LIETUVIŲ BELETRISTIKOS ANTOLOGIJA Spausdinti

LIETUVIŲ BELETRISTIKOS ANTOLOGIJA I dalis. Redagavo BERN. BRAZDŽIONIS. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. Chicago, 1957 m. 607 p. Kaina $7.00

Kai su Jonu Aisčiu ruošėme "Lietuvių Poezijos Antologiją", jau iš pereito amžiaus pabaigos buvo rinkinių, į kuriuos buvo galima atsiremti. O arčiau į mūsų laikus poezijos antologijų susidarė visas pluoštas, — ir bendresnių, ir sritinių. Be to, po ranka turėjome ir įvairių   liaudies   dainų   rinkinių.

Bernardui Brazdžioniui su beletristikos antologija teko pralaužti pirmuosius ledus. Redaktoriui tai sudarė nelengvą naštą, kurią sunkino dar ir tai, kad darbą teko atlikti svetur, kur ne visa medžiaga prieinama. Todėl jis ir prisipažįsta: "Uždavinys, ypač mūsų sąlygomis, nelengvas, ne visu 100 nuošimčių įmanomas, nes, esant ne Lietuvoje, trūksta daugelio duomenų ir šaltinių... Teko tenkintis tuo kas prieinama".

Pirmas beletristikos antologijos tomas pradedamas Simanu Daukantu. Tiesa, čia duodama ištrauka iš jo istorinių raštų. Tačiau, kaip pažymima antologijoje, Simanas Daukantas ir savo mokslo veikaluose "griebiasi beletristinio stiliaus". Beje, yra rašęs ir beletristikos. Tai jo "Rubinaičio Pelūzės Gyvenimas", nors ir sekimas, anot jo, iš teutonų kalbos. Kadangi šis dalykas dabar prieinamas, būtų pageidautina antologijoje turėti ir jo pavyzdžių. Tai būtų galima padaryti priede po antrosios dalies, jei susidarytų daugiau tam medžiagos.

Sekantis yra Motiejus Valančius. Pratarmėje į antologiją keliamas klausimas, kurį autorių statyti pirmuoju lietuvių grožines prozos kūrėju. Pažymima, kad A. Tatarės pamokslus "tenka laikyti pirmaisiais originalinės grožinės prozos daigais". Apie Valančių taip atsiliepiama; "Beletristo talentas visu platumu iškyla taip pat pirmoje eilėje ne grožiui, o gėriui (auklėjimui, moralizavimui) rašytuose vyskupo Motiejaus Valančiaus didaktiniuose raštuose". Paskui primenama, kad V. Bičiūnas pirmuoju lietuviškos grožines prozos rašytoju norėjo laikyti A. Fromą Gužutį. Mano galva, pirmas stiprus beletristas lietuvių literatūroje yra Valančius, nepaisant to, kad jo kūryboje esama didaktinio elemento. Tačiau kiek tai liečia stilių ir žodį, Valančius yra vienas iš ryškiausių mūsų autorių. Todėl ne visai tikslūs tie kritikai ir literatūros istorikai, kurie Valančiaus raštuose perdaug užkliūva už moralizuojančių vietų, o nepastebi kitų — literatūrinių — jo savybių. Panašiai atsiliepdavo V. Mykolaitis-Putinas savo literatūros kurse. O dabar Lietuvoje išleistoje literatūros istorijoje, parašytoje kelių autorių, apie Valančių užsimenama tik keliomis eilutėmis, nežiūrint to, kad savo laiku tas pats A. Venclova ir P. Cvirka negalėjo atsidžiaugti kai kuriais Valančiaus raštais, ypač šventųjų gyvenimais.

Šią užuolanką padarėme, norėdami išsitarti, nuo kurio autoriaus tektų pradėti grožines lietuvių prozos istoriją. Visai sutinkame su vėlesne antologijos išvada, pridėta prie įvedimo į Valančių, būtent: "M. V. iškyla didelių gabumų pasakotojas realistas, pirmasis liet. litje grožinės prozos kūrėjas, padėdamas pagrindus beletristikai, kaip Duonelaitis yra padėjęs poezijai"(19 p.).

Po Valančiaus eina Antanas Tatarė, A. Fromas Gužutis, J. S. Dovydaitis, Jonas Gerutis, Žemaitė, V. Pietaris, žmona. Vincas Kudirka, Bitė, K. Vanagėlis, P. Mašiotas, Aišbė, Dėdė Atanazas, Lazdynų Pelėda, Jadvyga Juškytė, Vaižgantas, Meškuitis, Dobilas, Uosis, Jonas Kmitas, J.A. Herbačiauskas, Margalis, Šatrijos Ragana ir kiti — viso labo bene penkiasdešimt, šį tomą baigiant Marija Aukštaite.

Kaip matyti, vieni iš jų priklauso prie lietuvių literatūros klasikų, ir jų vieta literatūros istorijoje tvirtai atžymėta. Tokie autoriai yra, pavyzdžiui, žemaitė, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana, Jonas Biliūnas, A. Vienuolis, V. Krėvė, Ignas Šeinius, J. Savickis, V. Mykolaitis Putinas.

Antroje vietoje eina daugiau ar mažiau žinomi autoriai, kurie tačiau literatūros istorijoje savo tikresnio kampo lyg ir neturi, o privalėtų turėti. Man visados atrodė, kad savo srityje nuopelnų turi Pranas Mašiotas, ne tik kaip naujosios vaikų literatūros pradininkas, bet ir kaip geras pasakotojas, turėjęs aiškų stilių ir gražią kalbą. Kitas atvejis galėtų būti J.A. Herbačiauskas. Jis atnešė naujus vėjus į lietuvių literatūrą — ir šiandien vargiai jis yra keno nors pralenktas kaip modernistas. Be to, jis turėjo vieną iš dinamiškiausių stilių mūsų literatūroje. Pagaliau J.A. Herbačiauskas yra palikęs kritikos pastabų, kurios savo aktualumo nenustojo ligi mūsų laikų. O vis dėlto, rašant apie mūsų literatūrą, su juo kartais pasielgiama, lyg jo ne būte nebūtų. Panašiai be savo kampo paliekamas ir Dobilas, savo "Baidu" mūsų grožinę prozą pasukęs psichologine ir filosofine linkme anuo metu gan nauja.

Bern. Brazdžionio antologijoje trečią grupę sudaro autoriai, kurie visai nustumti į šalį. nors ir be reikalo. Vienu iš tokių tektų laikyti Joną Gerutį, palikusį ypač gausiai teologinių raštų. Tačiau jis buvo rankas pridėjęs ir prie beletristikos, nors iš dalies ir didaktines. J. Geručio kalba yra švari ir individuali, žodžio raiškumu ir tikslumu jis galėtų kiek priminti Valančių, štai vienas jo pavyzdys iš antologijos: "Zarasų paviete, Dusetų apygardoje, tarp dviejų kalnų, iš abiejų galų tarp ežero stovi vienasėdis žuvienė. Per jos vidurį zirzena upytė, po kurią, vidurvasariu vištos braido, o pavasarį arklys plaukia. Jis sunkia atliekamą vandenį iš vieno ežero kitan. Kone ties pat trobomis yra sietuva, verpeto išgraužta, kurioje marmėte marma įvairios žuvys. Sakytume, jos susirinko čia iš visos Lietuvos. Nors yra sakoma, būk lydeka tegyvenanti tekančiame vandenyje, karosas — dumbluose, vėgėlė — po akmeniu, guirė (kuoja) — sriaumėse, vėžys — urvuose, tačiau šitoje gelmėje gyvena visos, ir, rodos, visoms čia yra ramu. Todėl, be tų, yra dar sietuvoje: šapalai, raudos, pypliai, ešeriai, kūjagalviai, mekšros, žiobriai, lašišai, unguriai ir daugumėlis kitų. Yra taip tiršta, jog, panorėjus sugauti, užtenka užmesti tinklą ir vėl ištraukti. Vėžiai, tarsi džiaugdamiesi, lipa patys krytin, tik bereikia iškelti ir iškratyti.  (62-3 p.).

Iš tokių užmestų autorių antologijoje visai neblogą dalyką randame J. Uosio (1874-1934). Neturint daugiau jo raštų pavyzdžių, sunku pasakyti, kokį įspūdį jis paliktų savo visumoje. Tačiau antologijoje įdėtasai kūrinėlis "Jieško" gan įdomus savo tema ir parodytais veikėjais, nors ir jaučiama moralizuojančios tendencijos.

Panašiai būtų galima išsitarti, kokia vieta turėtų atitekti A. Fromui Gužučiui, K. Vanagėliui, J. Kmitui, Vaidilutei, J. Švaistui, A. Giedriui, K. Karpiui ir kitiems. Iš čia paminėtų, duotoji A. Fromo Gužučio ištrauka nepalieka geresnio įspūdžio, nors pats tipas išvedamas gan įdomus. Taip pat maža ką bepasako ir Margalio ištraukėlė. Gal čia yra bendresnė problema, kai tenka parinkti kurią nors vietą iš ilgesnio veikalo. V. Mykolaičio Putino ištrauka palieka stiprų ir nuotaikingą  įspūdį.

Kita problema, ruošiant antologiją, buvo tai, kas geriau atrinkti iš novelių ir apysakų. Apskritai paėmus, geresni mūsų šios srities kūriniai yra atvira knyga: žemaitės "Petras Kurmelis', Šatrijos Raganos "Irkos tragedija", Lazdynų Pelėdos "Stebuklingoji tošelė" ir tt. Antologijoje "Petro Kurmelio" nerandame — gal dėl to, kad tai gana ilgas dalykas. Tačiau žemaitė ir be to gerai atstovaujama. Ko tektų antologijoje pasigesti, tai A. Vienuolio "Paskenduolės", vienos iš pačių geriausių novelių lietuvių literatūroje. Iš Vinco Krėvės turime "Gilšę", "Indą, kuriame karalius laiko geriausią vyną" ir "Išsibarė'. Vietoje "Indo' gal būtų geriau dėti kurį stipresnį V. Krėvės orientalinio stiliaus kūrinį, sakysime, "Azerstano šalį". "Indas' turi šiek tiek moralizuojančios prasmės — gal dėl to jis dažniau ir dedamas mokykliniuose vadovėliuose. Jurgio Savickio gal būtų derėję ką nors paimti iš "Ties aukštu sostu," kur autorius įšviežesnis. Baigiant dar tektų nurodyti vieną kitą konkrečią pataisą. Šatrijos Raganos gimimo data yra 1877 m., o ne 1878. Kalbant apie J. Gintautą, jau pat pradžioje pasakytina, kad tai buvo vysk. J. Staugaitis, nes išeina, kad J. Gintautas buvo Steigiamajam Seime ir t.t. Be to, čia ir datoje įlindo korektūros klaida.   Bet  tai  mažmenos.

Žinoma, lengviau rašyti pageidavimus, kaip tokį stambų darbą paruošti.

Metus bendrą žvilgsnį, peršasi išvada, kad grožinėje lietuvių prozoje maždaug ligi žemaitės pasirodymo kyšo didaktinis elementas. Paskui lietuvių beletristika moralizavimo nusikrato, nors kai kuriuose autoriuose šis polinkis nėra išnykęs ligi mūsų dienų. Bet tai jau vestų į antrą antologijos dalį, kuri turėtų netrukus ir pasirodyti. O tuo tarpu tenka pasidžiaugti, kad Bern. Erazdžionis atliko pionierišką, kruopštų ir naudingą darbą, suredaguodamas šį lietuvių beletristikos antologijos tomą.