ELEGIJOS KASDIENĖS |
Daug kėlės dainų ir audringųjų žodžių, Kai gimtąją žemę dar supo ledai. Jaunystėj pavasariai būna ir gruodžiuos — Pražysta ir gruodyje meilės žiedai. Užtai, kad svaja mes gyvenom kadaise, Mūs meilę palaužė tikrovė žiauri. Žinau, kad vienatvės keliu tu nueisi, Žinau, kad ir meilė, kaip žmonės, mari... Man menasi metas melsvažiedžio lino, Ir rikės, ir kūgiai — jaunystės valia! Bet kraitį nelygiai likimas dalina: Kam laimės aruodai, kam skausmo dalia Daug kėlės dainiĮ ir audringųjų žodžių — Šiandien jų nėra pas mane: Kas žadino audrą krūtinėj, kuo guodžiaus, — Išnyko, lyg gundančios viltys sapne. II Aš širdį susupau į ašutinę, Valia aš meilei parišau sparnus, Ir maišto kelti vieniša krūtinė, Kasdienės pilkumoje nepanus. Nors platūs vieškeliai iki žvaigždynų Paženklinti darbais žmogaus minties, Bet mūs keliuos, kai jau širdy ledynas, Sparnų nutilus meilė neišties. III Kam, gegute, nekukuoji: Kiek dienų, kiek liko metų Eiti man keliu pilkuoju Iki pastaro verpeto? Širdžiai jaunyste žėrėjus, Meilės giesmei susikūrus, Tu, gegute, tu atskriejus Daugel, daugel man išbūrei! Man išbūrei ir nuskridai... Nebegrįžti, nesulaukiu... Rausta — gelsta lapų skydai, Slenka jau ruduo palaukėm. Kam, gegute, nekukuoji Kiek dienų, kiek liko lapų Man rašyt skausmu pilkuoju Žemės kraitį, kraitį trapų?... |