AKTORIUS ALEKSANDRAS VITKAUSKAS UŽMIRŠTAMAS TEATRO PRADININKAS Spausdinti
Parašė STASYS PILKA   
KETURI SCENOS ROMANTIKO AITRŪS GYVENIMAI

Dem Wunder heimlich nachzudenken — So schoen du bist!
Hermann   He s s e

Jau nebetenkame ir antrosios generacijos, sukūrusios savojo laikotarpio naują mūsų kultūros istoriją. Nustojome inteligentų ir šiaip šviesuolių kartos, dar karčiai pergyvenusios vergavimo tragiškumą, bet jau jėgingai įsijungusios į realųjį lietuviškąjį renesansą. Kartos, kuri intelekto ir talento galią, deja, turėjo skirti ne vien kūrybai, bet lygiagrečiai valstybinių, socialinių, kultūrinių formų organizavimui. Tos pajėgos, kilusios beveik iš kaimo aplinkos, sudarė savito veido gausesnę inteligentų — kūrėjų kartą. Tolygaus dvasinio pakilimo lietuvių tauta savo istorinėje praeityje dar niekad  nebuvo  pergyvenusi.

Tai buvo neramus ir dinamiškas (šio šimtmečio pradžios ir tarp dviejų pasaulinių karų) draminės įtampos bei trumpų, palyginus, atoslūgių, laikotarpis. Iššaukęs pasaulyje nelauktus socialinius ir tolygiai neįtikėtinus technikos perversmus, sukrėtęs ir iš priverstinio letargo galutinai prižadinęs ir mūsų tautą. Tarp kitko, pagimdęs ir meninį lietuvių prasiveržimą.
Atgimimo stebuklas gyvu kūnu stojo iš chaoso, kurį pagimdė pirmojo pasaulinio karo baigmė, iš ekonominio nualinimo slogučių, iš per menko pasiruošimo bei dar silpnesnio patyrimo, iš gaivalingojo tautos ryžto. Neturint tradicijos tęstinumo, remiantis tik primityvų modeliais.

Anoji, panašiu mastu pirmoji, inteligentija, dar degusi romantiniu įkarščiu, sugebėjo sukurti naująją tikrovę. Tų išsiskiriančių asmenų vardai ir darbai yra plačiai žinomi.

Prisiminimais bei vertinimais gal tik yra nuskriausta jaunos mūsų scenos pradininkų saujelė, kurios atstovų pastangos bei jų gyvenimo epizodai jau tampa "pamiršti" ar net ir "ignoruojami".

Šis rašinys apie Aleksandrą Vitkauską, vieną lietuviškos scenos sumanytojų  ir kūrėjų (lygiai kaip ir kiti panašiomis temomis numatyti), neturi tikslo pateikti išsamesnės biografijos, nors bandys užfiksuoti plačiau gal nežinomus faktus. Atsisakydamas nuo minties duoti skaitytojui tikslesnę įvykių kroniką, bandysiu tik priminti apie žmogų-menininką bei pasidalinti asmenišku požiūriu į talentingąjį tautinio teatro pirmūną. Apie kūrėją, reto pajėgumo, nelauktai netekusį ir, dėl buvusių per didelių įsitempimų ir gyvenimo sukeltų prieštaravimų, priverstą tolesnių polėkių neįvykdyti.

Tačiau Aleksandras Vitkauskas buvo pats pirmasis, nujautęs lietuvių teatrinės kultūros užgimimą ir, iš visų pirmas, pasiryžęs gyvenimą skirti savosios — meninės ir pastovios — scenos šviesiam tikslui.

Aleksandrą Vitkauską pažinau, palyginus, labai trumpai. Tik pusę sezono stebėjau jį vaidinant Kauno Dramos Vaidyklos (Valstybes Dramos Teatro) spektakliuose. Po to sekė proginiai susitikimai. Bet Jurbarko džiovininkų sanatorijos gydytojas papasakojo, jog priešmirtiniai Aleksandro Vitkausko žodžiai buvo per jį į mane nukreiptas prašymas: priminti lietuvių visuomenei.

Šį velionies norą, po kiek ilgiau užtrukusi-3 pasiruošimo, dabar ir stengiuosi išpildyti.

SMARKIOS JAUNYSTĖS PIRMAS A. VITKAUSKO GYVENIMAS
How would he know that with his head in the clouds?
William   Butler Yeats

Kiek pradinis, tiek ir vėlyvesnis mano pasakojimas esmėje bus apie žmogaus jaunystę. Apie aitrųjį — neišsemiamais energijos ištekliais, šviesiomis aistromis ir kilnių iliuzijų kupiną A. Vitkausko gyvenimą. Tai buvo tada, kai jaunatvės skaidrūs sapnai pyniojosi su romantiškuoju apsisvaigimu ir šimtaprocentiniu tikėjimu ateitim, o gyvenimas rodėsi toks lengvasparnis, žemės gravitacijos neturįs, nepasisekimų kartėlio ir būties smūgių skausmo nepaveikiamas. Akinančius saulėkaitos spinduliavimus, liepsningą džiūgimą ir beribį idealu tikėjimą tik vėliau nugalės atslinkęs nuovargis, kartus nusivylimas, užslėptas širdijimas, atgrasus, niūrus nusiminimas.

Aleksandras Vitkauskas buvo vienas tų mūsų menininkų, kurių užsidegimas ir talentas, dvasinis liepsnoj imas pergreit perdegė, nes žmonių ir sąlygų buvo per dažnai gesinami. Tikrovės neatsižadėdamas, jis buvo gimęs gyventi krištoliniame rutuly, vaizduotės sukurtame to-bulesniame pasaulyje. Kad tas rutulys sudužo ir liko tik išsklaidytos šukės (tegul ir žibančios — viliojančios!), romantikas pasijuto kryžkelėje, be dirbtinio stimulo neišgalįs žingsnio žengti — (tais, svajonei tolimais, vienišumo keliais!).

Gimęs 1887 m. sausio 26 d. Darbėnų miestelyje, Kretingos apskrityje, vaikystėje Aleksandras Vitkauskas, berods, buvo ypatingai lepinamas. Jaunystės aplinkos bei kitokių tikresnių duomenų nėra suteikęs joks biografas, tik yra žinoma, jog vaikas buvo temperamentingas, saunarus, mėgstąs siausti, o jį auklėjusiems sukeldavo nemenko rūpesčio. Pats jis žmonai pasakojo, kad būdamas dvylikos metų užsispyrė: ne vyksiąs į numatytą vidurinę mokyklą, bet tik į tokią, kurios buvo puošnesnė uniforma ir labiau žibėjo mundurėlio  sagos.

Darbėnuose (bei platesnėse Žemaitijos padangėse) praleidęs nerūpestingus vaikystės metus, ten baigęs pradinę mokyklą, 1900 metais A. Vitkauskas įstojo į Kauno Komercijos mokyklą.

Jaunuolis pateko į Kauną jau paveiktas 1899 metų vasarą Palangoje matyto pirmojo "Amerika pirty" vaidinimo (jį sujaudinusio ir užbūrusio slaptu troškimu dirbti lietuviškoje scenoje). Teatras tampa svajone ir tikslu. Nenuostabu, jog berniukas uoliai dalyvauja rusų kalba mokykliniuose spektakliuose, juose iš pradžių tik vaidindamas, o vėliau tuos veikalus ir režisuodamas. Jo talentas pastebimas ir savaip įvertinamas: gauna sidabrinį, paauksuotą, pripažinimo ženklą, kuriame buvo išgraviruota surusinta "Aleksandr Vitkovski" pavardė, mokyklos bei miesto pavadinimas ir paruošto spektaklio data.

A. Vitkausko ateitį netrukus dar labiau nulemia naujas įvykis. Anksčiau slaptai veikusi "Dainos" draugija, pirmą sykį gavusi oficialų rusų administracijos leidimą, 1904 m. balandžio mėn. surengė pirmąjį viešą lietuvių kalba Kaune spektaklį. Anksčiau lietuviškieji vaidinimai Kaune buvo teruošiami tik privačiuose butuose, nors jie "ligi šiol nėra nė kieno aprašyti ir jau mažai kas apie juos beatsimena" 1). O ateinančių 1905 m. kovo 5 d. Kauno Miesto Teatre jau įvyksta "pirmas didelis Dainos vakaras spektaklis, kurin lietuvių vaidinimas ir dainos patraukę be galo daug publikos ir iššaukė visų žiūrėtojų entuziazmą" .2)(Kauno Miesto teatro salėje anuomet galėjo sutilpti apie 600 žiūrovų — S. P.).
--------------
1)  "Dainos dr-jos 1924 m. leidinys, pirmojo viešojo spektaklio sukaktuvėms paminėti.
2)  Idem.

Mokinys Vitkauskas nuo ano laiko įsitraukia ir į "Dainos" draugijos veikimą, o nuo 1906 m. (kitais šaltiniais — net nuo 1904 m.) pradeda dalyvauti šios organizacijos mėgėjų — vaidintojų trupėje, iš pradžių pildydamas sufleravimo pareigą. Gi 1907 m. balandžio 7 d. jau pasirodo centriniame Margio vaidmenyje,   G.   Landsbergio-Žemkalnio   režisuojamoje,
Šiaulėniškio tragedijoje "Pilėnų kunigaikštis". Šią rolę jisai laimėjo rungtyniavimo keliu.

Dvidešimtmetis teatro entuziastas, po to atnešusio pelnytą pasisekimą spektaklio, galutinai apsisprendžia pasišvęsti tautinei scenai. Su kitais "Dainos" vaidintojais pradeda važinėti su lietuviškais spektakliais po Lietuvos miestelius. Koks yra buvęs tų viešnagių pobūdis, galima spręsti jau iš to, kad per išvyką su "Pilėnų kunigaikščiu" Į Kybartus, traukiniui stotyse belaukiant, buvo net giedamas tautos himnas.

Kauno aplinkoje sceninio veikimo adeptas stoja ir į kovotojų už lietuvybę eiles. Drauge su Saliamonu Banaičiu, Kondrotu ir kitais, organizuoja pamaldų "giedorius". Tuo būdu Kauno lenkams ir lenkuojantiems buvo sukeltas nelauktas efektas: per rezurekciją pusė bažnyčioje esančių žmonių lietuviškai pagavo lenkiškai pradėtą giesmę.

Mėgėjuose darbas A. Vitkausko nebepaten-kina: nori išmokti sceninio amato. Jis 1908 metais išvyksta į Petrapilį, kur įstoja į privačius Rebgofo kursus, teatrinių mokslų studijuoti. Tačiau pamatęs Maskvos Dailės Teatro gast-rolinius spektaklius, tiek jais susižavi, jog persikelia į Maskvą, kur nuo 1909 m. rudens iki 1911 metų pavasario mokosi Dailės Teatro aktoriaus Adaševo studijoje. Pabrėžtina, kad iš lietuvių scenos menininkų pats pirmas susipažino su K. Stanislavskio sistema ir tapo šios istorinės vaidybinės evoliucijos paveiktas.

Lietuvoje iki tol vaidinęs "Dainos" dr-jos sambūry, Aleksandras Vitkauskas 1909 m. vasarą sukuria, keliavimams skirtą, savąją vaidintojų sają, kuri vadinosi Pirmoji Lietuvių skrajojančio ji trupė vedama artisto A. A. Vitkausko (Rusiškai: Piervaja peredvižnaja li-tovskaja truppa pod upravlienijim A. A. Vit-kovskago). Tokia yra ir 1912 m. gegužės 18 d. spektaklio programos antraštė, kai Kauno Miesto teatre buvo suvaidinta N. Gogolio komedija "Revizorius". (Pats trupės vadovas veikalą režisavo ir vaidino Chlestakovą).

Baigęs teatrines studijas ir Kaune pastoviai apsigyvenęs, Aleksandras Vitkauskas suaktyvina savo sambūrio veikimą. Iš viso nuo 1909 iki 1914 metų toji, jo vadovaujama, "skra-jojančioji trupė" suruošia apie 180 spektaklių. Išvykose buvo lankomas Alytus, Naumiestis, Marijampolė, Vilkaviškis, Kybartai, Ukmergė, Jonava, Seredžius, Jurbarkas, Raseiniai ir Žemaičių Kalvarija. Sykį per didžiuosius atlaidus Žemaičių Kalvarijoje iš eilės suvaidinti net 8 "Genovaitės" spektakliai.
Du tris kartus per mėnesį buvo vaidinta Kaune: Tilmanso salėje, Miesto teatre ir kitur.

Trupės repertuaras? Jam užfiksuoti, deja, nėra šaltinių. Tačiau Kaune 1908 m. buvo vaidinti J. Slovackio "Mindaugas", Žemkalnio "Blinda", 1909 m. — Gogolio "Vestuvės", 1910 m. Šiaulėniškio "Sparnai", 1911 m. Fromo-Gužučio "Penas ir mužikai" ir 1.1., be to, labai daug lengvesnio turinio veikalų, vienaveiksmių bei dviveiksmių. Ką A. Vitkauskas režisavo, ką vaidino, tuo nėra susidomėjęs nei vienas jau apie jį rašęs, tik atžymima, jog dalyvavo maždaug apie 300 spektaklių, nuo 1907 iki 1914 metų. Anomis sąlygomis tai labai didelis skaitmuo.

Aleksandras Vitkauskas Konrado vaidmenyje Asnyko tragedijoje "Kęstutis" su Ona Rymaite Kauno Dramoi Vaidyklos scenoje 1921 m.

Tokie yra sausi ir mažai nusaką metmenys, vadinamoji metrika. Šiandien sunku netgi įsivaizduoti, kiek tose pastangose jaunas trupės vadovas parodė sumanumo: organizuoti,  administruoti,   vaidintojų  jėgoms   suburti, naujas premjeras ruošti. Jam talkininkavo stipri sveikata, nepalenkiamas ryžtas ir idėjos elektrizuojama energija. Prieš akis stoja anuometinės transportacijos sąlygos, nakvynių (dažniausiai daržinėse) patogumai, mažos scenos, kiti rūpesčiai bei vargai. Dažnai tos "vadovystės" vėliavininkas kelionėse naktis praleisdavo akių nesumerkęs, nes reikėjo ne vien tolesnei kelionei pasiruošti, bet ir susirūpinti, kuriais keliais, kokiomis priemonėmis (ir lėšomis) naują vaidinimo vietą pasiekus. Nūdien, praeities dulkėmis apkloti, tie pasiryžimai atrodo tokie nesunkūs, taip masinančiai apglėbiami ir taip privalomai nugalimi. Vargu pagalvojome, kad ir žiūrovai nebuvo lengvai patraukiami, kad pajamos tebuvo liesos, kad pati tų spektaklių organizacija reikalavo ne vien gerų norų ir užsidegimo.

Aleksandrą Vitkauską — menininką suformavo įvairios įtakos. Visų pirma, į sūkurius jį įtraukė tautinio atbudimo viesulas: šiam įsipareigojimui, kiek leido nusilpusios jėgos, liko ištikimas iki paskutinių gyvenimo dienų. Scenos mene jį, aišku, paveikė pergyventi Kaune rusų vaidinimų įspūdžiai, nes lankydavosi ir žymios pajėgos. Savaip brandino mokykliniai spektakliai. Savo keliu grūdino lietuviškieji "lošimai". Vėliau turėjo kiek paveikti plutokratiš-kai-buržuazinis Petrapilio scenos blizgėjimas, reti talentais aktoriai, galop Maskvos teatrinių židinių patriarchališka, o drauge ir revoliucinė, eksperimentais atbudusi atmosfera.
Norėčiau manyti, kad pilietinių kovų, į-vykdomos jėga pervartos ir laisvės siekimo aspiracijos atitiko neramų jaunuolio būdą. Užėjusios reakcijos ir atnaujintos priespaudos metais, Lietuvos tikrovė, kad ir rodė drąsių pastangų, bet šviesi vistik nebuvo, o A. Vitkauskas jau buvo įsijungęs į kovotojų eiles. Jisai nors ir nesidėjo į revoliucinius sąjūdžius, bet dar kiečiau ryžosi smogti pasirinktu kultūros ginklu — tautinės scenos stiprinimu.

Nėra užuominos, kad Aleksandras Vitkauskas Petrapilyje ar Maskvoje būtų vaidinęs rusų scenose ir tuo būtų stiprinęs praktinį patyrimą. Greičiausiai to neleido daryti ir mokyklų nuostatai (paprastai draudžiantieji bendrauti su profesine scena ir verčiantieji tenkintis tik mokyklos ruošiamais viešais pasirodymais). Jam tik teko matyti daug vertingų spektaklių, dariusių įtakos ir akiračius praplečiančių. Viename interview (Kaune, 1937 metais) A. Vitkauskas yra pasisakęs, kad Adaševo studijoje dėstė K. Stanislavskis, V. Nemirovič-Dančenko, V. Kačalovas, Suleržickis, Moskvinas, Masalitinovas ir kiti Maskvos eilės Teatro vadovai bei šulai. Šio teigimo patikrinti, deja, negalima, tačiau yra neginčijamas dalykas, kad minimi asmenys darė nemenką įspūdį (ir galima spėlioti, jog Vitkauską domino ne vien romantiš-kos-herojinės, bet ir charakterinės rolės).

Šalia idėjinio nusiteikimo, kovos šūkių ir siekiamo tikslo, kiekvienas mirtingasis gyvena dar realųjį kasdienybės ir grumtynių už būvį gyvenimą. Būsimam Aleksandro Vitkausko biografui lieka ištirti jauno menininko praleistų Rusijoje metų buities sąlygas, santykiavimus bei susidomėjimus. Galima spėti, jog atitrūkęs nuo įprastinių regimų vaizdų, nors ir degdamas lietuviško teatro utopija, jisai buvo paveiktas ir didmiesčių skirtingos būsenos, didesnio masto perspektyvų, regimų netikėtumų, o gal net ir — jaunystei nesvetimo — pagundų magneto.

Netenka užmiršti, kad didžiųjų Rusijos teatrų aktoriai ar šiaip žymesnieji scenos veikėjai visuomenėje pelnėsi ne vien populiarumą, bet ir didelį prestižą: jie buvo laikomi išskirtiniais žmonėmis ir tą orumą stengėsi išlaikyti. Iš anų laikų Aleksandras Vitkauskas (lygiai kaip ir kiti mūsų teatro darbuotojai, panašius įspūdžius pergyvenę) pasisėmė į scenos profesijos žmogų tolygų, sakyčiau, europinį požvelgį. Teatrinė profesija pasidarė ne vien pašaukimas, bet ir moralinės atsakomybės, tinkamos reprezentacijos pareiga.

Žmogiškųjų silpnumų nugalėtas, visada skaudžiai pergyvena "nukrypimo" suklydimą.
Gal nesuklysiu teigdamas, kad A. Vitkauskas rusiškoje aplinkoje gavo pažinti vadinamą La Vie de Boheme, t. y. vien savo pašaukimo problemomis sunkinamą, mažai rūpestingą, guvųjį menininkų "bohemiškąjį" gyvenimą. Pergyvenant dienos atsiekimus ir j ieškant naujos inspiracijos, draugų bendrijoje vėlais vakarais ir naktimis stiklelis paseka stiklelį, lydimas ugningo ginčo, jaunatviško svajonėmis į mon-blanus kopimo, erzinamas skardaus juoko, dilginamas čigoniškos dainos ir muzikos čiurlenimo kutenamas. Pats Vitkauskas yra prisipažinęs, jog alkoholiu paskaita jam pasidarė būtina jau nuo Makvos laikų. Šią aplinkybę norėčiau pabrėžti, nuo savęs pridurdamas, kad madinga anuomet "vidinio pergyvenimo" mokykla, tarsi, skatino scenos meną studijuojantį jaunimą stimuliuoti vaizduotės lakumą, lygiai kaip ir emocionalumo lankstumą. Rusiškoje anuometinėje realybėje "artisto" gyvenime tai nėra buvęs normalus reiškinys, tačiau buvo gan būdingas.

KVALIFIKUOTAS  ARTISTAS  SUGRĮŽTA LIETUVON PAŠAUKIMUI TARNAUTI

Jei turi du kepalus duonos, vieną parduok ir tais pinigais nusipirk gelių.
Konfucijus

Aleksandras Vitkauskas jaunystėje buvo patrauklios išžiūros vyras: nežemo ūgio, geros figūros, garbinuotų kaštaninių plaukų, sveikos veido spalvos, mėlynakis. Šypsena rodė stiprius, gražius dantis. Vadinasi, jo išorė ("sceniniai duomenys") buvo tinkama meilužiams — herojams vaidinti. Tobulai valdė balsą ir žodį. Moterys scenoje juo žavėjosi.

Šilta asmenybė, geraširdis, jautrus žmogus, linkęs nusileisti, pirmenybės bendram labui atsisakyti (nors gebėjo pasirodyti, tikslo siekiant, užsispyręs). Viešumoje rodėsi santūrių poelgių, gero išsiauklėjimo vyras, gal net estetas. Tačiau mėgo bendrauti su eiliniu žmogumi, su ūkininku ir darbininku, tai tuo būdu derino ru»-sų sostinėse įgytą "manierų aristokratiškumą" su demokratiniu nusistatymu. Troško kitiems padėti, niekad neatsižadėdavo kuklumo ir nesi-svaigino laikinu pasisekimu.
Aktoriui nebūtina baigti augštuosius mokslus, nes talentingas žmogus daug ko išmoksta iš gyvenimo ir daug ką žino ne tik iš knygų, bet instiktyviai — intuityviai. Toji didelė meninės intuicijos galia buvo įgimta ir Aleksandrui Vitkauskui.

Jam nebuvo svetimas kai kuriems meno atstovams tipingas "vaikiškumo" kompleksas: viltimi ir žmonių jautrumu — atjautimu pasitikėjimas.
Norėdamas dar sugrįžti prie aprašomojo asmens charakteristikos, pabandžiau duoti tik bendrąjį įspūdį, kad susidarytų vaizdas, koks žmogus bei kuriomis sąlygomis bandė mūsuose kurti meninio teatro prototipą.

Kaunan sugrįžęs ir pastoviai apsigyvenęs, Vitkauskas pasineria į sumanymų bei darbų verpetus. Scenos meno studijų metu tik vasarų atostogas tegalėjęs tautinei scenai skirti, bet jau įvykdęs savojo teatrinio vieneto organizavimą, nuo 1911 metų vasaros jau visas metų dienas pašvenčia teatrinio veikimo planams. Prie pavardės prideda "artisto" titulą, mūsų scenoje pirmą sykį vartojamą. Dienos metu dažniausiai dirba Onos Vitkauskytės knygyne, vakarus skiria pasiruošimo repeticijoms. Netrukus daug savaičių bus praleistos kelionėse: provincijon vis su naujais veikalais.

Mūsiškėje sceninėje istoriografijoje nestinga hiperbolių, skambiais posakiais operavi-mų, "autoritetais pasirėmimo" gražbylystės. Netgi pati teatro sąvoka pasidarė išplėsta: saviveiklinis, mėgėjų veikimas, iškeltinas iš pi-lietiniai-visuomeninio taško, suplakamas su menine scena. Kultūringesnėms tautoms būdingas, mokyklinis bei saviveiklos teatras turi savo specifinę paskirtį, bet paprastai neturi tęstinumo, menkiau prisideda prie teatrinės kultūros ugdymo ir vos retas pajėgas perleidžia profesinei scenai (mūsų ypatingomis, čia atpasakojamomis sąlygomis buvo trys išimtys: tas pats A. Vitkauskas, O. Rymaitė ir A. Sutkus — visi kauniečiai, bet tik po to, kai atsiekė profesinį pasiruošimą).

Aleksandras Vitkauskas, tik pusantrų metų praleidęs profesinėje scenoje, bet visą amžių energingai dirbęs su mėgėjais, nėra sukūręs nei savos mokyklos bei "formaliai" nei vieno žmogaus sceninei darbuotei nėra paruošęs. Nors jam vadovaujant, nemažai mėgėjų Lietuvoje ir Amerikoje gavo progų atskleisti retesnius gabumus ir ryškiai išsiskirdavo iš diletan-tiškumo. Manyčiau, tai įvyko todėl, kad Vitkauskas savo prigimtimi labiausiai buvo aktorius ir spektaklius paruošdavo iš to "aktoriško" aspekto. Tačiau gal ne be jo gundymų, "mokinys" Antanas Sutkus ir "primadona" Ona Rymaitė išvyko į Maskvą — ten mėgėjiškumą palaidoti ir, Lietuvon sugrįžus, reikštis jau meniškai.

Sceninis veikimas mūsų krašte iki pirmojo pasaulinio karo pabaigos buvo įmanomas tik tiek, kiek toleravo caristinė administracija, kiek leido dar mažai palankios vietos sąlygos, kultūrinių vertybių kuklūs resursai. A. Vitkauskui, tapusiam Rusų Imperatoriškos Teatro draugijos nariu, pavyko gauti iš vidaus reikalų ministerijos nuolatinį leidimą "lietuviškoms gubernijoms": Vilniaus, Kauno, Suvalkų, Gardino ir daliai Kuršo. Tasai leidimas teikdavo teisę vaidinimus rengti be atskiro gubernatoriaus raštinės sutikimo, kas veikimą savaime lengvino3).

Vaidindamas ir režisuodamas "Dainos" dr-jos neretuose pastatymuose, ruošdamas savos trupės spektaklius, entuziastingas vadovas dar organizuoja Tilmanso fabriko lietuvių — darbininkų vaidintojų sambūrį. Anoji Šv. Juozapo draugija savo ruožtu Kaune yra surengusi, palyginus, nemenką skaičių lietuvių kalba vaidinimų, kuriuos lankė ne vien darbininkija, bet ir šiaip visuomenė.
----------------
3)  Panašų leidimą buvo gavęs ir Juozas Vaičkus, taip pat sukūręs "skrajojančią" trupę.

Amerika iš tolo atrodė ne vien stebuklų bet ir tautinio veikimo pažadėtoji žemė. Naujajam Pasauly vaidenosi galimumai, neatsiekiami Lietuvos tikrovėje. Nenuostabu tad, jog Aleksandras Vitkauskas 1914 metais užsidega su savo stipresniais vaidintojais vykti į Jungtines Valstybes ir ten vaidinti istorinės tematikos veikalus. Drauge su trupės dalyviais ruošiasi keliauti dailininkas Tadas Daugirdas (kuriam buvo nesvetimas dekoravimo ir režisūros darbas), Saliamonas Banaitis ir J. Garalevičius. Buvo suplanuota aplankyti ir Anglijos-Škotijos lietuvius.

Įsiliepsnojęs karas šituos sumanymus suardo. Netrukus ir pats A. Vitkauskas, pasitraukdamas nuo karo įvykių, išvažiuoja į Rusiją. Nepavyko surinkti žinių, kuriomis aplinkybėmis išvažiavo, kur buvo sustojęs ir ką veikė. Tik yra žinoma, kad 1915 metų pabaigoje per Sibirą ir Sahaliną, berods, keliaudamas su advokatu Kazimieru Oleka, tranzitu pervažiavęs Joka-hamą ir Tokio, laivu atvyko, našlės teigimu, į Kalifornijos pakrantes. (Kiti biografai mini Kanadą!).
Didžiajam entuziastui, Lietuvoje patyrusiam dirbamam darbui ir savo asmenybei dėmesį, Amerikoje teks pergyventi antrą aitrų būties ir kūrybos laikotarpį.


KARŠTLIGĖSE   IR   URAGANUOSE   AMERIKOJE  PRAGYVENTAS  LAIKOTARPIS..
No walls are so hard to pierce as living walls.
Winston   Churchill

Nuo okeaninio laivo denio melsvai ūkanotuose reljefuose jis išvydo iškylančius Naujojo Pasaulio paslaptingus krantus. Su Lietuva jau skyrė mylių mylios žalsvai pilkojo vandens ir Europos sausumos neramūs plotai. Toje, dvasiai artimoje, tolumoje dieną-naktį žvangėjo ginklai, kovėsi ir mirė kareiviai, aikčiojo patrankos, žemės paviršių ir gyvus žmones pradėjo traiškinti naujoji karo pabaisa — tankai, akis ir plaučius degino nuodingosios dujos. Ten keliais keleliais traukė pabėgėlių eisenos, bombas svaidė dar tingiai skrenda lėktuvai...

Amerikos kontinentas karo nepažino. Buvo dar vietos viltims ir tikėjimui. Ir taip norėjosi pajausti, jog čia nei meilė nėra užgesusi.
Jisai tebuvo dvidešimt aštuonerių metų. Menininkas jame degė ambicija: burei, jaudinti, kurti. Įprastoje bičiuliškų santykių nuotai-
 
VYTAUTAS  IGNAS   BATŲ  VALYTOJAS
 
koje, romantiškų užsiliepsnojimų polėkiuose, nenutraukiamo darbo įkarštyje, tenai, Lietuvoje, jis svaigo gyvenimu, liepsnojo troškimu ir kitus čionai džiaugsmu apsvaiginti. Tačiau Amerikoje, jau nuo pirmųjų savaičių, Aleksandro Vitkausko įgimtas jautrumas ir šviesi vaizduotė susikirto ne netikėtomis būties formomis, su nepaslepiamu abejingumu, smulkmeniškuoju pavydu, su materialistine tikrove. Gaus protarpiais (ypač prie Atlanto krantų) atsikvėpti, bet vistiek pirmieji slogučio vaiduokliai jo jau iš šalto glėbio nepaleis.

Amerika anąsyk gyveno linksmai ir su ne-išnykstančia šypsena. Tas džiugesys, kartais tikras, o dažnai gal net apsimestas, kažkaip nesiderino su paliktais savame krašte pergyvenimais. O ir pats lietuviškas renesansas šioje vandenyno pusėje atrodė kitokio pavidalo: veikime susmulkintas, rietenų apsėstas, viens kitam nepasitikėjimo užtemdytas. A. Vitkauskas niekad nepajėgė visiškai sutapti su amerikiniais disonansais.

Švelnių pojūčių entuziastas širdy slėpė atgimimo kovingumo įkarštį ir Lietuvos tragiką. Jį jaudino nualintos tėvynės šelpimui gausios duoklės, tautiečių skriaudoms ir neteisybei jautrumas. Bet lygiagrečiai iškilo ir savos asmenybės tragiškumas. Dar neseniai pripažinimo ir pasisekimo glostomas, pamatė, jog naujose veikimo sąlygose menininkas nėra žmogus, turįs teisę tik iš savo pašaukimo išgyventi.

A. Vitkauskas neišsigando, rankų nenuleido, rodė iniciatyvą, metėsi iš vieno darbo į naujus sumanymus, tačiau pasidarė dar jautresnis ir neįprastai nervingas. Gal tos amerikinės, jam nelengvos, sąlygos kiek nusilpnino valią ir per anksti užgesino užsidegimą, bet tai yra charakterio gilesnio tyrinėjimo objektas.

Augštųjų pastatų miriadose, didelės šalies ir jos didingų miestų plotuose, tose besiskuban-čių žmonių masėse pasidarė nesvarbi taip ambicingai laimėta (etinė ir profesinė!) reputacija ir iškilo kasdienės duonos opus klausimas. Pirmon eilėn jėgas reikėjo skirti pasipriešinimo kliūtims nugalėti, užtvaroms atkelti. Vienas tų nelauktai iškilusių šioje "aukso šalyje" barjerų pasirodė pragyvenimo šaltinio (pinigo!) klausimas. Ir todėl A. Vitkauskas, kaip vėliau ir Juozas Vaičkus, atsižymi "masine", gaivališka naujų lietuviškų spektaklių produkcija.

Ar reikalingi buvo, galvoju, tie sentimentalūs, quasi-analitiškieji, kiek patosiniai šio skyrelio įžanginiai žodžiai? Bet jie, manau, gal padės suprasti Aleksandro Vitkausko Jungtinėse Valstybėse išgyventus (o gal ir prarastus?) ketverių metų sceninės kūrybos džiaugsmus. Pravartu dar sykį priminti, kad buvo pats pirmas iš Lietuvos atvykęs teatrinio darbo išsimokslinęs specialistas, išplaukęs į tuos sūkuringus, skirtingos šilumos vandenis ir tas bangas skrodes.

Išeivijoje (ar kitaip, atviriau, pasakius, — egzilėje ir emigracijoje) žmogus pasijunta kažko reikšmingo netekęs. Prisimindamas ir tebegyvendamas ankstyvesnio gyvenimo vaizdus (dienas, mėnesius, metus praleisdamas aklimatizacijoje), naujas ateivis neturi sau dvasiai ramios būties. Jis bent iliuzijomis bando išskirtinę aplinką sudaryti: kolonijų salelėse atkuria "savąjį kraštą", kur drąsiau vartoja gimtąją kalbą, stengiasi palaikyti paviršutines tradicijas ir t.t. Tai, deja, neatneša tikresnio nusiraminimo ir nuo konfliktų su aplinka neapsaugo. Imigrantai, berods, tik tuomet paveikia naujųjų sąlygų gyvatą, jei idėjomis, pavyzdžiais ar kultūriniu pranašumu priverčia pripažinti augštesnį autoritetą. Šiuo atžvilgiu toje pačioje Amerikoje kai kurios tautybės, kad ir įsiliedamos į lemtingą "katilą", iki šiol išlaiko skirtingą reputaciją. Aprašomuoju laikotarpiu lietuviai Dėdės Samo žemėje, deja, dar negalėjo pasigirti augštesniu kultūriniu iškilimu ir įtakos aplinkai padaryti negalėjo. Bendras lietuvių — išeivių išsiprusinimas ir kultūrinė pažanga ėjo, palyginus, lėtesniais žingsniais ir priklausė nuo "vadovaujančios pozicijos" individų.

Nors ir išsišakojęs bei išsisiūbavęs, ano meto Amerikos lietuvių kultūrinis veikimas dar ne visada galėjo pasigirti Lietuvoje jau atsiektu reliatyviu "rafinuotumu", o meninės pastangos tėra buvusios tik liaudies švietimo ar patriotinės nuotaikos ugdymo bei palaikymo rėmuose. Specifinis teatrinis veikimas irgi tebuvo palenktas tiems patiems "utilitariniams" tikslams.   

Čikagoje, kur Aleksandras Vitkauskas pradėjo reikštis nuo 1916 metų sausio mėn. pačių pirmųjų dienų, jau buvo net kelios lietuvių vaidintojų — mėgėjų kuopelės, kurios veikė paskirų kolonijėlių ribose, nors kai kurios veržėsi ir į platesnę veikseną. Tai buvo labai ambicinga, podraug diletantiška ir nesunkių meninių atsiekimų saviveikla. Bet ji jau buvo užkariavusi savąsias "pilietines" teises. Su tos saviveiklos žmonėmis A. Vitkauskui teks per pusmetį ir bendrauti.
(bus daugiau)