KOSTO OSTRAUSKO "KANARĖLĖ" Spausdinti
Parašė Titus Alga   

Kosto Ostrausko "Kanarėlė", 3-jų veiksmų drama. Leidžia Lietuvių Studentų Santara, JAV. 84 pusi.,   kaina  nepažymėta.
Recenzentas Coppelius, 1957 m. Aidų Nr. 2 rašydamas apie Kosto Ostrausko 3 veiksmų dramos "Kanarėlė" premjerą Čikagoje, primine, kad šis pastatymas žiūrovuose ir vietinėje spaudoje iššaukė įvairių ir gana kontraversiškų atsiliepimų. Dabar, Studentų Santaros pastangomis, šiai dramai pasirodžius atskiru leidiniu, iš pačių pirmųjų recenzijų spaudoje atrodo, kad veikalas bus nemažiau kontraversiškai interpretuojamas bei  vertinamas.

Prieš porą dešimtmečių amerikiečių rašytojas Ernest Hemingway, dabar Nobelio premijos laureatas, pasakė, jog viena iš svarbiausių gero meno kūrinio savybių yra ta, kad kūrinys yra lyg ledo kalnas, kurio tik vienas aštuntadalis tesimato paviršiuje. Sakyčiau, kad tai yra pati pirmoji tokio įvairaus "Kanarėlės" supratimo priežastis, antroje eilėje paminint neįprastą lietuvių literatūroje siužetą bei veikėjus.

Dramos turinys visai kuklus, nesudėtingas. Veiksmas sukoncentruotas aplink vieną pagrindinį įvykį, tiesiog klasiškai, niekur į šalis neiškrypsta. Veikėjai — trys griežtai skirtingų charakterių elgetos ir juos dažnai aplankanti silpnaprotė mergina. Veiksmo vieta — "vargingos, baigiančios pūti, į žemę susmegusios pirtelės vidus".

Aklasis Juozupas, iš visos elgetų trijulės žmonių labiausiai mėgiamas, kai kurių net šventuoju laikomas, vieną vasaros pavakarę pavagia kanarėlę ir parsineša pirtelėn. Kanarėlė nuo pat vaikystės buvo Juozupo svajonė, laimės, gėrio ir grožio simbolis.

JUOZUPAS. Atmenu, dar be kelnių dvare bėgiojau. Pasišaukė kartą ponas - geras buvo - nusivedė mane snargliuotą į palo-cius ir sako: "žiūrėk, vaike." Vai, tu sviete! Gieda ir baltus grūdelius lyg kruopos lesa. "Tai kanarėlė", sako. 'Ar matei kada?" O man tik kvapą užėmė... Tyliu kaip mietas, ir ašaras ryju... Geltona, smulki ir lengva lyg pūkas, o giesmė tarytum medus pievų saldi. "Nematei, ką?" sako ponas. "Tai ir nematysi daugiau". Ir nusijuokė". (40)

Jokūbas, visą laiką Juozupui pa-vydėjęs geresnio pasisekimo žmonėse, bei jų pagarbos, sugalvoja jam atsikeršyti ir iškrėsti pokštą. Juozupui miegant, jis įkalba apygirtį Roką laikinai atiduoti kanarėlę silpnaprotei Aneliukei, o jos vieton įsileisti narvelin jos sugautą žvirblį. Rytojaus rytą, beskubėdama su kanarėle atgal, Aneliukė suklumpa, parpuola, ir paukštis iš jos rankų išskrenda...

Tačiau nė Jokūbas neturi laimės savo piktu juoku pasidžiaugti; tą rytą Juozupas pabunda visai apkurtęs. Kankinamas neramių sapnų, per naktį jis yra nusprendęs grąžinti kanarėlę ten, iš kur paėmęs. Tik jam niekad nebus lemta žinoti, kad kanarėlės vietoje narvelyje jis neša žvirblį. Įvykio paveiktas, net storžievis Jokūbas pasidaro geraširdis ir dosnus, o pajutęs savo kaltės nepakeliamą sunkumą, jis kniūpsčias krinta į lovą. Rokas, iki to laiko bekompromisinis savosios parapijos patrijotas, pasineša kiton parapijon, žadėdamas nebesugrįžti. Aneliuke, parymusi prie lango, pusbalsiu liūdnai ir ilgesingai dainuoja:
Skrenda paukščiai debesėliais... Skrenda paukščiai... Skrenda...  (84)

Kaip matome, išorinio veiksmo "Kanarėlėje" tikrai šykštu, tačiau vidinė įtampa, stipriai užsimezgusi pirmojo veiksmo pabaigoje, auga vis didėjančiu greitumu, kol atomazgoje sprogsta, kiekvieno veikėjo gyvenimą išmušdama iš normalių vėžių. Dėl šių priežasčių, o taipgi dėl savo gilaus subtilumo, pastatymo Čikagoje metu "Kanarėlė" buvo pavadinta kamerine drama.

"Kanarėlės" charakteriai įdomūs, originalūs ir tikri. Su kiekvienu sakiniu Jokūbas atskleidžia dalį savo egoizmo, šykštumo, pavydo, kerštingumo. Jis kraštutinis materialistas. Kanarėlės giesmei jo sieloje vietos kaip ir nėra.
JOKŪBAS. Tai kas ? Ir višta gieda.  (43)
Rokas jau pirmuose puslapiuose paperka skaitytoją savo paprastumu, geraširdiškumu, artimo supratimu ir meile. Skaitytojas jam atleidžia jo didelį silpnavališkumą, žmonių apgaudinėjimą medine koja, tuojau suprasdamas, kad ta medinė koja yra jo dalis, taip jo įsikalbėta, taip įtikėta, kad jis ir tą koją nusiėmęs šlubuoja. Rokas net supykti rimtai negali, štai, nors ir pačiu dramatiškiausiu momentu, nervams taip įtemptiems esant, kad net geras nu-sikeikimas būtų atleistinas, Rokas Aneliukei tepasako:
ROKAS (trypdamas). Kad tave, vaikeli, kur devynios...   (76)
Ir tas vienas žodis "vaikeli" apie Roką pasako daugiau, negu ištisi dialogai. Tačiau geriausiai jį charakterizuoja monologas, kuriame jis išpažįsta lokalinį patriotizmą savajai parapijai.
ROKAS (numojęs ranka). E, nei tu žinai... Man regis, jeigu staiga ateitų kad ir pats klebonas iš kitos parapijos, tartų "garbė Jėzui Kristui" ir sakytų: "Eime, Rokai, eime, meldžiamasai, į mano parapiją. Pas mus ubagai terbų nepavelka". Neičiau. Kaip mane gyvą   matot,   nepakrutėčiau!    "Kad
locka", tarčiau. "Tebūnie, klebonėli, kaip Dievas davė. Man ir čia gerai: vešli žemė, žmonės dosnūs ir geri... Tik šlovink Viešpatį ir eik laukais". (Juozupui). Tai, va, aš ir sakau: tu nesikrimsk, Juozupėli. Nieks čia nepadyvis, nieks ir nesibars. (žiūrėdamas į kanarėlę). Juk toks geltonas paukštis, šitaip gieda... (38)

Akląjį Juozupą skaitytojui pristatyti autorius sumaniai leidžia Rokui ir Jokūbui, šie jį nupiešia, žiūrėdami iš dviejų skirtingų taškų. Dar Juozupui nepasirodžius, skaitytojas jau yra užintriguotas.
Juozupas — švelnios sielos svajotojas, jieškotojas, idealistas, dramos pabaigoje savotiškas revoliucionierius.
JUOZUPAS. žinoki, Rokai... ir tu. Jokūbai... Težino ir visa parapija: kanarėlės giesmę Viešpats kož-nam skyrė, tik ne visi išgirst ją gali — yra žmonių ne vien tik duonos kąsniu nenorinčių dalintis... (Su nežymia šypsena). Aš nevogiau, oi, ne — tik praradau kantrybę. (Palūkėjęs). "Tebūnie nuodėmė tam. kurs ją narvan uždarė". Ten ir nesu. (Paieškojęs ranka Aneliukės). Eime. (79) Juozupo lūpomis čia nusakoma ir pagrindinė  "Kanarėlės"  idėja.

Būdamas idealistas, Juozupas tačiau supranta, kad jis irgi padarė klaidą, pasiimdamas Kanarėlę sau. Kanarėle ne jam vienam priklauso. "Tau čia ne vieta... — aš ne gas-padorius". (68). Ir jis dėl to kankinasi. Jo taip tragiškame apkurti-me galima įžiūrėti net savotišką atpildą už jo jieškojimą, savotišką palaimą: jo ausys niekada nebegir-dės gobšaus materialistiško pasaulio; jose amžinai skambės kartą išgirsta ir pasilikusi kanarėlės giesmė.

Kontrastišku silpnaprotės Aneliukės personažu autorius parodo, kad į grožį, į laimę veržiasi pati žmogaus prigimtis, kad grožį suprasti, jį pajusti ir išgyventi kartais tegalima širdimi, siela. Aneliukės pasąmoniniai kliedėjimai, daina apie linelį, nuskamba vaikystės, prarastojo rojaus aidu.

"Kanarėlės" veikėjai nėra schematiški ar šabloniški. Visi jie gyvi ir tikri. Autorius sugebėjo kiekvieną savo sukurtą personažą priversti gyventi savitu gyvenimu ir mintyti savo, o ne autoriaus mintimis. Kiekvieno veikėjo kalba savotiškai skirtinga ir spalvinga. Veikėjų lūpomis autorius paberia daug vaizdingų, rečiau vartojamų žodžių, posakių, gana dažnai nevengdamas nė barbarizmų, nors šiaip žodžiuose jis labai taupus ir raikius.
Kosto Ostrausko stiprybė yra ir dialogų   dinamiškumas.
JOKŪBAS. O kaži kur jau jis taip regėjo ?
ROKAS. Nežinau, tur būt, bažnyčioj...
JOKŪBAS. Rieti. Juozupas aklas. (Rodydamas į puodą). Imk. Vieną.
ROKAS (greitai berdamas žodžius). Dievas tau atlygins šimteriopai! JOKŪBAS. O kur jis taip ilgai? ROKAS. Kas, ar Dievas? JOKŪBAS.   Blūdiji   —   Juozupas. (20)
Arba ši pynė. JOKŪBAS. O žinai, Rokai, kad aš girtas.
ROKAS. Eik jau. JOKŪBAS. Ale sakau. ANELIUKĖ. Pelčerio   poniai   pavogė.
ROKAS   (nuduodamas didžiai nustebusį). Ajajajai!.. JOKŪBAS. Ir kas galės tikėt, kad keli gurkšniai...  (Persvarstęs). žinia, ne lašas.
ROKAS. Regis, seniai buvai ragavęs.
ANELIUKĖ. Su visu narveliu nuo palangės paukštį nusinešė. (24).

Kaip recenzentų buvo teisingai pastebėta, "Kanarėlė" yra simboli-nė-psichologinė drama, svarstanti laimės, grožio, gėrio problemas. Manyti (kaip mano dr. P. Celiešius "Draugo" 1958 m. spalio 4, kad "Kanarėlė" "...pavaizduoja kraštutinę menkos lietuviškos buities Lietuvoje   realybę:   ubagiškiausių   ubagy gyvenimą", kad ši drama "perteikia iškraipytą lietuviškos buites vaizdą" yra visiškas veikalo nesupratimas. Galvoti, jog "žiūrovas gaus įspūdžio, kad toks nepaprastai skurdus lietuvio ubago gyvenimas yra visų būdingas gyvenimas", yra visiškas to paties žiūrovo nuvertinimas. Iš šitokių teigimų išplaukianti išvada, kad "Kanarėlė" netinka rodyti tremtinių gyvenamosios vietos scenoje", yra ne tik kad nebejuokinga, bet tiesiog absurdiškai tragiška. "Kanarėlė" nėra nei buitinė nei socialinė drama. Nei vieta, nei laikas "Kanarėlės" nesąlygoja. O tokia buitis pasirinkta todėl, kad ji labiausiai tiko veikalo idėjai išryškinti.

Dargi norėtųsi pabrėžti, kad "Kanarėlė" yra šviesus veikalas, nes atskleidžia pačius šviesiausius žmogaus sielos užkampius; grožio, laimės ir gėrio svajonę ir ilgesį. Tie, kurie pažino Kostą Ostrauską tik iš kelių frangmentinių gabaliukų periodinėje spaudoje, jo debiutu tikrai apsidžiaugs. "Kanarėlė" tiek sceniniu, tiek literatūriniu atžvilgiu yra vertingas kūrinys.

Dail. Vytauto Virkau meninis leidinio apipavidalinimas gana patrauklus, tačiau knygos formatas tikrai nepraktiškas. Kada didžiosios lietuviškų knygų leidyklos tremtyje pagaliau susiprato ir pradėjo savų leidinių formatus standartizuoti, norėtųsi, kad ir atsitiktiniai leidėjai (šiuo atveju Lietuvių Studentų Santara) prie jų derintųsi. Ypač, kad šis leidinys nusipelno vietos kiekvieno lietuvio bibliotekoje.
Titus Alga