Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Politika ir menas dabartinėj vokiečių literatūroj PDF Spausdinti El. paštas
Parašė RIMVYDAS ŠLIAŽAS   
Po II pasaulinio karo vokiečių literatūra stovėjo prieš tą patį klausimą, kaip ir visas kraštas, būtent — kaip atsistatyti? Ši problema literatūrai buvo estetinė ir moralinė. Tautą slėgė baisi kaltė, kurią reikėjo suvokti ir pripažinti. Padėčiai suprasti pirma sąlyga buvo žvelgti į ją blaiviai, kritiškai, net skeptiškai. Nacizmo laikotarpis įrodė vokiečių intelektualui, kur nuveda pasitikėjimas dideliais šūkiais, vadais ir ideologijomis. Antrą kartą tokios klaidos padaryti nenorėjo. Šis blaivumas rado išraišką nauja literatūrine kalba, kuri pasižymi paprastumu ir dalykiškumu (Neue Sachlichkeit), ryškiai skirdamasi nuo tokio išdirbto stiliaus, kurio viršūnes buvo pasiekęs, pvz., Th. Mann.

Pirmasis pokarinės vokiečių literatūros laikotarpis apibūdinamas "Trūmmerliteratur'' (griuvėsių literatūra): išdaužytoje Vokietijoje skurdo ir bado aprašymas buvo pagrindinė tema. Tame laikotarpy susikūrė, tur būt, svarbiausias ir pajėgiausias vokiečių literatų sambūris Gruppe 47, taip pavadinta pagal savo įsteigimo metus. Šios grupės vystymasis išaiškina dabartinę vokiečių intelektualo ir rašytojo poziciją, būtent opoziciją egzistuojančiai sistemai — atsidūrimą kairėje pusėje.

Pokarinė Vokietija atsistatė krikščionybės ir pasaulietinio humanizmo pagrindais, vadinasi, remdamasi tradicija. Dalis karą pergyvenusios inteligentijos tame procese nedalyvavo. Ji sukruto iš pradžių reikštis politinės publicistikos arenoje, priešindamasi ir sovietų nežmoniškai niveliacijai rytuose, ir amerikiečių varomai buržuazijos restauracijai vakaruose, grėsusiai nustelbti visus naujus impulsus skirtingai visuomenės santvarkai. Grupės organą amerikiečiai uždraudė. Tai buvo pirmas jaunųjų literatų pastūmė j imas į opoziciją. Tolimesniuose politiniuose įvykiuose ši grupė nebedalyvavo. Labai aukšto idealizmo mastai arba, kaip kiti įtaria, paprastas silpnumas nustatė šios grupės galutinę izoliaciją nuo praktiškos politikos ir plačios visuomenės. "Gruppe 47" pradėjo ribotis literatūra, čia mėgindama suformuoti demokratinį elitą ir pasiekdama savo tikrų laimėjimų literatūrinėje kūryboje.

Nuotolis nuo praktiškos politikos, atseit nuo parlamentarinės demokratijos padidėjo. Ginčų tonas paaštrėjo ir privedė prie sustingusių frontų. To rezultatas: vokiečių politinėse partijose mažai yra intelektualų, o ryšio tarp darbininkijos ir intelektualų irgi beveik nėra Paskutiniais metais "Gruppe 47" bent politiškai savo narių pilnai jau nebeapima. Pvz., Peter Weiss tapo komunistu, o Gūnter Grass, atsisakęs estetinės izoliacijos, ėmė veikti socialdemokratuose. Grupės nariai dėl savo politinių pažiūrų viešai susiginčijo, ir kai kuriems 1 'Gruppe 47" jau nebeegzistuoja.

Grįžtant prie literatūros: palikę, kaip ir visas kraštas, griuvėsius praeity, rašytojai atkreipė dėmesį į žmogaus buitį moderniame, technologizuotame gyvenime. Jie ėmėsi temų. kurios liečia ne tik vokiečius, bet kiekvieną žmogų. Pasaulis pradėjo domėtis vokiečių literatūra ir versti ją į kitas kalbas. Amerikoje plačiai žinomi Heinrich Bollio romanai bei apysakos. Gūnter Grasso romanas "Die Blechtrommel". susilaukęs didelio pasisekimo; jo romanai tuoj pat verčiami po pasirodymo Vokietijoje. Amerikiečių teatrai statė Rolf Hochhuth "Der Stellvertreter" apie Pijaus XII netiesioginę atsakomybę žydų naikinime ir "Soldaten" apie Churchillio kaltę dėl masinio miestų bombardavimo II pasauliniame kare ir dėl Sikorskio nužudymo. Šveicaras Friedrich Dūrrenmatt praturtino Amerikos sceną su "The Visit" (Be-such der Alten Dame) ir "The Physicists" (Die Physiker). Plačiausiai gal nuaidėjo P. Weisso vaidinimas "Jean Paul Marat'o persekiojimas ir nužudymas, kaip jį suvaidino Charentono beprotnamio įnamiai, vadovaujami markizo de Sa-de", kuriame pagal marksistinį kurpalį kontrastuojamas perdėtas individualizmas su visuomenės reikalais, revoliucija.

Rašyti apie visus neįmanoma tokio rašinio rėmuose. Noriu ribotis vienu aspektu, kuris ypatingai svarbus mūsų laikais: kaip vokiečių rašytojas suvokia savo, menininko, paskirtį moderniame pasaulyje, arba tiksliau, kaip jis suderina savo estetikos dėsnius su politiniu užsiangažavimu. Tema aktuali, nes visur aplink mus vyksta konfliktai, didėja poliarizacija. Tokioj padėty galimybė stovėti nuošaliai nuo vykstančios kovos sumažėjo. Radikalieji nepripažįsta neutraliųjų.

Matome, kaip ši laikysena palietė Amerikos mokyklas. Universitetai anksčiau buvo ramybės salos, kuriose mokslininkas galėjo nevaržomai tyrinėti ir mokyti, o dabar pasidarė kovos laukas, nes reikalaujama ir universitetus supoli-tinti.

Panašūs reikalavimai statomi literatūrai. Kaip sakėme, pokario vokiečių rašytojai nevengė politikos, bet atsirado, nors už parlamento ribų, opozicijoj. Ši opozicija anaiptol nėra vieninga ta prasme, kad ji turėtų aiškią ideologiją. Taip "Gruppe 47" randame ir kataliką Hein-rich Bollį, ir marksistą Hans Magnus Enzens-bergerį. Atrodo, kad kiekvienas rašytojas pagal savo sąžinę išsprendžia klausimą, kaip suderinti estetikos dėsnius su politine veikla.

Ši problema iš tikro susieta su pagrindiniu estetikos teorijos klausimu, būtent: kokią įtaką išvis menas padaro į žmogų, į gyvenimą, į istorijos vyksmą? Suprasti vokiečių tradicijai yra svarbu susipažinti su F. Schillerio mintimis, kurios nulėmė vokiečių laikyseną ilgam laikui. Prieš Schillerį literatūros tikslas per beveik 2000 metų buvo apibrėžtas žodžiais: pamokymas ir pramoga. Menas tokioj pažiūroj tarnavo įvairiems kilniems tikslams, bet neturėjo autonomijos. Schilleris, mesdamas žvilgsnį į žmogų ir jį supančią civilizaciją, surado menui savitą ir autonomišką paskirtį. Pagal jį, žmogų sudaro jausmai ir protas, kuris tik supranta mus supančios tikrovės faktus ir jų logiką. Gyvenimas stumia žmogų į jausmų ar proto pusę, bet abi pusės turi blogas pasekmes. Vadovaudamasis jausmais ir nustelbdamas protą, žmogus tampa laukiniu; o vadovaudamasis tik šaltu protu ir išjungdamas jausmus, jis tampa barbaru. Moderni civilizacija suskaldė žmogų. Asmenybės pilnumą Schilleris mato tik dar vaikuose. Problema tad, kaip atstatyti modernaus žmogaus pilnatvę, kaip pasiekti jį draskančių ir iškreipiančių priešingybių darną. Schilleris pastebi vieną padėtį, kurioje žmogus nei varomas instinktų, nei paviršutiniškos faktų logikos, bet yra laisvas — būtent tada, kai jis žaidžia. Teatras todėl turi būti gražiu žaidimu, kuris išlaisvina žmogų ir atstato jo pilnatvę. Tuo būdu menas atlieka savo paskirtį, skirtingą nuo religijos, moralinės ar politinės sistemos. Bet tai visiškai nereiškia, kad Schilleris meną atriboja nuo pasaulio; priešingai, meno suharmonizuotas žmogus yra prielaida, kad dalykai vyktų žmoniškai visose kitose srityse.

Trumpai sutraukiant Schillerio estetiką: menas yra neužsiangažavęs jokiai ideologijai, bet yra nešališkas tiesos ieškotojas ir žmoniškumo reiškėjas.
Meno autonomiškumą parėmė kitas vokiečių mąstytojas, filosofas E. Cassirer. Ir jis įžvelgė žmoguje prieštaraujančių pradų, kurių mokslas, turėdamas būti logiškas ir sau neprieštaraujantis, negali išreikšti. Priešingybes išreikšti gali tik simbolis. Juos sukuria menas. Tuo būdu menas statomas su mokslu kaip nešališkas tiesos ieškotojas, tik, aišku, skirtingose plotmėse.

Meno nešališkumo ir autonomiškumo nepripažįsta visos modernių laikų totalitarinės sistemos. Pagal jas, menas, kaip ir visos kitos priemonės, tarnauja tik vienam tikslui — pakeisti gyvenimui pagal siekiamą normą. Estetikos srity marksistai išdirbo savo kietą teoriją. Vokiečiams ją pateikė pirmoj vietoj Bertolt Brecht. Trumpai ją suglaudžiant: menas turi tarnauti marksistiniam apšvietimui. Pvz., teatre reikia parodyti pasipiktinimą keliančią padėtį, nurodyti jos priežastis ir įteigti, kad dalykus reikia keisti ir kaip tai atlikti. Tiesiogiai pasiekti žmonių protams viskuo naudojamasi, pvz., tradicinio teatro mėginimu sukurti iliuziją ir sužadinti tarp aktorių ir žiūrovų emocinį susitapatinimą (identifikaciją).

Marksistinė estetikos teorija laiko meną tik priemone skelbti revoliucijai. Priemonės visada vertinamos pagal tai, kiek jos yra naudingos. Pagal tai radikalieji jauni marksistai ir pradėjo vykdyti tokį meno vertinimą, nes klausimas yra, kokios priemonės šiuo metu yra naudingiausios revoliucijai įžiebti. Pasirinkimas yra tarp žodžių, vadinasi, literatūros, ir veiksmų, vadinasi, provokacinės konfrontacijos. Ir jaunieji karštakošiai nusprendė, kad laikas nebe žodžiams, bet veiksmams. Taip 1967 suvažiavę "Gruppe 47" rašytojai buvo gatvėse plūstami keiksmažodžiu "Dichter" (poetas, rašytojas).

Apžvelgę abu estetinės teorijos polius, pažiūrėkime arčiau į keletą rašytojų, kurie pasisakė literatūros ir politinės ideologijos ryšio klausimu ir kurių mintys šiuo klausimu parodo pagrindines alternatyvas.

2.
Pradėkime su Hans Magnus Enzensberger (g. 1929), aiškiai marksistiškai užsiangažavusiu poetu. Čia vienas jo eilėraščių pavyzdys:

kari heinrich marx

milžiniškas seneli
su Jehovos barzda
senose fotografijose
matau tavo veidą
sniego baltumo aureolėje
despotiškai peštukišką
ir tavo įvairius popierius:
mėsininko sąskaitas
įvadines kalbas
arešto raštai

tavo stambų kūną
matau ieškomų nusikaltėlių knygoje
mižiniškas išdavike
išvarytas asmuo
su ilgu švarku ir aukšta skrybėle
džiovininke be miego
Tulžis sudeginta
Stiprių cigarų
sūrių agurkų
ir likerio

matau tavo namą
rue d'alliance gatvėj
dean street grafton terrace
rrulžiniškas buržujau
šeimos tirone
nunešiotom šliurėm:
dulkės ir 'ekonomijos šūdas'
lupikiškos palūkanos 'kaip visada'
vaikų karstai
gandai apie nešvarias aferas.

Nėra kulkosvaidžio
tavo pranašo rankoje:
iš ją matau ramiai
britų muziejuje
po žaliu žiburiu
sulaužant tavo paties namus
su baisia kantrybe
milžiniškas steigėjau
už kitus namus
kuriuose niekad nepasibudai
milžiniškas zaddike
matau tave išduotą
savo apaštalų';
tik tavo priešai
pasiliko kas jie yra:
matau tavo veidą
paskutiniame paveiksle
balandžio mėn. 92 m.
geležine kauke:
geležine laisvės kauke.
Toks adoracijos tonas Enzensbergeriui yra retas, daug dažnesnis yra pyktis, puolimas. Pvz., 1957 verteidigung der wolfe, — vilkų apgynimas; 1960 landessprache — krašto kalba). Jis ieško ir kaltina mūsų nužmogintos technologinės civilizacijos kūrėjus ir jų mašinerijas, kurias randa valdžioj, parlamente, bažnyčioj, "mass media" ir industrijoje, visame vad. establišmente. Puldamas institucijas ir kapitalistus, jis betgi neužsimerkia ir prieš eilinio piliečio būdą, kuris, sotus ir kvailas, tapo "So-zialvieh", socialiniu gyvuliu, ne žmogumi. Štai pirmas posmas jo eilėraščio "Vidurinės klasės rauda":

negalime skųstis,
nesame atleisti iš darbo,
nesame alkani,
valgome.

Pyktis ir cinizmas liudija idealisto nusivylimą pasauliu. Prieš jį Enzensberger pastato utopiją, išreikštą idiliškais gamtos vaizdais. Tačiau ta utopija egzistuoja tik ten, kur nėra civilizacijos, su kuria ji nesuderinama. Iškėlęs utopiją į nepasiekiamas aukštybes, poetas turi prieš save jau taip nepakenčiamą tikrovę, kad belieka ją tik sugriauti ir sukurti chaosą. Įdomu, kad Enzensberger savo poezijoje tiksliai išreiškė tuos nusiteikimus ir reikalavimus, kuriuos maištaujantis universitetų jaunimas adoptavo tik po ke-letos metų.
Negatyvus nusiteikimas ir politinis užsiangažavimas, atrodo, susikirto Enzensbergery, nes kiekvienam tikram politiniam užsiangažavimui yra reikalinga viena prielaida — pozityvus nusistatymas. Dar 1964 jis išleido rinkinį "blin-denschrift" (aklųjų raštas), kuris daugiau kelia asmeninius klausimus: kas aš esu?, kur stoviu? Bet kartu jis iškelia konfliktą tarp poeto ir agitatoriaus: ar rašydamas poeziją, kuri tiesiog neturi nieko bendro su vykstančiom politinėm kovom, jis nesumažina cavo budrumo ar net neišreiškia sutikimo su esančia padėtimi. En-zensbergeris buvo nutilęs šešeriems metams (tik pernai vėl pasirodė penki eilėraščiai ir jo pirmoji drama "Das Verhor von Habana"). Viena jo tylos priežastis gali būti ta, kad, išvystęs savo nihilistinę utopiją iki galo, kaip poetas jis nebeturėjo kur eiti. Jaunieji radikalai 1963 kritikavo jį, kad jis tik rašo, o neveikia. Mat, literatūrinė opozicija neturi įtakos ir nepakeis pasaulio. Vienintelis veiksmingas būdas — tai tiesioginė akcija, provokacijos.
1968 Enzensberger buvo atvykęs į Wesley-an universitetą Amerikoje. Prieš laiką metė dėstymą, pareikšdamas, kad nematąs jokios prasmės likti Amerikoje, ir išvyko į Castro Kubą. Nuo 1965 jis leidžia Vokietijoje žurnalą "Kurs-buch", kuris pasidarė radikalios kairės forumas Vakarų Vokietijoje. Jis tapo šios krypties ideologu ir buvo vienas iš labai mažo būrelio intelektualų, kuris nepasmerkė studentų riaušių. Ieškojimas tiesioginio būdo politinei veiklai, ne-vėlimas poezijos į politiką gal išeis į naudą jo poezijai, nes be politinių priemaišų gal ji tikrai taps poeto asmenybės išraiška.

3
Aštriausios kovos publicistikos baruose vyksta tarp Enzensbergerio plauko kairiųjų ir kito autoriaus, kuris taip pat save laiko kairiuoju socialistu — Gūnter Grass (g. 1927). Mat. Grass leidosi į politinį gyvenimą ir rinkimuose agitavo už socialdemokratų partiją. Radikalams tai buvo negerai, nors SPD tada buvo opozicijoje parlamente. Pagal kairiuosius radikalus, opozicija, vien priimdama taisykles ir dalyvaudama parlamente, tampa egzistuojančios sistemos es-tablišmento dalimi. Tikroji opozicija egzistuoja ekstremistams tik už parlamento ribų, taip jie save ir pavadino: APO (ausserparlamentari-sche Opposition).

Grass, atrodo, gali gyventi su egzistuojančia parlamentarine sistema. Jis net pabrėžia, kad kaip pilietis jaučia pareigą joje dalyvauti. Bet kartu jis pasilieka sau intelektualo ir rašytojo laisvę savo protu nuspręsti, kas gerai ar blogai, nes nacių laikai parodę jam, kokios yra pasekmės, kai žmogus aklai seka kokia sistema ai ideologija. Tokį skeptiškumą Grass jaučia ir Marksui, kuris savaime svarbus, bet nėra joks pranašas ar šventasis.
Kai radikalieji kala šūkius, skelbia manifestus ir palaipsniui savo veiksmais izoliuojasi nuo žmonių ir visuomenės, Grasso kelias veda prie artimesnių ryšių su žmonėmis. Jis mėgsta kalbėti studentams universitetuose, darbininkams fabrikuose. Palyginus su ekstremistų susuktu žargonu, jo kalba yra paprasta ir aiški. Tų skirtingų stilių ir galvosenų susidūrimą parodo Grasso ginčas su radikaliaisiais dėl Čekoslovakijos įvykių. Grass dar prieš Dubčeko išgarsėjimą įspėjo Vakarus, kad čekuose vyksta svarbus įvykis, gal pats svarbiausias šiame laikotarpy — kūrimas socializmo su žmonišku veidu. Visa bėda, kad Vakarų radikalieji nekreipė dėmesio nei į Čekoslovakiją, nei į Grassą. Grass mano: kadangi Čekoslovakijos įvykiams trūko teatrališko triukšmo, Vakarų radikalieji daug daugiau domėjosi pigia dramatika ir pigiais optiniais efektais, kurie atsiranda, kai su Che Guevaros ir Ho Či Min paveikslais lakstai per gatves ir apsikuli su policija. Vakarų kairieji nesuprato Čekoslovakijos įvykių reikšmės, priešingai, jie arogantiškai mėgino mokyti čekus gryno marksizmo. Grass meta Vakarų kairiesiems svarų ir piktą kaltinimą: savo plokščiomis provokacijomis Vakarų kairieji iššaukė Vakarų establišmento reakciją — prievartos, policijos panaudojimą. Tuo jie padrąsinę ir rusus panašiai elgtis su Čekoslovakija.

Atrodo, kad, Grasso akimis, kairieji radikalai nieko neišmoko. Neseniai viename interviu Grass apibūdino Enzensbergerio žurnalą "Kursbuch" kaip dramblio kaulo bokštą, tuo išreikšdamas, kad radikalieji neturi ryšio su realiu gyvenimu.

Nors Grass pirmoje vietoje yra rašytojas — ir būtent pats geriausias ir žinomiausias pokarinėje vokiečių rašytojų generacijoje, daugiau kalbu apie jo rolę politikoje negu literatūroje. Tai dėl to, kad Grass dažnai vadinamas pačiu politiškiausiu iš visų rašytojų. Tačiau reikia pabrėžti, kad jis aiškiai skiria rašytojo ir politiko roles: "Gyvenu šioj visuomenėj kaip rašytojas ir domiuosi šia visuomene kaip pilietis" \ Kaip rašytojas, jis nesiūlo jokios ideologijos ar religijos, nes pats netiki, bet rašo apie tai. ką mato, girdi, vadinasi, apie gyvenimą, kaip jis jam atsiskleidžia, be pagražinimo ir be melo.

Autorius, kuris visiškai atsisako politikuoti ir visą savo paskirtį mato tik kūryboje, yra šveicaras Friedrich Dūrrenmatt (g. 1921). Tuo jis apsunkino kritikų darbą, kurie nežinojo, kur jį dėti. Savo geruose ir įdomiuose veikaluose jis liečia aktualias temas ir visada yra užsiėmęs teisingumo tema, kalte ir atsakomybe, vadinasi, morale. Su tais principais jis konfrontuoja modernųjį pasaulį, kuris juos jau užmiršo ar jų nebepripažįsta. Neseniai Dūrrenmatt atskleidė paslaptį, kaip jis supranta žmogų, gyvenimą ir rašytojo rolę jame.

Pripažindamas, kad mūsų moderniais laikais pranašai nebekalba mums ir kad mokslas atsisako kalbėti apie moralines problemas, Dūrrenmatt patikrina, ką tos dvi dabar mūsų pasauliui vadovaujančios ideologijos, būtent socializmas ir kapitalizmas, pasako apie žmogų. Socializme pabrėžiamas teisingumas, lygybė, vadinasi vyrauja visuomenės interesai. Kapitalizme pabrėžiama laisvė, vadinasi, vyrauja individo interesai. Nė viena sistema pilnai neįgyvendina žmogaus prigimties, kuri trokšta ir laisvės, ir teisingumo. Abi ideologijos išsigimė: socializme atsirado klasė, kuri "lygesnė" už kitas; kapitalizme tik turtingieji gali džiaugtis pilna laisve. Intelektualas įžvelgia, kad kiekvienoje abiejų sistemų išpažintas principas buvo išduotas ir žmogaus prigimtis iškreipta. Ideologija tik slepia ar pagražina pliką kumštį. Dūrrenmatt tuo pateisina, kodėl jis negali jokiai ideologijai užsiangažuoti. Jis sutinka su marksistine estetika, kad reikia scenoje atskleisti, kaip dalykai vyksta.
Tačiau jis atsisako siūlyti receptą, kaip dalykus pagal tam tikrą ideologiją pakeisti, nes nė viena politinė sistema nesugebės pilnai patenkinti žmogų. Ideologiškai užsiangažavęs rašytojas iš tikro stato fikciją, nes jis rašo apie žmogų, koks jis turėtų būti, bet ne tokį, koks jis yra. Dūrrenmatto herojus yra vienišas žmogus, kuris iš savo vidaus gelmių semia jėgas kovoti vienas prieš gyvenimo absurdiškumą.

Dūrrenmattui, kaip dramaturgui, žmogus kaip tik pasidaro įdomus tuo, kad jis dvilypis, susidedantis iš prieštaraujančių savybių — laisvės ir lygybės troškimo. Iš čia atsiranda dramatiška dialektinė įtampa, ir rašytojas, nors neduodamas receptų, gali pakelti balsą, parodyti, kas žmogui dar pakeliama ir kas ne. Taigi Dūrrenmatt neturi iliuzijų, kad jis savo vaidinimais pakeis pasaulį ar šiaip padarys kokią didelę istorinę įtaką. Istorijos eiga jis tiki tik tiek, kad jis savo veikalais kartais sudrumstų mūsų ramybę.

Norėčiau baigti pačiu jauniausiu ir gabiausiu rašytoju po Grasso — Peter Handke. Jis gimė Austrijoj 1942 ir iškilo per paskutinius ket-veris metus, per kuriuos jis spėjo parašyti du romanus, 7 vaidinimus, du tomus eilėraščių ir tris vaidinimus radijui. Nors pradžia buvo sunki, bet dabar jo veikalai statomi beveik visur Vokietijoje, universiteto profesoriai skaito apie jį paskaitas, studentai rašo disertacijas. Visi pripažįsta jo gabumus, tačiau reakcija į jo kūrybą ir jį patį yra prieštaringa. Nuosaikieji ar vidurinės klasės atstovai jį mato maištininko pozoje, su Che Guevaros paveikslais, tačiau jų jis negąsdina, nes juk taip jaunuoliai elgiasi — jis, vadinasi, "švarus" revoliucionierius. Handke mėgina pagąsdinti establišmentą,, bet drauge ir pats jame dalyvauja: priima buržuazijos suteikiamas premijas ir dalyvauja kaip teisėjas Vokietijos filmo festivaliuose, kur pasirodo Bur-ton su Elizabeth Taylor. Tad raudoniesiems jis yra pavyzdys, koks bejėgis ir betikslis yra literatūra vadinamas buržuazinis produktas.

Handke kovoja su visais ir išjuokia politiškai angažuotą literatūrą. Jis išbarė Vokietijos literatūrinį establišmentą "Gruppe 47", kai ji 1966 susirinko Princetone, kad ji sustingusi ir gamina tik "aprašymus". Jis taip pat klaidina literatūros kritikus tuo, kad naudoja trivialinės literatūros ir mass media produktus: kauboji-nius filmus, pigius kriminalinius romanus ir beat muziką. Bet jis tai naudoja rimtam literatūriniam tikslui, nes iš jų mokosi tiesiogiš-kumo.

Aiškinant Handke iš jo pasaulėjautos ir estetinės teorijos, išeitų maždaug toks vaizdas. Kapitalistinėj sistemoj žmogus yra susvetimėjęs ir kitam žmogui ir savo darbui. Sistema manipuliuoja žmogų. Šią išvadą Handke pasidarė, pamatęs filmą apie gyvulius, kurioje lokys kovojo su šunimi. Jis suprato, kad čia nebuvo parodyta tikra kova, bet atskiri šuns ir lokio vaizdai sulipdyti į kovos sceną. Taip kapitalizmas manipuliuoja žmogų ir padaro jį priešu viens kitam. Kitą žmogaus padėties vaizdą kapitalizme Handke pateikia viename vaidinime televizijai: žmogaus santykiai vieno su kitu seka prekybos ir turgaus dėsniais: save parduodame ir už tai kitą perkame.

Politikoje Handke tikisi, kad įsivyraus socializmo santvarka ir kad įvyks radikalių pasikeitimų,, b,et savo rolę jis mato ne politinėj agitacijoj, bet mene. Jis skiria rašytojo ir agitatoriaus roles: užsiangažavęs politiškai, nesvarbu kurioj pusėj, jis nustotų savo efektyvumo kaip rašytojas. Bet ir jo asmenybės kompleksiškumas neleistų Handkei ieškoti tokios paprastos išeities ir visiškai susitapatinti su politi ideologija. Taigi jo veiklos laukas yra estetik srity, kurioje jis nori ne žiūrovų agituoti, t atidaryti jiems akis, juos įsąmoninti.

Handke aštriai skiria savo kūrybos mel dą nuo marksistinio, kur politinė visuomen santvarkos kritika įvelkama į dramos ar ki formą parodyti priežastims ir sukelti revoli cijai. Handkei toks darbas atrodo be reikalo, n juk visi žino priežastis. Nuolatinis priežasčių k limas reikštų tik agitatoriško ritualo karto, mą. O tiems, kurie tuos šūkius vis vien kui ir nuolat kartoja, Handke primena, kad jie ti nieko nepakeis, tik gal patys truputį geriau ja sis, galėdami bent žodžiais parodyti savo ide listiškumą. Pats Handke sako: "Man atrodo, k; biauriausias suktumas yra įausti savo politi užsiangažavimą į eilėraštį, užuot jį tiesiog i pažinus". Todėl jis nėra geros nuomonės ap užsiangažavusių rašytojų darbus: Brechto kūr bą jis pavadina Kalėdų pasakomis; kiti ja neistoriški; dar kitų eilėraščiai jam atrodo ka retrospektyviniai kairieji rūpintojėliai ar tiesi ginis niekalas.

Kairieji jam kerta atgal už apsiribojimą in no sritimi: jis jiems yra buržuazinis formali tas, pasimetęs reliatyvizme, atitrūkęs nuo gyv visuomenės reikalų. Iš tikro raudonieji atpai no Handkės metodą ir savo požiūriu kaltina teisingai. Handke visuomenės problemas nori i spręsti literatūroj, kalboje, nes kalba yra v suomenės santvarkos išraiška. Visuomenės sai tykiai formalizuojasi kalboje sakinių struktūr; Jeigu visuomenėj vyrauja priespauda, ir sak niai tampa priespaudos priemonėmis ir mechč nizmais. Tad analizuodamas sakinių formą, pc etas analizuoja ir kritikuoja visuomenę.
Handkės pažiūros yra atremtos į modern struktūralizmą. Tai kritiškas, moksliškas galvoj: mo ir analizės metodas. Jame yra visas aruodą metodų, kaip atpažinti pagrindines struktūrai Darbo tikslas yra atkurti "objektą" taip, , ka rekonstrukcijoj atsivertų principai, pagal kuriuo "objektas" veikia, funkcionuoja. (Sartre pava dino struktūralizmą paskutine buržuazijos ba rikada prieš marksizmą ir tuo atstovauja mark sistų pažiūrai į šį metodą).

Mene veikalo rašymas pagal struktūralisti nį metodą reikštų kartu parodyti, kaip parašy ti tokio žanro veikalą, pvz., dramą ar krimina linį romaną. Tokio tipo kūriny veiksmas yr< drastiškai sumažintas, bet aprašymo tikslumą padidintas. Daiktai ir asmenys lygiaverčiai stflį vi vienas šalia kito. Išeina norėtas, dirbtini: pasaulis — plokščias, dviejų dimensijų — t* fono ar metafizikos. Taip ir pas Handke neri plastiškai įspūdingų figūrų, kaip jas sukūrė Grass, ar žmogiškų konfliktų, kaip pas Bollį, ar politinių temų, kaip pas Weissą, ar pop-kul-tūros, ar sekso. Vietoje to rasime analizę ir žaidimą su formomis, naujų formų ieškojimą. Esančios formos jam pasidarė nebe efektyvios: jos tik apkurtina ir apakina — žmogus nebežiūri į jas. Kalba yra sustingusi formulėse, pasenusi, taip kad kiekvienas sakinys turi savo istoriją. Handke ieško naujo, originalaus. Jis analizuoja sakinius, jų struktūrą. Jis paima elementarų sakinį ir pradeda jį kaitalioti, pedantiškai, sistematiškai, lyg išmėgintų vienos temos visas variacijas.

Pavyzdžiui, 1964 pasirodęs vaidinimas ••\Veissagung" (Pranašystė). Iš tikro tai ne vaidinimas, bet skaitymas, parašytas keturiems aktoriams. Jame sudėti 208 sintetiniai sakiniai, tokio tipo palyginimai:
"Tačiau žmonių žemėje bus begalybė, kaip
žmonių žemėje.
Ir triušiai dauginsis, kaip triušiai". Kai kurie sakiniai neturi jokios prasmės ir parašyti tik dėl akustinio efekto.
Handkės svarbiausi veikalai yra scenai parašyti. Ir čia jis ieško naujų kelių, nes senelių, Šekspyro ir Brechto, teatras yra numiręs. Savo vaidinimuose Handke analizuoja ir kaitalioja patį vaidinimą. Pvz., vaidinime "Das Mūndel will Vormund sein" (Globotinis nori būti globėju) jis parodo priklausomumo ir valdymo santykį. Bet jeigu "Pranašystėj" nebuvo veiksmo, tai šitame vaidinime nėra žodžių — mintis išreiškiama mimika.

"Publikumsbeschimpfung" (Žiūrovų išplūdimas) taip pat yra be veiksmo. Jame keturi kalbėtojai nuo scenos kalba publikai apie teatrą ir žiūrovus. Šiame veikale gal geriausiai atsiskleidžia Handkės naujoji dramaturgija. Situacija teatre yra visiškai pakeista: nėra ribos tarp sienos ir žiūrovų. Padėtis apsukta: publika, o ne scena su aktoriais yra dėmesio centre. Aktoriai perėmė publikos rolę: jie stebi publiką, kritikuoja, giria, išbara, išplūsta. Vaidinimas, arba tiksliau "Sprechstūck" — kalbėjimas, turi tris dalis. Pirmoje dalyje žiūrovams išaiškinama Handkės dramaturgija: ko nebebus ir ko bus. Pvz., jame nėra iliuzijų kūrimo, tikrovės vaizdavimo, kokio nors likimo rodymo, sapnų, intrigų ar dokumentacijos. Išvis čia nebus nieko vaizduojama, bus tik kalbama, tiesiog kreipiamasi į publiką. Antroj daly žvelgiama į publiką: kaip ji rengiasi, ruošiasi į teatrą važiuoti, kaip ji ten elgiasi ir ko laukia iš vaidinimo. Dabar ji sužino Handkės vaidinimo tikslą: jis nori, kad žiūrovai pasidarytų sąmoningi, kad žinotų ir jaustų, jog jie yra teatre, kad jie čia ir dabar turi kūną, lytinius organus, prakaituoja. Po šio žiūrovų pažadinimo prasideda išbari-mas, prieš tai paaiškinus, kodėl tai įvyksta ir kokių rezultatų laukiama.
Išbarimas virsta išplūdimu; publikai mėtomi keiksmažodžiai imami iš ligų srities, šv. Rašto, politikos, rudųjų ir raudonųjų žargono ir įvairių kitų sričių.

Handkės naujoji dramaturgija yra iš tikro revoliucinė, nes ji padaro galą Aristotelio tea-atrui. Aristotelio dramaturgijai buvo charakteringas reikalavimas, kad vaidinimas turi sužadinti žiūrovuose siaubą ir užuojautą. Iš šio principo kilo visi kiti reikalavimai vaidinimui ir scenai. Brechtas, sukurdamas savo epinį teatrą, pakeitė Aristotelį: jis įvedė iliuzijos suardymą, norėdamas išvengti, kad žiūrovas emociškai susitapatintų su vaizduojamu charakteriu, nes dramaturgas kreipėsi ne į jausmus, o tik į žmogaus protą. Istoriškai pažvelgus, Brechto pakeitimai Aristotelio teorijoje yra tik antraeiliai: liko vaidintojai, kurie suvaidina charakterį, liko kostiumai ir scenarija, liko veiksmas, kuris ką nors reiškia. Handke pašalino šituos dalykus (išskyrus Brechto įvestą iliuzijos ardymą ir kreipimąsi į protą). Vaidinimas nukeltas nuo scenos. Jeigu anksčiau įtampa buvo tarp asmenų ant scenos, tai pas Handke ji yra tarp žiūrovų ir kalbėtojų - aktorių. Vietoj siaubo ir užuojautos dabar jaučiame nustebimą, pyktį ir gal žavėjimąsi Handkės gabumais. Pribaigęs Aristotelio teatrą, Handke nepribaigė teatro.
Jis pats parašė dar du vaidinimus: 1966 Kaspar ir 1967 Hilferufe (Pagalbos šauksmai), tuo būdu parodydamas, kad gal čia nauja pradžia naujam teatrui.

Sunku dabartinę vokiečių literatūrą suvesti po viena antrašte. Gal to nė nereikėtų mėginti, bet ją skaityti ir gėrėtis. Dabartinė vokiečių literatūra tikrai to verta: ji yra įvairi, įdomi, įsijungusi į dabartinį gyvenimą ir aukšto meninio lygio.

P. K. Kurz, S. J., "Die Gruppe 47 nach zwolf Jahren", Stimmen der Zeit, 1968 lapkričio nr.
H. Gutmann, "Die Utopie der reinen Negation: Zur Lyrik H. M. Enzensbergers", The German Quarterly, 1970 gegužes mėn.
M. Hamburger (vertėjas), Poems by hans magnus enzensberger, Northern House Pamphlet Poets, 1966.
Interviu su Giinter Grassu, American German Re-view; 1970 balandžio/gegužes nr.
J. Vanderath, "Peter Handkės Publikumsbeschimpfung: Ende des aristotelischen Theaters?" German Quar-terly, 1970 kovo men.
TJnersehrocken naiv" (apie Peter Handke) Der Spiegei, 1970.V.25.
P. Weiss, "The Persecution and Assassination of Jean-Paul Marat As Performed by the Inmates of the Asylum of Charenton under the Direction of the Mar-quis des Sade". Atheneum. New York 1966.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai