KARUSELĖ Spausdinti
Parašė ALOYZAS BARONAS   
Labai niūri pavasario diena. Nėra nei vėjo, nei saulės, nei lietaus, tik kažkoks ilgesys ir rūkas. Žiūrėdamas iš trečio namo augšto į tylinčius parko medžius, belapius ir pilkus, lyg jų šakų tarpai būtų pripildyti švelnios miglos, norėjau surasti graudulio priežastį. Pro medžius matyti žalsvas bažnyčios bokštas, pilki namai ir telefono vielos. Širdin plūsta atsiminimai, nuosekliai vyniojasi kaip šilko rietimas ir sklaidosi lengvai kaip šventraščio lapai, sukeldami daug rūpesčio, ir paguodos, ir kažkokio atsakomybės jausmo. Tačiau neramumo priežasties negaliu rasti, nes jis, kaip ir daugelis gyvenime dalykų, gali ateiti be priežasties. Lyg kapuose sakomo pamokslo metu mąstai apie gyvenimo trapumą ir menkystę ir nori kaip galima jo daugiau.

Tokioje kvailoje dvasios būsenoje negali būti vienas. Aš nutariau aplankyti savo draugo, chemijos studento Faustino, tėvą, kuris jau ilgokai sirgo. Draugo jau nebemačiau geras laiko tarpas jokioj šventėj, minėjime ar nugėri-me. Ir ši pavasario diena, pilna melsvai pilko rūbo, puikiausiai tiko tam tikslui.

Tačiau vykti tingėjau ir tą ūkanotą popietę, vis pažvelgdamas į žalią bažnyčios stogą, mąsčiau, kad greit susprogusios medžio šakelės susilies su jo žalumu, ant stogo saulėje suksis girti karveliai, rytais skambins nežinomas melodijas varpas, bus visa tas pat ir kita. Bemąstydamas beveik suradau graudumo priežastį. Dirbau, mokiausi, būtinai norėjau baigti technologiją. Kai baigiau, dirbau atomo srityje, tačiau vistiek kažko trūko. Aš kažko nebuvau pasiekęs, nebuvau radęs to, ko jieško-jau. Ir dar blogiau: pasiekęs praradau tikslą, nebežinojau ko siekti, ir to siekimo trūkumas užpuldavo kartais labai sloginamai.

Prieš sėsdamas į mašiną, pastovėjau po parko medžiais. Žemė buvo puri ir drėgna, ir oras kvepėjo šviežiu vynu. Norėjosi alsuoti ir būti. Tokio noro kupinas ir išvykau pas žmogų, kuris tik buvo grįžęs iš ligoninės ir, be abejo, geriau žinojo už mane, kas yra norėti gyventi.
Nedidelio žalsvo namelio, stovinčio priemiestyje, duris atidarė bičiulis Faustinas. Pasisveikinęs aš žvilgterėjau į jį. Sausas jo veidas buvo dar sausesnis negu paprastai. Jis, pastebėjęs mano žvilgsnį, tarė:
—    Žinai, rūpesčiai. Dabar prie tėvo prasėdim.
—    O kaip jam? — paklausiau šabloniškai.
—    Tai nieko. Sugrįžo iš ligoninės, — pasakė nelabai noromis, kabindamas mano apsiaustą į drabužinę.
Namelis buvo nedidelis. Jie gyveno trys. Tėvai ir sūnus. Vietos buvo pakankamai, tačiau kalbantis, kad kituose kambariuose nesigirdėtų, reikėjo kalbėti tyliai.
—    Motina išvyko į krautuvę, — pasakė Faustinas pusgarsiai, — tai čia aš dabar sėdžiu. Taip ir slaugom ligonį pamainomis.
Butely buvo tvanku. Ir pirmomis minutėmis aš pasigedau pavasario rūškano, o tačiau gaivaus oro. Namai, kuriuose yra ligonis, esti amžinai rudeniški. Lyg lapkričio metu miške, kada nuo nuogų šakų krinta į lašus supuolęs rūkas, užkrėsdamas drėgnu šiurpuliu ligi kaulų gėlimo. Tačiau taip atrodo tik tarpais. Dažniau atrodo, kad esi uždarytas kažkokioj gėlių ir vaistų kvapo pilnoj tvankioj koplyčioj, kurioj uždusins oro tirštumas. Ir dėl viso to aš norėjau juo greičiau ligonį aplankyti, atlikti pareigą ir bent tuo atžvilgiu būti ramus. Minutei net pasigailėjau atvykęs, nes mano nuotaika tiko labiau sirgti, kaip sergantį guosti. Aš tą momentą labai gerai supratau, kodėl Bažnyčia žmogui daug nuopelnų užskaito už ligonių lankymą.

Kai mes įėjome į tėvo kambarį, ligonis gulėjo nusisukęs į sieną. Kai atsigręžė ir pamatė mane, nusišypsojo. Jo veidas buvo pasibaisėtinai sausas, lyg apneštas pilkais dūmais, o rankos išvedžiotos mėlynom vielom. Šypsnis įbrėžė veidan mažytį raudonumo blykstelėjimą. Ligonio akys nuo šypsnio truputį prisimerkė ir atrodė, kad blakstienos buvo skaptuotos iš medžio.  Sausos  ir baltos.
—    Sveiki. O visai neblogai atrodote, — pasakiau, ir jis vėl nusišypsojo, — žinoma, tuoj pasveiksite. O lovoj ir sveikas ilgai gulėdamas pabąla, — pradėjau nuoširdžiai melagingai.
Faustinas atsisėdo ant lovos, o aš ant kėdės, ir porą minučių jieškojom žodžių.
—    Po operacijos jau geriau, — sako ligonis. — Džiaugiuosi, kad ji pavyko.
—    Taigi, namuose baigsi sveikti, — tyliai pritarė sūnus.
—O sako, kad jei žmogus persiritai per keturiasdešimt penkerius metus ir nenumirei, tai gyvensi dar dvidešimtį, o jei persiritai per šešiasdešimt penkerius, tai gali ir šimtinės sulaukti, — dėsčiau labai reliatyvaus tikrumo filosofiją.

Ligonis, perbraukęs ranka žilus ir retus, drėgnus  plaukus  nuo  kaktos,  ramiai  tarė:
—    Taip, man jau tuoj penkiasdešimt. Žinote, visi ligonį ramina. Seniau būdavo blogiau. Šiandien medicina augštai pastatyta, ir žmogus šiaip ar taip esi ramesnis ir saugesnis. Ir apgaudinėti ligonio nereikia. O atsimenu, kaip kartą tėviškėj buvo. Va, vis taip guliu ir viską prisimenu. Ir lovoj čia daug ko galima prigalvoti. Mąstai, miegi, kenti ir vėl mąstai. Sapnuoji kartais, kad eini kur, kad puola šunys, kad vaikštai po tėviškę ir viską taip gerai matai, kad net graudu. O žinote, prieš dvidešimt penkerius metus aš buvau tik baigęs mokytojų seminariją. Tada džiova buvo sunkiai nugalima. O ir čia Amerikoj džiova dar miršta kasmet tūkstančiai. Viena mergaitė, Elena, paskutiniame seminarijos kurse būdama, pradėjo sirguliuoti. Plaučiai buvo apimti. Atrodė neblogai, bet buvo silpna ir jį po mokslo metų sugrįžo į tėvo ūkelį pailsėti. Vėliau, kai aš ją sutikau, ji buvo sunykusi, tačiau kalbėjo, kad pabusianti pas tėvus, atsi-gausianti ir sekančiais metais eisianti mokytojauti. Važinėti pas gydytoją ir į sanatorijas nebuvo taip paprasta. Ūkyje pinigo nebuvo, iš mergaitės buvo laukiama, kad ji išsimokiusi padės, tačiau ji nedirbo nei namuose nei mokykloje, o ūkininkaujantiems broliams buvo gaila išleistų pinigų.

Kalėdų atostogų metu aš nenuvažiavau jos atlankyti, nors ir labai kvietė. Mano gimtajame miestelyje buvo kas lankyti, ir aš laukais nenorėjau vykti keleto kilometrų. Iš viso pas jauną žmogų gailestingumo daug mažiau, negu pas seną ar pagyvenusį. Man pačiam rūpėjo gyventi ir džiaugtis, o visa kita atrodė nei taip būtina nei reikšminga. Ir šiandien, kai pats sergu, aš matau, kad mano tada blogai padaryta, bet norėdamas surandu pasiteisinimą: tada nei man, nei kitiems neatrodė, kad ji toks didelis ligonis. Elena tas Kalėdas nevyko į bažnyčią, ji bijojo peršalti. Ir aš jos aplankyti nenuvykau, ir kita studentija nenuvyko. Šiandien man tai nelabai suprantama. Žinau, kad kartais ligonys nenori nieko matyti, tačiau kartais pasiilgsti žmonių. Nuobodu pasidaro vis taip su savo artimaisiais kasdieną, su tom pačiom bėdom ir sienom. Kiekvienas svečias atneša tau dalį gyvenimo iš išorės. Niekur nesilankydamas, tu pats atpranti ir kiti nuo tavęs atpranta. Tai yra panašu į mirimą. Numirei — ir palengva visi užmiršta. Po ligos pradedi rodytis viešumoj ir atrodai, lyg iš kapų sugrįžęs.

Taigi, tada nuvažiavau. Ir, žinoma, tik paskui truputį to gailėjausi, gi šiandien daug labiau. Aš lyg šiandien atsimenu, kaip tada saulėje blizgėjo sniegas. Speiguotą žiemos dieną beržai atrodė kaip pasakos medžiai pavakario saulėje. Degė raudonuose saulėlydžio spinduliuose mano gimtojo miestelio namų langai, ir iš bažnyčios, atrodė, pro langus veržėsi buvęs bernelių mišių iškilmingumas. Ir tai as šiandien puikiai prisimenu, labiau negu bet kada. Girgždėjo sniegas, žmonės mušė rankomis į šonus, studentai trynė ausis, kurių neuždengė mažos, spalvotos kepurėlės. Mes, jaunimas, džiaugėmės, ir nebuvo kada galvoti, kad buvo mergaitė, kuri iš savo tėvo ūkio kiemo žiūrėjo į saulėlydžio nupliekstus sidabrinius laukus ir bažnyčios bokštą, pradžioj degantį, o vėliau susiliejantį su visu dangaus fonu.

Šiandien aš visa puikiai įsivaizduoju, nes, sako, ligonys ir mirties akivaizdoje atsistoję asmenys pasidaro sentimentaliais poetais, o jų atmintis daugelį kartų sustiprėja. Tačiau aš atmenu visa tai, nes turiu daug laiko galvojimui. Man operacija pavyko, mirtis, bent laikinai, atsitolino, tačiau daug ko negali užmiršti, lyg draskydamas kokią nors seną žaizdą, kad mažiau skaudėtų dabartinė.

Po atostogų namiškiai parašė, kad Elenu-tė dar labiau sumenko. Aš laukiau Velykų atostogų ir, žinoma, negalvokit, kad parvažiavęs radau ją mirusią ir mane dėl to labai sąžinė graužia. Tiesa, skaičiau panašių sentimentalių istorijų, bet šiuo atveju buvo kitaip. Ir šį pasakojimą dėl ko kito pradėjau, o ne todėl, kad mergaitės nebesutikau gyvos.

Velykos buvo vėlyvos. Kai parvažiavau iš mokyklos, laukai buvo pajuodę, ant kalnelių jau pilkėjo. Pempės verkė pabaliuose, o keliai buvo pažliugę. Tačiau pavasaris vertė visus džiaugtis. Gyvybė plazdėjo kiekviename augale. Kiekvieno medžio ir žmogaus gyslomis tekėjo gaivi sula. Taip aš dabar manau. Daugiau, sakyčiau, teoretiškai, ligos prispaustas. Tada aš džiaugiausi pavasariu paprastai, be filosofijos ir poezijos, kaip jaunas veršis, paleistas po žiemos palakstyti kluone. Aš žinojau, kad turiu aplankyti Eleną, bet vėl tingėjau. Tačiau mano motina vertė tai padaryti. Jeigu aš nenuvykau vien tik dėl žiemos per Kalėdas, dabar turėjau vykti vien todėl, kad buvo pavasaris. Bet aš vistiek nebūčiau nuvykęs. Aš žinau, kad būtų pritrūkę laiko. Nes reikėjo linksmintis, o ne ligonį lankyti. Bet pasitaikė, kad didįjį trečiadienį aš sutikau miestelyje Elenos brolį. Jis buvo pėsčias penketą kilometrų atėjęs džiūstančių vieškeliu ir takais. Turėjo prieš šventes šį bei tą nusipirkti. Buvo dar tik priešpietis, ir aš Elenos broliui pasakiau, kad noriu ją aplankyti. "O, ji labai džiaugsis", pasakė jis, bet po minutės pridėjo, "o gal per Velykas ateisit. Alus bus labiau nusistojęs". Aš žinojau, kad per Velykas bus ko veikti ir be ligonių lankymo. Pamaniau, kad atlikti tą pareigą reikia greičiau, tada ir Velykos bur linksmesnės. Brolis pagalvojo ir tarė: "Gerai, bet turėsime eiti pėsti, nors taip blogai ir nėra. Ir oras gražus, jau vieversiai nenustoja giedoti, o kai kur žolytė ir medžiai sprogsta". Pasakė jis taip paprastai apie tuos dalykus, kurie man tik šiandien atrodo žavūs ir romantiški. Tada buvo viskas paprasta, tačiau kai šiandien viską taip puikiai atmenu, labiau džiaugiuosi, negu tada tiesiogiai tą pavasarį išgyvendamas ir eidamas laukais penketą kilometrų.

Mes ėjome šalikelėm. Netoli tekėjo upelis. Mes jo murziną vandenį matėm net keletą kilometrų. Šalia jo buvo pievos ir arimai. Aš šiandien labai gerai galiu pasakyti, kaip laisvai alsavo krūtinė. Gyvai judėjo sąnariai ir aš traukiau drėgną orą, kvepiantį žeme ir kažkokiu gaiviu mišiniu. Jeigu man kas tą kelionę šiandien lieptų atlikti tais pačiais gimtaisiais keliais, aš iš karto pagyčiau.
Mes ėjome lėtai, kalbėdamiesi ir šokinėdami per balytes. Porą kartų mus pavijo važiuoti, kvietė sėstis, bet mes, jauni vyrai, buvome patys kaip arkliai eiklūs ir nenorėjome kratytis, juo labiau, kad ir važiavimas buvo lėtas.

Kai pasiekėme ūkį, mus pasitiko Elenos motina ir dar vienas sūnus. Mes beveik linksmi pasisveikinom, ir aš buvau įvestas pas ligonę. Elena gulėjo greta seklyčios esančiam kambarėly ir neatrodė taip jau blogai. Šalia buvo kėdė, ant jos buvo sudėta vaistų buteliukai, ji nuolat kosčiojo, tačiau kalbėjo šypsodamos.

Vieną momentą mes likome trys. Mieste buvęs brolis, aš ir ji. Aš ją raminau, kad pavasariais ligoniams visada sunkiau, paskui viskas praeina, o ji man atlaidžiai šypsojos. Brolis atidavė jai mieste pirktus vaistus. Po kiek laiko Elena ramiai paklausė: "Pasakyk, ką tu dar šiandien pirkai? Pasakyk". Brolis tylėjo. "Nieko", — tarė po valandėlės. O ji vėl gražiai kalbėjo: "Žinau, kad pirkai, žinau. Būk gerutis, pasakyk". Ir staiga, — aš kaip šiandien tai atsimenu, ir mane šaltis nupurto, — brolis išsitraukė iš namie austos medžiagos gražiai pasiūto sportinio švarko kišenės nedidelį pa-kietėlį ir parodė. Aš ir šiandien negaliu užmiršti to, pasakyčiau mužikiško, žiaurumo. Brolis parodė, kad buvo nupirkęs juodas kojines. "Aš žinau, kad mirsiu, ir todėl kojinės reikalingos", pasakė ji ramiai. Brolis pakilojo vaistus ir išėjo. Aš kalbėjaus su Elena, bet buvau priglušintas, ir ką aš jai galėjau pasakyti? Ar galėjau kalbėti jai apie amžinybę, Dievą ar mirtį? Ar galėjau kalbėti, kad ji pagis, kai tuo tarpu namiškiai žinojo, kad mirs, kad tai buvo pikta neišvengiamybė ir reikėjo rūpintis visais, iš to išeinančiais, dalykais.

Vėliau ji bandė atsikelti. Valandėlę mes visi pasėdėjom seklyčioj. Aš išgėriau keletą stiklų naminio alaus ir pavakare išėjau. Palikdamas ją, mandagiai įtikinėjau, kad viskas bus gerai, sakiau, kad perduosiu draugams linkėjimus, o kai brolis žadėjo mane pavežti, aš atsisakiau.
Lyg šiandien atmenu, kaip ėjau namo. Saulė leidosi, medžiai tamsėjo, toli blizgėjo bažnyčios bokšto mažas langelis, lyg žvaigždė, paskui užgeso. Pro malūno išgąstingai kėpsančius sparnus tekėjo didelis mėnulis. Aš ėjau ir galvojau apie kaimiečių storžieviškumą. Kam brolis turėjo jai pasakyti? Žinoma, ji mirė didįjį šeštadienį. Tačiau kam jai reikėjo atimti viltis ir apsunkinti tas kelias dienas?

Ligonis baigė pasakoti. Po to jis ramiai pasikėlė, nuo staliuko paėmė kažkokį indą ir išgėrė iš jo pora gurkšnių rusvo skystimo.
Faustinas žiūrėjo kažkur pro tamsėjantį langą ir beprasmiškai du kartus pakartojo:
—    Tikrai nereikėjo, tikrai nereikėjo.
—    Žinoma, šiandien man gera pasakoti. Aš esu pas savo žmoną ir vaiką. Aš grįžau iš ligoninės, operacija pavyko, bent ant stalo ten nenumiriau. Dabar sugysiu, bet aš vistiek nenorėčiau, kad nuo manęs slėptų, — ramiai kalbėjo Faustino tėvas.
Paskui mes dar pora minučių pakalbėjom apie nieką, aš pažadėjau atnešti paskaityti porą knygų ir iš viso dar kada apsilankyti.
—    Žinoma, juk visada buvote su Fausti-nu draugai, — nusišypsojo savo bekraujėm lūpom ligonis.

Temo. Salonėlyj mes kalbėjomės su Faus-tinu apie pažangą ir mokslą. Nuotaika buvo slogi, ir norėjosi kuo greičiau išeiti .
Lauke buvo sutemę. Gatve nučiuoždavo ilgos mašinų šviesos. Mes stovėjome prie mano mašinos ir kalbėjome. Dvelkė mažutis vėjas ir šlamėjo pilki medžiai. Prie jų kamienų gulėjo pilki šešėliai, kurie važiuojant mašinoms dingdavo, po to vėl suguldavo dar kraupesni. Dangun įsižiūrėjus, galima buvo matyti žvaigždžių.
Kai jau buvau įsėdęs į mašiną ir įjungęs motorą, man Faustinas pasakė:
— Nežinau, ką daryti. Tėvą parsivežėm iš ligoninės, bet jis mirs. Jis mano, kad operacija pavyko, bet jam iš viso ji nebuvo padaryta. Perpjauta ir vėl užsiūta. Jokio išsigelbėjimo. Ir niekas nedrįsta jam pasakyti, ir nežinom, ar taip padaryti ar ne. Jau žadėjau pasakyti, atvažiavai tu, tėvas gerai jautėsi ir mužikais išvadino tuos, kurie pasakė. Jis tiki, ir gal reikia leisti tikėti.

Atsisveikinom. Parvažiavęs namo ir įėjęs į kambarį, nedegiau šviesos. Ir buvo dar daugiau ilgesio, negu prieš tai. Aš žiūrėjau iš trečio augšto į dangų ir stebėjau mažas žvaigždutes. Ir juo ilgiau stebėjau, jų vis daugėjo. Tuose begaliniuose plotuose skriejo žmogaus dirbtos planetos ir spindėjo taip pat. Ir aš nesupratau, kam mums reikia pasiekti mėnuli, jei daugelį metų kartojas tas pats. Jei žmogus vis gimsta, miršta ir netiki, kad mirs. Jeigu mes vis bėgame ratu. Jeigu karuselė sukasi milijonai metų.