100 METŲ DARVINIZMUI Spausdinti
Parašė J. Venckus, S. J.   

šiemet sueina šimtas metų darvinizmui, teisingiau pasakius, šimtas metų, kai pasirodė knyga, kuri davė pradžią darvinizmui ir kurioje Charles Darvinas išdėstė ir galutinai suformulavo savo mintis apie naujų augalų ir gyvulių rūšių atsiradimą. Ta knyga vadinasi; "The Origin of Species by Means of Natūrai Sélection: or the Préservation of Favored Races in the Struggle for Life". Apie darvinizmą šiemet daug kalbama ne tik universitetuose ir kolegijose, bet ir šiaipjau suvažiavimuose bei spaudoje. Manau, kad "Aidų" skaitytojams bus įdomu susipažinti su pačiu Darvinu ir su jo mokslu.

Kas buvo Karolis Darvinas (Charles Darwin) ? Nereikia jo sumaišyti su kitais Darvinais, ypatingai su Erazmu Darvinu, taip pat žymiu gamtininku, kuris buvo mūsų Darvino senelis. Karolis Darvinas gimė 1809 m. vasario 12 d., o mirė 1882 m. balandžio 19 d., dvejais metais anksčiau, negu jo didelis priešas Grigalius Mendelis, kuris Darvino teoriją žymiai pakeitė ir labai papildė. Jo tėvas Robertas buvo geras gydytojas Shrewsburyje (Anglijoje). Vieną ypatybę Darvinas turėjo, kad jam niekados — nė jaunam nė senam — netrūko pinigų: jauną aprūpino tėvas, o vėliau — jo turtinga žmona. Jaunas būdamas neturėdamas vargo, nenorėjo mokytis, iioičjo lengvai gyventi. Mokslus ėjo vietoje: vienus metus unitarijonų bažnyčios mokykloje (jo motina buvo unitarijonė), o paskui septynerius metus dr. Butlerio mokykloje. Nei šitos, nei kitų mokyklų Darvinas nemėgo. Tada daug reikėdavo mokytis graikų ir lotynų kalbų, skaityti graikiškai ir lotyniškai parašytas knygas, o Darvinas sakosi savo biografijoje, kad kalboms neturėjęs absoliutiškai nė jokių gabumų. Tada mokykloje gamtos mokslų nedėstė, arba užtekdavo žinoti, ką Aristotelis ir Plinijus paraše, o Darvinui labai rūpėjo rinkti akmeniukus, sliekus, šliužų geldutes, augalus   ir   panašiai.   Vieną   kartą   vaikai bėgiojo po lankas ir po miškelius, kur drugeliai plasnojo ir vabzdžiai ropliojo. Į viena rankutę pagavo vieną vabzdį, į antrą rankutę — kitą. Bet štai dar gražesnis drugelis. Kaip jį paliksi ? Ką daryti ? Su rankute įkišo vabzdį į burną, kad turėtų laisvą rankutę drugeliui. Bet kada vabzdys burnoje paleido labai kartų skystimą, berniukui pasidarė burnytėje labai negardu, tuojau išspjovė jį. Berniukas su savo vyresniu broliuku buvo įsitaisęs tėvo sode laboratoriją, kur darydavo visokius  eksperimentus.

Pabaigęs vietos mokyklą berniukas 1825 m. nuvažiavo į Edinburgho universitetą studijuoti medicinos, nes tėvas taip norėjo. Darvinui iš medicinos nieko neišėjo, — nieko nedirbo, eidavo į pamarius, pas žvejus, gaudavo iš jų visokių žuvelių, vėžių, krabų, šliužų ir geldučių. Juokdavos iš savo profesorių. Vėliau pats Darvinas labai apgailestavo nepasinaudojęs daugiau iš medicinos mokslų, kad būtų bent išmokęs disekcijas atlikti prie lavonų, arba piešti, nes vėliau daug kartų norėjo gyvulius skrosti, matytus dalykus piešti. Tėvas su liūdesiu įsitikino, kad sūnui neapsimoka tęsti medicinos mokslų. Po dviejų metų jį paėmė iš Edinburgho ir išsiuntė į Cambridge'ą studijuoti anglikonų teologijos, kad taptų pastorium, ar ministeriu anglikonų bažnyčioje. Iš tiesų Darvinas tuos mokslus baigė ir po trejų metų gavo meno bakalauro titulą. Kaip paprastai, Darvinas ir čia nedarė, ką turėjo daryti: nesirūpino savo pasirinktu dvasiniu luomu. Bet eidavo į visokias paskaitas kur atrasdavo kokį įdomesnį profesorių. Darvinui geriau patiko Sedgwicko paskaitos iš geologijos, ir prof. Henslow, su kuriuo jis buvo labai susidraugavęs ir kurį buvo labai pamilęs.

Nors Darvinas nė jokių gamtos mokslų nebuvo ėjęs tvarkingai, bet vistik profesoriui Henslowui tas jaunas teologijos studentas patiko. Kada anglų laivynas ruošė kelionę aplink pasaulį ir paprašė universiteto, kad duotų kokį gamtininką, pradžioje Henslow pats manė kaip gamtininkas toje kelionėje aplink pasaulį dalyvauti. Kai pasakė savo žmonai tą sumanymą, ta pradėjo labai verkti, taip kad jis ir atsisakė nuo tos ekspedicijos, pasiūlydamas Darviną. Taip šiandieną tikrai galime sakyti, kad dėl vienos moters ašarų turime Darvino teoriją.

Dabar Darvinui reikėjo gauti sutikimą iš savo tėvo, kuris labai priešinosi manydamas, kad dvasiškiui, pastoriui, nepritinka kokių akmenėlių ar gyvulėlių rinkimas. Be to, jam atrodė, jeigu šitas pasiūlymas jau taip būtų geras, tai tikrai tiek daug savanorių būtų atsiradę, kad niekas nebūtų apie Darviną pagalvojęs. O Darvinas dar toks jaunas —vos 22 metų amžiaus. Pagaliau tėvas bijojo ir dėl savo sūnaus dvasinio pašaukimo. Baimė pasiteisino: sūnus prarado ne tik tą pašaukimą, bet ir tikėjimą. Pagaliau tokios kelionės anais laikais buvo pavojingos. Bet visi taip pradėjo tėvą prašyti — pats sūnus, giminės, — kad jis nusileido ir sutiko. Jaunam Darvinui tai buvo džiaugsmo dienos. Darvinas neturėjo jokio mokslinio pasiruošimo. Jis pats sakosi, kad tą vasarą dirbęs "kaip tigras", klausydamas paskaitų, skaitydamas knygas, atlikdamas geologines ekskursijas. Tas pasiruošimas buvo nepaprastai svarbus ir reikšmingas — kitaip jo kelionė nebūtų turėjusi jokios reikšmės. Ir tai jis prisipažįsta, kad jo kolekcija, surinkta kelionėje, buvusi labai netobula: jis rinko viską, kas tik į jo rankas pateko, neturėdamas nuovokos, kokios svarbos tie rinkiniai turi, nes jo paruošimas zoologijoje buvo labai  netobulas.

Visi jau pradėjo rinktis į Ply-mouthą, iš kur laivas vardu "Beagle" turėjo išplaukti 1831 m. rugpjūčio mėnesį. Bet visoki trūkumai laive ir žmonėse kelionę nutęsė, štai ir Kalėdos jau atėjo. Buvo nutarta išplaukti gruodžio 23 dieną. Bet jūreiviai per šventes buvo taip nusigėrę, kad gruodžio 26 reikėjo pašvęsti bausmėms. Tad "Beagle" išplaukė gruodžio 27 d.
Laivas pasuke į Brazilijos pusę, —    Bahia arba San Salvadorą, Rio de Janeiro, Montevideo, paskui pateko į Ramųjį Vandenyną ir plaukė Čilės pakraščiais, sustodamas salose. Paskui nuvyko į Galapagos salas. Galapago yra ispaniškas žodis ir reiškia želvę, nes iš tiesų jų tose salose yra daug ir nepaprastai didelių.   Tos   salos   yra   1100   km.   į vakarus nuo Ekvadoro valstybes, vu!kaniškos kilmės ir nepaprastai įdomios savo gyvūnija ir augalija. Darvinui pasirodė, kad Dievas negalėjo nuo pat pasaulio pradžios sutverti atskirai salelei skirtingą rūšį, kad naujos gyvulių ir augalų rūšys atsirado milijonams metų bėgant. Jis, nors ir anglikonų Bažnyčios pastorius ir teologas vistik pamanė, kad evoliucija yra nesuderinama su Šv. Rašto pasaulio sutvėrimo istorija, todėl jis nuo šv. Rašto ir nuo krikščionybės atsisakė. Savo autobiografijoje jis atvirai pasisako prieš tikėjimą. Jis tarė ten šituos žodžius: "I gradually came to disbelieve in Christianity as a divine revelation". Jis taip pat sako; "I can indeed hardly see how anyone ought to wish Christianity to be true". Jam nepatiko Kristaus žodžiai, kad kurie netiki, bus atmesti. Kas tuo galįs tikėti ? "Tokiu būdu nebūsią išganyti mano tėvas, mano brolis ir beveik visi mano geriausi draugai". Ir meta krikščionybei labai skaudžius žodžius: "And this is a damnable doctrine". Be jokios abejonės, Darvinas žymiai prisidėjo prie mūsų universitetų, gydytojų, gamtininkų subedievinimo. Jau buvo tokia mada, kad tas, kuris nori būti tikras mokslininkas, gamtininkas, gydytojas, fizikas, nuo krikščionybės atsisakydavo, ir visas tas procesas eidavo mokslo priedanga.

Be to, darvinizmas pasidarė integraline dialektinio komunistų materializmo dalimi. Marksas ir Engelsas atmetė vadinamąjį "vulgarinį materializmą", kurį išpažino graikų filosofai, kaip Demokritas ir Epikūras, ir Romos poetas Lukrecijus. Jų medžiaga neturėjo kitokio judėjimo, tik atomus. Tas pats materializmas buvo propaguojamas Prancūzijoje aštuonioliktajame šimtmetyje: pvz. La Mettrie, Diderot, Helvetius ir Hol-bach. Vokiečių materializmas atrado savo atstovą Feuerbache. Leninas buvo giliai įsitikinęs, kad komunistų partija turi turėti savo filosofiją. Leninas su Plechanovu įnešė ' Markso ir Engelso dialektinį materializmą rusų nihilistų elementus, kaip antai Pisarevo, Čeniševskio, Do-broliubovo, Nečajevo ir Tkačevo. Kaip Hėgelis pripažino idėjų pasaulyje tezę, antitezę ir sintezę, taip lygiai toks pat procesas vyksta ir gamtos biologiniame gyvenime. Gamta savyje turi visas jėgas, kad galėtų vykti evoliucija, joje glūdi visi gamtos dėsniai. Svarbiausias gamtos evoliucijos faktorius yra Darvino gamtos atranka (Natural Selection). Ta atranka iššaukia naujų rūšių susidarymą ir gyvulių ir augalų pasaulyje. Pradžioje Darvinas latai priešinas: ir nenorėjo matyti kitų jėg.i naujoms rūšims susidaryti, tik natūralinę selekciją, bet gyvenimo gals, kitų gamtininkų spiriamas, pripažino, kad ir kitos jėgos gali naujų rūšių (species) sukurti. Viena iš jų yra Lamarcko pažiūra kad naujos organų funkcijos, tų organų naudojimas ir nenaudojimas gali naujas gyvulių ir augalų rūšis sukurti. Taip pat Darvinas pripažino, kad gamtos aplinkuma (drėgmė, temperatūra, vanduo — jūrų ir upių) adapcijos keliu gali naujas rūšis sukurti w tokiu būdu gamtos evoliucijai padėti. Naujos įsigytos ypatybės neturėtų reikšmės evoliucijoje, jeigu tėvai jų negalėtų perduoti vaikams. Tėvai kitaip negali perduoti savo ypatybių, kaip tik generacijos keliu. Darvinas manė, kad kiekviena kūno dalis (soma — kūnas), kiekvienas organas siunčia kokias dalytes į lyties pradus, kuriais paskui tos įsigytos ypatybės pereis į padermę, į vaikus. Ta teorija vadinasi pangenese ir stengiasi išaiškinti ir pripažįsta, kad tėvų įsigytos ypatybės pereina į vaikus. Mes, kurie pripažįstame Men-delio dėsnius (chromosomus, genus, tuos paveldėjimo faktorius), nepriimame pangenesės. Tėvai negali perduoti įsigytų ypatybių vaikams, o tik tas ypatybes, kurios yra genuose. Naujų rūšių atsiradimas pagal Mendelį neina naujų varijantų natūraline atranka, bet mutacijos keliu, t. y. naujų genų įvedimu be-kryžiuojant tėvus.

Kas neseka gamtos mokslų eigos, gal neskirs didelės svarbos čia išdėstytoms mintims, bet tikrumoje dėl tų skirtumų kilo didelis pasidalinimas tarp komunistinių kraštų gamtos mokslo ir tarp demokratinių kraštų. Kremlius išvadino ir išpra-vardžiavo Vakarų genetiką kapitalistų, buržujų, fašistų, idealistų (vadinas, ne materialistų), metafizikų mokslu, o savo darviniškąjį mičuri-nizmą (Mičurinas — naujų laikų komunistų gamtininkas) ir Lysenko (dar tebegyvenąs Rusijos gamtininkas) — komunistų mokslu ir mokslininku. Rusai turėjo labai žymių Mendelio genetikos mokslininkų, kaip N. I. Vavilovą ir kt., bet jie visi išnyko, dingo, kaip paprastai pas komunistus dingsta tie, kurie jiems nepatinka. Vakarų mokslininkai savęs klausia, kodėl Mendelio genetika iki 1930 m. buvo rusams gera, o po to pasidarė nebegera, kodėl komunistų partija atėmė mokslininkams tyrinėjimo laisvę, kodėl suskaldė mokslą kuris buvo belikęs  vienintelis   ryšys,   jungęs   žmoniją: juk gamta ir gamtos faktai yra tie patys visur — ir Rytuose ir Vakaruose. Rusų gamtininkai pradėjo skelbti nepaprastus išradimus: jie, girdi, pavertę kviečius į rugius, tik keisdami išorines sąlygas, neatsižvelgiant į Mendelio hibridizacjos dėsnus ir pan. Kaip tai išaiškint? Pirma, gal Stalinas ir dabar Chruščiovas perdaug pasitikėjo Mičurinu ir Lysenko. Antra, jie visus gamtos reiškinius aiškina dialektinio materializmo šviesoje. Dialektinis materializmas priklauso prie komunistinės ortodoksijos: tai dogma, kurios niekas negali paliesti ir diskutuoti. Trečia, mendelizmas su savo chro-rnosomais, genais — tais paveldėjimo faktoriais — yra ne žmonių galioje o laisvoje valioje. Jeigu paveldėjai iš tėvų talentus, gabumus ir sveiką protą, tai turėsi tas dovanas, o jeigu ns — jų pats nesukursi. Todėl komunistams mendelizmas atrodo kaip kokia predestinacija, žmogus pasidaro bejėgis, jis negali savo likimo laisvai pagal savo norus kurti. O Mičurino darvinizmas moko, kad augalų, gyvulių ir pačių žmonių likimas, ateitis priklauso nuo gerų aplinkybių, nuo išorinių veiksnių: nuo maisto nuo temperatūros, drėgmės, nuo vitaminų, hormonų, nuo komunistinio auk-ėjimo.

Dabar dar grįžkime prie paties Darvino. Jis prisipažįsta, kad kelionė aplink pasaulį nulėmė visą jo gyvenimą. "Beagle" buvo jo universitetas. Kelionė tęsėsi penkerius metus.

Sugrįžęs Darvinas sutvarkė savo kelionės raštus, atsiminimus. Suskirstė savo augalų, gyvulių kolekciją. 1839 metais vedė savo giminaitę Emmą Wedgwood, kuri labai Darviną globojo, mylėjo, žiūrėjo. O jam tokia globa buvo labai reikalinga. Darvinas keliaudamas aplink pasaulį, labai sirgo jūros liga, ir mn to laiko jau niekados nebeatgavo sveikatos. Ir šiandieną gydytojai nežino, kokia liga jis sirgo: manoma., kad jo liga buvo ant nervinio pagrindo, dažniausiai aiškinama psichoanalitiškai.

1842 m. jis įsigijo vilą Downe, netoli nuo Londono, kur pragyveno 40 metų, visų globojamas, gerbiamas, mylimas ir augštinamas. Vedė nepaprastai tvarkingą gyvenimą, vakare 10 vai. atsiguldavęs, o rytmetį 5 vai. keldavęs. Daug studijavo, daug eksperimentų darė savo parke, savo sode ir darže. Daug knygų prirašė. Vengė visokių iškilmių, didelių suėjimų, pasitenkindamas vien savųjų draugyste ir meile. Tokiu būdu ir su savo menka sveikata galėjo ilgai gyventi ir daug dirbti. Kiti mano, kad kaip tik dėl ligos tiek daug nudirbo, nes dėl jos išvengė suseklėjimo, pasaulio tuštybės, o niekur neidamas, negaišino laiko ir daug galėjo dirbti. Visi pažymi jo kuklumą ir priskiria jam "intellectual dignity" ir "perfect gentleman". Tai ir buvusi jo religija. Mirė sulaukęs 73 metų. Į laidotuves suvažiavo mokslininkai iš įvairių kraštų. Kadangi Darvinas gyveno taip užsidaręs, tai pasaulis nebuvo turėjęs progos jo pagerbti gyvo. Dabar bent mirusį norėjo iš-augštinti. Nors Darvinas krikščionybės nemėgo, bet vistik protestantų bažnyčia suteikė labai krikščioniškas laidotuves, priėmė į Westminster Abbey ir paguldė netoli nuo Newto-no kapo.

Darvinizmo   Įvertinimas
Pats Darvinas žinojo, kad nevi-sos tos evoliucijos mintys priklauso jam vienam. Jau graikų filosofai žinojo, kad gyviai keičiasi. Jie taip toli ėjo, jog manė, kad iš negyvos gamtos gali pasidaryti gyvi padarai, — tai jie vadino generatio spontanea. Vėliau šv. Augustinas ir šv. Tomas Akvinietis manė, kad iš negyvos pūvančios mėsos pasidaro kirmėlės. Tik Pasteuras galutinai savo eksperimentais įrodė, kad gamtoje nėra gyvių, — nei kirmėlaičių, nei vabzdžių, pagaliau nei bakterijų, — kurie prasidėtų iš negyvos medžiagos. Paskui Virchovas apibendrino tais posakiais; Omne ovum ex ovo, arba omnis cellula ex cel-lula, kiekvienas gyvis gali kilti tik iš gyvio. Darvino svarba yra ta, kad jis iškėlė tą genetišką procesą, t. y. kad visi augalai ir gyvuliai, pagaliau ir pats žmogus turi ryšių su visais tais gyviais ir augalais, kurie gyveno milijonus milijonų metų prieš mus. Pirmiau pasaulis buvo statiškas, o Darvinas padarė pasaulį, gamtą dinamišką, jis įveda į pasaulį, į visatą genetišką procesą, t. y. gimimo keliu eina iš generacijos į generacijas per milijonus milijonų metų universalinis procesas, visose gyvybės srityse, kuriam turi pasiduoti ir negyvoji gamta, tarnaudama gyvajai, dar kitais žodžiais tariant gamtai  dave  istoriją.

Darvinas visas mokslo šakas padarė nepaprastai vaisingas ir visas tas šakas surišo tarp savęs. Ne tas Darvine ypatingai svarbu, kad jis gamtos kolekcijas turėjo, kad kai kurias rūšis aprašė, bet jo svarba yra tame, kad jis davė mokslininkams naują mąstymo būdą, visiškai naują  metodą. Jis  išmokė,kaip  reikia žiūrėti į gamtą. Kaip tik su jo metodu per šitą paskutinį šimtmetį daugiau padaryta išradimų, negu prieš jį tūkstančiais metų. Kaip tik Darvino dėka žmonija pamilo gamtą, ją pradėjo su meile studijuoti, todėl gamtoje atrado žmogus daug slėpinių, daug gilių dalykų, taip kad šiandieną paprasti piliečiai nebegali pasivyti, ką tie mokslo didvyriai savo atominėse laboratorijose mato ir žino. Prieš Darviną gamta buvo kaip koks sandėlis, kuriame daugiau ar mažiau gali būti daiktų: ar vienas gyvulėlis bus daugiau ar mažiau, nesvarbu. Dabar to nebėra, šiandieną mums kiekvienas naujas vabzdelis, ar paukštelis, ar žuvytė, ar koki šliužo geldutė, iš žemės gilumos iškasta, yra didelis turtas: mes tuojau savęs klausiame, kur jį įjungti ir ką jis mums gali pasakyti.

Per   Darviną   ne   tik   gamtos mokslai praturtėjo, bet ir kitos žmogaus žinojimo šakos, kaip antai: filosofija, teisė, teologija ir šventas Raštas. Ir filosofams ir teologams ir šv. Rašto žinovams Darvinas daug davė  darbo  ir galvosūkio.

Todėl teisingai galima pasakyti, kad praeitasis šimtmetis gamtos moksluose buvo Darvino šimtmetis, dar pilniau pasakius, buvo Darvino-Wallace šimtmetis, nes Alfredas Rus-sel Wallace (1825-1913) su savo knyga "On the Tendency of Varieties to Depart Infinitely from the Original Type" (1858) ir savo patarimais paragino Darviną parašyti tą garsią knygą: Origin of Species, kuri  išėjo   1859  m.  lapkričio  mėnesį.

Darvinas buvo didelis žmogus ir, kaip prieš mokslininką, visas kultūringas pasaulis lenkia prieš jį savo galvą.
J. Venckus, S. J.