TIKĖJIMAS PRIEŠAIS NEVILTĮ Spausdinti
Parašė JUOZAS GIRNIUS   

PORA MINČIŲ, "TREMTINIŲ" OPTIMIZMUI IŠVIRTUS "EMIGRANTU" PESIMIZMU

"Jei žmogus giriasi, žeminu jį; jei jis žeminasi, giriu jį; ir visada tol jam prieštarauju, kol jis supranta esąs nesuprantamas monstras". Šiuo paradoksiniu sakiniu prancūzų mąstytojas Blaise Pascal išsakė žmogiškosios būties įtampą tarp galimos didybės ir visada gresiančios menkystės. Yra žmoguje, kuo galima didžiuotis. Lygiai visada yra, ko tenka žmoguje gėdytis. Yra pagrindo optimizmui, kada kreipi žvilgį į žmogaus idealistinius nusiteikimus. Lygiai visada yra pagrindo pesimizmui, matant, kaip giliai žmoguje keroja brutalus egoizmas. To paties Pascalio žodžiais, žmogus nėra nei angelas, nei gyvulys, o prieštaravimų pilna būtybė ("nesuprantamas monstras"). Pavojinga žmogui užsimiršti nesant angelu, nes tai lygu savo galimą didybę pakeisti tuščia puikybe. Tai, kuo žmogus yra didelis, nėra jam savaime duota, o privalo būti jo paties iškovota. Dar pavojingiau užsimiršti nesant gyvuliu, nes tai lygu apskritai savyje palaidoti žmogiškąsias aspiracijas. Todėl visada tenka žmogui prieštarauti — sklaidyti jo iliuzijas, kai jis be pagrindo save jomis augština, ir blaškyti jo neviltį, kai jis nori savo nusikalstamą susmukimą  neteisėtai  ginti  "neišvengiamybe".

Manau, kad tai, ką Pascalis nurodė žmogui, lygiai galioja ne tik individualiai, bet ir kolektyviai. Ne tik atskiram asmeniui, bet ir kolektyvui tinka prancūzų mąstytojo perspėjimas visada "prieštarauti" — ir tada, kai užsi-liūliuojama didybės iliuzijoj, ir tada, kai vergiškai kapituliuojama menkystei. Šis perspėjimas galioja ir mums, kurie, palikę Lietuvą bebėgdami nuo bolševikinės okupacijos, iš pradžių save augštinome "tremtiniais", o dabar imame visko išsižadėti neišvengiamo "emigrantų" likimo vardan. Ilgą laiką, beveik ligi pačių paskutinių metų, vyravo oficialus optimizmas, didele dalimi rėmęsis baime blaiviai vertinti tikrovę ir save pačius. Tremtinio žodis "savaime suprantamai" buvo imamas nesugun-domo patrioto ir nepalaužiamo kovotojo sinonimu. Visų savimeilę glostė ši tremtinio aureolė (kam nepatinka būti augštinamam?!), ir nė mintyje nebuvo prileidžiama, kad nepalaužiamieji patriotai susigundytų išduoti savo pažadus, prisiimtus tremtinio vardu. Visomis progomis buvo deklamuojami kilniausi jausmai, naiviai tikint, kad šios deklamacijos liudija visų kilnumą. Reikėjo kelti balsą prieš tokį optimizmą, kuris tikrovę dengė žodine egzaltacija ir, pamiršęs kasdienines pareigas, svaigino šventiniu patosu. Teko perspėti, kad nėra ko svaigintis iliuzijomis: privalu tikrovę blaiviai vertinti. Teko nurodyti, kad, užuot šventus iš anksto pergalę, reikia rengtis kietai ir ilgai ko-
 
VYTAUTAS   IGNAS ŠV. VERONIKA
 
vai ligi beviltiškumo sunkiose sąlygose. Šiandien tie visi perspėjimai prieš optimistines iliuzijas nebėra reikalingi. Tautinius tremtinio idealus pakeitė emigranto asmeninis rūpestis galimai greičiau ir sėkmingiau iš "įnamio" pasidaryti "šeimininku". Taip būdingai vienos patriotinės ir idealistinės organizacijos susirinkime buvo išsakyti naujieji mūsų nusiteikimai. "Tremtiniai" virto "emigrantais", ir anksčiau viešpatavusį raminimąsi, kad "viskas tvarkoj, dar nėra ko rūpintis", pakeitė kito pobūdžio nurimimas: "nieko nebepadarysime, nebėra ko rūpintis". Nutautimas neišvengiamas — jis užgriūva mus kaip lavina! Bergždžios pastangos jam priešintis! Prieš vėją nepapūsi, upės nesulaikysi! Visi tokie šūkiai liudija, kad ne tik optmistinės iliuzijos išsisklaidė, kad drauge su jomis išblėso ir pats tikėjimas savo anksčiau skelbtais idealais. Tai radikalus ankstesnio optimizmo išvirtimas beviltišku pesimizmu. Bet taip į šį posūkį žiūrime tik tie, kurie dar nesiryžtame "atsiversti" į "emigrantus". Patys "emigrantai" anaiptol nesijaučia pesimizmo nusiaubti. Priešingai, jie viltingai tikisi netrukus įsiviešpatauti tikrais "šeimininkais". Dėl to mūsų padėtis darosi vis labiau desperatiška, kad vis labiau auga skaičius tų, kurie nebemato jos beviltiškumo ir laiko ją normalia, neišvengiama ir pateisinama. Optimistinį aklumą pakeitė pesimistinis žlibumas ir defetistinis abejingumas. Nebeaktualu perspėti prieš optimistines iliuzijas: nors jos ir tebesklinda iš oficialiųjų tribūnų, niekas nebesileidžia joms save suvedžioti. Atėjo laikas pakeisti "prieštaravimo" kryptį — kelti balsą nebe prieš iliuzinį optimizmą, o prieš dejetistinį pesimizmą. Kada visas pastangas iš anksto stingdo neviltis, reikia žadinti viltį. Kada į visus smelkiasi abejingumas, reikia jam pasipriešinti tikėjimu. Pakankamai "įsijautėme" į tikrovę, bet nebejaučiame savo pareigų ir nebetikime savimi ir tais idealais, kuriuos simbolizavo tremtinio žodis. Nėra prasmės iš naujo leistis į optimistines iliuzijas, bet reikia nekapituliuoti defetistiniam konformizmui, kuris brutalų egoizmą ciniškai dangsto "neišvengiamybe". Laikas reikalauja tikrojo optimizmo, besiremiančio ne glostančiomis iliuzijomis, o tikėjimu, kad tai, kas yra mums brangu kaip pati mūsų gyvenimo prasmė, gali būti išsaugota bet kokiose sąlygose. Nesunkiai galima žmones sunaikinti, bet neįmanoma žmonėse sunaikinti to, kas jiems iš tiesų brangu. Reikia dabar optimizmo, kuris būtų ne aklumas tikrovei, o tikėjimas, gaivinąs viltimi pačioj juodžiausioj tikrovėj.

Šiuo savo pasisakymu dar kartą grįžtu prie tos pačios temos, kurią jau esu lietęs šiame žurnale pora kartų. Pirmą kartą pasisakiau straipsniu "Tautinės moralės pagrindų bejieškant", 1950 m. 2 nr. Tas straipsnis buvo išaugęs iš paskaitos, skaitytos 1949 m. rudenį JAV ateitininkų sąjungos suvažiavime. Jis atspindėjo tuos rūpesčius, kurie kilo prieš akis iš pirmųjų dienų atvykus į naują kraštą. Antrą kartą pasisakiau straipsniu "Žvilgis į save pačius po 10 metų", 1954 m. 6 nr. Tai buvo dešimtmečio sukaktis nuo Lietuvos palikimo ir drauge penkmečio sukaktis nuo emigracinio išsisklaidymo iš DP stovyklų. Permečiau akimis dabar šiuos straipsnius, nuo pirmojo straipsnio praslinkus 10 m. ir nuo antrojo straipsnio 5 m. Trumpas laiko tarpsnis, bet kiek jau pakitęs mūsų dvasinis klimatas!

- Vokietijos ir kitų kraštų DP stovyklose gyvenę draugėj uždaru gyvenimu, vykome į naujus kraštus naiviai įsitikinę, kad lygiai ir juose bus lengva likti tokiais pat "tremtiniais" kaip anksčiau. Atrodė, kad pakanka rūpintis tik Lietuva, o savo pačių tautiškumu nėra ko sielotis. Buvo tikima pakankant laukti palankaus momento Lietuvai išsilaisvinti, o tuo tarpu ra-gintasi budėti ir vis pasauliui priminti Lietuvos reikalą. Neneigiant to viso, teko perspėti, kad toks vienašališkas politinis rūpestis "savo pagrinde tautiniu atžvilgiu yra savižudiškai pavojingas, nes jis (. . .) tik užslepia tikrovę nuo mūsų akių ir tik nukreipia mus nuo tikrų pareigų". Tai buvo perspėjimas, besirūpinant politine akcija, nepamiršti ir sau patiems iškilsiančios nutautimo grėsmės. "Nekils nutautėjimo pavojus tik kažkada vėliau, nes iš tiesų jis yra iškilęs iš pat pradžios. Ir įteiginėti save nutautėjimo pavojaus naujiesiems tremtiniams neaktualybe yra lygu iš anksto migdyti mūsų tautinį budrumą". Priešais naivų pasitikėjimą, jog tremtinius nuo nutautimo grėsmės saugos gausus jų tarpe inteligentinių pajėgų skaičius, reikėjo nurodyti: "inteligentijos santykis su tautiniu atsparumu kaip tik yra dviprasmiškas". Jei iš vienos pusės inteligentas savo gilesne tautine sąmone gali parodyti daugiau tautinio atsparumo, tai iš antros pusės jis gali dar greičiau tautiškai palūžti, lengviau prisitaikydamas prie naujos aplinkos. Priešais savęs liūliavimą iliuzijomis teigiau: "ne iliuzinis optimizmas tinka mūsų tautinės moralės pagrindu, o tik tasai idealizmas, kurio negali išblėsinti nė pati juodžiausia tikrovė". Iliuzinį optimizmą laikiau keliu į tokį pat pesimizmą: "išsisklaidžius 'viskas greit susitvarkys'  iliuzijai, neliks nieko kito, kaip nuosekliai baigti priešinga iliuzija 'viskas yra žuvę'."

Šios mintys neatrodo neteisingos buvusios. Šiandien, po 10 metų, jos skamba kaip gyvenimo nelemtai patvirtintos savaime supranta-mybės. Bet savo metu, nerūpestingai besiliū-liuojant optimistinėse iliuzijose, jos buvo aktualios. Tačiau tuo metu jos buvo sutiktos kaip "per ankstyvas rūpestis", kaip bereikalingas viešosios darnos drumstimas. Aiškiai jutau ana savo paskaita nuvylęs minėtosios organizacijos vadovybę, laukusią ne kritiško žvilgio, o įprastinio "entuziazmo". Vėliau paskelbtą straipsnį taip pat sutiko ir "viešoji nuomonė": nereikia visuomenės moralės demoralizuoti "pesimizmu"! Jei tik kur pasigirsdavo spaudoj ne oficialiojo entuziazmo, o rūpesčio balsas, tuojau pat buvo šokama jį nutildyti. Ypačiai man įstrigo atmintin iš ano meto vieno tituluoto entuziasto rūstus sudraudimas tų, kurie stokojome paklusnumo generalinei optimizmo linijai. Nesenai teko rūpintis šio vyro (universiteto dėstytojo, daktaro, laikraštininko ir veikėjo) biografija Lietuvių Enciklopedijai. Neradęs jo adreso prenumeratorių kartotekoj, turėjau j ieškoti kitais keliais. Kreipiausi į tą dienraštį, kuriame tas vyras savo laiku rašė. Gavau atsakymą, kad nė dienraštis nebežino to nesugundomo patrioto, nes jau dveji metai nepalaužiamasai kovotojas atsisakė prenumeratos. Kitais keliais susirinkau informaciją: tas vyras yra sveikas ir darbą turi, tik niekur lietuviuose nebepasirodo. Nebebuvo reikalo gauti adresą: pakako enciklopedijai tų žinių, kurios apie tą veikėją buvo spaudoj paskelbtos dar tuo metu, kai jis viešai piktinosi dėl tremtinių įžeidimo svarstant tautinio atsparumo klausimą. Ne vienas ir ne dešimt panašiai per šiuos metus "išsitrėmė" apskritai iš mūsų tarpo. Tai nauji "tremtiniai", užsisklendę geležine siena nuo visko lietuviško, kad niekas nebedrumstų jų sąžinės.

Po 5 metų rašant antrą straipsnį, nebeteko kalbėti apie nutautimo grėsmę kaip galimybę. Jau buvo akivaizdžiai matyti, kaip nutau-timas ima šaknytis, gyvenimui besiskiriant nuo kalbų, rutiniškai kartojamų, bet jau mažai betikimų. Vietoj iliuzinio optimizmo teko kreiptis jau prieš oportunizmą. Reikėjo konstatuoti, kad jau prasideda dvasių išsiskyrimas, iškilus lietuviško idealizmo ir egoistiško oportunizmo konfliktui. Kas iš tiesų buvo patriotas, tas liko sau ištikimas ir naujose sąlygose. Šių žmonių idealizmu remiasi visa lietuviškoji veikla (lituanistinės mokyklos, organizacijos, chorai ir kiti sambūriai etc). Kas gi iš tiesų buvo oportunistas, tas iš pat pradžių parodė savo veidą ir, nieko nelaukdamas, išsijungė iš lietuviškosios bendruomenės. Visose profesijose ir visose partijose atsirado žmonių, kurių patriotizmas pasirodė buvęs tik nusivelkamas apsiaustas, o ne jų pačių dvasios substancija. Bet dauguma lieka lauku, kuriame grumiasi idealizmas su oportunizmu. Tai visi tie, kurie nenori lietuvybės išsižadėti, bet taip pat nenori ir jai "perdaug" aukotis. Visi tie, kurie ateina į Vasario 16 minėjimą ar kitus parengimus, bet patys kratosi bet kokio darbo. Visi tie tėvai, kurie dar siunčia savo vaikus į lituanistinę mokyklą, bet "nepajėgia" rasti poros dolerių vaikui lietuviškai knygai nupirkti ar "nebepajėgia" vaikus prižiūrėti, kad namuose tėvų kalbos nepakeistų svetima. Visi tie, kurie dar skaito kurį nors lietuvišką laikraštį, bet jau nebeįstengiama prabanga laiko kultūros žurnalą ar knygą. Tokia yra daugumos "pilkoji kasdienybė", kuri nesiima lietuvybės tiesiog išsižadėti, bet darosi vis labiau nejautri lietuviškajai sąžinei ir tuo pačiu vis labiau abejinga pačiai lietuvybei. Daug šioj kasdienybėj apkiau-timo, bet dar daugiau atžaraus šykštumo. Daug to, dėl ko tenka rausti, bet vis dėlto dar nedaug tokių, kurie apskritai nebejaustų gėdos. Taip padėčiai atrodant, prieš 5 metus aną straipsnį šiaip baigiau: "Dauguma, nors patys taip pat apkiausdami bei sušykštėdami ligi gėdos, dar slepiasi atvirai tokiais pasirodyti. Daug kam geram tokia gėda sužadina. Ir jei reiktų atsakyti, ko šiandien labiausiai reikia, atsakyčiau: gėdos!".

3
O kaip dabar, praslinkus antram penkmečiui naujosiose tėvynėse? Išoriškai vaizdas nedaug pasikeitęs, maždaug toks pat. Kurie dirbo lietuviškąjį darbą, tie tęsia jį ir toliau, nenuleisdami rankų prieš masės abejingumą. Tik amžius ima lenkti pečius ir mirtis retinti eiles, kurių (deja!) jaunos pajėgos beveik ne-bepapildo. Iš antros pusės žymiau gal nepagausėjo eilės ir tų aiškių oportunistų, kurie visiškai "išsitrėmė" iš lietuviškosios bendruomenės. Dauguma lieka ir toliau "viduryje", nelinkėdami blogo, bet nepaslinkdami nė geram. Tačiau palengva šio "vidurio" lietuviškasis atsparumas vis labiau mažėja. Nebėra galima šiandien, kaip prieš 5 metus, sakyti, kad labiausiai reikia gėdos. Nebepakanka apeliuoti į gėdą. Gėdos jausmas didele dalimi yra socialinis, susijęs su "visų" pasmerkimo baime. Kai betgi "visi" ima jau viešai rodytis abejingi, galima mažiau bepaisyti ir pačios gėdos. Nebepakanka gėdos, reikia tikėjimo.

Jei anksčiau idealizmas stovėjo tik prieš oportunizmą, tai dabar vis labiau oportunizmas susilaukia sau galingo talkininko — de-fetizmo. "Vistiek nieko neišeis, vistiek vilties nėra, vistiek visa pasmerkta sužlugti!". Toks žvilgis į lietuviškąsias pastangas sutinkamas ne tik abejingajame "vidury" (daugumoj). Jis ima skverbtis ir į pačius tuos, kurie yra nestokoję idealizmo. Labiausiai buvau parblokštas, kai tokį defetistinį nusiteikimą sutikau ir tuose, kurie stovi pačiuose priešakiniuose lietuviškosios kovos postuose. Tai iš tiesų beviltiška, nes nieko nėra beviltiškesnio, kaip apskritai prarasti viltį. Kas apskritai netenka vilties, tas nebegali teikti prasmės nė kovai.

Padėtis yra iš tiesų beviltiška, žiūrint į "visus" ir pašaliniu žvilgiu. Turime organizacijų pakankamai, galimas dalykas, net perdaug. Betgi visos jos daugiau vegetuoja negu veikia, savo uždavinių beveik neatlikdamos. Tik paradiniai suvažiavimai pridengia faktinę padėtį. O tos faktinės padėties liudininku esu pats dažnai buvęs: iš kelių šimtų narių į metinį susirinkimą ateina vos keliolika, visi išsistato kandidatais į valdybą, kiekvienas savo kandidatūrą atsiima, susirinkimas virsta chaotišku sumišimu, ir tik galų gale pusiau prievarta sudaroma valdyba. Gyvybingose organizacijose vyksta varžybos dėl vadovybės. Mūsų organizacijose kiekvienas visu nuoširdumu varžosi išvengti bet kokių pareigų. Prisiimamos pareigos tik iš būtinybės, neberadus išeities. Visi tai matome Lietuvių Bendruomenės apylinkėse, nes čia niekam nerūpi ką nors slėpti. Bet panašiai yra ir kitose ("savose") organizacijose, tik jose būtų laikoma nusikaltimu tai "viešumon išnešti". Lietuvišką veiklą vis labiau pakeičia paprasta "sočiai activity" — šeiminiai pobūviai, įvairiomis progomis ir be jokių progų, sutraukiant ne tik šeimos bičiulius, bet ir beveik nepažįstamus. Ir nelaimė, jei kuris lietuviškas parengimas susikerta su tokiu šeiminiu pobūviu. Lituanistinei mokyklai paremti Bostone LB apylinkė buvo pasikvietusi spektakliui iš gretimo miesto dramos grupę, bet teko vaidinti pustuštei salei, nes pusė įprastinių lankytojų buvo pakviesti į vestuves. Ir spaudoj buvo plačiai aprašyta vestuvių puota, o spektaklis tik vienu sakiniu suminėtas, korespondentams mieliau pasirinkus vestuvinį kvietimą. Jei tik kur tenka rinktis, visur pasirinkimą nulemia pramoginis nusiteikimas. Vestuvėse yra daugiau pramogos negu dramos spektaklyje ar koncerte, bet ir šiuose pastaruosiuose yra daugiau pramogos negu, pavyzdžiui, birželio trėmimų minėjime. Kai į susirinkimus iš lietuviškos pareigos susirenka pora dešimčių, tai bankietai su šokiais nesunkiai sutraukia pora šimtų ar daugiau dalyvių. Kur gi nebėra jokio pramoginio elemento, ten nebėra ir jokios "atrakcijos". Užtat taip sunku knygai rasti kelią į skaitytoją. Užtat taip sunku skirti dolerį aukai, nario mokesčiui ar lituanistinei mokyklai. Užtat ir lietuviškoji veikla daugiau remiasi dieniniais laimėjimais negu išliekan-čiaisiais. Individualieji kūrėjai yra palikti vieni sau plaktis, jų laimėjimais mažai tesidomima ir juos pačius laikant nereikalingais. Nėra iš jų pramogos! Tokia padėtis senesniojoj kartoj.

Studentinis jaunimas apskritai rodo daug judrumo, kuruo galima džiaugtis. Tačiau be labai negausių išimčių, šis judrumas baigiasi su studijomis. Imant ir tuos, kurie studijas baigė dar Vokietijoj, esame susilaukę gausaus intelektualinio prieaugliaus. Bet mūsų gyvenime jis mažai tejaučiamas. Lietuviškosios veiklos judintojų amžiaus vidurkis vis labiau kyla, nesusilaukiant jaunesnių pajėgų. Kartų išsiskyrimo problema vis aštrėja. Jei šio aštrumo nejaučiame, tai greičiau dėl to, kad jaunoji karta apskritai sukasi nuo senesniųjų, lieka nuošaliai. Ateitis šiuo atžvilgiu nežada pragiedrėjimo. Lietuviškasis vaikų auklėjimas vis darosi sunkesnis. Lituanistinės mokyklos kai kur visai sunyko, kitur ribojasi tik metais kitais. Pilno 12 metų kurso lituanistinės mokyklos laikosi, kiek žinau, tik Čikagoj, Bostone, Cleve-lande ir gal dar kokioj vietoj. Tačiau ir pačiose lituanistinėse mokyklose darbas vyksta labai sunkiai. Iš tėvų mokykla susilaukia labai mažai pagalbos. Retos išimtys yra tie tėvai, kurie savo vaikus pratina į lietuvišką knygą bei apskritai spaudą. Daug tėvų (ypač motinų) nebesirūpina nė tuo, kad vaikai šeimoje vartotų lietuvių kalbą. Dėl viso to lituanistinės mokyklos savo uždavinį atlieka tik dalinai: pramoko lietuviškai skaityti bei rašyti, bet giliau į lietuvybę neįugdo. To pakanka neilgam — kol dalyvaujama jaunimo organizacijose. Gi vėliau, sukūrus savo šeimas, su lietuviškuoju gyvenimu bepalaikomi tik atsitiktiniai ryšiai. Tai ir liudija, kiek silpnai tebuvo įaugta į lietuvybę. O kada stokojama gilesnio įaugimo į lietuvybę, savaime mažai ką tereiškia ir plikas žinojimas esant save kilus iš lietuvių tėvų. Tada ir pačiose lietuviškose jaunimo organizacijose imama diskutuoti, ar besama "ta pati tauta" kaip krašte (Lietuvoje). Žinoma, tokių diskusijų iškilimas yra rimtas klausimas tų organizacijų vadovybėms, ar, besirūpinant specifiniu ideologiniu sąmoninimusi, nėra pamirštamas lietuviškasai auklėjimasis.

VYTAUTAS   IGNAS   PEISAžAS   SU   JUODU   MĖNULIU
 
4.
Nėrą ko neigti, kad padėiis yra beviltiška. Bet ar tai yra pagrindas netekti vilties ir kapituliuoti defetizmui? Ne. Kur eina klausimas apie tai, kas brangu, niekada nėra pagrindo nevilčiai.

Reikia skirti bizninį numatymą ir tikrą viltį. Jei imiesi kurio nors biznio, turi numatyti, kokie yra jo pasisekimo šansai. Nesant tokių šansų, tenka šio biznio atsisakyti ir planuoti kitą. Tuščia šiuo atveju būtų viltis, kad bus taip, kaip nori, jei tikrovės analizė priešingai liudija. Tenka rizikuoti,   bet   tik   tiek, kiek yra realaus pagrindo atitinkamai rizikai. Bet taip yra tik ten, kur planuojama veikla liečia išorinę tikrovę. Gi ten, kur pats žmogus yra liečiamas, tenka nebe pasisekimo šansų žiūrėti, o to, kas vertinga. Žmogaus atveju reikia žiūrėti nebe to, kas yra (ir iš to, kas yra, spręsti, jog taip ir bus), o to, kas privalo būti. Idealas privalo vadovauti žmogui, o ne vergiškas tikrovei nusilenkimas. Visi gi idealai remiasi tikėjimu, kuris yra augščiau "numatymo". Nepakanka idealus tik "žinoti", reikia į juos tikėti. Tik "žinojimas" dar nepadaro idealų žmogui savais ir nesuteikia jiems jėgos keisti tikrovę.  Kol  idealai tėra  "žinomi :,  tol  iš  tiesų jie nieko žmogui nereiškia. Tik kada idealai yra tikimi, jie suteikia žmogui laisvą žvilgį į tikrovę ir veda kovon prieš visa, kas tikrovėj yra tamsaus. Brutali tikrovė tam tikra prasme visada yra beviltiška. Idealai yra vilties versmė. Tikra viltis visada yra tikėjimo viltis. Ji nėra tikrovei aklumas. Tikėti nereiškia įsivaizduoti esant tą, ko nėra. Tikėjimas remiasi idealu, o ne iliuzijomis, ir kaip tik dėl to jis nesibaimina blaiviai į tikrovę žiūrėti. Reikia tikrovę blaiviai imti, nes ne iliuziniame pasauly, o tikrovėj tenka veikti. Tik blaiviai peržvelgiant tikrovę, galima blaiviai suvokti savo veiklai konkrečius uždavinius (i-liuzinis optimizmas visų pirma ir buvo pragaištingas tuo, kad jis kreipė mūsų akis nuo gyvenimo keltųjų uždavinių). Tikėjimo viltis yra ne tikrovei aklumas, o cik nesuklujnmas prieš tikrovę, idealui atvirumas. Ne pasisekimo šansai, o siekiamosios vertybės yra žmogiškai prasmingos veiklos norma. Dėl to, kas brangu, kovojama neklausiant laimėjimo šansų. Kokie šansai bebūtų, kova dėl to, kas brangu, niekada nėra beviltiška. Jis savy pačioj yra vertinga, nepriklausomai nuo to, kiek jai lemta būti išoriškai sėkmingai. Žmogaus vertę matuoja ne išorinė sėkmė, o tik tai, ko jis siekė ir kokiu atsidėjimu kovojo dėl to, ką brangino. Pati kova yra vertinga, pats kovojimas jau yra savyje laimėjimas.

Jei beviltišką lietuvybės svetur ateitį laikome pagrindu ir savo pačių nevilčiai, tai liudija, kad tikėjimą į lietuvybę esame pakeitę pašalinio stebėtojo žvilgiu. Objektyviam žvilgiui aišku: jei ir toliau šie žmonės, save tremtiniais vadinę, taip sparčiai žengs nutautimo keliu, jie niekuo neatsiliks nuo paprastų emigrantų tempo. Tik pašaliniam žvilgiui čia nėra nieko nei blogo, nei tragiško — tik paprastas faktas. Žinojimas nesiima nieko vertinti, jis tenkinasi faktus konstatuodamas. Žvelgdami į lietuvybę tokio neinteresuoto žinojimo žvilgiu, einame ir į tolesnę išvadą: kam vadinti lietuvybės padėtį beviltiška, jei ji tėra normalus nutautimo atvejis? Kam dėl jos beviltiškumo patiems kristi į neviltį. Tereikia atsisakyti "emocijų" ir viską imti "paprastais faktais", dėl nieko nesijaudinant ir nieko nevertinant.

Bet ar turime teisės į save žvelgti tokio" nesuinteresuoto žinojimo žvilgiu, "numatančiu" mums paprastą emigrantų likimą? Beviltiška lietuvybės mumyse padėtis mus ne teisina, o kaltina. Mūsų pačių kaltė, kad sukūrėme tokią padėtį. Nutautimu vyksta ne ko nors svetimo   palikimas, o   savęs   pačių   išdavimas.

Lietuvybės padėties beviltiškumas liudija, kad mes patys išduodame lietuvybę. Nors ir kalbėjome, bet iš tiesų prieš nutautimą nekovojome. Visa, ko ėmėmės, ne iš širdies ėmėmės, o tik atgalia ranka. Patys parduodame savo vaikų sielas. Vaikai nekalti, bet tėveliai ir motinėlės kalti! Kai jaunimas prisipažįsta nebežinąs, ar jie lietuviai, jie nekaltai liudija savo tėvų kaltę. Kaip negalima išsiginti savo vaikų, taip negalima išsiginti nė šios kaltės. Tuščia save teisinti "negalėjus nieko padaryti". Kad daug buvo ir yra galima padaryti, matome iš tų vaikų, kurie tėvų nebuvo atiduoti "aplinkai". Tik, deja, tokių tėvų nedaug buvo ir nedaug yra. Dauguma iš pradžių į viską žiūri pro pirštus, o kai pamato, kad jau per vėlu besirūpinti, šoka kaltę nuo savęs perkelti į "aplinkybes". Aplinkybės buvo iš pradžių matomos, tik reikėjo iš pradžių rūpintis ne tik savo vaikų karjerine ateitimi, bet ir jų lietuviais išugdymu.

Kas nesijaučia kaltas nė tada, kai akivaizdžiai mato savo kaltę jos pasekmėse, tas prisipažįsta niekada iš tiesų nebranginęs to, ką išdavė. Lietuvos palikimas ir svetur atsidūrimas buvo bandymas, kiek kam lietuvybė buvo brangi. Kiekvienas šiame bandyme yra priverstas parodyti, kiek patriotizmas jam tebuvo žodis ir kiek iš tiesų jo būties branduolys.

Kam lietuvybė yra pati jo būtis, esmingai susieta su jo gyvenimo prasme, tam ji yra ne žinojimo, o tikėjimo dalykas, ne objektyvi problema, o asmeninis reikalas. Žinojimas žiūri į visus, tikėjimas — į save. Žinome: daugelis vis labiau darosi lietuvybei abejingi, ir todėl padėtis vis labiau tampa beviltiška. Bet tikėjimui yra nesvarbu, kaip yra su daugeliu ar net su "visais". Kas man yra brangu, nepraranda savo vertės dėl to, kad kiti save išduoda. Šiuo tikėjimo žvilgiu reikėtų vadovautis ir žiūrėti savęs, ne kitų. Ne už visus esu atsakingas, o tik už save (ta prasme, kad ir už kitus galiu nešti atsakomybę tik tuo būdu, kad atlieku savo pačio pareigas). Todėl dėl kitų nėra ko man neviltin kristi. Aš visada galiu savo pareigas atlikti, nepaisydamas, ar kiti jas atlieka. Ne mano galioj sulaikyti nutautimo laviną, jei iš tiesų ji "visus" neštų. Bet mano pareiga neatiduoti nutautimo lavinai savo paties vaikų. Aš galiu likti sau pačiam ištikimas, nors visi save išduotų. Šita prasme ištikimybė lietuvybei privalo būti suvokta kaip ištikimybė sau pačiam.

Tikėjimui nėra nevilties nė tada, kai "visi" yra beviltiškoj padėtyje. Ne dėl to, sakėme, kad tikėjimas užsimerktų prieš tikrovę, o tik dėl to, kad tikėjimas deda viltį ne į išorines aplinkybes, o į save patį, į žmogų. Senoji karta perdaug visas viltis siejo tik su tėvynėn grįžimo galimybe. Šiai vilčiai neišsipildžius ir nesant pagrindo neužilgo išsipildysiant, ji pasijunta lyg visas lietuviškųjų pastangų pagrindas būtų iš po kojų išslydęs. Panašiai jaunoji karta ima kelti klausimą, ar yra jiems prasmės lietuvybe sielotis, jei nežinia, ar kada apskritai Lietuva atgaus laisvę. Istorija yra nepramatoma, ir nėra pagrindo nei vienaip nei antraip ateitį spėlioti. Tačiau žmogaus amžius yra trumpas, o istorinės perkaltos dažnai bręsta ilgai. Todėl, jei neįvyks staigmenų, senoji karta išmirsime nesulaukę tėvynėn grįžimo. Gi jaunesnieji per laiką taip įsišaknys svetur, kad nesiryš tėvų žemėn grįžti net tuo atveju, kai tai bus galima. Net jei šiuo metu būtų galimybė, grįžtume Lietuvon tik dalis, labai negausi dalis. Dauguma rastų, kad ir čia jau pakankamai laimingai ir prasmingai gyvenama (taip buvo atsakoma į prof. K. Pakšto "atsarginės Lietuvos" projektą). O gyvenant svetimame krašte, aišku, per laiką dingstama savo tautai, jei ne antroj, tai kurioj kitoj tolimesnėj kartoj. Tai iš tiesų numatoma tikrovė. Bet ar visas šis numatymas jau paneigia mūsų lietuviškosios veiklos prasmę? Nieku būdu. Ta ateitis, kurioj mūsų nebebus, niekuo negali nuprasminti tos dabarties, kurioj vienoj gyvename. Kam ištikimybė sau yra ištikimybė savo tautai, tas ir svetur lieka savo tautoj. Krašto palikimas nereiškia iš pačios tautos "išvykimo". Kas yra įaugęs į lietuvybę, tas taip pat negali niekur iš jos "išvykti", kaip save patį palikti. Ir svetur lieka galimybė (tegu ir aprėžta) gyventi savo tautai ir joje savo gyvenimą įprasminti. Kas yra ir bus sukurta mūsų rašytojų, dailininkų, muzikų, mokslininkų, yra laimėta ne tik išeivijai, bet ir visai tautai. Nėra abejonės, kad po kiek laiko tie visi laimėjimai pasieks Lietuvą, koks jos likimas bebūtų. Tr visa kita lietuviškoji veikla yra lygiai prasminga kaip liudijimas, kad likome sau ištikimi, nežiūrint, kur buvome likimo nusviesti.

5.
Bet visa tai, tikėjimu pagrįsta viltis, savoje tautoje likimas, sau ištikimybė etc, yra žodžiai, galį pasiekti tik tuos, kurie yra idealistiškai nusiteikę. Materialistinio nusistatymo žmogui šie žodžiai skambės kaip tušti svaičiojimai. Ča yra pagrindinis dvasių išsiskyrimas. Materialistas viską vertina tik egoistinės naudos matu ir žmogaus vertę matuoja tuo, ką žmogus turi. Priešingai, idealistui žmogaus vertė yra tai, kas pats žmogus yra, o ne tai, ką jis turi. Galima turėti materialines gėrybes (pelningą darbą bei profesiją, investuotą arba banke laikomą kapitalą, vienokią ar kitokią nuosavybę). Bet dvasinės vertybės yra neįmanomos šita prasme turėti. Jos yra pačiame žmoguje kaip jo dvasinė būtis, kaip jo moralinė asmenybė. Tai intelektualinis domesys, atvirumas meninei kūrybai, žmogui jautrumas, visos moralinės vertybės, kaip meilė, ištikimybė, heroine narsa, sielos giedra etc. Niekuo tai visa nepakelia žmogaus turto (to, ką galima turėti). Bet visa tai išskleidžia patį žmogų, suteikia vertę jo gyvenimui. Galima sukaupti daug turto ir, nežiūrint to, pačiam likti skurdžiam. Priešingai, galima pačiam būti turtingam nepriklausomai nuo to, kiek turto turima. Materialinės gėrybės lieka šalia žmogaus ir todėl yra abejingos žmogui kaip žmogui. Dvasinės vertybės priklauso pačiam žmogui ir tuo būdu yra  pagrindu  jo  prasmingam  gyvenimui.

Tačiau tikrovėje materializmo ir idealizmo tiesioginė priešybė sureliatyvėja. Nebūdami grynosios dvasios, turime rūpintis duona, imant šį žodį visų materialinių gėrybių simboliu. Pats dvasinis gyvenimas privalo ūkinių sąlygų. Todėl nė idealizmas negali išskirti ūkinių rūpesčių. Tačiau visuose ūkiniuose rūpesčiuose tenka nepamiršti savęs pačio — žmogaus. Tik pamiršus save patį, ūkiniai rūpesčiai įsiviešpatauja tikru materializmu — savinaudiniu egoizmu.

Idealizmu remiasi kiekviena meilė ir kiekvienas tikėjimas. Ir patriotizmo versmė yra idealizmas. Blėstant idealizmui, netenka pagrindo ir patriotizmas. Materialistui tėvynė nieko nereiškia. Jam tėvynė yra visur, kur "gera", atseit sotu. Ir savo vaikais rūpinimasis materialistui yra lygus tik jų materialiniam aprūpinimui. Pats neįsivaizduodamas žmogų galint turėti savitą vertę, materialistas ir savo vaikams telkia tik palikimą, ruošia juos karjerai, bet virsta skurdžiausiu vargšu, kai reikia dolerį išleisti "niekams" — vaikui laikraštėlį užsakyti, knygą nupirkti, lituanistinėn mokyklon pasiųsti. Godžiai mylėdamas vaikus (tai, jo akimis, irgi nuosavybė), materialistas ramiausiai, be jokio skrupulo, parduoda savo vaikų sielą, nes siela, kaip pelno nenešanti, jam yra bevertis dalykas. Pats praradęs sielą, materialistas niekur negali jos nei suprasti, nei vertinti. Jis neregi savo žmogiško sunykimo, nes jam pakanka tik sočiai gyventi.

Čia yra raktas atsakyti klausimui, kodėl, paliekant kraštą, atsisveikinama su patriotizmu. Paprastai nutautimas aiškinamas "aplinka". Bet visų pirma ši "aplinka" virsta nutautinimo veiksniu tuo, kad pats žmogus sumateria-listėja. Nors palikome kraštą ne "geresnio gyvenimo" Įsigeidę ir be nusistatymo savęs išsižadėti, šiandien "prasmingu gyvenimu" jau vadiname sotų įsikūrimą. Netekę turto, o daugelis drauge ir savų profesijų, turėjome išsimušti iš elgetinės padėties į savo darbu duoną užsidirbančius žmones. Tačiau nejučiomis, besi-grumdami dėl naujo gyvenimo susikūrimo, vir-tome gobšais, kurie jaučiasi skurdžiais, ir po kelis namus įsigiję, kai tenka aukoti, bet kurie drauge nesigaili pinigų, kai reikia pasirodyti su puota. Ne tik nutaustame, bet ir nužmoni-name save, teisingiau pasakius — dėl to ir nutaustame, kad žmogiškai sumenkstame. Kaip kiekvienas nutautimas, taip ir mūsų nutauti-mas visų pirma yra žmogiškosios menkystės triumfas.

Kada savo gyvenimo dėsniu iškeliame naudą, savaime aišku, nebeturime ko veikti su lietuvybe. Savame krašte būti lietuviu buvo pigu, nieko nereikalavo, visiškai derinosi net su pliku egoizmu. Gi svetur lietuvybė ne tik ne-beteikia jokios naudos, bet dar reikalauja tam tikra prasme aukos. Svetimame krašte yra pelningiau nutausti. Kas ciniškai nesigėdi savo materializmo, tas iš pirmų dienų aiškiai pasirinko pelningesnį kelią. Kas gi dar jaučia brutalaus materializmo žemumą, tas jieško kompromiso, bet tokiu būdu, kad lietuvybė jam per brangiai nekainuotų. Tik tas lietuviškas nusistatymas gali būti atsparus, kuris yra pagrįstas idealizmu, reginčiu žmogaus vertę tame, kas jis pats yra, o ne tame, ką jis turi, t. y. vertinančiu labiau žmogų, negu turtą.

6.
Niekas nesigiria materializmu, niekas jo neaugština. Bet materializmui nė nereikia reklamos: jis savaime valdo mases. Egoizmas visus lenkia į materializmą. Todėl, iš antros pusės, daugumos kalboj idealizmo žodis nepopuliarus — naivumo, nepraktiškumo, "realizmo" stokos sinonimas. Ir juo kurią bendruomenę valdo materializmas, juo labiau joj idealizmo žodis įgyja niekinamąjį atspalvį, o dvasines aspiracijas pakeičia pramogų alkis. Tai visa gana būdinga ir mums, iš "tremtinių" išvirtusiems į "emigrantus".

Bet kada leidžiama savo dvasią pavergti materialistiniam nusistatymui, leidžiamasi ne tik į nutautimą, bet lygiai ir į savęs nužmoginimą apskritai. Ironizuoti idealizmą yra lygu ironizuoti tą pagrindą, kuriuo remiasi žmogaus didybė. Idealizmas nėra nei paprastas naivumas, nei "realizmo" stoka, o nusistatymas dvasines vertybes augščiau vertinti už materialines gėrybes. Tai nusistatymas žmogų vertinti augščiau už daiktus. Kiekviena žmogaus, kaip dvasinės būtybės, samprata implikuoja idealizmą savo pagrindiniu moraliniu reikalavimu. Nėra  žmogiškosios didybės  be idealizmo.

Nustelbiant materializmui idealizmą, vyksta ne tik tautos, bet ir savęs pačių, kaip žmonių, išdavimas. Kiekviena išdavystė yra niekinga. Nėra garbingos išdavystės. Kiekviena išdavyste žmogus išniekina save patį. Jokios išimties nesudaro ir nutautimas — tautos išdavystė. Nėra nutautime heroizmo, o tik plikas oportunizmas. Negalime nutausti, pirma nesumenkę ir faktiškai nepasidavę hipokrizijai. Nutautimu vyksta ne tik savęs pačių, bet ir idėjų išdavimas. Kam krikščionybė, humanizmas ar apskritai idealistinė žmogaus samprata nėra tik išorinis apsiaustas, tas negali nutausti. Kiekviena idealistinė pasaulėžiūra teikia jėgos nuveikti oportunizmo ir materializmo pagundas, per kurias ateina ir nutautimas.

Viename jaunimo susirinkime dėsčiau tuos uždavinius, kuriuos turime vykdyti, jei iš tiesų norime kovoti už savo lietuvybę. Diskusijose vienas dalyvių būdingai atsiduso: maža idealistų! Jis teisingai suvokė, kad be idealizmo neįmanoma ištesėti tuos uždavinius, prieš kuriuos stovime. Bet iš antros pusės jo balso tone skambėjo abejonė, ar apskritai idealizmas yra įmanomas. Kadangi tai buvo krikščioniškojo jaunimo susirinkimas, atsakiau: maža krikščionių! Tikras krikščionis (dvasios, o ne raidės krikščionis) negalėtų išduoti savo tautos, atėjus jos istorijos juodžiausiai valandai. Jei tačiau ir tie, kurie krikščionimis vadinamės, lygiai nutaustame, tai liudija, jog mūsų krikščionybe taip pat mažai galima tikėti, kaip ir mūsų lietuvybe. Tas pats ir su humanistais ir visais kitais.

Gundo žmogų menkystė, bet vistiek negalima ja didžiuotis. Reikia ir pačią menkystę iš viršaus kuo nors gražiu aprengti. "Mažiau svarbu likti lietuviu, labiau svarbu likti apskritai geru žmogumi!". Šiuo šūkiu imama suteikti pačiam nutautimui taurią aureolę. Bet ar galima geram žmogui išduoti savo artimuosius? Verčiau (nes tiesiau) atvirai išpažinti cinišką oportunizmą, negu dangstytis tokia hipokrizija. Nei geras žmogus, nei geras krikščionis nesiima ištikimybės sukeisti su išdavyste. Kur nutautimas pajėgia įsiskverbti, ten ir anksčiau buvo įsišaknijęs, jei ne materializmas, tai įprastinis farizeizmas, vaidinąs tai, kuo pats netiki.
Kaip nuveikti materializmą, kaip sužadinti idealizmą? Ne pačios materialinės gėrybės yra blogis, o pro jas nebeįžvelgimas augštesnių dvasinių vertybių (šis neįžvelgimas yra materializmo skurdumas). Bet iš kur apskritai galima įžvelgti, kas "augščiau"? Tik iš visumos perspektyvos, konkrečiau tariant — iš mirties perspektyvos, kuri krikščioniui yra amžinybės perspektyva. Aptarėme anksčiau: materializmas matuoja žmogaus vertę tuo, ką žmogus turi, idealizmas — tuo, kas pats žmogus yra. Visa tai, ką galima turėti, reikia palikti, pasaulį paliekant. Eina žmogus į amžinybę (ar, ateistiniu žvilgiu, į istorinę atmintį) tik su tuo, kas jis pats yra. Materializmas savo šaknis turi užsimiršime prieš mirtį. Idealizmas savo versme turi memento mori. Mirtis išskiria, kas iš tiesų gyvenime buvo "augščiau", t. y. vertingiau. Šita prasme memento mori suteikia gyvenimui rimtį. Užsimiršimas prieš mirtį visada veda į dvasinį seklumą.

Tautinis atsparumas neatsiejamas nuo žmogiško gilumo. Kas turi prieš akis tik materialines gėrybes, tas savaime tampa oportunizmo pagundos auka. O toliau oportunizmas jau nuosekliai veda į nutautimą. Ar nesikuriame su tokia begaline aistra, lyg kurtumėmės pačiai amžinybei? Lyg JAV ar kuris kitas kraštas būtų jau pati Dievo karalystė! Neišskyrus nė tų, kurie privalome žinoti, kad apskritai žemėje esame tik keleiviai. Kuriamės su tokia begaline aistra, kad net nebepakanka iš "tremtinių" darytis "emigrantais". Su entuziazmu daromės jau galutinais "šeimininkais"! Dėl kelių, keliolikos ar 20-30 metų "šeimininkavimo" esame pasiryžę viską parduoti, ligi savo vaikų imtinai! Iš kur tokioj nuotaikoj galime rasti prasmės ir laiko sielotis lietuvybe?

Pirma, kol dar "tremtiniais" jautėmės, skelbėme save pagrindine tautos viltimi: ten, krašte, jie pavergti, o mes — laisvėj! Šiandien, besidarydami "šeimininkais", visas viltis grąžiname kraštui,  o patys atsisakome nuo visko. Kada mūsų vaikai diskutuoja, ar jie tebėra "ta pati tauta", jie tik mums parodo, kokius auklėtojus turėjo. Vaikai nekalti, jie yra tik mūsų kaltės veidrodis. Reikia šiame veidrody praregėti savo kaltę. Būti sukrėstiems savo pačių vaizdo yra pirmoji sąlyga sąžinei išbudinti. E-same užmigdę (ar bent gerokai primigdę) lietuviškąją sąžinę besižavėdami savimi pačiais, būtent — tuo, kaip sėkmingai kuriamės. Nėra sąžinės išbudimo be kaltės praregėjimo. Nors matome, kaip yra su lietuvybe mūsų pačių šeimose, bet vis nenorime matyti, kad dėl to esame kalti visų pirma mes patys. Patys vai-tojame, defetizmą skleisdami, bet šokame gintis, kai esame savo kaltę primenami. Reikia šį farizeinį teisumą pralaužti sąžinės sąskaitos besąlygišku realizmu (visiškai nuogu savęs įvertinimu).

7.
Trumpas prierašas tiems, kurie nepakenčia "pamokslų". Nerandu atgaivos pamoksluose nė aš, net maldos metu. Ne pamokslui ėmiausi šio pasisakymo, o tik visų mūsų šio meto rūpesčiui išsakyti. Esame reikalingi ne mokymo, o tik sąžinės pažadinimo. Sąžinėms išbu-dus, aiškiai matysime, ką kur ir kada privalome daryti. Bet sąžinę gali išbudinti ne pamokslai, o tik kiekvienas pats asmeniškai. Iš šalies sąžinė neišbudinama. Tačiau visiškai nesiginu lietuvybės mumyse klausimą svarstęs moraliniu žvilgsniu. Šio klausimo mes kitaip ir negalime svarstyti, nes jis liečia mus pačius. Lietuvybės žvilgiu nutautimas nėra abejingas "asimiliacijos" ar, modernesniu terminu tariant, "akultūracijos" vyksmas, o mūsų vykdomas nusikaltimas prieš savo tautą ir save pačius. Tik iš šalies sociologui jis yra neutralus svarstymo objektas, stovįs už moralinio vertinimo kategorijų. Man gi tai yra ne objektyvi problema, o gyva žaizda. Todėl ir liečiau ją su deginančio rūpesčio aistra. Su aistringu rūpesčiu, kad gyvi liktume. Pakaks sociologų mums aprašyti, bet svarbu, kad liktume jiems gyvas objektas.
1959.V.10