PAŽAISLIO VIENUOLYNO LEGENDA Spausdinti
I
Netrukus po to, kai buvo pašventinta Pažaislio bažnyčia, vieną liepos dieną, jau saulei nusileidus už girių, vienuoliai, susispietę aplink prijorą tėvą Jeronimą, prie didžiojo altoriaus kalbėjo vakarines maldas.

Lauke siautė audra. Žaibas plieskė po žaibo, perkūnas griaudėjo po visą dangų ir dusliai dundėjo po tamsiais kupolo skliaustais. Pro nykius ir vienodus psalmių balsus buvo girdėti, kaip lietus čiurkšlėmis pila j stogą ir latakais liejasi ant žemės. Vėjai blaškė medžius, ir liepos vaitojo, lyg būtų gyvos.

Tokią tai valandą prie vienuolyno durų kažkas susibaladojo. Iš pradžių niekas to ir neišgirdo, o gal manė, kad daužosi vėjas, atplėšęs šaką. Tik brolis vartininkas, kuris turėjo budrią ausį, ūmai pakilo ir priėjęs pravėrė duris. Audra tėškė jam lietaus gūsius tiesiai į veidą, kad jis net turėjo prisimerkti. Valandėlę jis tamsoje negalėjo nieko įžvelgti. Jam pasivaideno, lyg čia pat, ranka pasiekiamas, kažkas susigūžęs stovėtų — taip arti, kad jautei, kaip alsuoja.

Brolis paklausė:

—Kas čia?

Niekas jam neatsakė.

Jis norėjo ištiesti ranką ir apgrabalioti, kai tuo tarpu per visą dangų išsišakojo žaibas, lyg kokis degantis medis. Akimirką jis paplastėjo nuo rytų ligi vakarų, skaistus ir didingas, ir tik paskui plyšo, su baisiu trenksmu išnykdamas ir palikdamas naktį dar juodesnę.

Tame tarpe vartininkas jau buvo spėjęs prie durų pamatyti vyrą, susitraukusį ir drebantį nuo audros.

Brolis įsivedė jį vidun ir paprašė:

—Malonėkite atsisėsti, o aš ...

Žmogus, augalotas ir sunkus, klusniai nudribo ant suolo. Vienuolis guviai apsisuko ir, nuskubėjęs, naujieną apsakė tėvui Jeronimui.

Abu jie grįžo prie keleivio. Rado jį kažkaip sustingusį, užsižiūrėjusį prieš save į grindis, ant kurių jau buvo nutekėjęs vandens latakas.

—Na, ir vėtra... Džiaugiamės, kad galime priimti jus po vienuolyno stogu — prašneko prijoras.

Žmogus į jo balsą vos krustelėjo. —Ar iš toli atvykote? — teiravosi tėvas Jeronimas.

Svečias sėdėjo lyg apdujęs, lyg nieko negirdėtų ir nematytų aplink save. Net ir gavęs sausus drabužius, jisai nepajudėjo, ir vienuoliams teko jį pervilkti. Jis davėsi rengiamas, kaip mažas vaikas, ir paskui vėl sudribo ant suolo.

Pažaislio ekonomas Fabijonas, pastabus ir praktiškas, stengėsi iš ateivio rūbų nuspėti, kas jis tokis būtų. O anas dėvėjo, kaip tų dienų miestelėnai ar bajorai: prie skrybėlės buvo plunksna, dabar šlapia, ant pečių užsimetamas apsiaustas be rankovių ir su sagtimi ant krūtinės, o švarkas buvo taip pat ilgas, suveržtas juosta. Ant kojų mūvėjo pušnis, kurias dabar vienuoliai buvo nutraukę ir, pažliugusias, pastatė kertėje. Daugiau jis nieko ir neturėjo, išskyrus ryšulėlį ir lazdą.

Apkuopę, vienuoliai jį koridoriais nusivedė į virtuvę, kur brolis Silvestras jau buvo spėjęs užvirti vandens.

Vyras, klusniai atsisėdęs prie stalo, kur jam buvo parodyta, gėrė liepžiedžius ir vis kažkur klajojo. Jis, turbūt, nė negirdėjo, ką jam pasakojo tėvas Jeronimas, Fabijonas ir kiti vienuoliai. Pagaliau jie ir išsivaikščiojo, kas prie savo maldų, kas prie darbų, kas prie knygų.

Likosi tik prijoras ir keleivis. Šio skruostai pamažėle atsigavo ir buvo skaisčiai raudoni, o ir visas jis atrodė tokis stambus, — plačių rankų, drūtų pečių ir apžėlęs vešlia barzda.

Užkandęs jis nustūmė puoduką nuo savęs ir pakilo, sykiu imdamas savo ryšulėlį ir lazdą.

Už langų vis dar švaistėsi žaibai, tik jau atokiau, kažkur anapus Nemuno ir Rumšiškių girios.

Prijoras jį švelniai palytėjo už rankos ir tarė:

—Mes jums jau paruošėme nakvynę...

Svečias, lyg pagautas, nuleido galvą ir sušnabždėjo:

—Jūs tokie geri...

Buvo tai pirmieji jo žodžiai.

Tada užėjo kažkokia keista, beveik aklina tyla, kurią drumstė tik medžių ošimas lauke.

Nežinodamas ką daryti, tėvas Jeronimas paėmė keleivį už alkūnės, žadėdamas jam parodyti nakvynę.

Ir čia ištiko nepaprastas dalykas.

Ar tai pajutęs kažkokį didelį, jam parodytą gerumą, ar genamas savo regėjimų ir minčių, žmogus visu savo stambiu kūnu griuvo prie vienuolio kojų, jas traukdamas prie savęs, krūpčiodamas ir vapėdamas žodžius, kurių prijoras negalėjo sugaudyti. Tik atsikvošėjęs iš savo nustebimo, jis suprato, kad pro savo kūkčiojimą anas kartoja:

—Mamytė... mano mamytė mirė...

Ir paskui jis pliupte prapliupo, raudodamas kaip  mažas vaikas.

Visa ši scena būtų buvusi juokinga, jeigu tėvas Jeronimas nebūtų supratęs, kad štai žmogus jam atvėrė savo širdį ir išgraudojo savo tragediją, jieškodamas prieglobsčio ir supratimo.

Švelniai kaip bemokėdamas, prijoras pakėlė jį nuo žemės ir pasodino ant krėslo.

Keleivis po šio pratrūkimo pasirodė lyg nu-skaidrėjęs, nors iš jo akių vistiek nenyko liūdesys, gailestis ir susimąstymas apie kažin ką tolima ir brangu.

Vienuolis dabar žinojo: žmogus regėjo savo motinėlę, kuri jau mirus.

Svečias sėdėjo ir, visai nepaisydamas, ar kas jo klauso ar ne, dabar kalbėjo ir kalbėjo. Jis apsakė savo mažas dienas ant Aknystos upės krantų, smulkiai nupiešė savo gimtinę trobą ir tėviškės sodo medžius. Jis šnekėjo apie tai, kaip jis laipiojo po obelis, kaip eidavo į miškus aviečių rinkti, kaip paskui našlė jo motina išvykusi į Vilnių ir ten tarnavusi vieno turtingo kailių pirklio namuose, leisdama sūnų į mokslus. Jis pats buvo apsitrynęs, jėzuitai jį buvo pralaužę lotynų kalboje, bet jo galva buvusi pramušta muzikai — ir jis jau buvo beįsitaisąs vargonininku šventos Barboros bažnyčioje, kai rusai vėl užpuolė Vilnių, plėšė ir degino miestą, "krūtis pjaustė, vaikus išvirdami", kaip sako poetas. Tada tai žuvo ir jo motina. Nuo to laiko jis nerandąs ramybės ir einąs per miestus, žmones ir vienuolynus.

Taip jis šnekėjo ir šnekėjo, kol ir pirmieji gaidžiai pragydo.

Paskui jis nutilo.

Prijoras nuvedė jį gulti ir, atsisveikinęs, paliko ten jį vieną. Keleivis netrukus užmigo drūtu miegu.

Rytojaus dieną pakilo jis vėlai, kai saulė jau buvo pakopusi viršum Pažaislio liepynų. Jis sukiojosi po bažnyčią, vis pasakojosi tėvui Jeronimui, apžiūrinėjo vienuolyno pastatus, ūkį ir vaikščiojo po miškus, nuklysdamas ligi pat Nemuno.

Taip prabėgo visa diena, graži ir giedra, su mėlyna padange, su bičių spiečiais liepose ir su pušų kvepėjimu, kur tik beeitum.

Panašiai praslinko ir antra, ir trečia diena, o svečias neėmė keleivio lazdos į rankas ir netraukė mūsų žemės keliais ir vieškeliais į kitus miestus ir kitus vienuolynus. Jis atrodė lyg aprimęs, lyg radęs savo prieglobstį — ir pamažu jis kibo tai prie vieno, tai prie kito darbo, ir visur jis tiko: ar darže, ar sode, ar prie malkų skaldymo, ar virtuvėje, ar kur nors kitur. Jis triūsė pamažėle, labai atsargus ir tylus su žmonėmis, niekam į kelią nepareidamas, kiekvienam stengdamasis įsiteikti, kaip tai daro žmogus, ar net šunelis, kuris nori, kad jo neišvarytų.

Spėjo praslinkti jau viena ir antra savaitė, — ir beveik visi čia su juo apsiprato: jis jau turėjo savo vietą ir bažnyčioje per maldas, ir valgomajame prie stalo, ir savo kambarį, kuriame jis miegodavo arba užsidaręs kažką galvojo.

Ir taip Pažaislio vienuolynas padidėjo nauju nariu, kurį visi vadino broliu Jonu, nors iš tikrųjų jisai nebuvo vienuolis, o tik šio ordino įnamis, arba sočius, kaip jie lotyniškai vadinami.

Anais laikais Pažaislis buvo gan triukšminga vieta, nes bažnyčia, nors ir pašventinta, buvo dar statoma daugel metų. Kai jau buvo suplaukę marmurai iš Krokuvos, geležis iš Rygos ir Dancigo, iš įvairių kraštų subėgę menininkai pjaustė altorius iš medžio, tapė paveikslus ir lipdė angelus bei šventuosius. Kasdien buvo kas nors naujo: štai atgabeno bokštui laikrodį iš paties Niurnbergo, štai vėl atvažiavo vienuolyno fundatorius Kristupas Pacas su savo žmona prancūze Klara Izabele de Mailly-Lascaris, atgabendami kryžių ir septynias žvakides su Burbonų lelija, arba vėl atvykdavo turtingi pirkliai, visokie meistrai, paprasti smalsuoliai ir maldininkai, nusilenkdami stebuklingajai Dievo Motinai, kurios paveikslą Pacui dovanojo ne kas kitas, kaip patsai popiežius Aleksandras Septintasis.

Brolis Jonas daugiausia sukinėjosi tarp meistrų ir menininkų. Jis taip prijunko prie jų, kad tie jam kartais duodavo ir patapyti. Net pasakojama, kad bažnyčios prieangyje, scenose iš Senojo Testamento, brolis Jonas nudažęs pranašo Elijo vežėčių ratus. Tačiau jam labiausiai patikdavo Marijos Dangun Ėmimo ir Marijos vainikavimo paveikslai. Kai juos tapė, brolis Jonas ištisas valandas pratupėdavo ant pakopų, paduodavo dažus, nuvalydavo teptukus ir visaip stengėsi įsiteikti dailininkams italams.

Jis ir kitur buvo vienuolynui naudingas? Susidraugavęs su ekonomu tėvu Fabijonu, jisai su juo važiuodavo į Kauną, kai kamanduliams reikėdavo apsipirkti. Ten jis vaikščiodavo po krautuves, derėdavosi, o kartais ir dykai ką nors vienuolynui išprašydavo. Tokiose išvykose brolis Jonas buvo guvus ir linksmas, kaip žmogus pripratęs maišytis tarp kitų. Vieną sykį atsitiko, kad, grįždamas Pažaislin, tėvas Fabijonas niekur negalėjo brolio surasti. Apėjęs visas pažįstamas krautuves, jis pagaliau dirstelėjo vienon karčiamon prie miesto aikštės. Nors buvo ir nepatogu, ekonomas, pasikėlęs sutaną, žengė per slenkstį į gan jaukų, su senoviškomis suskliaustomis lubomis kambarį, ir vienoje kertėje išvydo Joną, kuris, pasidėjęs stiklą malvazinio vyno prieš save, svajojo, pro langą žiūrėdamas į miestą. Paskui jisai ir vėl ištrūkdavo iš vienuolyno ir grįždavo skaisčiai raudonais žandais, gerai nusiteikęs. Prijoras Jeronimas nieko jam nesakė, nes tai atsitikdavo retai. Be to, brolis Jonas kai kada labai praversdavo meistrams italams, kai juos apnikdavo gimtojo krašto ilgesys arba kai ir jie norėdavo ištrūkti Kaunan, o negalėdavo ten susišnekėti. Jisai kiauras valandas galėdavo klausytis italų meistrų Pietro Putini, Palloni da Campa, Giovanni Merli, Ferdinando dalia Croce ir kitų pasakojimų apie savo žemę. Jis taip įsigilindavo ir susižavėdavo, kad italai jį tiesiog nunešdavo prie Florencijos palocių, Lukos mūrų, juosiančių miestą, prie Paskutinės Vakarienės Milane ir pastatydavo viduramžinėse Sienos gatvėse.

Brolis Jonas su ekonomu Fabijonu dar vaikščiodavo po lankas panemuniais ir rinkdavo įvairias žoleles. Mat, šis tėvelis galvojo, kad reikia Pažaislio vienuolynui išrasti naują gėrimą, panašiai kaip kartūzai ar benediktinai. Gražiomis pavasario ar vasaros dienomis jiedu, kaip du gužučiai, stypčiodami braidžiojo pievomis, lankstėsi prie žiedų ir, lyg du sąmokslininkai, jau iš anksto džiūgavo, kokia vienuolynui bus garbė ir nauda, jeigu jiedviem pasiseks, ir net turėjo išradę vardą savo eleksyrui: jis vadinsis Vinus Montis Paeis, čia turint galvoje du dalykus — vienuolyną, kuris dar buvo šaukiamas Eremus Montis Paeis, ir patį steigėją Kristupą Žygimantą Pacą.

Paskui ekonomas su broliu Jonu užsidarydavo ir virindavo žoleles. Jiedu ragaudavo visokių mišinių, ir vienas antrą guodė, kad pagaliau jiedviem pasiseks. Ir niekas negalėjo apkalbėti, kad jiedu būtų kada nuo tų garų apduję ar, besriūbčiodami , nuplėšę vienuolynui šlovę.

Jeigu taip būtų įvykę, tikriausiai tokią istoriją būtų užrašęs tėvas Bernardinas, kuris vedė vienuolyno kroniką, atžymėdamas ne tik didelius įvykius, bet ir tokias smulkmenas, kada bitės spietė, kada pirmos kregždės grįžo, kada obelys pražydo arba kada jam pačiam kalvis ištraukė gėlusį krūminį dantį. Šalia mažmožių ėjo stambieji atsitikimai: kada lankėsi popiežiaus legatas, kiek arklių traukė Paco vežėčias, kada ir kokio amžiaus mirė vienuoliai ir broliukai, kada į bokštą buvo įkeltas didysis varpas ir kada Pažaislyje viešėjo poetas Pranciškus Šrubauskas. Apie popiežiaus legatą tėvas Bernardinas savo kronikon buvo įtraukęs ir vieną labai linksmą istoriją, kurią visi čia žinojo ir mėgo, būtent — kaip jį Pažaislio kamandu-liai buvo nugirdę midumi.

Brolį Joną tarpais užkalbindavo ir vienuolyno dailidė brolis Izidorius, kuris gyveno prie savo dirbtuvės. Visą nuliekamą laiką tasai praleisdavo skaičiuodamas. Jis popieriaus lakštuose išskaičiuodavo kalendorius, metus ir dienas, įvairias šventes, geometrijos formules ir tikėjo, kad beskaičiuojant galima viską patirti: kiek debesyje lašų, kiek ant marių kranto smėlio grūdelių, kiek ilgumo nuo čia ligi pragaro dugno. Vieną dieną, jis, susimąstęs ir šventiškas, broliui Jonui pranešė — baigiąs apskaičiuoti, kiek Kristaus kraujo lašų telpa ostijon. Be to, dsilidė tikėjo, kad jei tik žinai skaičių, gali padaryti visa, ką nori. Kaip pavyzdį jis pasakojo, kad vieną dieną jis atitikęs velnio skaičių, ir kipšui tai be galo nepatiko: tik pasmirdo visas namelis, ir piktoji dvasia nukaukė tenai, iš kur buvo atsidanginusi. Nuo to laiko jokios pagundos nebekankindavo Izidoriaus, o prieš tai net ir plaktis tekdavę.

Broliui Jonui dar vienas vienuolis krito į akį: jis vaikščiojo tylus, užsidaręs, ilgas valandas pražiūrėdamas į bažnyčią, glostydavo jos sienas, rausvą ir juodą marmurą, o kartais įkopdavo augštai į bokštą, tikrindamas sijas, suveržimus, atbrailas. Jonas tačiau prie jo artintis nedrįso. Iš kitų vienuolių jis patyrė, kad tai esąs garsusis statytojas italas Ludovico Fredo, pirmasis Pažaislio bažnyčios architektas. Nebaigęs jos statyti, jis įstojo vienuolynan ir čia pasiliko.

Ilgainiui brolis Jonas susibičiuliavo ir su juo. Jiedu beveik nešnekėdavo, tik sykiu žiūrėdavo į bažnyčią ir kiekvienas kažką sau mąstydavo.

Vieną dieną, jau prabėgus gerokai laiko, Ludovico Fredo taip jam prabilo, rodydamas į bažnyčią:

—Kaip karalienę, aš ją pakėliau viršum žemės ir girių. Dar nieko čia nebuvo, o aš ją šioje erdvėje jau regėjau: stačiau sienas, išvedžiojau skliaustus ir kėliau bokštus. Jokia motina nėra taip išdidžiai ir su tokia meile išnešiojusi savo kūdikio, kaip ją ašai.

Ir paskui, jau kalbėdamas ne broliui Jonui, o pačiai bažnyčiai, italas sakė:

—Tu gyveni mano širdyje, ir naktų tamsybėje aš klausausi ir išgirstu tavo balsą, — ir tavo žodžiai yra mano paties širdies kraujo ir meilės kalba. O, tu pasilik ir gyvenki iš kartos į kartą, ir aš laiminu tave, glausdamas prie mano krūtinės.


ALBINAS ELSKUS — PIEŠINYS VITRAŽUI APVAIZDOS LIGONINĖS KOPLYČIOJE, HOLYOKE, MASS.
 
Ir jis stovėjo tenai, rankas išskėtęs, lyg iš tikrųjų savo glėbyje laikytų pačią bažnyčią.

II
Taip praslinko ir vieni, ir antri, ir treti metai. Dienos ėjo lygiai ir vienodai o brolis Jonas pasiliko, koks buvęs: nei perdaug geras, nei perdaug blogas, bet visų mėgstamas. Dėl to jam niekas neprikišdavo, jeigu jis pražūdavo Kaune karčiamoje prie aikštės, ar susiginčydavo su italais meistrais, ar kartais, net paties prijoro prašomas, nieko nedarydavo. Bet tai atsitikdavo retkarčiais, o šiaip jis buvo paslaugus, visados prie ko nors pritapęs.

Tokis jis būtų gal ir baigęs savo dienas, jeigu ne vienas atsitikimas, kurį čia ir papasakosim.

Buvo kaitri vasara —ir aplink vienuolyną kvepėdamos žydėjo liepos, gausdamos nuo bičių.

Brolis Jonas dar brėkštant pakilo su tėvu Fabijonu, nuėję prie Nemuno prisigaudę ir išsikepė žiobrių, o paskui vėl goglinėjo po lankas, skainiodami žoles savo eleksyrui. Kai pintinės buvo pilnos, jiedu grįžo į vienuolyną. Bet brolis Jonas, nenurimdamas tokią gražią dieną tarp mūrų, kažko lyg maudžiamas ir šaukiamas, vėl pasiėmė krepšį ir išėjo skinti liepžiedžių. Radęs itin kuplų ir seną medį, jis pirmiausia apskabė jį nuo žemės, o paskui, pasistojęs ant gumbuotų šakų, raškė, ligi pintinė buvo pilna.

Baigęs darbą, jis išlipo ir, jausdamasis pavargęs, prisėdo čia pat, atsišliejęs į kamieną. Paskui jį suėmė miegas. Patogiau išsitiesęs liepų ūksmėje, nė nepajuto, kaip jis ėmė snūsti. Vėliau jis negalėjo tikrai pasakyti, ar jis buvo visai užmigęs, ar tik snūduriavo, kai pamatė, kad jis miręs, o jo siela pakilo į erdves ir pro žvaigždes skriejo dangaus link, labai vieniša, menka ir bejėgė, traukiama neaprėpiamų erdvių vis tolyn ir tolyn. Žvelgdama į visas puses, brolio Jono vėlė iš pradžių nieko negalėjo pamatyti ir stebėjosi, kaip vienas miršta žmogus. Tik kai akys apsiprato, ji išvydo, kad visa erdvė pilna tokių pat vėlių, kurias visas, kaip rudenį vėjas lapus, kažkokia galybė neša per šiuos šaltus, begalinius plotus dausų kraštan. Visos buvo tylios, susigūžusios, lyg kokie vienuoliai po savo gaubtuvais, ir susimąsčiusios apie tą valandą, kada jos turės stoti prieš savo Teisėjo veidą.

Pagaliau brolis Jonas ir kitos vėlės pajuto, kad artinasi prie dangaus vartų: čia ir žvaigždės buvo didesnės ir vaiskesnės, ir numirėlių vis tirščiau, o kartais ir angelas praplasnodavo, šviesus kaip žaibas. Brolis Jonas pamatė, kaip pro jį, džiugiai sparnais vasnodamas, praskridc vienas itin linksmas angelas: rykaudamas jis nešė nekalto kūdikio vėlę prie Viešpaties Die vo sosto.

Ir taip vėlės, eidamos lyg kokiu Paukščių Taku, viena po kitos ilja virtine sustojo prie dangaus vartų, pro kur jas įleidinėjo šventas Petras.

Brolis Jonas buvo taip susirūpinęs, kaip jis stos prieš Augščiausiąjį, kaip jis bylos ir kokiais žodžiais teisins savo nedorus darbus, ir kaip pažvelgs į savo motinėlės veidą, kad nė nepastebėjo, kaip kažkas jį švelniai stuktelėjo ir tarė:

—Eik tiesiai tolyn.
Tai šventas Petras rodė jam taką danguje. Buvo ten taip šviesu ir gražu, kad brolis stovėjo apstulbęs  ir nežinojo, kur bepasukus.

Kai jis taip lūkuriavo, iš visų pusių buvo girdėti švelnios giesmės ir sklido tokia nuostabi muzika, kokios jis nebuvo girdėjęs nei iš geriausių vargonų Vilniaus mieste.

Jonas ūmai pajuto liūdesį: štai jis stovi Dangaus prieangiuose, ir niekas iš jo giminės neateina jo pasitikti, netgi jo motinėlė, kuri buvo nukankinta.

Bet, matote, danguje žmogui nevalia liūdėti, ir brolio Jono gėla buvo trumpa. Nespėjo liūdesys pajudinti jo širdį, kai štai jis pamatė takeliu per dangaus pievas atbėgant du mažus angeliukus, lyg du mažus broliukus. Būtum sakęs, kad jiedu iš tikrųjų yra du kūdikėliai, jei ne sparniukai, prisegti prie apykūnių jų petukų. Jiedu bėgo krykštaudami, pasišokinėdami, susikabinę už rankučių ir tokie lengvi, kad, rodos, ims ir paplastės i orą, kaip dvi plaštakės.

Pribėgę prie Jono, vienas jį paėmė už vienos rankos, kitas už antros, ir tarė:

—Broli mūsų, atleiski, kad pavėlavome tavęs pasitikti. Bet ką tik dangun atskrido vienas angelas ir atnešė Dievuliui švento kūdikio vėlę. Užsižiūrėję mes ir sugaišom.

—Kodėl jūs mane vadinate savo broliu? — paklausė Jonas.

—Mudu esava tavo dvyniai broliukai, kurie maži mirėme ir kurių neatsimeni. Mes seniai tavęs laukėme.

Paskui jie švelniai truktelėjo už rankos jį ir tarė: —Eikime.

Jiedu nusivedė jį per dangų. Iš visų pusių vešėjo ten žalios lankos, kuriose augo gražiausios gėlės ir vaikščiojo Dievo išrinktieji. Ir nejautei ten nei šalčio, nei šilumos, o buvo taip, kaip žmogus norėtumei gyventi ir gyventi.

Laikydami brolį Joną už rankų, abu angeliukai nesiliovė jam pasakoję apie dangaus grožybes, rodė atskirus angelus ir arkangelus, gležnomis rankytėmis mojavo šventiesiems, patriarkams ir pranašams — ir visi jie smagiai atsakinėjo šiems dviems linksmuoliams, sykiu šlovindami Viešpatį Dievą.

Giesmės kaskart gaudė gražiau ir gražiau, ir brolis Jonas suprato, kad jis jau artėja prie Dievo sosto. Čia angelų ir šventųjų minios buvo tirštesnės, ir chorų balsai tokie gryni ir švarūs, kad žemėje nei sapnuoti tokių negalėjai.

Staiga, minioms prasiskyrus, jis tiesiai prieš save, bet dar atokiai, išvydo sostą ir ant jo sėdintį Dievą.

Visi, kurie čia buvo, giedojo Viešpaties šlovei. Net ir du jo broliukai laidė savo plonus ir laibus balselius, liaupsindami Augščiausiąjį.

Prieš sostą ilgomis eilėmis stovėjo vėlės ir laukė savo ištarmės.

Ten ėjo popiežiai, vyskupai, kunigaikščiai, kaimiečiai, darbininkai, dailininkai miškų kirtėja, akmenskaldžiai, pirkliai, vertelgos, bankininkai, dainininkai, vienuoliai ir visokie kitokie, koke tik yra gyvenę žemėje.

Viešpats lenkėsi prie jų visų, klausė jų bylos ir tarė savo teisingą sprendimą. Jo veidas čia būdavo linksmas, čia niaukdavos ir liūsdavo, nesgi liūsta ir Dievo širdis, o čia vėl nušvisdavo nepaprasta džiaugsmo banga, kai prie Jo prisiartindavo kūdikių vėlės. Žemai Jis nusilenkdavo prie jų, glostydavo jų galvas ir juos skirdavo prie savo pačių rinktiniausių chorų, o vieną, tokį mažą mažutėlį, gal ką tik gimusį, pakėlęs prispaudė prie savo krūtinės ir paskui rodė visiems angelams ir šventiesiems, kurie giedojo: "Pašlovintas Tavo vardas, kuris nekaltą kūdikį glaudi prie savo mylinčios širdies".

Pagaliau brolis Jonas, kuris laukė savo eilės, pasijuto likęs vienas ir beklūpąs prieš Dievo sostą. Jo broliukai buvo pasitraukę į kitų dangaus kūdikėlių būrį.

Tą akimirką per jo sąmonę perbėgo visas jo gyvenimas ir visi jo darbai: ir tie, kuriais jis džiaugėsi, ir tie, kurių nenorėjo nusinešti dangaus karalystėn, o juo labiau paties Augščiausiojo akivaizdon.

Kaip darydavo gyvas būdamas nepatogioj valandoj, taip ir dabar, suklupęs prie Viešpaties kojų, jis ėmė greitai galvoti, kaip savo šunybėms radus švelnesnius išsireiškimus ir apibrėžtis. Jis žinojo, kad tokių gudrybių žemėje griebiasi visi apsukrieji, net ir vienuoliai: svarbu tavo darbą pastatyti geroj spalvoj.

Visos šios mintys tetruko tik tiek, kiek būtum spėjęs pirštu pamojuoti, gal dar trumpiau.
Ir kai brolis Jonas stengėsi sumesti nekaltus žodžius ir jau buvo bepraveriąs burną, viršum savęs, nuo Dievo sosto, jis išgirdo juoką.

Nustebęs pakėlė akis ir dar labiau apstulbo: ant Viešpaties sosto sėdėjo jis, brolis Jonas, ir jis buvo Dievas, kuris turėjo teisti tą, kuris čia klūpojo, jieškodamas gudrybių.

Ir tasai, kuris ten buvo prie sosto, didžiai susigėdo.

O Soste Sėdintysis žiūrėjo į klūpančią vėlę — ir jo žvilgsnis buvo tolimas, aprėpiąs amžius, žvaigždžių kelius, žemes ir visus žmones. Pro jį skriejo metai, ėjo kartų kartos, pynėsi dangaus kūnų keliai ir visata: nuo ramunės žiedo lankoje prie Aknystos upės ligi okeanų platybių, ligi kalnų viršūnių, tarpžvaigždinės tylumos ir begalinėse erdvėse bėgančių milžiniškų pasaulių, kurios, sprogdamos, gimdė naujas saules ir žvaigždes.

Kada Soste Sėdintysis taip regėjo amžius ir žvaigždžių kelius, prie jo rinkosi naujos vėlės, kurių gausybėje brolis Jonas visai išnyko ir buvo lyg nepastebimas.

Ir štai dabar iš savo augšto sosto jis turėjo teisti šias vėles ir duoti savo teisingą sprendimą.

Iš pradžių ėjosi sklandžiai.

Gaudžiant angelų chorų giesmėms, Jis laimino kūdikius ir motinas, kurios mirė begimdydamos, laimino vargšus ir galinguosius, ir dideles kitų minias, kurios, lyg kokia upė, nesiliovė plaukusios artyn.

Bet štai prie sosto atėjo tironas, kuris žudė žmones, ir čia pat subėgo visos jo aukos: kurie buvo nukankinti, kuriems buvo nukirstos galvos, išplėšti liežuviai, nulupti nagai, kurie buvo supūdyti kalėjimuose. Visi jie rodė savo žaizdas ir šaukė, kad Dievas jiems priteistų teisybę ir nubaustų tironą. O šisai prieš mirti buvo susitaikęs su Dievu ir baigė savo dienas kaip geras krikščionis.

Begalvojant, kokią ištarmę duoti, prie sosto prasiveržė motina, tokia jauna, lyg būtų dar mergaitė,  ir blaškėsi šaukdama:

—Leisk man grįžti žemėn ir padėti mano vaikeliams, kuriuos palikau našlaičiais ir kuriais niekas nesirūpina. Jie verkia iš bado ir šalčio, ir kaip aš begaliu klausytis jų balso, danguje būdama!

Dar jai nenutilus, prie Dievo sosto pribėgo vyras su perdurta krūtine ir šaukė:

—Štai jis mane iš pasalų užmušė, kada aš buvau nuodėmėje, ir kam, Viešpatie, leidai man amžinai žūti!.

Kai jis taip skundėsi ir sielvartavo, prisiartino du kūdikėliai ir kalbėjo:

—Dievulėli, mes čia visur j ieškom savo mamytės ir nerandame. Kur tu ją, iš mūsų atėmęs, padėjai?

Iš jiedu buvo tokie švelnūs ir maži, kad Dievui sugraudo širdis. Jis pakėlė akis, ar nepamatys kur šių vaikelių motinos.

Jis žvelgė po angelų ir šventųjų minias, po savo išrinktųjų būrius, ir niekur jos neišvydo.

Tada jis žvelgė į visas dangaus kertes ir kerteles. Bet motinos ir tenai neregėjo.

Urnai sudrebėjo Soste Sėdinčiojo širdis: čia juk buvo du jo dvyniai broliukai, kurie jį prie dangaus vartų sutiko ir čia už rankų atvedė.

Jis vėl apžvelgė visą dangų ir susirūpinęs tarė:

—Iš tikrųjų kurgi mano motina?

Išgirdę jo balsą, nutilo visi dangaus chorai, angelai, patriarkai, pranašai ir šventieji.

Šioje tyloje Dievas pamatė, kad pačiame dangaus pakraštyje yra atsiradęs plyšys, tokis plonas, kaip skustuvo ašmuo. Pro tą spragą kitoje pusėje buvo matyti liepsnojant pragaro ugnis — didelė, karšta ir stipri. Ji šokinėjo, tartum volais ritosi pragaro lubomis, lyg j ieškodama, pro kur prasiveržus ir išsiliejus. Tačiau plyšys buvo tokis plonelytis, kad nė smulkiausia kibirkštėlė nebūtų galėjusi pro jį prasismelkti.

Ir štai pro tą plastančią liepsną Dievo ausis išgirdo balsą, tokį silpną, kad niekas jo danguje negirdėjo. Įsiklausęs Jis pažino: iš pragaro liepsnų šaukė jo motinėlė.

Iš didelių tolybių jinai sakė jam: —Išvaduok, sūnau, mane iš pragaro ugnies. Aš nieko nebuvau nusidėjus, tik iš pirklio buvau pavogus dešimt dukatų, norėdama tave į mokslus išleisti. O daugiau nieko. Mane ir nužudė, nespėjusią atsiteisti nei atgailą padaryti.

Sūnau mano, kurs esi galingas, sulaužyk pragaro vartus ir išvaduok mane iš amžinos ugnies.

Ji šaukė ir šaukė, čia garsiau, čia silpniau, o kartais liepsnos ir visai nustelbdavo jos balsą. Tam, kuris sėdėjo soste, regėjos, kad jis mato, kaip ji tiesia į jį rankas iš pragaro liepsnų, maldaudama ir prašydama, — jo motinėlė, kuri jį augino, rūpinosi ir kuri už jį amžinon kančion pateko.

Jis žinojo, kad jo galioje yra išvaduoti savo gimdyvę.

Kada Dievas taip svarstė savo širdyje, balsas šaukė vis garsiau ir graudžiau. O prie jo vis dar klūpojo dvyniai broliukai, kuriuos jis mylėjo, ir laukė jo ištarmės.

Staiga ir jiedu sukluso, išgirdę motinos balsą.

Verkdami, jie apkabino Viešpaties kojas ir maldavo, žiūrėdami savo gailiomis akutėmis į šviesų jo veidą.

Tada motinos riksmą išgirdo ir kiti dangaus gyventojai.

Kaip kokia giria visi jie, — pranašai, kentėtojai, vyskupai ir šventosios mergelės, — ėjo ir klaupė prie Augščiausiojo sosto ir tiesė į jį savo šventas rankas.

Bet tasai, kuris buvo soste, vis nepravėrė savo  burnos ir netarė  išvaduojančio  žodžio.

Prie jo prisiartino ir pati Švenčiausioji Panelė, tokia graži ir maloni, kad visame danguje nebuvo skaistesnės žvaigždės už ją. Apkabino ji brolius dvynukus ir prašė Viešpatį.

O jo širdis drebėjo iš skausmo, girdėdama visus šiuos maldavimus, ir svyruodamas jis klausė pats savęs:

—Ar esu ašai gailestingumo Dievas?

Ir pilnas liūdesio ir nežinios, jis pakėlė savo akis, lyg dairydamasis, kas galėtų išvaduoti jį iš sielvarto.

Minios ūmai nutilo. Dievo šventieji ir išrinktieji sukosi ir žvelgė atgal, net ir tie du broliukai dvyniai, kurie buvo priglaudę savo putlius žandukus prie jo kojų.

Angelai ir šventieji kuždėjo:

—Ateina Jėzus, numylėtasai Jo Sūnus. Jis mums sakys pamokslą, kaip augščiausias kunigas.  Ką jis turi mums  šioje valandoj tarti?

Ir visi jie jautė didelę viltį savo širdyse.

Viename dangaus šone susiūbavo minios, lyg rugių laukas, kai per jį perbėga vėjas, ir pasirodė Jėzus Kristus. Jis ėjo iš lėto, apsivilkęs baltu rūbu kaip kunigas, ir jo rankose ir kojose buvo matyti vinių ženklai.

Jėzus Kristus priėjo prie sosto, priklaupė, ir atsisukęs, pravėrė burną ir taip kalbėjo:

—Jūs esate mano avys, o aš jūsų gerasai ganytojas. Aš neturiu kitokio įstatymo, kaip tas, kurį paliko mano Tėvas. Aš jus visus glaudžiu prie savo krūtinės ir tiesiu į jus savo rankas.

Kai jis taip kalbėjo, pro liepsnas vėl prasiskverbė motinos kliksmas, tokis gailus, kad beklausant galėjo plyšti širdis. Jos balsas darėsi vis garsesnis ir garsesnis, kad nuo jo skambėjo dangaus skliaustai ir skelbė Jėzaus žodžius. O buvo taip graudu, kad jautresnių šventųjų, net ir Dievo Motinos akyse sužvilgo  ašaros.

Ir štai tasai, kuris sėdėjo soste, sudrebėjo, ir visą jį nuo to skausmo ėmė purtyti kažkokia vidaus gėla, kaip kad audros purto girių medį. Jį purtė vis labiau ir labiau, kad jis jau buvo bekyląs soste ir beskelbiąs savo ištarmę apie motiną, pragarą ir teisybę, bet kažkokia galybė jį trenkė taip stipriai atgal, kad jis krito sostan, nespėjęs apskelbti savo žodžio.

Pats trenksmas buvo tokis stiprus, kad brolis Jonas ėmė ir pabudo iš savo miego po liepa.

Jį purtė tėvas Fabijonas kalbėdamas:

—Būtum pramiegojęs ir vakarines maldas, jei būčiau nepamatęs, eidamas pro šalį.

Brolis Jonas pakilo.

Visą laiką kelyje, o paskui ir bažnyčioje jis negalėjo atitokti ir vis jautė, lyg visą jo dvasią purtytų kažkokia nežinoma galybė.

Tik į kelintą dieną jis nuėjo pas prijorą ir, išsitraukęs dešimt dukatų, atidavė juos, tardamas kažkaip keistai:

—Buvau gavęs juos iš savo motinėlės, bet kam man jų bereikia!

Tėvas Jeronimas pasiėmė pinigą, atidžiai jį apžiūrėjo ir pridūrė:

—Matai, atmuštas mūsų karaliaus Vladislovo vestuvėms.

Jis įsižiūrėjo į moteris, apsikabinusias ant pinigo, į ten atmuštą patranką ir balsu perskaitė įrašą: "Fides et pax tuta" ir įsidėjo į kišenę, slypinčią kažkur giliai tarp vienuoliško abito klosčių.

Jis, susimąstęs, valandėlę tylėjo, galvodamas.

Po to, nusijuokęs, jis tarė:

—Ar betikėtum, kad kadais ir aš buvau žvalus bernas ir maišiaus tarp didelių ponų. Ką gi — buvau savo laiku liudininkas sužadėtuvių kontrakto tarp karalaičio Vladislovo ir Luizos Marijos iš Gonzagos namų. Vaikai jie tada buvo, ir jinai slapstėsi už damų, smalsiai žiūrėdama į kunigaikštį. Atsimenu ir kardinolą, ir tą puikų sietyną lubose, ir ponus, ir net šuniuką, kuris salėn įbėgo. O prancūzas Abraomas Bosse iš viso to nupaišė paveikslą, dar ir mane ten šone, tarp jaunikaičių padėdamas. A, seni laikai — dabar palikau tik kriunantis karšinčius.

Jis numojo ranka, pasakė ačiū už dešimt dukatų ir nuėjo vienuolyno koridoriais.

Brolis Jonas savo regėjimo niekam neapsakė. Bet ilgainiui vienuolyne ėmė sklisti šnekos, kad su juo nutikę kažkas nepaprasto. Mat, nuo anos dienos jis labai atsimainė, buvo visiems geras, klusnus, kiekvienam šypsojosi ir visai liovėsi vaikščiojęs į Kauną. Vienuoliai, kurie bažnyčioje sėdėjo šalia jo, pasakojo, kad jis savo maldose dažnai minįs savo motinėlės vardą — ir tada jo veidas darosi kažkoks švelnus ir paslaptingas, lyg jis kažką regėtų, ko niekas negali matyti.

Kaip visiems, taip atėjo ir brolio Jono valanda: jis mirė vieną gražų gegužės rytą, kažkaip laimingai šypsodamasis ir šnabždėdamas Pranciškaus Šrubausko sudėtos giesmės žodžius: "Jėzus — meilė mano ir teisybė..."

Nežinia kodėl, bet visiems buvo lyg savaime aišku: laidotuvių dieną mišias už jo vėlę laikė visi kunigai, lyg būtų miręs kokis prijoras, vyskupas ar šiaip garsus vyras, o ne paprastas broliukas. Pakasė jį šalia bažnyčios statytojo Ludovico Fredo. Gulėjo tenai brolis Jonas, lankomas vienuolių, maldininkų ir šiaip žmonių, kol, bėgant metams po metų, jo vardas ėmė dilti iš atminimo, ir ilgainiui jau niekas negalėjo nė jo kapo atrasti. Bet, sako, kasmet ant jo pražysta laukinė rožė, skleisdama nuostabų kvepėjimą, ir, vidudienio tyloj atskridusi, dūzgena ten samanė bitė, žadindama pasaką iš senų dienų.

Ir taip Pažaislio vienuolyne ir jo soduose gimė legenda apie vienuolį, kuris buvo regėjime pakeltas į dangų, kuris paskui šventai gyveno ir kurį, kai jis baigė savo žemiškąją kelionę, švelniai priglaudė juodoji žemė.