BOSTONO SAMBŪRIS NUGIRDĖ ČIKAGĄ RAUDONUOJU VYNU Spausdinti
Parašė T. Alga   
Kiek nejauku prisipažinti, tačiau, manau, kiekvienas sutiksime, jog savo kaimynų latvių naująją, literatūrą ar dramą mes (reikia spėti, kad ir jie mūsiškę) mažiausiai tepažįstame. Nepriklausomoje Lietuvoje tokiam pažinimui buvo įsteigtos tarpusavio bendradarbiavimo draugijos, kultūriniai klubai, buvo įversta literatūrinių ir pastatyta dramos veikalų, pasikeista teatro gastrolėmis etc., gi šiandien, tremtyje, pasitenkiname tik vienu kitu bendro pobūdžio atsitiktiniu straipsneliu laikraštyje per kelerius metus. O esame bendro likimo broliai, ir vien jau tas faktas turėtų skatinti į gilesnį vienas kito pažinimą. Kaip žingsnis tąja linkme ypač sveikintinas Bostono Lietuvių Dramos Sambūrio išvertimas iš latvių kalbos ir pastatymas jų vieno prakiliausių tremties rašytojų Valdemaro Karklinio 3 veiksmų komedijos "Raudonasis vynas".

Nepriklausomoje Latvijoje pasižymėjęs kaip gabus ir produktingas vertėjas (išvertęs per 100 veikalų iš prancūzų, vokiečių ir anglų kalbų), bei parakęs porą mažai reikšmingų biografinių knygų, V. Kark-linš per trumpą laiką tremtyje davė keletą brandžių beletristinių veikalų: "Vienatvės kalnas", "Legenda apie septynis laivus", "Laiškas iš tėvynes", "Dievo žemė" ir "Mergelių gatvė". V. Karklinš veikalai pasižymi stipria kompozicija, įdomiais ir išbaigtais charakteriais ir puikiai valdomu sakiniu. Latvių kritikai Valdemarą Karklinį ypač vertina dėl to, kad su kiekvienu kūriniu jis ateina visiškai naujas, pagrindinai pakeitęs tematiką, veikėjų charakterius, net ir stilių. Visas šias gerąsias rašytojo savybes beletristiniuose veikaluose turėjome progos pastebėti ir jo, rodos, vieninteliame draminio žanro kūrinyje "Raudonasis vynas" (Dr. Br. Mickevičiaus vertimas) Bostono Lietuvių Dramos Sambūrio pastatytame Čikagoje spalio 25 d.

Veikale "Raudonasis vynas", kurį, gal dėl charakterių stiprumo ir ne-komiškumo, gal dėl komedijai įprasto išorinio veiksmo stokos, daugelis recenzentų linkę laikyti pjese, sprendžiama (šeimos problema. Pagrindinį veikėjų trikampį komedijoje sudaro senstelėjęs aktorius ir rašytojas Alanas Kevendišas (Henrikas Kačinskas), jo prieš dvejus metus vesta jauna žmona Karina   (Regina Norvaišaitė) ir jaunas vyriškis Haris Elensonas (Antanas Škėma). Sutikęs Kariną traukinyje, Haris ja susižavi ir atseka į namus. Sužinojęs, kad ji vedusi, Haris nori romansą čia pat baigti, tačiau, paties vyro sulaikytas ir paskatintas, pasidaro jos meilužiu. Karina kurį laiką blaškosi ir, atrodo, pasvyra ją įsimylėjusio Hario pusėn, tačiau lemiamuoju momentu apsisprendžia už savo vyrą ir liekasi pas jį.

Komedijoje apstu nekasdieniškų paradoksiškų situacijų, gyvo ir gilaus sąmojaus, žaismingų ir spalvingų dialogų. Veiksmo fonui išryškinti ir intrygai pagyvinti autoriaus veikalan įvesta ir panašaus pobūdžio komedijoms tipiška tarnų pora: tarnaitė Aneta (Zita Zarankaitė) ir tarnas Džosefas (Antanas Vilenijškis). Nors iš veikėjų pavardžių ir kai kurių užuominų atrodo, kad veiksmas vyksta Anglijoje, tačiau nei autorius nei režisorė (Aleksandra Gus-taitienė) to fakto neryškina, nes jis šiandieną ir nėra  reikšmingas.

Trumputėje lietuviško teatro istorijoje turėjome labai nedaug aktorių, kurie nors iš dalies galėtų lygintis su Henriku Kačinsku. Todėl dažnai graudu, kad šiai savo vinšūne pasiekusiai meninei jėgai mes nesugebame sudaryti sąlygų pilnai pasireikšti. Iki detalių jieškotas charakteris, iki detalių išgyventos situacijos padarė "Raudonojo vyno" Alaną vienu ryškiausių šio aktoriaus sukurtų vaidmenų. Savo nuostabiai tiksliu pauzavimu Henrikas Kačinskas mokėjo duoti gilios prasmės ir para-doksiškiausiems dialogams, gi jo spalvinga intonacija net ir paviršutiniškus posakius padarė šviežiais ir gyvais.

Antanas Škėma savo išvaizda amanto rolei (ypač turint galvoje, kad jo varžovu buvo Henrikas Kačinskas) tiko ne geriau negu jam jūrų karininko uniforma antrajame veiksme, tačiau jo nuoširdžiai įsisavintos Hario pažiūros, jo kiek ciniška filosofija šiame nedėkingame vaidmenyje darė jį priimtiną ir įtikinantį. Matyti, dėl bendrų repeticijų stokos padaryti keli klaidingi įstojimai tekste (ryškiausias jų trečiojo veiksmo atsisveikinimo scenoje) Antano Škėmos buvo ijšpirkti mokėjimu tos scenos rutinos, kuri skiria profesionalus nuo mėgėjų, ir publikoje mažai kieno buvo tepastebėta.

Karinos rolėje Regina Norvaišaite pasirodė esanti verta savo profesionalų partnerių. Jos sukurta naivi, trapi, jauna aristokratė moteris buvo įdomi ir tikra. Ypač pažymėtinas jos šiltas ir malonus balso tembras. Jos didžiausia silpnybė yra per mažas reagavimas į tai, ką kiti scenoje kalba. Kada jai pačiai nereikia nieko kalbėti, dažnai R. Norvaišaitė lyg užmiršta esanti Karina ir tik šiaip sau, be jokio įsijautimo, laukia savo įstojimo, kada ir vėl atgyja.

Zita Zarankaitė tarnaitės Anetos rolėje neišvengė mėgėjiško "pervai-dinimo" ir dirbtinumo. Pažymėtina jos laisva laikysena scenoje, gera balsinė medžiaga bei, ne vieno recenzento jau anksčiau pripažinti, ko-mikės gabumai.

Priešingai Z. Zarankaitei, jos partnerio Antano Vileniškio atlikta tarno Džosefo rolė dažnokai kentėjo nuo kitos mėgėjiškos ydos — "neda-vaidinimo". Girtinas paskutiniųjų dviejų aktorių režisorės norų supratimas ir tikslus jų vykdymas savo pajėgumo ribose įgalino juos, perdaug neatsiliekant, žengti pirmosios trijulės diriguojamu žingsniu. Nelygumus švelnino ir dėkingas luomų skirtumas tarp vaizduojamųjų charakterių.

Režisorei Aleksandrai Gustaitienei teko nelengvas uždavinys šiuos nevienodo meninio pajėgumo ir sceninės patirties vaidintojus sujungti į darnų meninį vienetą. Tai jai pavyko daug- geriau, negu, žinant nelengvas pasiruošimo sąlygas, buvo galima tikėtis. "Raudonasis vynas", kokį jį matėme Čikagoje, buvo lengvas, žaismingas, elegantiškas, saikingas išorinėmis priemonėmis, bet ekspresyvus vidine dinamika veikalas. Režisore A. Gustaitienė puikiai pažino savo turimą medžiagą ir mokėjo ip jos išgauti viską, kas buvo įmanoma.

Nors komedija vyko draperijose, panaudojant tik keliasdešimt metrų raudono šilko, A. Gasiūno gero apšvietimo dėka buvo sudaryta visai tinkama veikalui atmosfera ir dekoracijų net nebuvo pasigesta. Atvirkščiai: jų nebuvimas gal net padėjo žiūrovui koncentruotis daugiau į patį vaidinimą, kuris, kaip jau minėjome, ir yra pagrįstas vidine įtampa.

Daug prikalbėta apie Čikagos publikos reiklumą bei kritikos priekabingumą. Net tokie pasaulinio garso meniniai vienetai, kaip Metropolitan opera į Čikagą gastroliuot važiuoja labai nenoriai. Atrodo, kad paskutiniuoju laiku panašus įspūdis susiformavo ir apie lietuviškąją Čikagos publiką ir recenzentus, nes Bostono Dramos Sambūrio pirmininkas Antanas Gustaitis priejš gastroles savo bičiulių laiškais klausinėjo: "Ar jau daug išgaląsta peilių mums pjauti?" Tačiau visa ta baimė buvo be pagrindo. "Raudonąjį vyną" publika priėmė nepaprastai šiltai, o vietos lietuvių dienraščiai augštai įvertino. Belieka tik pasididžiuoti, kad Bostono lietuvių scenos menininkai tokio įvertinimo pilnai užsitarnavo.
T. Alga