KARTOS PROBLEMA SANTYKIŲ SU KRAŠTU PERSPEKTYVOJE Spausdinti
Parašė VINCAS TRUMPA   

Šio pasikalbėjimo  tema siūlyčiau kartos problemą, kaip ji reiškiasi mūsų emigrantiniame gyvenime ir kaip ji pamažu bręsta kultūriniame okupuotos Lietuvos gyvenime, ypač koncentruojant savo dėmesį j reliatyviai naują ir nuolat aktualėjantį kultūrinių santykių tarp emigrantinės visuomenės ir krašto klausimą. Kartos sąvoka nėra visiškai nauja mūsų emigrantinėje problematikoje. Ji buvo bandyta pastatyti į centrinę vietą mūsų literatūrinėje kritikoje ir sukėlė gana gyvą atgarsį. Dažnai kartų santykiai paliečiami, taip pat kalbant apie lietuvybės išlaikymą, kuriam yra sukurta gražus tinklas šeštadieninių mokyklų, organizuojami gyvosios lietuvybės mėnesiai, net, berods, įkurta speciali "ministerija" tam reikalui, tik, deja, apie jos veiklą nedaug kas girdima. Savo šiuose svarstymuose mes bandysime nurodyti visą eilę faktų, kurie kalba už tai, kad kartos sąvoka aktualėja ir okupuotoje Lietuvoje. Tai sudaro naują ryšių tarp emigrantinės visuomenės ir krašto aspektą.

Tie ryšiai taip pat nėra visiškai naujas klausimas. Žinia, kad savo laiku vyko net tam tikros varžytynės dėl tų ryšių tarp įvairių mūsų institucijų ir organizacijų. Tačiau ligi šiol tai buvo daugiau vienos krypties akcija,  iš emigrantinės visuomenės pusės stengiantis pramušti labai jau sandarią geležinę uždangą ir panaudoti tuo būdu gautą medžiagą kovai dėl laisvinimo sustiprinti, ypač propagandos srityje. Dabar, atrodo, tų ryšių reikalas įgauna kitos prasmės, ne tik okupaciniams organams gerokai pakėlus uždangą, bet ir patiems krašto žmonėms, ypač kultūros darbininkams, rodant nemažo susidomėjimo emigrantinės visuomenės kultūriniais laimėjimais. Užtat problema šiandien prieš mus yra ne tiek, kaip pramušti geležinę uždangą, kiek kaip atsakyti į gana koncentruotą akciją iš anos pusės ryšiams suaktyvinti. Be abejo, tai opus ir net pavojingas klausimas.

Prisipažinsiu, iš viso ėmiaus šio uždavinio abu šiuos klausimus pristatyti Lietuvių Kultūros Klubui Bostone su tam tikro nejaukumo ir net baimės jausmu. Yra pavojaus, kad, pavyzdžiui, vien tik kartų problemos kėlime kai kas gali įžiūrėti pastangą, tariant vieno buvusio vidaus reikalų ministro žodžiais, "kiršinti vieną visuomenės grupę prieš kitą". Iš antros pusės, bet koks pozityvesnis pasisakymas dėl kultūrinių santykių su kraštu gali būti palaikytas defetizmu, kuusinenizmu, arba tiesiog naiviu pa-sikabinimu ant mūsų didžiausio priešo — sovietinio bolševizmo — meškerės.

Tačiau ėmiausi šio nelabai dėkingo uždavinio svarbiausia dėl dviejų priežasčių. Pirma, niekados netikėjau ir netikiu, kad bet kokios problemos paprastas nutylėjimas galėtų būti jos sprendimas. Kurapkos taktika niekados neduoda labai gerų rezultatų. O, turbūt, niekas negalės paneigti, kad ir viena ir kita problema yra prieš mūsų akis ir jų tylėjimu neišbrauksi. Antra, visados tikėjau ir dabar tikiu, kad grumtynėse tarp laisvės ir vergijos visados laimėtoju išeina laisvė, nors kartais vergija laikinai ir smarkiai triumfuoja. Kiekvienu atveju, mes tik parodytume savo bailumą ir silpnybę, jei bandytume slėptis nuo gresiančių pavojų šiltoje ir patogioje užuovėjoje.

1. Laikinumo ženkle.
Kartų santykių problema yra istorinė problema, vadinasi, tik tam tikru istoriniu momentu ji iškyla, būna išspręsta ir vėl pamirštama. Koks yra tas istorinis momentas, kuo jis išsiskiria iš bendro istorinio vyksmo? Ne visi duos į šį klausimą vienodą atsakymą. Vieniems tai bus katastrofos amžius, kaip tai atrodė Biblijos psalmistui arba Harvardo profesoriui Soroki-nui, kitiems tai bus krizės laikai (Saint-Simon), tretiems tai bus revoliucijos amžius, o ramusis filosofas pavadins jį paprastu vertybių perkainojimo laikotarpiu. Vienoks ar kitoks pavadinimas ne taip svarbu. Svarbiau, kad tokie laikai turi vieną bendrą bruožą, būtent, praeinamumo arba laikinumo bruožą. Tokį tad amžių turėdamas prieš akis, turbūt, ir kalbėjo poetas apie Dievą, kuris, regėdamas, kaip žmonės vis daugiau įsigyja išminties ir supratimo, bet tuo pačiu vis labiau netenka energijos ir kovos dvasios, sudaužo pasaulį į gabalus, kad padarytų vietos naujai kūrybai (Goethe).

Atrodo, kad toks situacijos laikinumo arba pereinamumo jausmas vis daugiau apima šių dienų žmogų. Tas jausmas yra gyvas ne tik Vakaruose, kur jis siejamas su vis didesnės sovietinės grėsmės pavojumi, bet po Stalino mirties jis persimetė ir į pačią Sovietų Sąjungą, ir ypač į jos dominuojamus kraštus.

Prisimenu, 1940 m. rudenį Vilniuje buvo sušaukta mokytojų konferencija, kurios metu sovietinės ambasados pareigūnas, kažkoks So-mionovas, pasakė vieną sakinį, kuris kaip karšta geležis įsikalė į visų dalyvių sąmonę: "So-vetskaia vlast' zdes nedavno, no ona na vseg-da" ("sovietinė valdžia čia dar nesena, bet ji amžina"). Nors ir nenorėjome tais jo žodžiais tada tikėti, bet negalėjome jų, kaip kokiom šmėklos, ir pamiršti.

Šiandien ne tik nėra tokio tvirtumo pačiame Sovietų tikėjime savo santvarkos perenišku-mu, bet, svarbiausia, atsiranda vis daugiau abejonių iš pačių komunistų tarpo dėl tos santvarkos esmės. Iš čia ir garsioji Mao Ce Tungo formulė apie "šimtą žiedų", kuri kaip žaibas perskriejo vadinamuosius satelitinius kraštus, kad pagaliau ir pats autorius jos išsigando. Berods didžiausia idėjinė problema, prieš kurią stovi sovietiniai politikos ir kultūros vadai, yra revizionizmas, tačiau, iš antros pusės, nusodinama nuo sosto visa eilė žymių komunizmo vadų kaip tik dėl vadinamo "dogmatizmo". Vargu tokius prieštaravimus galima išaiškinti net pakankamai lanksčiais dialektinio materializmo metodais.
Kiekvienu atveju, tam tikra netikrumo ir blaškymosi atmosfera jaučiama sovietiniame gyvenime, kuri ypač ryškiai pasireiškia literatūroje ir mene net ir pačioje Sovietų Sąjungoje, nekalbant apie satelitinius kraštus. Tas netikrumas susijęs su Stalino mirtimi. Rašytoja Galina Nikolajevą vieną savo paskutinių romanų būdingai pradeda Stalino laidotuvių scena ir sako, jog visi tada jautė, kad ateina kažkas naujo, bet kas — niekas dar nemokėjo pasakyti. B. Pasternakas žengė žingsnį pirmyn ta kryptimi ir tą nežinomąjį išdrįso pavadinti laisvės vardu, kuri esą nuo pat karo šmėkčiojo sovietinių piliečių sąmonėje. Tas pats Pasternakas savo pasikalbėjime su švedų profesoriumi Nilssonu su tikra poeto intuicija pavaizdavo tą netikrumo atmosferą:"Naujoji Rusija, sako jis, yra kažkas, kas kiekviena proga išlenda, nežiūrint administracinių varžtų. Kažkas auga žmonėse, auga organiškai... Išmokome galvoti, kad esame tik egzistencijos svečiai, tik pakeleiviai tarp dviejų stočių. Tikrumą ir pasitikėjimą galime surasti tik pačiuose savyje".

Užtat nenuostabu, kad šiandien berods pirmą sykį visoje Sovietų Sąjungos istorijoje iškyla naujos kartos problema. Kaip dažnai panašiais atvejais atsitinka, pirmiausia ji susilaukia dėmesio iš rašytojų, ypač satelitiniuose ir sovietų okupuotuose kraštuose. Būtų įdomi atskira tema, kaip naujos kartos mintis formuojasi ir bandoma spręsti pastarųjų kelių metų sovietinėje lietuvių literatūroj (iš dalies bandžiau ją paliesti savo straipsnyje, kuris pasirodė "Lituanus" pernai gruodžio numeryje. Čia tik keletą faktų paminėsime, kurie aiškiai liudija, kad įvyko kažkas naujo, ko seniau nebuvo galima nei įsivaizduoti vadinamoje "tautinėje kalba ir socialistinėje turiniu" okupuotų kraštų literatūroje. Tos žiaurios prokurustiškos formulės jau buvo atsisakyta maždaug apie 1956 metus. Dabar bekalbama tik apie socialistinį realizmą, kuris yra daug laisvesnė formulė, juoba, kad niekas nežino, ką tas socialistinis realizmas iš tikrųjų reiškia. Net pats Šolochovas,
 
PETRAS KIAULĖNAS               PAVASARIS
 
paklaustas, atsakė: "O velnias žino, ką jis reiškia". Prasidėjo beveik scholastiški ginčai dėl į-vairių socialistinio realizmo sampratų, o tai jau savaime yra naujas reiškinys sovietinėje tikrovėje. Pasisakymai prieš dogmatizmą (net pats Miko j anas pakaltino Molotovą dogmatizmu), paradiškumą ir bekonfliktiškumo teoriją, dar labiau išplėtė abejonių lauką, kuriame jau galėjo pasireikšti žymiai laisvesnė kūrybinė dvasia.
Kulminacinio taško, bent Lietuvoje, toji abejonių ir kritikos tendencija pasiekė 1957m. Vienas drąsiausių dabartinės Lietuvos literatūros kritikų — Vytautas Kubilius —kalbėdamas apie 1957 m. poeziją, pavadino visus tuos metus "jieškojimo metais". Paskutinių poros metų laikotarpyje pasirodė visa eilė jaunų poetų ir beletristų, kurie aiškiai ir gana drąsiai pasuko plataus jieškojimo keliu. Taip tokiam Justinui Marcinkevičiui "gražiausia daina — tai tiesa", o toks Algimantas Baltakis gali atvirai pasakyti, kad "tikras talentas visada stengiasi išsivaduoti kad ir iš labiausiai gerbiamų ir mylimų autoritetų globos" (suprask, Cvirkos ir Salomėjos Nėries). Dovydaitis įspėja rašytojus, kad jie nepamirštų "paprasto žmogaus ir jo abejonių", ir nurodo, kad "kūrybinis nedrąsumas" yra svarbiausia apsakymų trūkumų priežastis. Žodį abejonės čia verta pabraukti, nes jis sukėlė nemažą audrą tarp partijos linijos besilaikančių kritikų. Vytauto Rimkevičiaus "Studentų" (kuri šiandien Lietuvoje, ypač jaunimo tarpe, yra pati populiariausia knyga) Liucijus samprotauja: "Kritikos laisvė. Mes galime kritikuoti, ką tik norime... Kritikuodami jieškome".
 
Tokių ir panašių pavyzdžių būtų galima pririnkti šimtus, bet ir iš šių kelių faktų galima lengvai suprasti, kokiomis nuotaikomis gyveno sovietinės Lietuvos rašytojas 1957-1958 metais. Kartoju, daugumoje tai jauni rašytojai, išaugę jau pokarinėje Lietuvoje. Senesnieji, atrodo, ir toliau tebegieda tą pačią senobinę giesmelę (kaip Venclova, Tilvytis ir kt.), arba pasineria į mažiau pavojingas istorines temas (kaip Grušas, Mykolaitis-Putinas, Simonaitytė ir kt.). Įdomu taip pat, kad tos naujos tendencijos randa nemaža atgarsio ir skaitytojuose, kuriuose taip pat bręsta naujos kartos samprata. Pvz. neseniai "Literatūra ir menas" įsidėjo Ukmergės viešosios bilbiotekos veiklos apžvalgą. Seniau, esą, žmonės jaunuosius laikė nesubrendusiais ir prašė Cvirkos bei kitų klasikų raštų. Dabar daugiausia skaitomos knygos esą Rimkevičiaus "Studentai" ir Marcinkevičiaus "Velnio bala". Ir korespondentas motyvuoja, kad tas knygas žmonės mėgsta daugiausia dėl to, kad jos sukelia naujų minčių, su kuriomis jie nevisada sutinka. Vos pasirodžius "Studentams", jie buvo grobstyte išgrobstyti iš knygynų vitrinų.

Bet gal daugiausia maišaties ir ginčų sukėlė vadinamasis kultūrinio palikimo klausimas. Tokie dalykai, kaip ar Donelaitis buvo klasikas ar realistas, kokia vieta priklauso Maironiui ir Sruogai Lietuvos kultūros ir literatūros istorijoje, kaip vertinti V. Mykolaičio-Putino anks-tybesniąją lyriką, ar simbolizmas yra dekadentiškas ar ne ir panašiai, ne tik atitraukė daug kritikų nuo brukamos sovietinės tikrovės, bet ir paskatino tikrosios literatūros ir tikrojo meno ilgesį. O tokia literatūra ir menas yra neišvengiamai revoliucingas, kaip ir kiekviena tikroji kūryba.

Žinoma, iš tų atskirų faktų nereikia daryti per toli siekiančių išvadų, juoba, kad valdžios rankose kol kas tebėra absoliuti jėga kiekvieną tokį pasireiškimą užgniaužti. Tačiau vieno jai, atrodo, nepasiseks užgniaužti, t ai laisvės ilgesio, kuris yra lygiai galingas, kaip ir tikėjimas.
Visa tai, kas prieš keletą metų atrodė taip stipru ir nesugriaunama, po truputį ima braškėti. Netikrumo, laikinumo, kritikos ir naujo j ieškojimo dvasia charakterizuoja paskutinių kelių metų okupuotos Lietuvos (ir ne tik Lietuvos) gyvenimą. Kol kas per anksti spėlioti, kaip toli visa tai nuves. Pagal žinomą Lenino formulę, dažnai žingsnį pirmyn gali sekti du žingsniai atgal, ypač kad moderniškomis technikos priemonėmis ne tik galima pasiekti saulės orbitą, bet   bent   laikinai   sulaikyti   ir   istorinis vyksmas. Užtat prieš tokio momento žmogų tiek anoje pusėje, tiek Vakaruose stovi baisiai dideli uždaviniai, kaip sukristalizuoti ir įforminti tą kažką naujo į naujas kultūrines vertybes ir eventualiai į naują politinę ir socialinę struktūrą. Jau vien tiems uždaviniams suprasti reikia visų pirma naujo žmogaus.

2. Emigracinio gyvenimo. paradoksai.
Ką mes konkrečiai turėtume ir galėtume daryti tokios daugiau mažiau naujos situacijos akivaizdoje? Pirmiausia, turbūt, turėtume žinoti, kas mes esame: kas mes esame iš tikrųjų, o ne taip, kaip mes dažnai apsirašome spaudoje arba kaip deklamuojame visokių suvažiavimų ir švenčių progomis. Tai nėra toks paprastas ir lengvas klausimas — pažinti save ir savo gyvenamą laiką. Kadaise danas Kierkegaar-das kalbėjo: "Įkišai pirštą į žemę ir iš kvapo žinai, kur esi. Aš įkišu savo pirštą į egzistenciją ir nieko neužuodžiu".

Emigracinės visuomenės gyvenimas pilnas paradoksų ir prieštaravimų. Iš vienos pusės, ji turėtų būti už kiekvieną pasikeitimą, naujovę, revoliuciją, ypač susidedanti iš politinių pabėgėlių emigrantinė visuomenė, kokia mes daugumoje ir esame. Bet kartu ji yra dažnai ir pati konservatiškiausia, labiausiai sustingusi savo galvojime visuomenė. Kiekvienos situacijos laikinumas turėtų būti jos su džiaugsmu sutinkamas, nes tik iš tokios situacijos gali laimėti laisvė. Tačiau emigrantinę visuomenę dažnai baisiai gąsdina visa, kas tik galėtų pakeisti jos statusą arba tuos pagrindus, ant kurių jos organizacija ir programa yra sudaryta. Ji mano, kad krašto laisvė turėtų ateiti ne iš situacijos lsikinumo, bet iš jos nenormalumo. Tai yra visiškai klaidingas galvojimas. Tie du dalykai — situacijos laikinumas ir nenormalumas — tik labai mažai teturi bendro. Kad mūsų pačių ir mūsų krašto padėtis yra nenormali, to niekas negalės užginčyti. Bet tai anaiptol nereiškia, kad ji būtinai turi būti laikina. Žinia, kad panaši nenormali padėtis kartais tęsiasi šimtmečius ir tūkstančius metų. Jeigu šiandien galima kalbėti apie mūsų gyvenamą laiką, kaip laikiną, tai ne dėl to, kad mes esame išblaškyti po visą pasaulį, ir kad mūsų kraštas okupuotas, bet tik dėl to, kad žmogus yra priėjęs prie tokios stadijos, kuri jam darosi nepakenčiama ir kuri gali pasibaigti baisia katastrofa, jei nebus  surasta  naujo  ir radikalus  sprendimo.

Gana ilgą laiką mūsų vadinamoje tremties visuomenėje net visiškai ir nesijautė laikinumo momento. VLIKo ir politinių partijų stipriai sucementuota ji atrodė kaip kokia uola, kuri galės stovėti amžiais. Net svetimieji stebėjosi mūsų organizuotumu ir vieningumu. Juos ypač žavėjo mūsų senimo ir jaunimo santykiai, nes juose nebuvo jokios kartų problemos. Vokietijoje, pvz., mes buvome kaip valstybė valstybėje su savo vyriausybe, seimu, apskričių viršininkais ir valsčių viršaičiais (kad ir kitais vardais), su savo policija, savo mokyklomis, savo prieaugliu ir 1.1. Net galvojome apie savo teritoriją.

Bet laikas pasirodė galingesnis už bet kokią žmonių sukurtą struktūrą. Irimas joje prasidėjo pirma, negu pasikeitė išorinės aplinkybės. Ne tik organiškai atrodanti vienybė subyrėjo, bet atsirado apologetų, ginančių nevienybės filosofiją. Kodėl taip atsitiko? Nemanyčiau, kad dėl to kalta kokia viena institucija (VLIKas) ar vienas asmuo (Lozoraitis), nors tokius kaltinimus girdime kasdien. Iš viso reikėtų ne kaltininkų j ieškoti, bet iš vienybės tezės ir nevienybės antitezės bandyti pasidaryti naują sintezę. Taip paprastai yra gyvenime, taip turėtų būti ir emigrantiniame gyvenime, jeigu jis nenori pavirsti karikatūra arba mirusių idėjų ir negyvų formų konglomeratu. Mūsų emigrantinė visuomenė stovi prieš didelius pavojus, kurių svarbiausius norėčiau čia bent schematiškai suminėti.

Pirmas, ir gal didžiausias, tai tikrovės jausmo netekimo pavojus. Visi, turbūt, prisimename, kaip stipriai spaudėme žemės saują savo delnuose, 1944 m. vasarą žengdami per Lietu-vos-Vokietijos sieną. Per 15 metų toji žemės sauja sudžiūvo ir išbyrėjo pro pirštus. Mes lyg pakibome ore, netekę žemės po kojų. Daug kas, ypač senesnieji, vargu gali susirasti vietą savo šaknims leisti svetimame krašte. Mūsų mintis ir žvilgsnis sustingo kažkur ten prie Nemuno ir Neries, mūsų laikas sustojo ties birželio įvy-kiais.Užtat dažnai mes esame panašūs ne į realius žmones, bet į anuos biblinius druskos stulpus su atgręžtais veidais į paliktą miestą. Gal dėl to mes instinktyviai j ieškome žemės; seniau Saaro krašte, dabar Hondūre.

Iš realybės jausmo netekimo pavojaus plaukia kitas — melagingos situacijos pavojus. Atvirai pasižiūrėjus, beveik visas mūsų gyvenimas pagrįstas melu, pradedant pačia tremties sąvoka, kuri sukėlė mumyse laikinumo miražą, nes tikroji laikinumo sąvoka mums dažnai buvo svetima ir net baisi. Blogiausia tai, kad mes dažnai esame verčiami meluoti vadinamos kenčiančios tėvynės vardu, lyg, rodos, melas kada nors ar kam nors gali būti naudingas. Ypač ryškios dvi tokio melo formos:
a)    mes nieko negalime sakyti blogo apie mūsų emigrantinės visuomenės atsiekimus, nes esą tuo galės pasinaudoti mūsų priešas ir
b)    mes nieko negalime sakyti gero apie okupuotos Lietuvos gyvenimą, nes tuo mes taip pat galėtume pasitarnauti mūsų krašto okupantui.

Trečias iš eilės būtų egotizmo pavojus, kuris visados būdingas vadinamajam elitui, o šiuo atveju toks elitas reiškia beveik visą tremtinių visuomenę, kuri juk ir susideda iš politinių partijų vadų, rašytojų, dailininkų, mokslininkų ar šiaip augštų pareigūnų. Jokia normali visuomenė neturi tokio gausaus elito procento. Na, ir didžiuojamės mes tuo, nors toji mūsų didybė pasiliko kažkur toli, ir tai kartais abejotinos reikšmės. Generolo Raštikio atsiminimai tėra tik vienas iš daugelio tokių pavyzdžių, kaip toks egotizmas kartais toli nueina. Daugelis mūsų šiandien jaučiasi panašiai, kaip Alphonse Daudet romano "Tartarin de Ta-rascon" narsusis komendantas Bravida, kuris niekados nebuvo iškėlęs kojos iš savo gimtojo Taraskono, bet kuris, pietų saulės veikiamas, ir pats ėmė tikėti, kad jis trankėsi po Šanchajų ir dalyvavo visokiuose žygdarbiuose.

Ketvirtoje vietoje statytume superkūrybiš-kumo pavojų. Kas nusivokia šiek tiek apie sodininkystę, tas žino, kad norint greičiau jauną obelaitę apvaisinti, reikia pakapoti jai šaknis. Nesvarbu, kad ir tie vaisiai nekažinkokie ir pagaliau pati obelaitė gali nudžiūti, bet grynos produkcijos atžvilgiu rezultatai geri. Panašiai berods yra ir su mūsų emigrantine visuomene. Ir kas tik joje nerašo ir nepiešia, ir kas nešoka ir nedainuoja. O kadangi vardan kenčiančios tėvynės nei apie vieną iš jų negalima pasakyti nieko blogo, tad ir veši jie, kaip grybai po lietaus.

Penktoje vietoje reikėtų išvardinti dvasinės arteriosklerozės pavojus, kuris paprastai išreiškiamas posakiu: nieko neužmiršta ir nieko neišmoksta. Daug kam mūsų gyvenimas sustojo ties viena kuria data ir nei iš vietos nejuda toliau. Kaip kitaip būtų galima išaiškinti mūsų nuolatinius ginčus dėl gruodžio 17-sios, suvalkiečių sukilimo, vadizmo ir t.t.

Būtų galima tokių pavojų surasti ir daugiau (pvz. superišmintingumo, kada, atrodo, kiekvienas galėtų labai gražiai pasaulio reikalus sutvarkyti, tik kažkodėl jo niekas neklauso, vadų garbinimo pavojus, nutautėjimo ir t.t.).

K. Žoromskis   natiurmortas

3. Naujo žmogaus ir naujų idėjų reikalas.
Bet jeigu emigrantinės visuomenės pačioje esmėje glūdi tie visi ligos simptomai, tai ar galima iš viso kas padaryti, tai ligai pašalinti. Aišku, visados lengviau pamatyti klaidas, negu jas atitaisyti. Tačiau iš medicinos praktikos žinome, kad teisinga diagnozė yra pirmas, ir gal svarbiausias, žingsnis į ligos gydymą. Blogiausia ir pavojingiausia, kol žmogus pats nejaučia savo ligos ir visiškai nereikalauja gydytojo pagalbos. Juk iš paviršiaus žiūrint į mūsų emigrantinį gyvenimą, ypač kaip jis atsispindi mūsų spaudoje, susidaro įspūdis, kad jai nieko ir netrūksta. Tačiau kaip rezoliucijos dažnai labai netiksliai atvaizduoja kokio nors suvažiavimo nuotaiką ir jame pasireiškusius ginčus ir nesutarimus, taip ir mūsų spauda dažnai labai netiksliai atvaizduoja tikrą mūsų gyvenimą.

Bandymas pasižiūrėti atviromis akimis į mūsų tikrovę yra ne tik nelengvas, bet dažnai ir labai nemalonus uždavinys. Daug kas bevelytų į ją žiūrėti pro ružavus akinius ir guostis, kad vis vien šis tas yra daroma. Aš manau, kad ir tas triukšmas, kurį sukėlė kovos prieš nuosmukį manifestas, kilo ne dėl to, kad tame manifeste būtų daug netiesos pasakyta, bet, priešingai, kaip tik dėl to, kad jame yra tiek daug skaudžios tiesos.

Antras dalykas, kurio siekia medicina, norėdama ligonį pagydyti, tai suradimas organo ar vietos, kur toji liga pasireiškia. Be abejo, ne visa emigrantinė visuomenė nešioja mūsų anksčiau išvardintus ligos simptomus. Kaip kiekvienoje visuomenėje, taip ir mūsų, yra vadovaujanti mažuma ir pasyvi, paklusni arba abejinga dauguma. Iš visų anų pavojų tai pasyviai daugumai gal tik gresia vienas, būtent — nutautėjimo pavojus.

Kada tarp tų abejų visuomenės dalių išnyksta visoks ryšys, kada vadovaujanti mažuma atitrūksta nuo gyvenimo, paprastai vadovaujamoje daugumoje ima reikštis revoliucinė dvasia ir jėgos, kurios ryžtasi situaciją pakeisti. Tas ir sukelia pereinamumo arba laikinumo jausmą visuomenėje, kuris visų pirma pasireiškia senųjų autoritetų kritika ir naujųjų vadų iškilimu. Tada visuomenę galima prilyginti dykumos karavanui, kuriam vadovauja prityręs, bet aklas vadovas, ir kurį ištiko smėlio pūga. Vargas bus tiems karavano dalyviams, kurie ir toliau pasitikės savo aklu vadovu. Išsigelbės tokiu momentu tik tas, kuris pasitikės savo jėgomis ir ryšis pats daryti sprendimą. Blogas kelias dažnai yra pats geriausias, norint rasti išeitį iš blogos situacijos (J. S. Mill, "The Spirit of the Age", 1942, 34 p. Ši jauno anglo filosofo studija, parašyta 1831 m., labai Įdomiai nagrinėja pereinamojo laikotarpio — the age of transition — sąvoką. Be to, šalia K. Jaspers "Die geistige Situation der Zeit", tai yra vienas labiausiai pavykusių bandymų aprašyti savo gyvenamąjį amžių).

Tokiais momentais ir iškyla kartos problema, kurios  pagrindinis  bruožas  ir  yra  vienos vadovaujančios mažumos pakeitimas kita. Paprastai tai yra skaudi ir sunki operacija. Senoji vadovaujanti mažuma nenori lengvai užleisti savo pozicijų, ji nenorės prisipažinti nei prie savo klaidų ir panaudos visas priemones sutrukdyti, kad naujas žmogus ir nauja idėja ateitų į gyvenimą. Gražiai tai pastebėjo Juozas Girnius, kalbėdamas apie kartos problemą literatūroje savo įvade į penkių mūsų poetų (Bra-dūno, Kėkšto, Mačernio, Nagio ir Nykos-Niliūno) antologiją, pavadintą "Žemės" vardu (1951 m.). Ten tarp kita ko skaitome: "Yra gi amžina istorinė patirtis, kad kiekviena pastanga j ieškoti naujo visada iš anksto pasmerkiama atsidaužti ne tik į tradicijos rutiną, bet ir į tikrą terorą. Senos jėgos, tęsia jis toliau, paprastai yra ne tik galingos savo įsišaknijimu, bet ir žiauriai pavydžios savo kerštu. O kadangi sena tarsi savaime atrodo ir šventai neliečiama, tai kiekvienas nenorįs sukniubti prieš seno stabus apšaukiamas ne tik klaidatikiu, bet ir nusikaltėliu"  (13 p.).

Panašiai būtų galima pasakyti ir apie kitas gyvenimo sritis ir prieiti bendros išvados, kad ypač emigrantinė visuomenė nėra palanki niekam naujam. Tačiau nežiūrint visų gąsdinimų ir grasinimų, tam tikras rūgimas vyksta ir mūsų emigrantinėje visuomenėje. Gal kol kas jis silpniau pasireiškia kultūrinėje srityje, kur emigrantinėmis sąlygomis be galo sunku išauginti naujas žmogus — kūrėjas, nors, atrodo, perdeda ir tie, kurie jau dabar kalba, pavyzdžiui, apie mūsų emigrantinės literatūros mirtį.

Visuomeniniame gyvenime tokia lėta revoliucija vyksta, ir dėl to niekas neturėtų labai nuogąstauti. Priešingai, reikėtų tik džiaugtis, kad į aktyvų gyvenimą įsijungia naujos dinamiškos jėgos. Tai juk tik liudija, kad mūsų emigrantinė visuomenė dar nėra visiškai išsekusi. Tai neturėtų reikšti taip pat, kad viena tos visuomenės dalis turėtų būti nustumta į šalį, o į jos vietą turėtų atsisėsti kiti. Kaip minėjome, uždaviniai prieš mus yra labai dideli, ir visų mūsų pastangos reikalingos jiems vykdyti. Vėl pasinaudojant poeto žodžiais, būtų galima pasakyti, kad jaunimas tegu bando nutiesti tiltą į mėnulį (šiuo atveju į Lietuvą), o senesnieji padės jam pasistatyti pastogę gyventi (Thoreau).

4. Santykių su kraštu perspektyvoje.
Paskutinė problema, kurią norėtųsi pateikti mūsų pasikalbėjimui ir apsvarstymui, tai su-aktualėjęs santykių su kraštu reikalas. Apie tai šiandien daug kalbama ir rašoma.

Šią problemą reikėtų suskaldyti į kelias dalis: a) ar verta ir ar yra galimybės iš viso palaikyti bet kokius santykius tarp emigrantinės visuomenės ir okupuotos Lietuvos, ir jeigu taip, tai b) ką mes galėtume kraštui duoti ir c) ką galėtų kraštas duoti mums.
Dėl pirmos dalies vieno atsakymo nėra ir vargu jis gali būti. Ligšiol, išskyrus keletą žurnalistų, daugiausia susispietusių apie "Tėviškės Žiburius", beveik visi pasisakymai šiuo atžvilgiu buvo neigiami, motyvuojant, kad tokie santykiai būtų nuolaida okupantui ir kad jie negalėtų atnešti jokios naudos. Priešingai, jie tik galėtų pastatyti į pavojų krašte pasilikusius žmones, o kartais taip pat susilpninti mūsų ryžtą ir valią kovoti dėl laisvės. Ypač bijomasi platesnių daugiau mažiau organizuotai galinčių užsimegzti tokių santykių. Ta baimė yra suprantama, bet gyvenimas dažnai daro savo, nesiskaitydamas su kieno nors nepasitenkinimu ar baime.

Ilgą laiką pati Lietuvos okupacinė valdžia pasirūpino, kad būtų nupjautas visoks ryšys tarp krašto ir po svetimas padanges išsiblaškiusių lietuvių. Čia pat reikia pridurti, kad Lietuva buvo bene labiausiai izoliuota sala visoje Sovietų Sąjungoje. Mes tada reiškėme pasipiktinimą dėl taip hermetiškai uždarytos nuo viso pasaulio Lietuvos, ir stengėmės tą geležinę uždangą kokiu nors būdu pramušti.

Maždaug nuo 1955-56 m. situacija ėmė keistis. Ne tik uždanga buvo gerokai pakelta, bet atsirado tam tikrų pastangų iš okupacinių organų pusės skatinti kultūrinių ryšių palaikymą su užsienyje gyvenančiais lietuviais. 1957 m. rudenį "Tiesa" atspausdino vedamąjį, kuriame tarp kita ko rašė: "Vis daugiau atsiranda kūrybinės inteligentijos atstovų, kurie patys gyvendami užsienyje stengiasi, kad jų kūriniai pasiektų Lietuvos darbo žmones. Tarybų Lietuvos darbo žmonės yra, buvo ir bus budrūs savo priešams ir visuomet mokės suprasti bet kokią klastą. Bet jie yra įsitikinę, jog kiekvienas patriotinis lietuvių kūrinys, kur jis bebūtų sukurtas, priklauso lietuvių tautai. Ir kiekvieną nuoširdų mėginimą bendradarbiauti kultūros srityje jie visuomet pasiryžę paremti ir sveikinti". Panašiai kalbėjo ir Sniečkus X Lietuvos kompartijos suvažiavime 1958 m. vasario mėn. (tarp skliaustelių verta pastebėti, kad toji jo kalba visiškai skiriasi nuo anksčiau panašiomis progomis sakomų kalbų). Maždaug tuo pat metu buvo pravesta laiškų rašymo kampanija, įpareigojanti kiekvieną rašyti laiškus užsienyje gyvenantiems lietuviams. Pastaruoju metu imama organizuoti net draugijos ryšiams su užsieniu palaikyti.

Suprantama, kad tokia koncentruota akcija negali nesukelti įtarimo, juoba kad yra nemaža faktų, liudijančių, kad toji akcija nėra nuoširdi. Kaip kitaip būtų galima paaiškinti nors ir toks cenzūros elgesys, kaip konfiskavimas siunčiamos iš čia vaikams literatūros, nors toje literatūroje nėra jokios antisovietinės propagandos. Nėra taip pat jokia paslaptis, kad tariamų ryšių palaikymo akciją diktuoja ir kontroliuoja Maskva. Tačiau kas gauna laiškų iš Lietuvos, tas turės taip pat sutikti, kad ten yra ir daug nuoširdaus troškimo susisiekti su užsieniu ir ypač su užsienyje gyvenančiais lietuviais. Ten yra taip pat daug nuoširdaus troškimo sekti užsienio idėjinį, kultūrinį ir kasdieninį gyvenimą Faktas, kad net kolūkiniame kaime nepaprastai greitai plinta rock'n'roll ir jazzo muzika, liudija ne apie kokią nors Kremliaus klastą, bet apie žmonių pastangą išeiti iš uždaro katilo atmosferos. Tai ypač ryšku studijuojančio jaunimo gretose.

Nedrįsdamas kategoriškai šiuo klausimu pasisakyti, aš vis dėlto būčiau nuomonės, kad būtų nelogiška iš savo pusės pasistatyti geležinę užtvarą, prieš kurią mes ilgai kovojome, kai ji buvo pastatyta iš sovietų pusės. Iš antros pusės, tai liudytų mūsų nepasitikėjimą pačiais savimi ir laisvės raikalu.

Kitas klausimas, ką mes galėtume kraštui duoti. Šalia materialinės paramos, kuri jau daugiau mažiau plaukia į kraštą, nors ir begėdiškai okupacinių organų trukdoma, ir kurios jis vis dar yra labai reikalingas, reiktų galvoti ir apie dvasinį peną, kurio, deja, ir mes patys nesame perdaug turtingi. Be abejo, čia nepraeis jokia propagandinė literatūra. Tik tikras menas, tikra literatūra, tikras mokslas yra tas turtas, kuris ten be galo reikalingas ir galėtų surasti palankią dirvą. Reikėtų tam tikrų organizuotų pastangų ne tik tokiam turtui gaminti, bet ir tam, ką jau turime, perkelti į aną pusę. Aišku, ne vienas literatūrinis kūrinys, nemaža meno paveikslų, sukurtų emigracijoje, galėtų rasti vietos Lietuvos knygynų lentynose ir meno galerijose. Ne vienas ir muzikos kūrinys galėtų būti išpildytas koncertų salėse. Gal reikėtų galvoti ir apie tam tikro Reader's Digest, ar net žurnalo išleidimą specialiai tam reikalui. Žinoma, nereikėtų išleisti iš akių ir svetimomis kalbomis knygų ir žurnalų, kurių badas jaučiamas taip pat labai didelis Lietuvoje. Ši pastaroji medžiaga rastų daug lengvesnį kelią į Lietuvą.

Tačiau nereikėtų pamiršti ir antrosios tokių kultūrinių ryšių su kraštu medalio pusės. Šiuo atžvilgiu mes būtume na tik davėjai, bet ir gavėjai. Šalia propagandinio šlamšto ir ant socialistinio realizmo kurpalio padarytos literatūros ir meno, ten yra nemaža pastangų ir į tikrą kūrybą. Šiandien jaunieji Lietuvos poetai bando atgaivinti lakštingalos ir beržo kultą. O visa akcija dėl kultūrinio palikimo vertinimo ir iškėlimo galėtų duoti tikros lietuvybės ir tikros dvasios peno, kurio gal labiausiai trūksta mūsų jaunajai kartai.

Drįsčiau manyti, kad patriotizmo ir lietuvybės išlaikymui, ypač jaunojoje kartoje, santykiai su kraštu ir puoselėjimas nors ir tolimos minties jį pamatyti reikštų daugiau, negu visos tos priemonės, kurias mes stengiamės panaudoti šiandien. Sunkiai galima įsivaizduoti tėvynės meilę be gimtosios žemės kvapo. Stebint ir bandant lyginti mūsų emigrantinę kūrybą su krašto kūryba, galima prieiti prie labai paprastos išvados: ir vienai ir kitai jų trūksta vieno dalyko — emigrantinei kūrybai trūksta žemės, krašto kūrybai trūksta laisvės. Kažin ar gyvesni santykiai tarp emigrantinės visuomenės ir krašto negalėtų padėti ir vieniems ir kitiems patenkinti tą amžiną žmogaus žemės ir laisvės ilgesį.

Šiuos savo samprotavimus norėčiau užbaigti ne kieno kito, bet mūsų didžiojo J. Tumo-Vaižganto žodžiais, kuris savo asmenyje lygiai gerai mokėjo suderinti žemės ir laisvės pradus, kaip ir senus metus su amžinai jauna dvasia: "Kone nuo kūdikio lopšio, sako jis, ir iki pasenusio lazdos aš nieko tiek konkrečiai nemylėjau, deja, nė paties Pono Dievo, prisipažįstu (nors ir be prisipažinimo visiems aišku), kiek slieko širdžia tą velėną, po kuria aš štai jau septintą dešimtį metų landžioju. Man viena tikrai tebuvo skanu ir malonu — čeploti, kad ir nešvarų, bet tautinį čiulpiką. Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet mano! Lininiai, a-rielkiniai, mėšluočiai, dažnai padlecai tie lietuviai bet mano broliai".