STASIO SANTVARO RINKTINĖ Spausdinti
Parašė Jonas Aistis   

Vieni kūrėjai skaisčiai ir staiga suliepsnoja, bet staiga ir jaunystėje užgęsta, tačiau yra tokių, kurie dešimtmečius patveria gyvi ir kūrybingi. Imkime Faustą. Kiršą, užmarštin palydėjusi ne vieną rašytojų kartą, o jis nebuvo iš tų kurie kūrybinę karjerą praeina be kovos, be tezių, be reikalavimų. Ir štai jis, po pusės šimtmečio intensyvaus kūrybinio darbo, likęs lygiai kūrybingas ir jaunas, tik daugiau nusigiedrinęs, daugiau permatomas ir  tyras,  negu jaunystėje.

Stasys Santvaras kiek kitokio tipo poetas: jis niekad savo tezių neskelbė, nors jam pilietinės drąsos niekad nestigo ( ne visada ji buvo maloni, patogi ir dėkinga, ta drąsa, poetui), bet ir jis, manding, nors jaunas kūrybon išėjęs, bus jau pergyvenęs dvi poetų karti, nes ir nūdienė jaunoji poetų karta, atrodo, jau bus pasakiusi savo žodį.

Tai čia pastebiu dėl to, kad jaunosios kartos labai šiurkščiai buvo sutikta Stasio Santvaro priešpasku-tinioji poezijos knyga. Norėčiau jaunimą čia ir teisinti, nes jis, tik atėjęs į kūrybinius kovos laukus ir neturėdamas jokio kūrybinio kraičio, prieš savo akis matė didelius nu-kariautinus plotus, o pilietinė poezija, kurios nestigo Santvaro rinkiny, jaunuosius erzino savo apstą, savo visuotinumu ir dažnai pačiu lygiu. Vyresnioji karta buvo įvykių sukrėsta, tai yra, giliau ir bendriau tautos nelaimę aprėpė. Tai buvo spontaniškas šauksmas, kuris, manding, bus palikęs patvaresnių kūrybinių prasiveržimų ir proporcionaliai vargu ar mažiau, kaip kitokios rūšies ir pobūdžio poezija, nes ir šioj pastarojoj ne visa grūdas: nestinga pelų ir gyvo šlamšto. Ir tai natūralu, nes ne visi poetai, nors dažnai ir labai  kietų  principų,  vienus  šedevrus kepa. O bendrai paėmus, tai, mano galva, rašytojas (žinoma, turi būt vertas to vardo: ne apsišaukėlis, tikras) niekad perdaug nesukuria. Dar daugiau, jei kūrėjas jaučia reikalą, neturėtų baimintis, kad pasikartos ar nežengs į priekį, nes silpnesnieji dalykai stipresniųjų vis-tiek nenustelbs. Kūryboje, kaip ir lošime, veikia ir laimės momentas. Galop kartojasi individualybė, tik beveidžiai, tik bestuburiai visada įvairūs ir nauji...

Tiesa, ir man Santvaras yra įsiminęs iš ankstesniųjų laikų, kai jis mane jaudino ir kėlė: "Vakare", "Atidari langai", "Trys trumpos maldos":
Nes  mes  atėjome  lig  beprotybės
marių,
Nes mes savoj tautoj nerandame
savęs...

šiandien gal kai kam tai skamba, kaip ir visa visuomenine vadinama poezija, bet tada, kai tie žodžiai kilo ir išsiliejo, jie buvo nauja ir didelė tiesa, kuri buvo džiugu išgirsti ir žavu pažinti.

Nežinau, ar tiesiogiai esu Stasiui Santvarui ką skolingas: nebent palaidą eilių formą ar nesąlyginį poezijos atvirumą, bet jis mane, kaip Kazys Binkis ir Juozas Tysliava, daugiau jaudino už Sruogą ar Putiną. Smagus pokalbis su praeitimi: nuo Stanislovo Rapagelionio iki Stasio Santvaro — visiems jautiesi esąs šį tą kaltas ir brolis, vienos gražios ir  kilnios  šeimos narys.

Rinktinės proga apie Santvarą jau galima kiek plačiau prasitarti. Ribosiuos, žinoma, tik jojo lyrika. Santvaro kūryba, regis, sulaukusi didelės studijos-tezės, kuri, deja, šiomis sąlygomis jau ar ne dešimtmetis guli rankraštyje.

Stasys Santvaras gimė 1902 m. gegužės mėnesio 27 dieną Rustei-konių kaime, Seredžiaus valsčiuje. Pirmosios vokiečių okupacijos metais Santvaras mokėsi Vilniuje. Laisvės kovų dalyvis — savanoris ir sužeistas. Kovojęs ir Mažosios Lietuvos sukilėlių eilėse. Buvo aktyviai įsijungęs į Vilkolakio ir Tautos Teatro kolektyvus (1924-25). Klaipėdos muzikos mokyklos auklėtinis (1926-1927). Lavino balsą ir studijavo Milane, Italijoje (1927-32). Grįžęs Lietuvon įsijungė į Valstybės Teatro kolektyvą operos solistu, libretų vertėju ir kūrėju bei meno vadovu. Toje meno įstaigoje išsilaikė iki pasitraukiant iš tėvynės. Yra išvertęs apie 20 operų libretų, parašęs Stasio Šimkaus operai "Pagirėnai" ir J. Pakalnio baletui "Sužadėtinei" libretus. Yra sukūręs šiuos scenai veikalus:   "Saulytė"   (paskelbta  1924), (paskelbta 1942) ir "Kaimynai" "Minių mylimoji" (1926), "žvejai" (1944).

Eiles rašyti pradėjo gana jaunas: 1921 "Sekmoj dienoj" buvo paskelbti jojo pirmieji eilėraščiai. Beveik nuo to pat laiko jis rašo spaudoje teatro, literatūros ir visuomeniniais klausimais.

Jo eilių rinkiniai: "Saulėtekio maldos" (1924), "Pakalnių debesys" (1936); "Giesmės apie saulę ir sielą" (1939); ir "Laivai palaužtom burėm" (1945). Paskutinysis rinkinys — "Atidari langai" — pasirodė su 1959 metų data: jame apie vienas penktadalis eilių pirmu kartu skelbiamų knygoje, o kita parinkta iš  ankstyvesniųjų  rinkinių.

Labai gaila, kad autorius savo eilių nedatuoja knygoje. Be to, pirmus du rinkiniu sudėjęs į vieną skyrių, o tų dviejų rinkinių pasirodymus skiria net dvylika metų. Tais rinkiniais poetas bus pasiekęs savo poezijos zenitą, tai yra, per tuos keliolika metų poetas yra pilnai subrendęs ir visu ūgiu išaugęs. Bet tai nereiškia, kad jis tuo ir užbaigė rašto karjerą, priešingai, kūrėjas tik tada gali išvystyti savo žodžio paslaptingąją galią. Skaitau šio rinkinio paskutinį skyrių, pagimdytą didelio džiaugsmo, didelės vilties ir didelio sielvarto. Jis ir labai intymus, labai asmeniškas, bet drauge ir bendras ir visuotinis, kaip gal nebuvo "Vakare", kai poetas pats savęs klausė:
Kur  eiti,   kad  visi  keliai išvaikščioti,
Kur pasidėt, kad nieko neturiu...

Dabar kitaip: skausmas, sielvartas pradeda spindėti kažkokiu tran-scedentiniu džiaugsmu. Kūrėjas peržengė nusiminimo ribą:
Gimė tulpė. Gimė lotos. Gimė rožė-
Žiedas pats gražiausias tarp visų žiedų   
Viešpats  mano  galių   paslaptį   ir perteklių  atvožė,
Rytdienon be baimės  aš,  kaip sakalas, skrendu...

Arba, kai įsiskaitai į Sagą (to žodžio raides norėčiau skaityti į priešingą pusę, nes tada eilės įgyja gilesnę prasmę), pajunti, kaip asmeniški dalykai įgyja bendrą, žmogišką poetinę prasmę:
Kaip aš galėčiau nepasiekt rytojaus laimės tiltu,
Ką vienas veikčiau ateitį išgrobusioj nakty!  —
Visų dienų varpai širdy nutiltų,
Buitis tebūtų tik  erškėčiai vėtrų nuplakti...
Tavy manų vilčių visi troškimai, tartum saulė dega.

Dienom naktim goda širdim godotoji kadais!  —
Tu mano meilės nuostabioji Saga,
Tu  metūgė,  apkibusi  žiedais...

Santvarą dažnas taria esant simbolistinės poezijos atstovą, o jis pats rinktinės žodyje apie tai štai ką išreiškia: "Lietuvių poezijos apžvalgininkai ir kritikai dažniausiai mane vadina neosimboliku. Tiesa, simbolizmas man nebuvo svetimas. Tačiau man jis tiek tėra savas, kiek jis yra savas lietuvio dvasiai, kiek jis būdingas lietuvių liaudies kūrybai". Nėra ugnies be dūmų: ir kritikai, atrodo, yra teisūs tardami jį esant simboliką, ir poetas lygia dalia yra teisus jo mandagiai kratydamasis. Poetą Santvare, manding, simbolistinė poezija turėjo pagimdyti, o jame yra gera dozė realisto, tai yra, jo poetinė puošmena yra simbolinė, o pati eilių esmė ir dvasia remiasi tikru gyvenimu, realiais įvykiais  ir  jausmais.

Simbolizmo galima sutikti ir "Odisėjoje", bet tai dar ne simbolizmas, ne mokykla. Tačiau tokios eilės, kaip:
Daug  juodvarnių  pakilo  ant miškų.
Daug  rankų  alkanų  išsitiesė  į tavo klėtį...

vargu ar tikslu vadinti metaforomis, juoba, kad tai lyg ir sutartiniai ženklai, kurie reiškia kažką pastovų ir tą patį. Taigi, nereikia didelio burtininko atspėti, ką reiškia "juodvarniai", "rankos alkanos". "klėtis". Nors iš kitos pusės, tai dar toli gražu iki tikrosios simbolizmo poezijos. Vadinasi, Santvaras gerai daro, kai simbolizmo perdaug nesikrato, tačiau ir didelio entuziazmo jam nerodo.

Šioje rinktinėje Santvaras gerai atstovaujamas. Dėl vieno kito dalykėlio gal būtų galima kiek paabejoti, tai yra, kad yra dalykų, kurie galėjo būti geresniais, stipresniais dalykais pakeisti. Taip, sakysim, ei-lėraštis-poemėlė "Eilėraščiai apie elektrą", jei tai ne kuri nors sudėtinga simbolinė alegorija, nelakia publicistika pakvimpa. Bet Santvaras yra nušvintančių prošvaisčių poetas. Dėl to jo eilės poetinio polėkio ir raiškumo požiūriu nelygios, tačiau gerųjų nuošimtis yra nemažas. Ir džiugu pakartotinai pastebėti dar ir tai, kad šių dienų eilėse matoma didelės ekspresijos ir nedirbtinio jausmo eilių ir posmų:
Suposi pavasaris ant tavo rankų —
Atsivėrė tolių mėlyni langai —
Tu  kilai  į  giedantį,   bekraštį dangų.
žemės sultis gėrei ir svaigai...

Taip sakant, jis per anksti buvo apšauktas išsisėmusiu. Tiesa, čia man gali būti padarytas gana taiklus priekaištas: čia rinktinė poezija, čia parinktos eilės — pačios geriausios. Eet net ir taip dalykams esant, būčiau linkęs teigti, kad nedažnas poetas gali pasigirti tokiu skaičiumi įsimenančių eilių.
Jonas Aistis