straipsnis diskusinis — Red.

60-ties pareiškimas perspėjo, kad, nežiūrint išorinio judrumo, mūsų kultūrinis gyvenimas "šiandien yra atsidūręs didelėje grėsmėje būti vėl nusmukdytas į primityvų mėgėjiškumą". Nesiimdami analizuoti viso priežasčių komplekso, 60 pasirašiusiųjų specialiai atkreipė dėmesį į tą pavojų, kuris ateina iš spaudos, leidžiančios visuomenę dezorientuoti veržliems diletantams ir sudaryti "gyvo kultūrinio gyvenimo iliuziją, kai iš tiesų turima reikalo ne su tikra gyvybe, o tik su reklamos muge". Šio pavojaus akivaizdoje pasirašiusiųjų kolektyvas priminė tris principus, kuriais derėtų spaudai vadovautis, būtent: 1. visoje spaudoje skirti dėmesį visiems mūsų kultūriniams laimėjimams, nepaisant jų partinio "savumo" ar "svetimumo"; 2. vertinimuose išlaikyti vertybių gradaciją ir paprastų mėgėjinių bandymų neaugštinti į didelius kultūrinius laimėjimus; 3. kritikos uždavinį patikėti tiems, kurie daugiau ar mažiau turi atitinkamą kompetenciją, ir nesiversti atsitiktiniais bendradarbiais, atsirandančiais iš noro pasitarnauti draugui jo išgyrimu ar atsiskaityti su "priešu" už kokią nors sąskaitą.

Kaip matyti, 60-ties pasisakymo keliamieji principai yra tokie paprasti ir, galima sakyti, tokie savaime aiškūs ir tiesiog banalūs, kad normaliai nebūtų buvę nė reikalo juos priminti. Jei tačiau šie savaime suprantami dalykai, priminti dabartinėj situacijoj, daugeliui pasirodė vos ne nusikaltimu ir mažų mažiausia bent netaktišku "išsišokimu", tai liudija, kaip vis dėlto mūsų padėtis yra toli nuo normalios padėties. Kilusi pasipiktinimo, tyčiojimosi ir smerkimo audra rodo, kad kolektyvinis pasisakymas palietė opią žaizdą. Jei pasisakymui nebūtų buvę pagrindo, jis nieko nebūtų sujaudinęs, būtų be atgarsio pradingęs tarp kitų straipsnių. Skauda tik žaizdą, kai ją palieti. Čia yra pagrindas, kodėl anas pasisakymas, ėmęsis į mūsų padėti pažvelgti atviromis akimis, daugeliui , pasirodė toks dramatiškas. Ir banalios tiesos įgyja dramatinio charakterio, kai jos pamirštamos. Kaip kartą A. Camus patetiškai kalbėjo, ateina laikas, kai ir už du kart du lygu keturiems tiesą baudžiama mirtimi.

Dar tik ką pasirodžius spaudoj 60-ties pasisakymui, vertindamas galimus jo rezultatus, "Į Laisvę" žurnalas kėlė klausimą, ar pareiškimas bus "pavasarinė perkūnija, kuri sudrebina žemę ir po kurios ima kaltis daigai", ar "gal tai bus tik bomba, kuri pataikys į pelkę ir sprogdama tik aptaškys sprogdinamus ir sprogdintojus". Kol kas tematyti antrasis rezultatas — iš pelkės besiveržiąs tvaikas. Bet ar šį rezultatą numatant, reikėjo susilaikyti nuo pasisakymo ir palikti pelkę ramiai rūgti? Čia išsiskyrė tie, kurie rinkosi atsakomybę, ir tie, kurie rinkosi ramybę. Suprantama, saugiau likti nuošaliai, težiūrėti "savo darželio". Tačiau tokia "savo darželio" išmintis tėra paprastas gudrumas, pamuštas abejingumu ir atsakomybės baime. Jei yra kur nors pelkės, negalima likti joms abejingam. Tuščia pelkę vaizduotis sodu, nes iliuzijos nekeičia tikrovės. Tiesa, ir pelkė gali pražydėti sodu, bet tik tada, kai ji bus nusausinta, atseit — kai jos nebebus. Bet negali būti ryžtamasi šiam žygiui, kol nesijaučiamą pelkėj, laikant ją normalia dirva. Kol nematoma, kur iš tikrųjų esama, tol negali būti nė išeities jieškoma. Visų pirma reikia išbusti iš iliuzijų ir praregėti tikrovę, kokia ji yra. 60-ties kreipimasis ir buvo tokia pastanga iš iliuzijų mus išbudinti tikrovei. Kad budinama pelkė reagavo savo būdu, visiškai natūralu. Nėra kuo purvu džiaugtis, bet lygiai nėra ko purvo pabūgti ir dėl jo atsisakyti kovos su pelke. Kiekvienoj kovoj rizikuojama purvu; niekada iš fronto negrįžtama žvilgančiomis uniformomis. Nevisada laimima, bet ne sėkmė matuoja kovos prasmę, o tai, dėl ko kovota. Kas savyje buvo prasmingo, tas nepraranda savo vertės dėl to, kad daug ką prasmingo ištinka nesėkmė. Ir ano 60-ties kreipimosi prasmės nepaneigtų nė tai, jei viskam būtų lemta baigtis tik "Į Laisvę" apžvalgininko perspėtąja purvo audra.

Dar nieko pozityvaus nereiškia pats faktas, kad 60-ties kreipimasis susilaukė plačios ir "karštos" reakcijos. Kreipimosi tikslas buvo ne triukšmo sukelti, o nežiūrint visos triukšmo rizikos perspėti prieš užsiliūliavimą iliuzijomis. Pats triukšmas kol kas greičiau liudija ne mūsų gyvastingumą, o tik nenorą pabusti iš iliuzijų. Iliuzijos yra malonios, o tikrovė kieta. Todėl ir norima triukšmu apsiginti nuo nemalonaus žadinimo išbusti. Tačiau: nors ir malonu suptis sodo iliuzijoj ir tiek pat nejauku tikrovėj rasti daug pelkės, reikia iš iliuzijų išsilaisvinti taip pat, kaip nešvarią žaizdą pirmiausia reikia švariai išplauti. Dezinfekcija yra pirmoji sąlyga žaizdai užgyti, nors ji savaime pačios sveikatos ir neteikia. Tas pats su tuo blaiviu žvilgiu į tikrovę, kurį žadino 60-ties kreipimasis. Išsibudinti iš iliuzijų dar nereiškia savaime pradėti naujos tikrovės kūrimą. Nurodymas to, kas nuodija mūsų kultūrinį gyvenimą, dar nepašalina nurodytųjų negerovių. Naujai tikrovei sukurti reikia kieto visų darbo. Todėl ir 60-ties kreipimasis nebuvo pavadintas nei pašaliniu iš augšto nurodymu "pasipriešinkite", nei farizeiniu savo pajėgų pervertimu "pasipriešiname", o visus lygiai įpareigojančiu kvietimu "pasipriešinkime". Pačiu tuo faktu, kad jie ėmėsi viešo kreipimosi, pasirašiusieji įsipareigojo kovoti už mūsų kultūrinį lygį. Normaliai nebūtų reikalo nė tai sakyti. Tačiau tenka tai pasakyti tiems, kurie pasirašiusiuosius kaltino pasirinkus "neįsipareigojantį kelią" vien dėl to, kad kreipimesi nebuvo tiesiog rezoliuciškai pasakyta: "mes pasižadame..."

b. "Viešosios opinijos" reakcija į 60-ties kreipimąsi — Pats 60-ties pareiškimas yra kuklus savo uždaviniu. Jis tik kviečia atverti akis tikrovei ir pasipriešinti "pelkei" — kultūriniam nuosmukiui. "Nusausinimo projektų" jis nesiima, išskyrus spaudai priminimą trijų minėtų principų. Tai ir negalėjo būti kolektyvinio pareiškimo uždavinys. 60-ties pareiškimas iškėlė tik patį klausimą. Atsakymo į jį turėjo j ieškoti visi, kurie atsiliepė į 60-ties balsą.

Pirmieji tuojau pat, lyg vardu pašaukti, atsiliepė tie, kurie jautėsi 60-ties kreipimosi liečiami. Nesiimu teigti, kad jie būtų be pagrindo atsišaukę. Neatsitiktinai šios pirmosios reakcijos akivaizdoj "Tėviškės Žiburių" bendradarbis Almus prisiminė liaudies patarlę: vagie, kepurė dega! Todėl iš karto buvo šokta kelti tokį triukšmą, lyg 60-ties pasisakymas būtų buvęs kažkoks baisus nusikaltimas, o kreipimesi iškeltosios negerovės — idealios dorybės. "Naujienų" redaktorius, pirmasis šokęs pulti 60-ties pasisakymą net jo dorai nesupratęs, susilaukė savo paties laikrašty viešų padėkų su isteriniais šauksmais apie Hitlerį, Staliną, diktatorius, genijus etc. Vėliau ir kitur, visų pirma tos pačios Čikagos "Drauge", pasirodė įvairūs balsai, jų pačių žodžiais, atstovavę diletantams ir, suprantama, juos gynę. Toliau pasirodė tie, kurie nesijautė patys paliesti, bet vistiek jautėsi lyg kažko įžeisti (gal įsižeidę už nepakvietimą drauge su kitais pasirašyti kreipimąsi, kaip man aiškino bičiulis Ant. Gustaitis). Šie pastarieji mažiau principiškai neigė pasisakvmo reikalą, o labiau išmintinga rimtimi nurodinėjo redakcinius trūkumus: "apipavidalinimą", "karščiavimąsi" ir pan. Pagaliau dalyje spaudos (visų pirma "Dirvoje" ir "Į Laisvę" žurnale) ir iš pradžių 60-ties kreipimasis buvo sutiktas ramiai, svarstant iškeltuosius klausimus, o ne puolant pasirašiusiuosius ar "nagrinėjant" teksto redakciją. Praūžus pirmajai bangai, kitokių balsų pasirodė ir tuose pačiuose dienraščiuose, kurie vadovavo 60-ties pareiškimo puolimui. Tos pačios "Naujienos", pirmosios išėjusios kovon ' ir savo skiltyse leidusios įvairiems slapukams išlieti savo įžeistus jausmus, kaip jie išmanė, vėliau (1958.VII.26) įsidėjo nuosaikų M. Žičkutės straipsnį, kuris savo pagrindinėmis tezėmis sutiko su 60-ties pažiūra ir daugeliu atvejų ją rimtai gynė nuo puolėjų insinuacinių "komentarų". O tų pačių "Naujienų" sporto skyriaus redaktorius Br. Keturakis 60-ties pasisakymą rado "tvirtą ir pilnai pagristą" (1958.VIII.15 nr.). "Drauge" pasisakė iš 60-ties kolektyvo A. Baronas, A. Gustaitis ir V. Vizgirda.

Taigi, aplamai imant, 60-ties pasisakymas susilaukė įvairios reakcijos. Tačiau žiūrint statistikos, kiek buvo balsų "už" ir kiek "prieš", jis buvo sutiktas neigiamai. Tas visai natūralu: 60-ties kreipimasis buvo balsas prieš viešąją o-piniją ir tuos, kurie ją formuoja, todėl ir viešoji opinija per savo reiškėją spaudą pasirodė 60-ties kreipimuisi priešiška. Tiesa retai yra maloni, todėl retai tiesos ir norima. Ne veltui žinantieji šią žmogišką prigimtį per minėjimus ir kitas iškilmes savo klausytojams tedėsto malonius dalykus, jei nėra tikrų, išsigalvodami nebūtų ir nebūsimų. Iškilmėms tiesa retai tinka. Bodimės oficialiu optimizmu, persunktu melu. Bet ar dėl to jau iš tiesų norime tiesos? Ir mes patys sau verčiau norime mandagių pagyrų, negu tiesos, negalėdami suprasti to vokiečių filosofo, kuris save gerbiančiam žmogui pagyras yra vadinęs įžeidimu. Esame visi įpratę būti "įžymūs". Kaip kartais būtume atsibodėję minėjimų prakalbininkų mandagiu tiesos slėpimu, vistiek ir mums galioja amžinasis dėsnis: populiaru girti, nepopuliaru kritiškai vertinti. Mėgstame, kas malonu, o ne kas tiesu. Teisingai A. Baronas ("Draugas" 1958.VIII.23) nurodė, kodėl pasirašiusieji taip keikiami už ramaus mūsų kultūrinio gyvenimo tvenkinėlio sudrumstimą: "pataikavimas tik teorijoj yra smerkiamas, gi šiaip gyvenime pataikūnas yra mielas". Pasisakyme gi pataikavimo nebuvo nė trupučio, nė tiek, kiek gal būtų pravertę "diplomatijai". Prašydama patikėti jos "moterišku jautrumu", M. Žičkutė pastebi, kad taip pat "tos audros nebūtų buvę ir tuo atveju, jeigu į signatarus būtų buvę pakviesta ne 90 kultūrininkų, o 999". Tikiu šiuo "moterišku jautrumu": kai vieną redaktorių paklausiau, ar jo bendradarbis, visaip naršęs 60-ties pareiškimą ir pasirašiusiųjų sąrašą,  nebūtų pats jo pasirašęs, jei būtų buvęs pakviestas, atsakė: taip.... Daug kam anas pasisakymas būtų skambėjęs mažiau "neapdairiai", "įžūliai" eta, jei po juo būtų buvę daugiau parašų, tarp jų ir savo pačių. Tačiau, deja, tiesa nepriklauso nuo parašų skaičiaus (tam tikrais atvejais tiesa gali būti kompromituojama.... ir parašų). Ne daugumos pritarimas tiesą įrodo, ir ne daugumos atmetimas ją paneigia. Statistika, kiek yra puolėjų ir kiek yra gynėjų, neturi nieko bendro su tiesa. Ne masės "plebiscitas" lemia tiesą.

60-ties pasisakymo sukeltoj reakcijoj pirmiausia apžvelgsime tuos balsus, kurie ne pasisakyme iškeltuosius klausimus svarstė, o piktinosi klausimo iškėlimu ir smerkė klausimo iškėlėjus. Toliau pasisakysime dėl tų įvairių balsų, kurie ėmėsi ginti tai, kas nebuvo pulta, kovodami su savo pačių insinuacijomis. Pagaliau įsijungsime į tuos balsus, kurie dalykiškai svarstė 60-ties iškeltuosius klausimus, sutikdami ar skirdamiesi, plėtodami keltąsias idėjas ar keldami naujų. Tačiau vyrauja ne šios pastarosios kategorijos atbalsiai, o pirmųjų dviejų kategorijų straipsniai, kurie kreipiasi prieš 60-ties pasisakymą, bet kurie drauge savimi pačiais liudija ano pasisakymo tiesą. Nuosmukio ženklas yra piktintis atviru klausimų iškėlimu vien dėl to, kad klausimas neglosto mūsų savimeilės. Nuosmukio ženklas taip pat yra nepajėgti iškeltojo klausimo kitaip svarstyti, kaip j j suvelti su įvairiomis savo pačių išgalvotomis insinuacijomis.

2. Piktinimosi ir smerkimo reakcijos apžvalga.
a. Nuo "beždžionės akto" ligi "tautos gėdos". — 60-ties kreipimasis nesiėmė pateikti išsamią studiją, o tik paprastai ir trumpai perspėti prieš diletantizmo mūsuose įsipilietinimą su spaudos pagalba. 60-ties pasisakymą liečiant, normaliai reikėjo svarstyti, kiek buvo jam pagrindo, ir ar tai, ką pasirašiusieji rašė, buvo teisinga ar ne. Vietoj tokio dalykiško svarstymo ištisa eilė straipsnių išsisėmė tik tyčioj imusi. Kadangi kolektyvinis pasisakymas kreipėsi prieš diletantizmą, tai jis pats buvo apšauktas tokiu "diletantizmo perlu, kad labiau žėrinčio nei Koralų salose nesužvejosi" (J. Sula "Naujienose"). Kadangi pasisakymas perspėjo prieš grafomaninių bandymų lygiomis ėmimą su kūrybiniais laimėjimais, tai buvo atsikirsta 60-ties "autorių grafomanišku diletantizmu" ("Naujienų" Skaitytojas). Kadangi pasisakymas kreipėsi prieš nuosmukį, šis žodis buvo atgręžtas atgal: "rašto apipavidalinimas krypsta į nuosmukį" (K.Žoromskis "Drauge"). Ir taip toliau,  ir taip toliau...ligi  "Naujienų" ciniško sąmojaus apie "beždžionės aktą" ir A. Mikulskio švento pasipiktinimo "tautos gėda" (pagal "Vienybės" korespondento liudijimą).

MIKAS ŠILEIKIS    VIRTUVĖJE

Taigi, pagal visus šiuos pasipiktinimo ir smerkimo balsus (daugiausia slapukinius), viskas tvarkoj, nėra ko rūpintis, nuosmukio grėsmė yra išgalvota tų, kurie patys yra "nusmukę". Jie, kaip "Draugo" korespondentas (1958. X. 7) susidarė Įspūdį iš Čikagos specialiojo susirinkimo kalbėtojų, "lietuvių kultūros priešai"... Tokiems žmonėms epitetų skalė plati — nuo "rašeivų ir grafomanų" ligi "genijų' (abu epitetai iš "Naujienų"). J. Sula savo straipsnį "Naujienose" tiesiog pavadino "Genijų maištas". Tyčiojimasis labai primityvus — turėtume pasakyti, pertraukę ironišką atpasakojimą visų tų balsų, kuriuos įžeidė 60-ties kvietimas pasipriešinti kultūriniam nuosmukiui. Tačiau, be abejo, tie, kurie tyčiojosi, ir tie redaktoriai, kurie šias tyčiones dėjo savo laikraščiuose,  rado  ir tokią  polemiką  esant  "su  taktu"

(pastebiu tai dėl to, kad 60-ties kreipimosi puolikai labai jaudinosi tą kreipimąsi buvus "be takto"). Taip, "su taktu", bet...vis dėlto pasirašiusieji kolektyvinį pareiškimą daugely sričių, visų pirma literatūroj ir dailėj, nėra tokie jau negirdėti ir tokie jau paraštiniai vardai. Net ir pačiame poleminiame entuziazme visus 60 pasirašiusiųjų vadinti "rašeivomis bei grafomanais" ir tyčiotis "genijų maištu" pasirodė šiek tiek per drąsu ir patiems tiems slapukams, kurie tikėjosi 60-ties pasisakymo iškeltuosius klausimus nutildysią pasityčiojimu. "Naujienų" Skaitytojas, tame dienrašty paskelbęs straipsnį "60-tis nušnekėjo visai diletantiškai", sutiko, kad visgi tarp pasirašiusiųjų yra ir "koki 25 rimtesni kultūrininkai" (o visi kiti —labai mažai arba niekuo rimtesniu nepasižymėję žmoneliai"). "Drauge" panašiai J. Varnas (slapukas, anksčiau rasinėj ęs partiniais klausimais) apgailestavo "prisimetėlių kaltę, kad atsirado toks anas tikruosius mokslininkus ir menininkus kompromituojąs viešas pareiškimas". Neabejodamas, kad 60-ties kreipimasis yra nusikaltimas, bet "nekaltųjų nepakaltindamas", A. Rūkštelė ("Draugas", 1958.VI.21) iš pasirašiusiųjų sąrašo išskyrė visus nedailininkus "kaipo korektūros klaidą". Kad "nekaltieji" būtų dar labiau išteisinti, abu Čikagos dienraščiai guodėsi, jog nemaža pasirašiusiųjų padėjo savo parašus paties pareiškimo neskaitę. Teko girdėti A. Rūkštelę besidžiaugiant, kad dauguma pasirašiusiųjų dabar gailįsi savo parašų. Visa tai lyg nuplauja "tautos gėdą"...

Išskyrus į šalį "nekaltuosius", su ramesne sąžine buvo galima dorotis su "kaltaisiais" ir svarstyti, kas turėjo teisės pasirašyti aną 60-ties pareiškimą ir kas ne. Pirmiausia (savo viešoj padėkoj "Naujienų" redaktoriui dr. P. Grigaičiui) Čikagos menininkų klubo pirmininkas Z. Kolba visuomenę perspėjo, kad 60-ties kolektyve yra tokių, kurie "nešė ant savo pečių Stalino saulę, ardė mūsų tautos sukurtus religinius muziejus ir iškeitė tautinį stilių į internacionalinį". Daug kas ėmė pasirašiusiųjų pusėn svaidyti priekaištus nesidomint mūsų kultūriniu gyvenimu, nesilankant į minėjimus, neskaitant laikraščių. V. Meškauskas "Vienybėj" baiminosi net tyrinėti, kiek laikraščių pasirašiusieji prenumeruoja, "nujausdamas", kad nesuskaičiuosiąs iki 60, kartu paėmus visus pasirašiusius. Visokių "nusikaltimų" buvo "išrasta", tik laikytasi takto bent tiek, kad nebuvo imamasi pavardžių. Tik J. Tysliava nesijautė šio takto varžomas ir savo redaguojamo j "Vienybėj" leido V. Meškauskui eilę žmonių pavardėmis diskvalifikuoti, paskelbti neturėjusiais teisės drauge su kitais pasisakyti kultūrinio nuosmukio klausimu. Tačiau ši V. Meškausko pastanga iš naujo įžiebti seniai pamirštus ginčus ir tarp pačių pasirašiusiųjų sukelti nesantaikos pasirodė bergždžia. Iš naujo to paties ėmėsi, V. Meškauską toli pralenkdamas, Anatolijus Kairys "Naujienų" šeštadienio priede (1958. XI. 8) paskelbtu straipsniu "Imu žodį"(!).

Klausimas daug supaprastėjo ir, bent kai kurių nuomone, gal net galutinai išsisprendė, kai 60-ties kreipimosi puolikai išsiaiškino sau ir išaiškino visuomenei, kad iš 60 pasirašiusiųjų kolektyvo tik mažesnė pusė yra "rimtesni kultūrininkai", padėję savo parašus po pareiškimu, jo neskaitę, ir kad tarp sąmoningai pasirašiusiųjų knibžda tokių, kurie neturėjo teisės pasirašyti dėl vienokių ar kitokių nusikaltimų, nebeleidžiančių tiems žmonėms mūsų tarpe besireikšti. Tai jau neblogai! Bet ar nebūtų dar geriau visą "išsiaiškinimą" privesti prie galo — susekti tą nusikaltėlį viešajai ramybei, kuris parašė aną išsišokėlišką kreipimąsi — "pasipriešinkime kultūriniam nuosmukiui". Tai kas, kad pasirašė 60 asmenų! Vistiek tai vieno darbas! Tik vienas padarė "tautai gėdą"! Jei iš tiesų mūsų tarpe būtų 60 nusikaltėlių, tektų noromis nenoromis susirūpinti, kur einama. Bet dėl vieno galime būti ramūs: ir drausmingiausioj bendruomenėj pasitaiko eretikų ar išdavikų. Suraskime tą vieną ir paskelbkime jį viešumai, kad ši galėtų būti jau rami: viskas "išaiškinta"! Jau "Naujienų" redaktorius, pirmasis puolęs 60-ties kreipimąsi, nurodė, kad iš "tono, stiliaus, turinio ir "logikos" nesunku numanyti, kas jį "sukūrė" ". Bet ilgą laiką nebuvo pavardžių minima, kol LRD naujasis pirmininkas J. Tysliava savo laikrašty priėjo ir prie to (matyti, kartą jo laikrašty minėta "estetinė dorovė" leido ir tai). Pralaužus ledus, ir kiti laikraščiai nebesivaržė pavardėmis, tik vieni pasisakymo autoriumi skelbė vieną asmenį, antri — kitą. O kadangi "Naujienose" dažnai dešinė nežino, ką kairė daro, tai tame dienrašty vienuose straipsniuose buvo nurodomas vienas autorius, o kituose — kitas. "Naujienos" dar ir kitu dalyku pralenkė visus kitus laikraščius savo vestoj kampanijoj prieš 60-ties pasisakymą. Kai kiti laikraščiai spėliojo tik pareiškimo "Pasipriešinkime kultūriniam nuosmukiui" autorių, tai "Naujienos" per savo "pabirininką" susekė ir paties "kultūrinio nuosmukio autorių"...Toliau ko j ieškoti nebebuvo: viskas susitvarkė visiškai taip, kaip Ant. Gustaitis "Drauge" ir rašė apie mūsų spaudą: "Argi ne mes, ne patys, su pavyzdingu uolumu išpuoselėjom savo spaudą, kurioj gražiu lietuvišku sutarimu visi nu-keikiam vieną, iš mūsų gretų prasikišusį, o viens redaktorius tautos vardu vėl pagraudenančiai visus pamoko". Joj chamizmo niekada nepasitaiko, ar, tiksliau tariant, tik tada, kai kas nors užkliudo "vieną redaktorių". Skaičiau kartą "Naujienose" tada graudenus: "šitaip begėdiškai meluoti su tikslu apšmeižti asmenį tai— chamizmas" (buvo atsakoma dėl pagarsėjusios cigaretės). Kiti, atrodo, nėra asmenys, nes jiems nebegalioja "Naujienų" redaktoriaus nuostatas. Juk, ne be "Naujienų" redaktoriaus žinios jo dienrašty buvo niekinami 60 pasirašiusiųjų nuo pat pradžios, nuo jam Z. Kolbos padėkos, sviedusios Stalino saulės nešimo ir religinių muziejų ardymo kaltinimus (didesni tai dalykai, negu ana cigaretės uždegimo ar neuždegimo istorija!). Juk, ne be "Naujienų" redaktoriaus žinios buvo paskelbtas ir anas "Imu žodį" straipsnis, kur dabartinės rašytojų d-jos nariui Anatolijui Kairiui buvo leista nuo bendro visų niekinimo pereiti į atskirų asmenų pavardėmis "nagrinėjimą". Būtent, Kairiui tik 10 nuošimčių iš pasirašiusiųjų, atsieit tik 6 asmenys, yra "tikri mūsų kultūros autoritetai", o "dauguma niekas kitas, kaip diletantai, draugų ir situacijos dėka išplaukę į paviršių ir pasidarę žinomesni". Tarp studentų ar vos išėjusių iš mokyklų Kairys priskiria aktorių J. Palubinską ir architektą J. Okunį. "Savo kūrybos pirminėj stadijoj" jis randa H. Radauską ir V. Ramoną! O tai ką Kairys žarsto K. Ostrauskui ar H. Nagiui, St. Santvarui, A. Nykai-Niliūnui ar Ant. Gustaičiui, kvalifikuoti palieku pačiam "Naujienų" redaktoriui. Jis už visa tai neša atsakomybę, o ne Kairys. Jis leido Kairiui griebtis ir šantažo — siundyti visuomenę prieš LE leidėją, kurio nėra tarp 60 pasirašiusiųjų, o LE leidėją prieš tuos savo tarnautojus, kurie pasirašė kolektyvinį pareiškimą. Lyg 60-ties pareiškimas būtų ką bendro turėjęs su LE! Lyg apskritai darbdaviui būtų suteikiama teisė ar uždedama pareiga cenzūruoti, ką kurie nors jo tarnautojai privačiai rašo ir kaip kuriuo klausimu galvoja! Lyg panašus šantažas būtų normalus kelias mūsų kultūrinio gyvenimo klausimams svarstyti! Lyg apskritai šantažas priklausytų pokyliui, o ne nuosmukiui!

Tokia buvo mūsų spaudos reakcija į 60-ties kvietimą susirūpinti mūsų kultūriniu lygiu. Atskiri straipsniai prieš 60-ties kreipimąsi atrodė labai "aštrūs" (J. Sula "Naujienose" tiesiog žavėjosi, kaip šio dienraščio redaktorius kolektyvo pareiškimą "sumalė į velnio miltus"). Bet kai visus tokius "malamuosius" straipsnius nori draugėj apžvelgti, visumoj jie sudaro lyg grotesko įspūdį. Tokią reakciją pakanka konstatuoti (įrekorduoti), nes atsakyti nėra ko. Galima atsakyti tik argumentus. Bet tyčiojimasis, pašaipa ir "malamasis" koliojimasis yra tokios reakcijos formos, kurioms nėra atsakymo. Visą tokią reakciją tenka primti tik su paprasta ironija, nes ji neteikia pagrindo nė rimtai įsižeisti. Ne visų ir kolionės įžeidžia.

Nors tyčiojimasis ir panaši kita polemika negali būti atsakyta, tačiau ji pati daug pasako. Visa anksčiau konstatuotoji reakcija akivaizdžiai liudija, ko turi laukti kiekvienas, drįs-tąs išsilenkti iš oficiozinio optimizmo linijos, kritiškiau pažvelgti, atviriau pasakyti savo nuomonę. Tiesa, tai jokia naujiena, o jau gerokai įsitvirtinusi seniena. Daugelis iš pasirašiusiųjų yra asmeniškai patyrę, ką reiškia pas mus išeiti viešumon su sava nuomone, o ypač su kritišku žvilgiu. Visa tokia patirtis ir buvo pagrindu įvairių pažiūrų ir sričių žmonėms susitelkti bendram pareiškimui. Bent iš kelių pasirašiusiųjų girdėjau prisipažinimą: nors iš pradžių pasirašydamas abejojau, ar yra reikalo tokiam viešam kreipimuisi, dabar įsitikinau, kad tikrai reikėjo tokio pasisakymo. Tie, kurie džiaugėsi 60-ties pasisakymo sumalimu į "velnio miltus", patys liudijo, kad jau buvo atėjęs laikas pakelti balsui prieš visą tokį "malimą" ir tokių "malėjų" įsiviešpatavimą mūsų spaudoj. Narsiausi "malėjai" pasirodė tie, kurie šiam uždaviniui pasislėpė už visokių slapyvardžių. "Pasipriešinkime kultūriniam nuosmukiui" tekstą 60 asmenų pasirašė savo pavardėmis. Tie, kurie norėjo dėl šio kreipimosi pasisakyti, turėjo pareigos taip pat viešai kalbėti, be slapukavimo. Dalis mūsų spaudos tai suprato, bet abiejų dienraščių redaktoriai 60-ties kreipimuisi pulti išleido įvairių slapukų: "Naujienų" Skaitytoją, J. Sulą, Balą Nematė, K.Šleivą, J. Pr., J. Varną, A. Erdvilą ir kt. Su pačiais slapukais apskritai nėra ko kalbėti: nežinia, kas jie yra, kiek verti kalbos. Jie nėra atsakingi, bet už juos atsako redaktoriai, tų laikraščių, kurie jais naudojasi. Jei ėmėmės apžvelgti visą tą tyčioji-mosi reakciją, visų pirma slapukų vykdytą, tai ne dėl to, kad tokiai reakcijai skirtume reikšmės, bet dėl to, kad konkrečiai parodytume, kaip yra su mūsų vadovaujančiąja spauda. Jei nebuvo gėdijamasi slapukų siųsti prieš 60-tį asmenų, tarp kurių buvo jau žilo plauko be-susilaukiančių vyrų, daug nusipelnusių mūsų kultūrai, rodo, koks mūsuose yra "klimatas" ir kaip esame jam "užsigrūdinę", be "senųjų" ir "naujųjų", be kairės ir be dešinės skirtumo. Leisdamas savo laikrašty įvairiems slapukams tyčiotis iš pasirašiusiųjų, dr. P. Grigaitis nematė nieko nenormalaus. Bet lygiai visame šiame įniršio sąjūdy nieko nenormalaus nematė ir B. Brazdžionis, "Lietuvių Dienų" redakcijos vedamajame pasidžiaugęs, kad 60-ties kreipimasis sulaukė "nelauktai, bet pagrįstai plataus ir aštraus pasipriešinimo". Bet ar vis dėlto nelaikąs jau praregėti, kad neviskas yra normalu, su kuo esame apsipratę. Su daug blogo apsipratome ligi to, kad nebepastebime blogo ir tuo pačiu jam kapituliuojame iš anksto.

Už visos ligšiol konstatuotosios reakcijos, kurią kurstė įsižeidimas, slypėjo masės žmogui būdingas pasitikėjimas skaičiumi. Kadangi dauguma niekada nejautė jokio nuosmukio grėsmės, iš kur 60 gavo teisę tokią grėsmę rasti? Bet ir 60 yra nemažas skaičius. Reikia kaip nors tą skaičių sumažinti, rasti vienus pasirašiusius per nesusipratimą, antriems paneigti pasirašymo teisę, trečius paskelbti besigailinčius, kam pasirašė. Ir savotiškai buvo aprimta tik tada, kai pagaliau buvo surastas "tikrasis autorius". Deja, tenka šį radimo džiaugsmą sudrumsti. J. Tysliava man pirmajam suteikė pareiškimo "pasipriešinkime kultūriniam nuosmukiui" autoriaus garbę, vėliau kitų spėliotojų kitur perkeltą. Visi šie "tikrojo autoriaus" spėliojimai, paremti nekultūringa smalsa, liko neteisingi. Viešo kreipimosi prieš kultūrinį nuosmukį mintis kilo kolektyve, jo apmatai buvo kolektyviškai apmesti, o galutinai tekstas suredaguotas pasinaudojus pastabomis ir tų pasirašiusiųjų, su kuriais kontaktas buvo palaikytas laiškais. Taigi, jo autoriai yra visi, kurie jį pasirašė, savo parašu pareikšdami sutikimą su pagrindinėmis jo mintimis. Žinoma, tai nereiškia, kad kiekvienas iš pasirašiusiųjų kiekvieną sakinį lygiai galėtų savu laikyti. Dr. V. Maciūnas, radęs tekste paliktus jam nepatikusius gubų ir straipsnio apie Picasso pavyzdžius, viešai paskelbė neimąs už juos atsakomybės. Be abejo, yra ir daugiau pasirašiusiųjų, kuriems nepatiko tas ar kitas sakinys. Bet jei jie kreipimąsi pasirašė, tai dėl to, kad sutikimą su pagrindinėmis mintimis laikė labiau svarbiu dalyku, negu to ar kito sakinio ar termino nepatikimą. Nors ir daug buvo kalbėta apie pasirašiusius per nesusipratimą, ligšiol nė vienas iš pasirašiusiųjų savo parašo neatšaukė. Kol visi 60 pasirašiusiųjų savo parašus laiko galiojančiais, tol jie visi laikytini kolektyvinio pasisakymo autoriais. Kada buvo tyčiojamasi iš 60-ties pareiškimo, buvo tyčiojamasi iš kiekvieno, kuris jį pasirašė. Tyčiojimasis dažnai vyko lyg pamiršus, iš ko buvo tyčiojamasi. Kiekvienas, kas buvo pamiršęs, iš ko šaipėsi, lengvai gali prisiminti vėl pasiėmęs 60-ties kreipimąsi' su visais parašais.


ADOMAS GALDIKAS  RUDUO (tempera)

Labai daug dėmesio, lyg kokiai paguodai, buvo kreipta ir į tai, kiek kviestųjų nesutiko viešo kreipimosi pasirašyti. "Naujienos" pasirūpino net viešai paskelbti tokių 33 atsisakiusiųjų sąrašą. Galima ir šią smalsą patenkinti. Vieni tiesiog neatsiliepė, antri atsakė laiškais iniciatoriams. Buvo tokių, kurie netikėjo viešą kreipimąsi galint ko nors teigiamo pasiekti. Buvo tokių, kurie baiminosi "purvo" audros, iš anksto nujaustos. Buvo tokių, kuriems nepatiko "kompanija" (tokių daugiausia buvo iš žmonių su "partinėmis afiliacijomis"): šiuo atveju buvo įdomu konstatuoti kaip x atsisakė pasirašyti drauge su y, o tas pats y — dėl kviečiamųjų sąraše rasto to paties x. Pagaliau, buvo tokių, kurie buvo įrašyti kviečiamųjų sąraše, bet kuriems kvietimas nebuvo išsiųstas negavus adreso, ar kurių kvietimas, siųstas per kitus, laiku nepasiekė. Dėl šių pastarųjų "Naujienose" paskelbimo iniciatoriai labiausiai nejaukiai pasijuto.

b. 60-ties kreipimosi pasmerkimas salono ilgesio vardu. — Iš tų straipsnių, kurie piktinasi  60-ties kreipimusi pasipriešinti kultūriniam nuosmukiui, noriu specialiai sustoti ties dviem straipsniais: V. Volerto ("Draugas 1958. IX. 4) ir kun. dr. J. Vaišnoros su dr. Z. I-vinskiu ("Darbininke" 1958.VIII.1). Abu straipsniai pasirašyti pavardėmis ir nešima koliojimosi leksikono, nors taip pat, nesitenkindami tik paties kreipimosi pasmerkimu, implikuoja ir asmeninį pasirašiusiųjų pasmerkimą. Abu straipsniai savo priekaištus 60-ties pareiškimui ir jį pasirašiusiems daro rimtai, ir jų negalima atsakyti su ironija. Jei jų vykdomas 60 pasirašiusiųjų pasmerkimas turi pagrindo, padėjusieji parašus turi suklupti viešai atgailai nebe taip juokais, kaip Ant. Gustaitis savo "viešą atgailą" skelbė "Drauge". Bet, žinoma, viešumai svarbu ne šis asmeninis reikalas, o patys priekaištai ir jų pagrindas. Ties šiais priekaištais ir sustojame, nes jie meta daug šviesos į tą klimatą, kurio palaimoj galėjo suklestėti negerovės, iššaukusios 60-ties pareiškimą.

V. Volertas nešima teigti nebuvus reikalo 60-ties pareiškimui. Jis sutinka, kad net "ir ramesnis diletantas" galėjo matyti, kad neobjektyviais vertinimais gadinamas visuomenės skonis, kad "be įspėjimo per ilgesnį laiką galima prieiti iki amerikietiško j o comics skonio tiek literatūroj, tiek kitose srityse". Paties V. Volerto žodžiu, "pareiškimui vietos buvo, bet pats pareiškimas šiai vietai netiko". Kodėl? Vietoj aiškaus atsakymo visame savo straipsny V. Volertas bara 60-ties pareiškimo autorius už "barnų toną", ir moko, kad būtų reikėję parašyti "rimtai", "ramiai", "be karščiavimosi' etc.etc. Kelis kartus perskaičiau V. Volerto straipsnį, stengdamasis suvokti iš kokio pagrindinio reikalavimo autorius kildina visus savo priekaištus. Nors V. Volertas nepavartojo to žodžio, bet man atrodo, kad už visų jo priekaištų slepiasi "salono" ilgesys. Salone visą laiką ir apie viską kalbama tik ramiai ir be karščiavimosi; ir tam, kas nemalonu, pajieškoma tokių žodžių, kad jie ausiai skambėtų komplimentu. Gi 60-ties pasisakymas iš tiesų norėjo nemalonius dalykus ne užslėpti, o tiesiog nurodyti, ir todėl rinkosi tiesų žodį ir nejieškojo saloninių eufemizmų. 60 pasirašiusiųjų iš tiesų kreipėsi prieš tą saloninę atmosferą, kurioj visiems lygiai dalinami komplimentai, visiems lygiai ir lygiai už viską. Tiesa, pasirašiusieji taip pat kreipėsi ir prieš antrą kraštutinybę — chamizmą, tyčiojimąsi iš žmogaus, brutalų jo niekinimą. Ta prasme buvo keliamas reikalas atstatyti tikrąją kritikos prasmę, pagal kurią ji turi būti analizė, o "ne pasipiktinęs niekinimas ir ne įkyrus reklamavimas". Taigi, nieku būdu kolektyvinis pareiškimas nebuvo chamizmo apologija. Bet kadangi taip pat jis nebuvo nė salono apologija, V. Volertas jį randa buvus "be kultūros". "Draugo" bendradarbio kaltinimu, 60-ties pareiškimas parodęs vieną dalyką: "kaip apie kultūrą reikia kalbėti, jeigu nenori kultūros savyje parodyti". Jis buvęs parašytas "nerviniam priepuoliui užėjus", o dėl pasirašiusiųjų jam "net norėtųsi įtarti, kad parašus braukė, paties pareiškimo neskaitę".

Savo saloninę kultūros sampratą V. Volertas, atrodo, sąmoningai ar nesąmoningai grindžia beemocinio žmogaus idealu. Labiausiai kolektyviniame pasisakyme jį užgauna įspūdis, kad autoriai jį parašę ne ramiai, o supykę. Pagal jį "tiesa, kai jau daug kuriuo klausimu būna įsišnekėta, galima šiek tiek užpykti, nes visi apie tave vistiek yra užpykę". Bet jokiu būdu nederėję pasisakymo pradėti tokiu tonu. Tiesa, kad kolektyvinis pasisakymas tam tikra prasme buvo emocinė reakcija, pritvinkęs atsibodėjimas kasdieninėmis liaupsėmis ir tokiu pat kasdienišku chamizmu. Tik V. Volertas lyg užmiršta, kad jau keli metai buvo pakankamai mūsų spaudoj "įsišnekėta", o iš antros pusės per šias šnekas per ilgai "įsitylėta". Todėl, kaip anksčiau pastebėjome, kolektyvinis pasisakymas pasirodė toks dramatiškas, nors tai, ką jis priminė,  normaliai tėra banalūs dalykai.

Tiek pyktis, tiek kitos emocijos moraliniu žvilgiu nėra nei blogos, nei geros: jų vertė priklauso nuo to, kurios vertybės jas gaivina. Gali būti vulgarus pyktis (pvz. dėl nepakankamo iš-liaupsinimo) ir gali būti teisingas ar net šventas pyktis (ir Kristus vijo iš šventyklos pirklius ne "ramiai" ir ne "be karščiavimosi"). Nei krikščionis, nei džentelmenas nėra būtybės su išblėsusiomis emocijomis... Emocijos liudija gyvybę. Emocijų blėsinimo netenka jokiu idealu vaizduoti: jas savaime išblėsina senatvė. Nėra reikalo imtis senilizmo procesą spartinti. Kur emocijos saloniškai "sueterizuojamos", netrunka įsigalėti nuobodis ir viskam abejingumas. Ne emocijų turime baimintis, o apatijos (saloninėj kalboj apatiškumui sinonimu dažnai vartojamas maloniau skambąs žodis — nuosaikumas). Perdaug ir jau viską sutinkame su tos rūšies tolerancija, kuri iš tiesų tėra "man vis tiek pat" apatija. Kas negali pykti, tas negali nė mylėti. Ko nejaudina melas, to nejaudina nė tiesa. Kas saloninio etiketo vardan piktinsis tiesiu žodžiu, taS netrukus pradės piktintis ir pačia tiesa. Tiesumo baimė nuosekliai išauga ir j pačios tiesos baimę. Jei kolektyvinis pasisakymas savo tiesumu papiktino V. Volertą, tai dar labiau jis turėtų skubintis iš savo turimo Naujojo Testamento išplėšti Mato evangelijos 23 perskyrimą, kad nereikėtų pasipiktinti ir tą šventąją knygą parodžius, kaip reikia kalbėti "be kultūros". Ten irgi tiesa nėra atsieta nuo emocijos, šventos emocijos.

Už salono ilgesį labiau vertinu valią pasipriešinti seniūnei apatijai, "man vis tiek pat" tipo tolerancijai, saloninių komplimentų melo tiranijai. Tie visi dalykai iš tiesų verti pykčio! Kad tik pajėgtume stipriau pykti — iš jų laisvinus! Geriau gyvenimo kova, negu salono taika. Vertingiau kovoti už tiesą, gal niekada nepasieksimą, negu gėrėtis tarpusavio komplimentais, kurie nėra turėję prasmės nė tą akimirką, kada jie buvo spaustuvėj spausdinami. Ne kovos reikia baimintis, o tik erzelio. Gyvenime taika yra iliuzija, nes kovas nurimdo tik mirtis. Nėra tikros taikos nė salonuose, tik juose kovą už objektyvius tikslus pakeičia asmeninės intrygos, kurių tikslas kiekvienam yra jis pats. Kol esame gyvi, negalime nekovoti. Visa kūryba yra persunkta kovos emocija: ir žodis, ir paveikslas, ir muzikos kūrinys. Kad tik kova pakiltų į tą lygį, kuris ją įprasmina!

Tokiomis emocijomis pasirašiau kvietimą pasipriešinti kultūriniam nuosmukiui drauge su daugeliu, kurie idėjinėj plotmėj yra mano priešai (tikra prasme, ne svetimženkliuose ir ne asmeniškai). Ne idėjinė kova žmones skiria (visuomenininkų žodžiu pasakyčiau: "ardo vienybę"), o asmeninis erzelis. Įvairių pažiūrų (pasaulėžiūriškai bei politiškai) ir įvairių krypčių (meninėj kūryboj ar kitose srityse) žmonės, pasirašę aną pareiškimą, tai akivaizdžiai paliudijo. Čia buvo prasmė aną pasisakymą kolektyviai paskelbti. Šiaip, žinoma, jį galėjo paskelbti ir vienas asmuo. 60 parašų ne pasisakymo keliamą tiesą "sutvirtino", o paliudijo, kad dėl "vienybės" ar "taikos" iliuzijų nėra reikalo toliau žengti nuosmukio keliu, kad tikresnė vienybė gali būti pasiekta aukštesnio lygio įtampoj — idėjų įtampoj.

Tiek ad rem, o dabar pro domo sua. V. Volertas jau pačia savo straipsnio antrašte "Kas rašė ir pasirašė" implikavo, kad ne tik pats 60-ties pasisakymas parodė, "kaip apie kultūrą reikia kalbėti, jeigu nenori kultūros savy parodyti", bet ir patys jo autoriai pasirodė "be kultūros". Visą straipsnį paskyręs pamokymams, kad "pamokymai ir įspėjimai tariami ramiai", "Draugo" bendradarbis paties 60-ties pasisakymo neanalizavo, o tik sudarinėjo skaitytojams įspūdį, kad jis atsiradęs "nerviniame priepuoly", supykus ir pan. Pats susirūpinau, ar beatsimenu, kokį nemandagų raštą pasirašiau. Iš naujo susijieškojau laikraštį su jo tekstu. Ką radau nemandagaus? Perspėjama prieš grėsmę anksčiau pasiektajam lygiui slinkti į "primityvų mėgėjiškumą". Iškeliama šio laiko sąlygos "veržtis nebe savo kūrybiniu pajėgumu, o reklama, kūrybinį impotentiškumą imant dangstyti apeliavimu į patriotinius jausmus". Pasisakoma, kuriuo atveju diletantai "iš gerbiamų mėgėjų virsta piktais kenkėjais". Tai ir viskas. Nieko kito, kaip ta "emocija", kurią pačioj pradžioj pats 60-ties pasisakymas išreiškė, būtent "matyti mūsų kultūrinį gyvenimą gyvą" ir todėl susirūpinti tomis negerovėmis, kurios jam gresia. Dėl pačių tų negerovių tėra klausimas, ar jų pavojus aktualus ar ne. Jei tokių negerovių pavojaus nėra, tai nebuvo reikalo nė klausimą kelti. Bet jei tokių negerovių mūsuose yra, tai reikėjo klausimą kelti. Gi kada keli balsą prieš kurias nors negeroves, negali išvengti jų neišvardijęs. Jei nori kalbėti apie primityvų mėgėjiškumą, kūrybinį impotentiškumą, diletantus, grafomanus, teplomanus eta, tai ir negali šių vardų išvengti. Tiesa, kad šie vardai neskamba saloniniais komplimentais. Todėl jie ir užgavo V.Volerto ausį. Tačiau pats šių negerovių savo vardais pavadinimas dar nėra pagrindas V. Volertui teigti, kad 60-ties pareiškimas pasirodė stokojęs kultūros. V. Volerto priekaištas galiotų tik tuo atveju, jei "kultūrą" suprastume tik "salonu", kuriame galiotų principas: nemandagu kalbėti apie tai, kas negera. Nėra palankesnio klimato kultūriniam nuosmukiui, kaip tokia kultūros samprata. Vargiai pats V. Volteris drįstų eiti ligi tokios kultūros sampratos, ligi galo išmąstyti savąsias prielaidas, kurių vardan jis pasmerkė 60-ties kreipimąsi ne dėl ko kito, kaip tiesumo.

V. Volerto priekaištas yra be pagrindo, bet jis užtat yra su įžeidimu. V. Volertas būtų turėjęs teisės kaltinti 60 pasirašiusiųjų, jei šie visus anuos terminus būtų taikę asmeniškai. Tačiau 60-ties kreipimasis ne atskirus žmones vertino, o vardino tas apraiškas, kurios sudaro kultūrinio nuosmukio grėsmę. Todėl pareiškimas liko ir nekonkretūs, kaip pagrįstai daugelis prikišo. Nebūtų buvę įmanoma nurodyti konkrečių pavyzdžių be žmonių atpažinimo. Konkrečiai tebuvo nurodytas tik vienas straipsnis kaip pavyzdys atvejo, kur pasirinktoji tema nebuvo rimtai svarstyta. Tačiau ir šiuo atveju pats straipsnio autorius nebuvo nei vardijamas nei įžeidžiamas (tas sakinys buvo toks: "nėra būtinos pareigos laikraščiui pasisakyti dėl moderninio meno ir dėl Picasso, bet yra pareiga, jei imamasi apie tai kalbėti, tai atlikti rimtai").

V. Volertas pasmerkė kolektyvinį pasisakymą ir jo autorius visų pirma dėl "barnaus tono". Tačiau jo paties straipsnis taip pat ištisai yra parašytas tokiu pat tonu, kaip mokytojo, pasilikusio nusikaltėlius mokinius po pamokų. Nieko nuostabaus. Kolektyvinis pasisakymas V. Volertui pasirodė negeras, o kai nori pasakyti, kad kas nors yra negerai, tai ir "bariesi". Prieš jokias negeroves negalima pasisakyti be "barnaus tono". Todėl V. Volerto priekaištas lieka jo paties straipsnio sugriautas. Bet yra vienas didelis skirtumas tarp kolektyvinio pasisakymo autorių ir V. Volerto, ir šis skirtumas V. Volerto priekaištams suteikia jau asmeninio įžeidimo charakterį. Kolektyvinio pasisakymo autoriai kreipėsi prieš apraiškas, o ne žmones. Tuo tarpu V. Volertas "kultūros savy neparodymą", "nerimtumą", "nervinį priepuolį" ir kitus savo priekaištus darė nebe anoniminiams x-ams, o 60 asmenų, pasirašiusių savo pavardėmis. Juokaudamas galėčiau sakyti, kad išbarti 60 autorių V. Volertas, matyti, buvo pasišalinęs iš salono kur nors į prieangį. Salone būtų galiojusi taisyklė, bemokant kitus, pasverti savo žodžius, ir pačiam atsargiau vartoti "kultūros savy neparodymo", "nervinio priepuolio" ir kitus panašius žodžius. Ypač ši taisyklė būtų galiojusi ir todėl, kad salone ją būtų sustiprinusi dar ir kita taisyklė: lygiomis kalbėti su lygiais, o vyresniesiems ir žilam plaukui išlaikyti pagarbą. Tarp 60 pasirašiusių yra ir tokių asmenų, kuriems V. Volertui salone gal būtų pritrūkę  drąsos   tiems žodžiams, kuriuos jis atseikėjo "Draugo" dienrašty.

Apgailestauju, kad visa tai tenka pasakyti žmogui, kuris šiaip spaudoje yra pasireiškęs nuoširdžiu rūpesčiu mūsų tautiniais klausimais ir kuris pats nėra baiminęsis nė kritinio žvilgio. Tačiau negaliu sutikti su tokia salono samprata, kuria jis grindė savo opoziciją 60-ties pareiškimui. Saloniniai konvenansai turi savo prasmės, kiek jie remiasi žmogui pagarba. Bet ši jų prasmė iškreipiama, kai norima jiems aukoti pačią tiesą, kai imamasi nusižengimu laikyti tiesumą, kai faktiškai paneigiama teisė kritiškai vertinti negeroves. Nereikia saloną palikti tik tam, kad būtų nebepaisoma paprasto džentelmeniškumo. Bet lygiai nereikia saloną taip suprovincialinti, kad jame nebebūtų vietos nė pačiai tiesai, laisvam žvilgiui, kritinei dvasiai. Kritinė dvasia yra būtinoji sąlyga siekti pažangai ir kovoti su kūrybinių pastangų iškeitimu į savitarpinę reklamą. Kada saloniniai konvenansai suabsoliutinami tiesos sąskaiton, jie virsta keliu į nuosmukį ir beprasmiška šio nuosmukio priedanga.

(bus daugiau)