DIDĮJĮ KOOPERATININKĄ PRISIMENANT Spausdinti
Parašė Al. Gimantas   
š. m. balandžio mėn. 22 d. suėjo vieneri metai, kai Kauno klinikose, ilgesnį laiką vėžio ligos kamuotas, mirė prof. Petras Šalčius, daugelio visai pagrįstai laikomas ir vadinamas Lietuvos kooperacijos tėvu. Išties, tokį vardą velionis tikrai yra pelnęs už savo, galima sakyti, viso gyvenimo darbuotę kooperacijos srityje, puoselėjant ir plečiant kooperatines idėjas Lietuvoje, šioje srityje P. Šalčius veiklą laikė svarbesne tautai net ir už politinę karjerą, kuriai ne kartą buvo viliojamas ir kviečiamas.

Šiandien, bent trumpai norint prisiminti neeilinę asmenybę lietuviškajame ekonominiame ir koope-raciniame judėjime, būtų pravartu sustoti ties svarbesnėmis P. Šalčiaus gyvenimo datomis bei paliesti jo svarbesnes veiklos bruožus, kurie ir prisidėtų prie didžiojo kooperatininko asmenybes paryškinimo.

Petras Šalčius gimė 1893 m. sausio mėn. 25 d., Čiudiškiuose paprie-nėj, sodiečių Juozo šalčiaus ir Pra-nutės Kavaliauskaitės šeimoje. Tėvai buvo tiek susipratę, jog ne tik kad  nekliudė,   bet  ir  skatino  savo vaikus siekti augštąjį mokslą. Pradinį mokslą gavo 1902 m. Šilavote, toliau sekė Marijampolės gimnazija, kurią baigė 1913 m. Mokslo motu aktyviai dalyvavo nelegaliame moksleivių aušrininkų judėjime bei reiškėsi kultūrinėje veikloje, rinko tautodailę Lietuvių Mokslo draugijai. 1910 m. įsijungia į lietuvių periodinę spaudą, nuo kurios jau nebenu-tolsta iki pat savo gyvenimo pabaigos. Kaip tik Marijampolės dienomis ir suformuoja savo gyvenimo didžiausiąją idėją: atsidėti lietuvių liaudies kultūriniam ir ekonominiam pakilimui. Lanko vietos "žagrės" ūkininkų bendrovės susirinkimus, atidžiai seka pirmosios lietuvių valstiečių žemės ūkio parodos Marijampolėje suorganizavimą 1912 m.

Baigęs gimnaziją, daugelio to meto lietuvių inteligentų pėdomis, išvyksta akademinėms studijoms Į Maskvą ir įstoja į teisių fakultetą, kuriame plačiai buvo dėstomi ekonomijos mokslo dalykai, jųjų tarpe ir kooperacija. Pas pasaulinio masto prof. V. Totomiancą P. Šalčius tampa pačiu uoliausiu studentu. Gi jo vienas seminarinis darbas, "Apie Lietuvos kooperaciją", 1916 m. susilaukia puikaus įvertinimo pas prof. Totomiancą. Tas darbas išspausdinamas Maskvos universiteto teisių fakulteto rinktiniuose seminariniuose darbuose. Prieš studijų pabaigą Maskvos universitete, P. Šalčius papildomai klauso atskirą augštosios kooperacijos kursą prie prof. Še-niavskio vardo universiteto. Čia mokomojo personalo tarpe sutinkamos tokios žymios anuometinės pavardės, kaip prof. Tuhan-Baranavskis, Cagnovas, Manuilovas Zeleznovas. Tai patys ryškiausi ano meto Rusijos ekonomistai.

Žinoma, tuo pat metu P. Šalčius dalyvauja ir Maskvos lietuvių studentų judėjime, skaito savo kolegoms paskaitas, prisideda prie "Santaros" laikraščio išleidimo 1917 m. Gi 1918 m. jis išlaiko valstybinius egzaminus, atlieka praktiką Rusijoje ir skuba grįžti Lietuvon, kurioje, nuo pat pirmosios atvykimo dienos, tuoj įsijungia į visokeriopą tėvynės atstatymo darbą, pirmoje eilėje tvirtai pasiryžęs visomis jėgomis organizuoti kooperatinį judėjimą. 1919 m. sudaromas kooperacijos departamentas prie prekybos ir pramonės ministerijos. Vadovybė, suprantama, atitenka P. Šalčiui. Pradedamas kooperatyvų steigimo skatinimas, tenka padėti jųjų organizavimui, instruktuoti, derinti visą naująjį sąjūdį. Petras šalčius taip ir sukuria pirmąsias kooperatyvų sąjungas, į-steigia Kooperacijos banką (šiame darbe jam talkininkauja kitas kooperatinio judėjimo šalininkas — Zakarevičius).
Gana tvirta kooperacinio darbo pradžia pradėjo nepatikti   kai   kuriems įtakingiems stambiojo kapitalo atstovams ir, jų įsikišimu, nuo 1920 m. kooperacijos departamento darbas pradedamas riboti. Tada P. Šalčius pasitraukia iš tos įstaigos ir pereina dirbti į Lietuvos Kooperatyvų Sąjungą.

Pirmiausia steigiama vadinamoji Pakaunės vartotojų bendroves sąjunga, kuri vėliau išaugo į visos Lietuvos vartotojų milžinišką sąjungą, ši, savo ruožtu, įsijungia į Lietūkį. Prisimintina, kad P. šalčius kaip tik ir buvo tos sąjungos ar tai valdybos ar tarybos pirmininku, pagrindiniu spiritus movens. Kaip taisykle, jis visados būdavo išrenkamas ar deleguojamas atstovauti lietuviškajai kooperacijai to sąjūdžio pasauliniuose suvažiavimuose, konferencijose, pasitarimuose. P. Šalčius visados išrenkamas į Tarptautinę Kooperacijos Tarybą. Kooperaciniais klausimais rašinėja ir užsienio spaudai, daugiausia anglų kalba.
Atėjo laikas susirūpinti ir kvalifikuotų kooperatininkų — ekonomistų kadrų ruošimu. Kooperacijos srityje vargu ar kas galėtų pavaduoti P. Šalčių. 1922 m. jis kviečiamas Lietuvos universitete teisių fakultete dėstyti politines ekonomijos mokslų, o įkūrus Ekonomijos fakultetą, jis skaito ir kooperaciją. Bet ir atsidėjęs daugiau moksliniam darbui, profesorius uoliai dalyvauja Lietūkio, Pienocentro, Lino, Kooperacijos banko valdybų ir tarybų darbe.

1940 m. Universiteto senato išrenkamas Vilniaus universiteto prorektoriumi. Įsiveržus Lietuvon rytiniam kaimynui, pašalinamas iš profesūros ir prorektoriaus pareigų ir paliekamas valandiniu kooperacijos lektoriumi. 1944 m. vėl kviečiamas skaityti Ekonomijos fakultete kai kurias mokslines disciplinas, o 1946 m. skiriamas Ekonomijos Instituto prie Mokslų Akademijos vyresniuoju moksliniu bendradarbiu. Bet 1950 m. apkaltinamas vilniškėje "Tiesoje" skleidžias "buržuazinę nacionalistinę ideologiją". To pakako, kad būtų išmestas gatvėn. Einant atlydžiui, 1956 m. sugrąžinamas Akade-mijon su visomis profesoriaus teisėmis. Ir, lyg nujausdamas artėjant saulėlydį, skuba tvarkyti bene patį stambiausiąjį savo mokslinį darbą, lyg ir vainikuojantį jo viso gyvenimo kooperacines pastangas, vardu "Lietuvos ūkio istorija iki 1917 m." Keletą mėnesių prieš jo mirtį, išeivijoje ruošiantis minėti prof. P. šalčiaus 65 m. amžiaus sukaktį, vienas laikraštininkas buvo užklausęs patį profesorių, prašydamas pateikti keletą minčių apie savo nueitąjį kelią ir atliktą darbą. Štai būdingesni to atsakymo žodžiai: "Jokio pagerbimo nelaukiu ir nemėgstu. Per tą savo amželį ne mažai dirbau tai, ką laikiau savo Tėvynei būtiniausia — kooperatyvų organizavimą ir pedagoginį darbą. Savo laiku šis darbas turėjo nemažos reikšmės lietuvių žmonių gerovei ir susipratimui pakelti. Dabar į aną kooperatyvinį darbą manding neteisingai žiūrima, kaip į kapitalizmo stiprinimą. Argi ? Daug mokslinio darbo nudirbau ir sovietiniais laikais. Trumpai tariant — netinginiavau..."

Skaudu, kad taip skubiai retėja eilės nuoširdžiųjų darbuotojų, kurie nepriklausomoje Lietuvoje, jos ekonominiame gyvenime, paliko didelį antspaudą ir kurių nuveiktas darbas bus ilgai dar jaučiamas. Netekome P. Šalčiaus ten, nebesugrįš tėvynėn kitas žymus kooperatininkas V. Kvieska, priglaustas šio kontinento žemės. Besisieloją ar bent seką lietuviškosios kooperacijos judėjimą dar gali džiaugtis šiame kontinente gyvenančiu taipgi didžiai nusipelniusiu kooperatininku J. Vilkaičiu ir kt. Tam tikras kooperacinis judėjimas galimas ir išeivijos gyvenimo sąlygose, kuris stiprintų lietuvių ekonominį pajėgumą ir nepriklausomybę, bet, deja jis ne taip jau daug randa pritarėjų ir visa eilė nemažų galimybių taip ir liekasi neišnaudotos, kitu atveju nebenorimos surasti, šiuo metu, regis, jaunųjų tarpe dar vis nesutinkame asmenybių, kurios lietuviškąja kooperacija būtų tiek susidomėjusios, kiek a.a. Petras Šalčius. Tiesa ir bus ar tik ne toji, jog turėjome "kooperacijos tėvą", bet neturėsime "kooperacijos vaikų", tų, kurie sugebėtų suvokti viso to sąjūdžio reikšmę ir reikalingumą lietuviškajame gyvenime.
Al. Gimantas