TARYBINĖ KALBOTYRA LIETUVOJE Spausdinti
Kalbotyrinis darbas Lietuvoj nuo paskutinio karo lig šių dienų yra ėjęs ir iš dalies dar dabar tebeina tam tikru, vingiuotu, keliu. Iš pat pradžios, maždaug ligi 1950 m., tarybiniai Lietuvos kalbininkai buvo atsidūrę nepavydėtinoj padėty: iš vienos pusės tuomet dar tebedvelkė nelabai skanios N. Marro "naujo kalbų mokslo" atarūgos, pasireiškusios visos ligtolinės tarybinės kalbotyros bankrotu (plačiau apie tai sk. 1956 m. Aiduose, Nr. 3); iš kitos pusės, 1950 m. staiga pasukus nuo N. Marro mokslo į stalininę kalbotyrą, vėl buvo toli nudausiota, tik šį kartą į priešingą pusę.

Dabar, pasmerkus N. Marro kaip marksizmo vulgarintojo mokslą, didžiausiu kalbotyros autoritetu buvo padarytas pats Stalinas: jo 1950 m. birželio 20 d. "Pravdoj' išspausdintas straipsnis "Otnositel'no marksizmą v jazykoznanii" ("Dėl marksizmo kalbotyroj"), vėliau su mažu priedu išleistas atskira knygele "Marksizm i voprosy jazykoznanija" ("Marksizmas ir kalbotyros klausimai"), pasidarė lyg kažkokia stebuklinga magiška lazdelė, vienu moju galinti išspręsti visas pagrindines ir painiausias ne tik kalbotyros, bet ir daugelio kitų mokslo sričių problemas. Dėl to Lietuvos Mokslų Akademijos, Vilniaus Valstybinio Universiteto ir Vilniaus Pedagoginio Instituto 1951 m. birželio 15-16 d. jungtinės sesijos priimtoje rezoliucijoj sakoma: "Jūsų veikalas 'Marksizmas ir kalbos mokslo klausimai' atvėrė naują etapą tarybiniam mokslui. Jis padarė perversmą ne tik kalbos moksle, bet ir nurodė tikrus tolimesnio filosofijos, istorijos, literatūros mokslo ir teisės istorijos, aplamai viso tarybinio mokslo išvystymo kelius. Jis apginkluoja visus tarybinius mokslininkus, visus ideologinio fronto darbuotojus aiškiu supratimu kelių, kuriais kūrybiškai vystosi mokslas." (Lietuvos TSR Mokslų Akademijos žinynas, 1952, IX 5).

Dar aiškiau ten pat pasisako J. Žiugžda: "Draugo Stalino nurodymas dėl kalbų giminingumo įpareigoja ir įgalina Tarybų Lietuvos kalbininkus su didžiausiu atsidėjimu tirti lietuvių kalbos ryšius su rusų kalba, — tai duos neabejojamai didelę naudą kalbos vystymosi dėsnius studijuojant, ir prisidės prie tolimesnio nušvietimo lietuvių tautos draugiškų santykių su didžiąja rusų tauta istorinio vystymosi eigoje" (86 psl.). Ir dar daugiau: "Draugo Stalino darbai kalbos mokslo klausimais padeda dar aiškiau suprasti tą didžią progresyvią reikšmę, kurią lietuvių tautai turėjo Lietuvos įėjimas į Rusijos imperijos sudėtį XVIII amž. pabaigoje ir XIX amž. pradžioje" (80 psl.). Vadinasi, formali caristinė Lietuvos okupacija, garsioji Muravjovo Koriko veikla Lietuvoje, Kražių skerdynės, lietuvių patriotų masinis žudymas arba trėmimas į Sibirą, spaudos draudimas, graždankos brukimas, apskritai, prievartinė rusifikacija ir kt. pagal J. Žiugždą buvo tikra palaima Lietuvai, o ypač lietuvių kalbai, kuri, "nugalėjusi prievartinės asimiliacijos užsimojimus, išsaugojusi liaudy j savo gramatinę sandarą ir pagrindinį žodyninį fondą, sėkmingai vystėsi toliau" (81 psl.). Todėl visai nestebėtina, kad tas pats J. Žiugžda, ir dar tarybinis akademikas, kalbotyrinį darbą nepriklausomybės laikais šiaip apibūdina: "Buržuazinės santvarkos metais Lietuvoj fašistiniai vadeivos lietuvių kalbos mokslo priešakyje pastatė rasistinius-hitlerinius agentus, kaip Gerulis, ir įvairius kosmopolitus, kaip Sennas, ir kt., kurie su savo mokiniais, tarnaudami Vakarų imperialistų grobikiškos "kultūros" uždaviniams, stengėsi priversti Lietuvos liaudį užmiršti rusų mokslininkų įnašą į lietuvių kalbos mokslą ir jį visiškai užtrinti" (85 psl.).

Argi begalima įmantriau postringauti, kaip kad daro draugas Juozas Žiugžda? Argi jis nežino, kad Jurgis Gerulis profesoriavo ne Lietuvoj, bet Vokietijoj, ir todėl negalėjo būti pastatytas lietuvių kalbos mokslo priešaky Lietuvoj? Argi ne J. Gerulis surado Martyno Mažvydo giesmyną ir pirmas išleido jo visus raštus, kuriais dabar naudojasi ir tarybiniai kalbininkai? Argi ne J. Gerulis pirmas yra pritaikęs geriausius būdus lietuvių tarmėms užrašyti ir tuo būdu yra padėjęs pagrindus moderniai lietuvių tarmėtyrai? Galima su jo politinėmis pažiūromis nesutikti, ir jo mokiniai nei vienas su juo dėl to nesutiko; bet nei J. Žiugžda, nei kas kitas negalės lengvapėdiškai nuginčyti, kad J. Gerulis buvo tikrai gabus kalbininkas ir baltistikai yra padaręs gana daug naudos; pvz. nei vienas rimtas lituanistas, tirdamas lietuvių kalbos akcentologiją, niekaip negalės tylomis praeiti pro J. Gerulio lietuvių kalbos priegaidžių mokslą. Todėl tenka didžiai apgailestauti, kad rusai, tikrieji J. Žiugždos mokytojai ir draugai, visai be reikalo niekais nudėjo toki žymų mokslininką, kuris, gyvas būdamas, dar ir tarybinei Lietuvai būtų galėjęs paruošti rimtų tarmetyrių. Bet J. Žiugždai tai nesvarbu: nerdamasis iš kailio, kad dailesnis atrodytų, jis be jokios drovos verčia vienan puodan savo paties sujauktą jovalą ir paskui, net nemirktelėdamas, toliau sapalioja, nutylėdamas pvz. tą faktą, kad prof. A. Sennas, patvarkęs savo reikalus Lietuvoj, jau 1929 m. pradžioj išvyko į JAV ir paskui nedaugiausia ką bendro beturėjo su liet. kalbininkais. Šiuo atveju J. Žiugžda nedaug kuo tesiskiria nuo Lietuvos viešpačių, kurie savo didžiosios enciklopedijos antrojoj laidoj pvz. ir K. Būgą vadina "buržuaziniu kalbininku."


ALBINAS ELSKUS — VITRAŽO DETALĖ ŠV. ANTANO VIENUOLYNE NIUJORKE

Pagaliau J. Žiugžda labai negudriai padrožia ir tvirtindamas, kad nepriklausomosios Lietuvos kalbininkai, tie nelabieji V. Europos grobikų imperialistų pakalikai, visaip stengėsi "priversti Lietuvos liaudį užmiršti rusų mokslininkų įnašą į lietuvių kalbos mokslą"; pvz. aš savo paskaitose šalia K. Brugmanno, F. de Saussure'o, A. Meillet ir daugelio kitų V. Europos kalbininkų nuolat minėdavau ir rusų akademiką F. Fortunatovą, kuris pirmas atpažino prūsų kalbos priegaidės ir lietuvių kalbos kirčio atitraukimą nuo cirkumflektinės šaknies į akūtinę galūnę, taip pat garsų mokslininką A. Šachmatovą, kurio teoriją apie keltų buvimą priešistorinės Lietuvos teritorijoj K. Būga yra gražiai sukritikavęs, ir kt.; L. Bulachovskiui esu nusiuntęs net ir savo disertaciją.

Ir ne tik J. Žiugžda, bet ir kiti yra "įpareigoti" traukti iš augščiau sukurtą gaidą — kvėpti Lietuvos viešpačiams (rusams) meilę, tvirtinti su jais tarpusavinius, jau nuo "žilos senovės" besitęsiančius "draugiškus" santykius, visur pabrėžti rusų nuopelnus Lietuvai ir džiaugtis pasiektaisiais tarybiniais laimėjimais. Pvz. J. Balčikonis, pradėdamas savo straipsnį "Rusų mokslininkų įnašas į lietuvių kalbos mokslą" (Žinynas, IX, 105-110), šiaip byloja: "Draugo Stalino darbai kalbos mokslo klausimais turi didelę reikšmę tarybiniam kalbos mokslui. Šie genialieji draugo Stalino darbai padėjo teorinius pamatus marksistiniam kalbos mokslui, atvėrė šioj mokslo šakoje naują erą, iškėlė tarybiniams mokslininkams uždavinius toliau plėsti kalbos problemas. Ir Tarybų Lietuvos kalbininkams atsivėrė plačios perspektyvos ugdyti ir kelti lietuvių kalbos mokslą. Dirbant šį darbą, mūsų pareiga yra ištirti įžymiuosius darbus didžiosios rusų tautos mokslininkų, kurie pirmieji padėjo pamatus lietuvių kalbotyrai ir išugdė  pirmuosius  lietuvių  kalbininkus."

Panašią giesmę traukia ir K. Ulvydas, pradėdamas savo straipsnį "Lietuvių literatūrinės kalbos vystymasis tarybinės santvarkos metais" (117-136 psl.): "Savo veikalu 'Marksizmas ir kalbos mokslo klausimai" draugas Stalinas padėjo tvirtus tarybinio kalbos mokslo teorinius pamatus, nubrėžė aiškų tolesnio tarybinės kalbotyros vystymo kelią, išaiškino kalbos kaip visuomeninio reiškinio esmę, jos specifinius ypatumus, visuomenines funkcijas, struktūrą, ryšį su mąstymu, atskleidė pagrindinius kalbos vystymosi dėsnius ir kelius." Atrodo, kad seniau, ligi Stalino, V. Europos mokslininkai nieko gero nėra nuveikę kalbotyroje, nieko nesupratę apie visuomenines kalbos funkcijas, jos ryšį su mąstymu ir visai nesirūpinę pagrindiniais jos vystymosi keliais; tik su Stalinu viskas staiga nušvito ir bematant paaiškėjo. Tik paklausykime: "Genialūs draugo Stalino darbai kalbos mokslo klausimais, parodę, jog šiuolaikinės kalbos elementai buvo sukurti dar gilioje senovėje, iki vergovės epochos (o ar vėliau, vergovės metu ir po vergovės, jie nebebuvo toliau kuriami? P. S.), atskleidę pagrindinius kalbų vystymosi kelius antagonistinėse formacijose (o ar kalbos nesivysto kitokiose, ne antagonistinėse, formacijose? P.S.) ir išaiškinę to vystymosi gaires socialistinėj ir komunistinėje visuomenėje, yra didžiulis lobis, duotas ne tik kalbininkams, bet ir istorikams, archeologams ir kitų visuomeninių mokslų atstovams. Nėra abejojimo, jog tų mokslų bendradarbiavimas galutinai išspręs ir lietuvių bei slavų kalbinio artimumo klausimą" (133-134 psl.)

Arba: "Lietuvių kalbos gramatikų kūrėjai iš rusiškųjų žodžių dopolnenije, priloženije, opredelenije išsivertė lietuviškus gramatinius terminus — papildinys, priedelis, pažyminys. Iš tarybinės epochos vertinių tipo naujadarų minėtinis šie: prastovėjimas (prostoj), perlenkimas (peregib), sanglauda (smyčka), ūkiskaita (chozrazsčiot), sienlaikraštis (stengazeta), savikritika (samokritika), paruoša (zagotovka), išdirbis (vyrabotka), bendratautinis (obščena-rodnyj), kolūkis (kolchoz).... ir daugybė kitų" (134-135 psl.). Tai vis yra palaiminga kūryba, kurios lietuvių kalbai suteikia didingoji rusų kalba!

Sekant rusų kalbotyrines nuotaikas 1950-1952 m. ir vėliau, visi augščiau minėtieji tarybinių lietuvių kalbininkų ir kitų mokslininkų "teiginiai" mūsų nei kiek nenustebina: jie iš kailio nerdamiesi, stengiasi eiti savo mokytojų keliu arba bent pasirodyti neprastesni už juos; todėl jau minėtasis "Žinyno" tomas niekuo nesiskiria pvz. nuo rusų Mokslų Akademijos Filosofijos instituto 1951 m. antru leidimu išleisto kolektyvinio veikalo "Voprosy dialektičeskogo i istoričeskogo materializmą v trude J. V. Staliną Marksizm i voprosy jazykoznanija", o kaikurie autoriai net viršija rusus; pvz. J. Žiugžda, dabar pateisindamas Lietuvos prijungimą prie caristinės Rusijos ir tai laikydamas net didele pažanga bei gerove, pralenkia tokį A. E. Mordinovą (iš Jakutsko), kuris minėtame Filosofijos instituto leidinyje tvirtina, kad dabartinių Rusijoj pajungtųjų tautų kalbos iš viso nebeįmanomos kultivuoti be rusų kalbos pagalbos: rusų kalba dabar pasidariusi antroji visų tų tautų gimtoji kalba!

Ir tokios kalbotyrines nuotaikos ne tik žodžiais vyravo Stalino laiku, bet jos ištikimai buvo gyvenime vykdomos ir vėliau. Vienas iš konkrečių šios linijos darbų yra 1954 m. Vilniuj išleistas "Dabartinės lietuvių kalbos žodynas", kurio pratarmėj rašoma: "Žodyną rašant, atrenkant žodžius, charaktrizuojant juos stilistiniu ir kitais požiūriais, aiškinant žodžių reikšmes ir 1.1., buvo vadovaujamasi marksizmo-leninizmo klasikų pasisakymais leksikos klausimais, ypač J. V. Stalino veikale "Marksizmas ir kalbos mokslo klausimai" duotaisiais teiginiais apie pagrindinį žodyninį fondą ir jos žodyninę sudėtį." Iš to jau visai aišku, kad šis žodynas yra ne moksliškai objektyvus, bet ideologiškai selektyvus: jame tyčiomis išleista daugelis dažnai gyvenime vartojamų žodžių, pvz. adventas, anatema, atvelykis, babtistas, čekistas, dekalogas, enkavedistas, evangelija, evangelistas, komunija, ostija, trejybė ir kt. Visi tikybinės, filosofinės, kultūrinės, politinės, visuomeninės ir pn. reikšmės žodžiai aiškinami pagal vieną grubų kurpalį, pvz. filantropija "viena iš buržuazijos priemonių darbo žmonėms apgaudinėti ir savo parazitizmui bei eksploatatoriškam veidui maskuoti veidmainiška, žeminančia "parama beturčiams", siekiant atitraukti juos nuo klasinės kovos" (tikroji žodžio reikšmė yra: žmonių meilė, labdarybė, pagalba kitiems iš meilės) ir kt. Žodžiai gana dažnai pavaizduojami sąmoningai tendencingais pavyzdžiais, pvz. religija yra liaudies opiumas, religija yra viena iš dvasinės priespaudos rūšių ir tt.

Kitas įdomus tarybinis leksikografinis užsimojimas yra tolimesnis didžiojo lietuvių kalbos žodyno leidimas. Pirmieji du šio žodyno tomai redaguoti be komunistų priežiūros, vadinas, "buržuaziškai": žodžiai duodami iš įvairiausių šaltinių, be jokio skirtumo, žodyne nevaroma jokia propaganda, į žodžių vartoseną žiūrima tokią, kokia ji buvo sukurta istorijos būvy, ir, svarbiausia, šis žodynas laikomas didžiuoju pačių lietuvių sukurtu kalbos lobynu, todėl į jį nededamos lietuvių kalboj seniau visai nevartotos tarptautinės svetimybės ir tt. Tai, žinoma, komunistams negalėjo patikti, ir todėl jie pasiryžo senąją žodyno leidimo praktiką pakeisti. Tam tikslui 1952 m. balandžio 22-24 d. Vilniuj buvo sušaukta išplėstinė leksikografijos, leksikologijos ir terminologijos konferencija, kurioj dalyvavo Rusijos Mokslų Akademijos Kalbotyros instituto, Ukrainos MA Kalbotyros instituto ir Latvijos MA Kalbos ir literatūros instituto atstovai. Po to, "vadovaujantis marksizmo-leninizmo mokslu apie kalbą, remiantis minėtosios konferencijos diskusijų medžiaga ir tarybinės leksikografijos teorija bei praktika, 1953 m. pradžioje buvo sudaryta nauja žodyno redagavimo instrukcija, kurios pagrindiniai principai buvo apsvarstyti Rusijos MA Kalbotyros instituto koordinacinės komisijos pasitarime" (LKŽ III tomo pratarmė). Galutinai ši instrukcija buvo patvirtinta Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslinės tarybos. Vadinas, vieni lietuviai neįstengė (arba, geriau pasakius, komunistų vadovybė jiems nepatikėjo) sudaryti naujų žodyno radaguojamųjų taisyklių, kurios tiesiogiai būtų išplaukusios iš mokslinio lietuvių kalbos žodyno pobūdžio ir istorinės pačios lietuvių kalbos sandaros: kaip visur kitur, taip ir čia į reikalą buvo pažvelgta ne pro pačios lietuvių kalbos istorinę raidą ir jos objektyvią vartoseną, bet pro ideologinius komunistinius akinius.

Praktiškai šių naujųjų komunistinių instrukcijų vykdymas taip atrodo.   Visas šis didysis lietuvių kalbos žodynas buvo paverstas aiškinamuoju šių dienų literatūrinės kalbos žodynu. Pirmoj vietoj keliami aikštėn patys naujausi, o senesni arba retesni dalykai nubrukami į paskutinę vietą arba visai praleidžiami. Iliustraciniai sakiniai pirmiausia imami iš komunistinių šaltinių, dažnai net iš Tiesos, iš vėlyvų Lenino arba Stalino raštų vertimų ir kt. Išmetamos visos tariamos buržuazinės nacionalistinės citatos, kurių apsčiai sutinkame pirmuosiuose dviejuose tomuose; dėl tos priežasties tyčiomis išmesti net ištisi šaltiniai, pvz. A. Smetonos raštai ir kt. Gausiai dedamos tarptautinės svetimybės, kurios seniau lietuvių kalboj beveik visai nebuvo vartojamos, pvz. gambitas, genas, generalisimas, genetika ir kt. Toliau mėginama nurodyti kaikurių skolinių kilmę arba skirti naujadarus nuo nenaujadarų, bet daug-kur visai nenuosekliai ir net prieštaringai. Pvz. gamakas "pakabinamas regztis gulėti" paliktas visai be kilmės ir tik nurodomas į hamaką; bet šie žodžiai yra skirtingos kilmės: gamakas yra paskolintas iš rusų gamak, panašiai kaip galstukas, gusaras iš rus. galstuk, gusar, o hamakas yra atsiradęs iš V. Europos kalbų (plg. prc. hamac, isp. hamaca ir kt.). Garadas (kirčiuojamas skiemuo -ra-) "tvoros baslys, mietas, statinis" irgi tepalyginamas su garądyti "tverti tvorą," kuris jau savo keliu kildinamas iš rus. gorodit'; bet iš tikrųjų galėjo būti visai kitaip: dėl savo kirčio vietos garadas pirmiausia kildintinas iš gud. gorod (su kirčiu antrame skiemenyje), panašiai kaip bardgas "šieno kūgis; pakeliama ir nuleidiama pastogė šienui, šiaudams, durpėms krauti" iš gud. borog ir kt.; plg. ukr. gorod (kirčio vieta antrame skiemenyje) "daržas, užtvara", rus. ogorod "užtvara, tvora, tuinas" ir kt.; toliau iš garadas galėjo būti sudaryta gar adyti (su ta pačia kirčio vieta kaip ir garadas ir garadūoti "tvorą tverti", plg. bas-lyti ir basliuoti iš baslys ir kt. Gaubtūras laikomas hibridu, o gobtūras lenkišku skoliniu (iš kaptur); bet iš tikrųjų gobtūras pagal gobti "gaubti" yra perdirbtas iš koptūras, o šis jau davo keliu yra paskolintas iš lenkų kaptur. Gemyna (su priesagine akūtine priegaide) "apylinkė", pažįstama tik iš Maž. Lietuvos raštų, negali būti pirmoj vietoj paskolinta iš lenkų gmina, bet drauge su gemynė ir gimyna yra kilusi iš vok. žem. gemėne "Gemeinde". Grėda(s), kuris žodyne tepalyginamas su rus. griada ir latvių grėds, iš tikrųjų yra gud. skolinys — iš griada (iš sen. slav. gręda, kuriai atliepia liet. grinda). Godlyvas "godus, gobšus", kurio nenurodyta jokia kilmė, yra hibridas, sudarytas su slav. priesaga -lyvas. Grinyčia "pirkia, troba", kuriai neduota jokia kilmė, yra paskolinta iš gud. gridnica, žr. Fraenkel Lit. etym. Wb. 169 t. Griekas, griešnas, griešnikas ir kt. yra paskolinti ne iš rusų, bet iš tiesioginių kaimynų, gudų ar lenkų, tuo metu, kada lietuviai su rusais dar neturėjo jokių santykių. Iš Valančiaus ir Daukanto raštų duodamas veiksmažodis grėbti yra neteisingai rekonstruota tarmine lytis grėbt (su ilgu ė), kuriai rašomojoj kalboj tegali atliepti greibti. Kuršaičio giriėnas visiškai be reikalo minimas žodyne, nes, ištisai neduodant tarminių lyčių, kam tad ši reikalinga? Pagaliau vieni vėlyvesnį naujadarai pažymimi (pvz. gaisrasienė, gamtotyra, garbėmyla, garsynas ir kt.), o daugelis kitų panašių darinių visai nutylima, pvz. gamyba, ganykla, gabėtroska, garotiekis, griežyklė "smičius" ir kt.


ALBINAS ELSKUS - VITRAŽAS ŠV. ANTANO PRANCIŠKONŲ VIENUOLYNE NIUJORKE

Iš šitų kelių pavyzdžių jau aiškiai matyti, kad į mokslišką atskirų žodyno dalykų dorojimą nebuvo kiek reikiant atkreipta dėmesio, nors ideologiniu (propagandiniu) paties žodyno apipavidalinimu apsčiai parodyta susirūpinimo: frazeologinės ir iliustracinės medžiagos panaudojimą prižiūrėjo pats Literatūros ir kalbos instituto direktorius žurnalistas K. Korsakas; tarybinės (komunistinės) leksikografijos teorijos bei praktikos pritaikymą stropiai sekė iš Leningrado atgabentas prof. Borisas Larinas (kilimo ukrainietis); J. Balčikonis, apsčiai pridaręs tariamų buržuazinių ir nacionalistinių "klaidų", buvo pašalintas nuo tolimesnio redagavimo; buvęs ilgametis,žodyno sekretorius Napalys Grigas, ištikimas J. Balčikonio mokinys, su laiku turėjo kitur j ieškotis darbo (kurį laiką dirbo valstybinėj leidykloj) ir kiek vėliau anksti išeiti  į pensiją,  ir t.t.

Bet gyvenime nėra nieko pastovaus: viskas daugiau  ar  mažiau  kinta.   Štai  dar  neseniai, prieš kelerius metus, didžiausias pasaulio išminčius ir mokslo korifėjas J. Stalinas kaip visų mokslo sričių, taip ir kalbotyros buvo laikomas didžiausiu autoritetu, kurį, rašydamas kokį mokslinį veikalą, net nieko bendro neturintį su politika ar ideologija, būtinai turėdavai pat pradžioj paminėti, pacituoti ar kaip nors kitaip dėkingai paliaupsinti. Ir mūsiškiai, kaip jau iš dalies matėme, yra stengęsi šią duoklę su kaupu atiduoti. Bet štai atėjo Nikita Chruščiovas, pakėlė audrą prieš asmeninio kulto garbinimą, ir tuojau daug kas pasikeitė: pamažu pradėjo iš mokslinių darbų nykti įkyrios komunistinių klasikų niekam nereikalingos citatos, buvo pradėtos minėti "buržuazinių" kalbininkų pavardės, imta juos cituoti, su jais ginčytis ir tt. Pvz. 1947 m. išleistosios "Senosios lietuviškos knygos" 224 psl. buvęs mano klausytojas doc. J. Kruopas, rašydamas apie slavybes M. Mažvydo kalboj, prisipažįsta, kad, slavizmus aiškinant, buvo ištisai remtasi mano disertacija, nes tai esąs "pats naujausias ir pilniausias slaviškų skolinių tyrinėjimas", bet mano, kaip "trepno" buržuazinio kalbininko pavardės, neišdrįso paminėti. Tą pat daro šiame leidinyje ir Povilas Pakarklis, šaltinių sąraše minėdamas mano "Lietuvių kalbos žodžių darybą". Visai kas kita jau yra po 10 metų. Pvz. 1957 m. straipsnių rinkiny ("Kai kurie lietuvių kalbos gramatikos klausimai") jau mums pažįstamas K. Ulvydas, irgi buvęs mano klausytojas, rašydamas apie prieveiksmio bei prielinksnio paskui kilmę, 122 psl. jau atvirai cituoja mano minėtąjį veikalą drauge su mano kaip autoriaus pavarde. O A. Valeckienė savo rimtame darbe "Dabartinės lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių vartojimas" (Literatūra ir kalba. 1957, II 161-327) mano kalbamąjį darbą su pavarde ne tik daug kartų cituoja, bet 158-259 psl. dar nurodo, kas ir kaip mano padaryta. Istorijos mokslų kandidatas J. Jurginis, rašydamas apie viešė ir pats, sako: "P. Skardžius, turėdamas galvoj kalbinius duomenis, dėl viešpaties padarė tokią išvadą: 'viešpats.... yra reiškęs ne ką kita kaip kiemo, kieme gyvenančios padermės valdovą' arba viešpats yra 'viešės, t.y. kiemo, jame gyvenančios padermės valdovas' (Liet. kalbos žodžių daryba, 394,404 psl.). Šis spėjimas, žinoma, dar nėra įrodymas, kad viešė buvo vadinamas kiemas arba kaimas, nes kiemas ir kaimas yra šių dienų sąvokos, o Viešpatis — tolimos praeities. Jis tik paragina filologus ir istorikus plačiau šį dalyką patyrinėti"  (t.p., 331 psl.).

Tai yra jau didelė pažanga: buržuazinis kalbininkas, tas V. Europos grobikų imperialistų pakalikas, duoda progos pagalvoti komunistiniam istorikui, ir šis, toliau tyrinėdamas, prieina beveik tą pačią išvadą, kaip ir jo buržuazinis įkvėpėjas: iš vienos pusės ir jam viešpats yra "viešės vyras, jos valdovas arba seniūnas" (331 psl.), o pati viešė (334 psl.) reiškia "giminės bendruomenės gyvenvietę" (tai, kas slavų buvo žtipa vadinama); iš kitos pusės aš nei nemėginu įrodyti, kad viešė ir kiemas arba kaimas yra buvę tas pat: aš šiuos žodžius pavartojau tik trumpam paaiškinimui. Etimologiškai viešė ir kiemas (kaimas) yra visai skirtingos kilmės, ir nėra jokios abejonės, kad jų pirminės reikšmės su laiku yra gerokai pakitėjusios. Šaknys * veiš- (viešė, viešėti, viešnia, lat. viesis "svečias" ir kt.) ir vaiš-(vaišės, vaišinti, prūsų waispattin "šeimininkę" ir kt.) balsių kaitos laipsniais santykiauja su šaknimi viš- (vienvišys "vienai vienas, vienišas", asmenvardžiai Viš-vilas, Viš-tartas šalia Vieš-vilas, Vaiš-vilas ir kt.), kurią sutinkame ir kitose indoeuropiečių kalbose: sen. indų viš- "sodyba, gyvenvietė", avest. vis- "bendruomeninis kaimas, Gemeindedorf", ček. ves (iš * viš-) "kaimas" ir kt. Sudaromoji viešpaties dalis vieš-, kaip sutartinai rodo kitos ide. kalbos ir iš dalies dar mūsų kalba (plg. sen. ind. višpati- "namų šeimininkas", avest. vispaiti- "kaimo, bendruomenės valdovas", M. Daukšos viešė. "užvažiuojamas kiemas, gaspada" ir kt.), senų senovėj bus taip pat reiškusi "bendruomeninę gyvenvietę, sodybą, kaimą, slav. župa, vok. Gau", ir todėl viešpats iš pat pradžios irgi bus buvęs ne kas kitas kaip "viešės, bendruomeninės gyvenvietės, kiemo šeimininkas, valdovas". J. Jurginio noras nuaiškinti viešės reikšmę ideologiškai ("viešė .... reiškė... kaimą, kol kaimu imta vadinti feodalo sodyba", 344.) yra trafaretinė komunistinė normonė (wishful thinking), ir todėl mudviem apie tai nebėra ko toliau šnekėti.

Bet šita mano trumpa nuokrypa į siauresnį taką kaip tik aiškiai rodo, kad tarybiniai kalbininkai, padėję į šalį savo nelemtąją, net ir stalininę, ideologiją kalbotyroje ir pirmoj vietoj remdamiesi tik kalbiniais duomenimis ir logiška tų duomenų interpretacija, gali lengvai susikalbėti su jų pravardžiuojamais buržuaziniais kalbininkais. Pvz. aš jau nuo seniau manau, kad būdvardis viešas yra vėliau antriniu būdu atsiradęs iš tokių sudėtinių žodžių kaip vieškelis ir kt., ir tą savo manymą iš dalies trumpai jau esu pareiškęs savo "Liet. kalbos žodžių daryboj" (404 psl.). Beveik tos pačios nuomonės yra ir J. Jurginis, tik jis, apie tai kalbėdamas, visai nutyli manąją nuomonę.

Apskritai imant, lig šiol Lietuvoj platesnio masto ir gilesnių istorinių palyginamųjų kalbotyrinių veikalų beveik nesutinkame. Iš dalies geresnei darbų rūšiai gali būti priskirtas tik vienas kitas didesnis mokslinis straipsnis arba lituanistinė disertacija. Pvz. jau minėtame kolektyviniame darbe ("Kai kurie liet. kalbos gramatikos klausimai") yra išsspausdintas gana rimtas ir objektyvus K. Ulvydo straipsnis "Vienaskaitos naudininko prie veiksme j imas ir prieveiksmiai su formantais -(i)ui, -i lietuvių kalboje" (115-168psl.). Taip pat gerą įspūdį daro ir Z. Zinkevičiaus 1955 m. apgintoji ir 1957 m. išspausdintoji disertacija "Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai" bei A. Valeckienės jau minėtasis darbas "Dabartinės liet. kalbos įvardžiuotinių būdvardžių vartojimas". Abu šie pastarieji darbai yra daugiau aprašomojo pobūdžio: pirmajame vaizduojama įvardžiuotinių būdvardžių raida, antrajame dabartinė jų vartosena. Ir vienas ir kitas autorius rašo blaivai, nesiblaškydami į ideologinius šuntakius, nors abudu stengiasi rašyti populiariai, be didesnio įsigilinimo į specialesnius, probleminius dalykus. Tačiau, reikia pripažinti, abu šie darbai yra didžiai naudingi lietuvių kalbos mokslui: juose pateikiama daug faktinės, iš dalies net visai naujos, medžiagos; A. Valeckienės darbas, be to, dar pasižymi ir gražiu tos medžiagos išdėstymu.

Specialiai liet. kalbos istorijai yra didžiai svarbi Lietuvos Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto 1957 m. išleistoji "Pirmoji lietuvių kalbos gramatika", kurią sudaro fotografuotiniu būdu atspausdinta D. Kleino 1653 m. "Grammatica Litvanica" bei 1654 m. vokiška santrauka "Compendium Litvanico-Germanicum", tų dviejų gramatikų lietuviškas vertimas, gale pridėti kaikurių D. Kleino vartojamų terminų ir tikrinių vardų paaiškinimas ir T. Buchienės bei J. Palionio parašytas įvadinis straipsnis apie kalbamųjų gramatikų pobūdį bei sandarą. Visas šis darbas J. Balčikonio ir B. Larino priežiūroj atliktas rimtai, ir todėl bus didelė pagalbinė priemonė tolimesniems istoriniams lietuvių kalbos tyrinėjimams.

Artimos rūšies leidinys yra ir J. Jablonskio "Rinktiniai raštai' kurių pirmasis tomas buvo 1957 m. išleistas Vilniuje. Į šį tomą sudėti svarbesnieji J. Jablonskio vadovėliai: 1901 m. "Lietuviškos kalbos gramatika", 1911 m. "Lietuvių kalbos sintaksė", 1922 m. "Lietuvių kalbos gramatika' ir 1928 m. "Linksniai ir prielinksniai". Šie visi raštai tik perspausdinti, nepakeitus net ir rašybos, todėl jie, lig šiol buvę mažiau beprieinami, galės būti naudingi ne tik praktikai, bet ir vėlesnių laikų lietuvių bendrinės kalbos istorijai. Į antrąjį tomą žadama sudėti svarbesnius J. Jablonskio straipsnius bei recenzijas "lietuvių kalbos žodyno, žodžių darybos, sintaksės, stilistikos ir kitais kalbos praktikos klausimais". Šio rinkinio sudarytojas ir jo įvado autorius yra J. Palionis, 1953 m. apgynęs disertaciją "Lietuvių literatūrinės kalbos normalizacija XIX a. pabaigoje (1880-1901)". Apie J. Jablonskį jis, apskritai imant, rašo palankiai, tik kur galėdamas neiškenčia nepatraukęs savo komunistinės gaidos. Pvz.: "Būdamas ribotos pasaulėžiūros, Jablonskis dar nesuprato, ką reikia daryti, kad tie ponai "nejodinėtų žmonių sprandais", nesuprato, kad iš kapitalistinės priespaudos gali išvaduoti tik revoliucinis darbo žmonių judėjimas" (13 psl.).

Visai kitokios paskirties yra Lietuvos Mokslų Akademijos 1957 m. Vilniuj išleistas pirmasis "Lietuvių kalbotyros klausimų" tomas (194 psl.). Tai yra įvairių kalbinių straipsnių rinkinys, skirtas lietuvių kalbos fonetikos, dialektologijos bei kitiems gramatiniams klausimams nagrinėti. Pats didžiausias ir vertingiausias straipsnis yra V. Vaitkevičiūtės "Lietuvių literatūrinės kalbos priebalsinių fonemų sudėtis" (5-65 psl.). Čia autorė, remdamasi eksperimentiniais tyrinėjimais, atliktais Leningrado universiteto fonetikos laboratorijoje ir naudodamasi žinomo rusų mokslininko L. Ščerbos fonemos mokslu, yra nustačiusi lietuvių literatūrinės kalbos priebalsinių fonemų skaičių (iš viso 45) ir davusi jų klasifikaciją pagal tarimo bei kalbos organų veikimo būdą. Pati priebalsinių fonemų charakteristika, be to, dar gausiai pavaizduota palatogramomis, kimogramomis ir rentgenogramomis. Apskritai, visas šis straipsnis sudaro gana solidų, rimtą įspūdį: tai yra pirmas šios rūšies darbas lietuvių kalba.

Antras pagal dydį ir svarbą šio rinkinio straipsnis yra E. Grinaveckienės "Mituvos upyno tarmės fonetika" (119-175 psl.). Tai yra tik viena "Mituvos upyno tarmės" aprašo dalis, kurioj iš pradžios kalbama apie tarmės plotą, jos ribas, apie aprašomojo ploto praeitį ir tos tarmės ligšiolinius tyrinėjimus, toliau smulkiai aprašomi garsai, balsiai bei priebalsiai ir jų įvairūs junginiai. Garsų transkripcija vartojama visai primityvi, beveik tokia kaip ir rašomosios kalbos, todėl tarmės niuansinės garsinės ypatybės tik iš dalies, maždaug apytikriai teiškeliamos aikštėn.

Visuose kituose straipsniuose tik paskiri įvairių tarmių reiškiniai tenagrinėjami: J. Senkaus "Pirmosios lietuviškos knygos tarmė" (7-82 psl; nieko naujo daugiau nepasakyta kaip 1929 m. norvego Chr. Stango disertacijoj apie M. Mažvydo kalbą), E. Mikalauskaitės "Kirčio ir priegaidės kaita, arba metatonija, pietvakarių dzūkų tarmėje" (85-95 psl.), J. Aleksandravičiaus "Kirtis ir priegaidė Kretingos tarmėje" (97-106 psl.; autorius numaningai skiria  tos tarmės penkis kirčius bei penkias priegaidės ir visa tai vykusiai pavaizduoja gausiais tarminiais pavyzdžiais, lyginamais su rašomosios kalbos atitikmenimis), V. Grinaveckio "Šiaurės vakarų dūnininkų tarmių kirtis" (109-117 psl.), J. Karvelytės "Liepiamosios nuosakos dvejopos formos ir jų vartojimas Rytų Lietuvos tarmėse" (181-187 p.); šiame gerame ir vertingame straipsnyje autorė duoda visą eilę nepaprastų rytietiškų liepiamosios nuosakos lyčių, pvz. patyly "patylėk", klūpies "klaupkis", neš "nešk", bū j, bū "būk", dainuo, dainuoj "dainuok", lipte "lipkite, šluojte "smokite", sėdyte "sėdėkite", mokaitės "mokykitės" ir kt.) ir I. Jašinskaitės "Kirtis, priegaidė ir jų poveikis vokalizmui Biržų tarmėje" (180-184 psl.).

Be augščiau minėtųjų vertingesnių lituanistinių darbų, paminėtinos dar kaikurios įdomesnės lituanistinės kandidatų disertacijos, pvz. J. Kruopo "M. Petkevičiaus raštų leksika" (1952), J. Senkaus "Pazanavykio, arba šiaurės vakarų kapsų, tarmė" (1955), V. Mažiulio "Lietuvių ir kitų baltų kalbų skaitvardžiai" (1955), V. Urbučio "Lietuvių kalbos leksikos homonimų susidarymo būdai" (1956), A. Laigonaitės "Vietininkai dabartinėje lietuvių kalboje" (1957) ir kt.

Pagaliau dar tenka prisiminti ir didįjį lietuvių kalbos žodyną, kurio jau ketvirtas tomas pasirodė 1957 m. (apima raides I-J). Nors, kaip jau minėta, gerokai ideologiškai išsijotas ir turi tam tikrų mokslinių trūkumų, jis vis-dėlto pasilieka vienas iš didžiausių lietuvių kalbos šaltinių: jame randame daug autentiškos medžiagos, surinktos dar mūsų geriausių rinkėjų, pvz. K. Jauniaus, K. Būgos, J. Jablonskio, A. Vireliūno, J. Balčikonio ir kt. Atmetus visokias komunistines ideologines priemaišas ir kaikuriuos nevykusius aiškinimus bei pertvarkymus, tas gausus lietuvių kalbos lobynas yra labai naudingas lietuvių kalbos mokslui, bendrinės kalbos kultūrai, įvairių sričių terminijai ir kt. Todėl pageidautina, kad po perilgų krapštymųsi ir visokių frizavimų šis didžiai svarbus darbas  bent  kartą  būtų  ko  greičiau  baigtas.

Taip pat reikia dar pabrėžti, kad dabartinėj Lietuvoj užsimota aprašyti visas tarmes, paruošti lietuvių kalbos atlasą ir parengti mokslinę lietuvių kalbos gramatiką. Tai rodo, nemaža kas rimtesnio mėginama daryti arba jau iš dalies ir daroma lietuvių kalbos mokslo srityje platesniu mastu,tik visa bėda, kad, išskyrus jau senyvą J. Balčikonį, ten nėra daugiau vyresnio amžiaus, geriau įsidirbusių lietuvių kalbininkų, o jaunųjų kalbininkų karta dar turi būti moksliškai išauginta. Kita sunkenybė yra ta, kad Lietuvių kalbos institutas, pirmiau buvęs savarankis, dabar yra sujungtas su Literatūros institutu ir turi bendrą vadovybę — direktorių K. Korsaką, žurnalistą, savo gimnazinį ir universitetinį mokslą sutvarkiusį tik 1940 m., rusų okupacijos metu. Matyti, komunistų vadovybė taip padarė tik neturėdama visai patikimo geresnio lietuvio kalbininko komunisto, kuris galėtų visai tinkamai, t.y. komunistiškai, ir lietuvių kalbos mokslą tvarkyti.