LIETUVIŲ KALBOS VEIKSMAŽODŽIŲ ASPEKTAI Spausdinti
Parašė L. DAMBRIŪNAS   
1. Įvadas. Veiksmo ypatybių įvairumai
Kalba yra tobuliausia žmogaus priemonė jo dvasios pasauliui, jo sąmonės turiniui išreikšti. Kalbos žodžiais ne tik išreiškiame bendrąsias mąstymo kategorijas — daiktą, ypatybę, veiksmą ir kt., bet jais išsakome ir subtiliausius jų niuansus. Taip pvz. daiktavardžiai reiškia ne tik didelius, normalius, daiktus, kaip namas, bet ir mažus daiktus (namelis), ar ma-lonybinius, t.y. tokius daiktus, kuriuos ne tik pavadiname, bet kurių atžvilgiu reiškiame ir savo jausmus, pvz. mamytė, tėvelis, saulutė ir kt. Daiktavardžiais reiškiame taip pat ir "sudaiktintus" veiksmus ar ypatybes, pvz. rašymas, bėgimas, gražumas, šaltumas.

Panašiai ir veiksmažodžiai gali reikšti ne tik veiksmą ar stovį apskritai, bet ir įvairiai jų ypatybes, t.y. veiksmo bei stovio variacijas. Tam pažymėti turime įvairių veiksmažodinių grupių, kurių veiksmažodžiai, būdami skirtingos forminės struktūros, skiriasi ir reikšmės atspalviais. Tokie skirtingi veiksmažodžiai skirtingais ir vardais gramatikose vadinami. Turime pvz. duratyvinius, arba kursyvinius, veiksmažodžius, kuriuos lietuviškai galima būtų vadinti trukminiais, nes jie reiškia vientisą, nesikartojatį veiksmą. J. Jablonskis juos vadina kartiniais veiksmažodžiais, pvz. bėga, kalba, skaito ir pan. Bet yra veiksmažodžių, kurie reiškia ne vientisą veiksmą, o susidedantį iš atskirų veiksmo momentų, pvz. bėginėja, skaitinėja, siuvinėja. Tokie veiksmažodžiai vadinami iteratyviniais, arba dažniniais. Yra veiksmažodžių, kurie reiškia terminuotą veiksmą, prasidedantį ir besibaigiantį ties kuria nors riba, ar vykstantį kurioj nors ribotoj vietoj pvz. ateina, išeina, praeina, pereina ir kt. Kiti vėl reiškia labai trumpai trunkantį veiksmą, pvz. sprogo, šovė, smogė arba šuktelėjo, pokštelėjo, žvilgtelėjo. Jie vadinami punktiniais ar momentiniais (akimirkos) veiksimžcdžiais. Yra dar ingresyvinių, reiškiančių veiksmo pradžią, pvz. pragysti, pražysti, atenuatyvinių, reiškiančių neilgai trunkantį veiksmą, pvz. pagulėjo, pakalbėjo, paskaitė, ir kitokių.

Bet ir tai dar neviskas. Veiksmažodžiai gali reikšti dar dvi gal pačias bendriausias veiksmo savybes,  būtent   a)  trunkantį  veiksmą  ir   b) atliktą veiksmą. Pvz. rašo, rašė, rašys reiškia veiksmą realiai vykstantį, vykusį ar vyksiantį. Tuo tarpu parašė ir parašys reiškia atliktą arba atliksimą veiksmą. Tiksliau kalbant, šiais veiksmažodžiais iš tikrųjų išreiškiame ne patį vykusį ar vyksiantį veiksmą, bet tik faktą, kad toks veiksmas yra atliktas ar bus atliktas.

2. Aspektų ir veikslų skirtumas

Seniau gramatikose visos šios veiksmažodžių ypatybės buvo vadinamos vienu bendru terminu — vienur veiksmažodžių aspektais, kitur veiksmo rūšimis (vok. Aktionsarten), o Jablonskis savo gramatikoj tai vadina veiksmažodžių veikslais. Vėliau betgi pradėjo aiškėti, kad visos čia augščiau suminėtos veiksmažodžių ypatybės nėra vienos rūšies ypatybės, ir dėl to jų negalima ir vienu vardu vadinti. Veiksmažodines formas, kurios reiškia dvi veiksmo savybes — vykstantį ar jau įvykusį veiksmą (rašė-parašė), dabar vokiečių kalbininkai vadina aspektais, o anksčiau minėtas savybes — veiksmo rūšimis (Aktionsarten). Lenkų literatūroj šiem dviem dalykam vartojami terminai yra aspekt ir rodzaj czynnošci. Angliškai galima būtų vartoti aspect ir type of action, o lietuviškai aš vartoju aspektų ir veikslų terminus. Tuo būdu aspektai tėra du. Tas, kuris reiškia trunkantį, vykstantį veiksmą, vadinamas im-perfektyvinių (eigos) aspektu; o tas, kuris reiškia atliktą veiksmą, vadinamas perfektyviniu (įvykio) aspektu. Tuo tarpu veikslų yra keleriopai daugiau — kartinis, kartotinis, pradinis, momentinis (akimirkos) ir kt.

Kuo gi tad skiriasi aspektai nuo veikslų? Kalbininkai nurodo, kad skirtumas tarp šių dviejų dalykų yra toks, koks yra tarp reikšminių daiktavardžių grupių (paprastų ir mažybinių — namas, namelis) ir linksnių; arba tarp reikšminių veiksmažodžių grupių (bėgo, bėginėjo) ir laikų (laiko formų). Žodžiai namas ir namelis reiškia skirtingus daiktus, vadinas, jie skiriasi savo reikšme; bet žodžiai namas ir namą reiškia tą patį daiktą, o skiriasi tik savo funkcija sakinyje. Panašiai ir tarp rašė ir rašinėjo yra reikšmės skirtumo, bet tarp rašė ir rašys nėra reikšmės, o tik funkcijos skirtumas. Panašiai ir aspektai skiriasi nuo veikslų.

Imperfektyvinis aspektas rašė ir perfektyvinis paraše nesiskiria savo realia, žodynine reikšme, o tik funkcija sakinyje. Todėl sakoma, kad aspektas yra funkcine, arba gramatinė, kategorija, kaip ir liks, nuosakos ir skaičiai yra gramatinės ktegorijos. Tuo tarpu veikslai skiriasi tarpusavy savo reikšme. Pvz. tarp bėgti ir bėginėti ar tarp giedoti ir pragysti yra reikšmės skirtumo. Visi šie veiksmažodžiai reiškia skirtingus veiksmus. Todėl sakoma, kad veikslai yra reikšminė, arba žodyninė, kategorija.

Skirtumas tarp aspektų ir veikslų suprantamas ir loginiu požiūrų. Aspektų klasifikacijos pagrindas yra trukmė — jos buvimas ar nebuvimas. Rašė yra imperfektyvinio aspekto, nes turi trukmę; parašė — perfektyvinio aspekto, nes neturi trukmės. Tuo tarpu skirtumas tarp rašė ir rašinėjo remiasi ne trukmės buvimo ar nebuvimo pagrindu, nes abu šie veiksmažodžiai tuo atžvilgiu vienodi — abu reiškia trukmę. Taip pat ir skirtumas tarp paskaitė ir perskaitė pagrįstas ne trukmės pagrindu, nes abu šie veiksmažodžiai tuo atžvilgiu vienodi — be trukmės. Jie skiriasi tik savo reikšme. O jeigu dalykai klasifikuojami ne vienu pagrindu, tai jie negali būti vienos kategorijos ir dėl to negali būti vienu vardu vadinami. Tas faktas, kad bet kuri veiksmažodinė forma, reikšdama kurį nors aspektą, reiškia kartu ir kurį nors veikslą, buvo šių dviejų dalykų neskyrimo priežastimi. Bet kaip teisingai skiriame vieksmažo-džių laiką, nuosaką ir rūšį, nors visi tie dalykai gali būti išreikšti viena forma, pvz. dirbi, taip lygiai reikia skirti ir aspektus nuo veikslų nors ir reiškiamus tomis pačiomis formomis. Pvz. forma dirba yra imperfektyvinio aspekto ir kartinio (duratyvinio) veikslo, forma pragydo— perfekt. aspekto ir pradžios (ingresyvinio) veikslo; riktelėjo — perfektyvinio aspekto ir akimirkos (momentinio) veikslo, ir 1.1.

3. Aspektų reiškimas įvairiose kalbose

Aspektų, kaip jau minėta, tėra ir tegali būti du, nes tarp vykstančio ir atlikto veiksmo trečios tos rūšies galimybės nėra. Taip kaip tarp veikimo ir neveikimo vidurinio tarpsnio negali būti. Kitas dalykas yra aspektų reiškimas. Yra įvairių būdų aspektams reikšti. Jie gali būti reiškiami vientisinėmis ir sudėtinėmis, t.y. kelių žodžių aprašomomis formomis. Vientisinės formos gali būti trejopos — imper-fektyvinės, perfektyvinės ir neutralios, t.y. tokios, kurios sakinyje gali reikšti ir vieną ir antrą aspektą. Ryškią aspektų sistemą turi slavų (rusų, lenkų) kalbos, kur beveik kiekvienas veiksmažodis yra dvilypis, nes abiem aspektam turi skirtingas formas visuose laikuose bei nuosakose, išskyrus esamąjį laiką, kur perfekty-vinis aspektas logiškai yra negalimas. Dėl to žodynuose anglų ar vokiečių kalbos bendratis verčiama dviem rusų ar lenkų kalbos bendratim. Pvz. to kili rusiškai verčiamas dviem formom — ubit, ir ubivat', lenk. zabiė ir zabijaė; to write verčiamas pisat' ir napisat' ir t. t. Kitose kalbose aspektai reiškiami kitu būdu. Taip senojoj graikų kalboj perfektyvinis aspektas buvo reiškiamas aoristinėmis, o imperfektyvinis esamojo laiko ir ki:omis formomis. Lotynų kalboj aspektinę priešpriešą sudaro imperfektinės ir perfektinės formos (scribebat ir scribsit) prancūzų kalboj imparfait ir passe defini (ii ecrivait ir U ecrivit), anglų kalboj paprastoji forma ir vad. progresyvinė (he wrote ir he was writing).

4. Aspektų reiškimas lietuvių kalboje
Nevienam kalbininkui rūpėjo išsiaiškinti, kaip reiškiami aspektai lietuvių kalboje. Apie tai plačiau ar siauriau rašė įvairių tautų kalbininkai, kaip rusai G.K. Uljanovas1) ir F. For-tunatovas2), prancūzas R. Gauthiot,3) latvis J. Endzelynas,4), vokiečiai E. Fraenkelis5) ir E. Kosch-miederis,6) lenkas J. Safarevičius7), šveicaras A. Sennas8) ir kiti. Visi jie nevieną dalyką nušvietė teisingai, bet kai kurie dėl lietuvių kalbos nepakankamo mokėjimo ar dėl medžiagos stokos padarė ne vieną ir klaidingą išvadą. Nevienas jų pastebėjo, kad lietuvių kalbos aspektai reiškiami iš dalies panašiai kaip slavų kalbose, bet yr^ ir skirtumų. Tie skirtumai ir parklupdė nevieną kalbininką. Skirtumas tarp lietuvių ir slavų kalbų matyti kad ir šitokiame pavyzdy. Mūsų bendratį ateiti rusų k. atitinka dvi bendratys: prijti ir prichodit', kurių pirmoji yry perfektyvinė, o antroji imperfektyvinė. Kyla tad klausimas, kurio aspekto yra liet. forma ateiti. Vieni sakė, kad vieno, kiti, kad kito, kiti vėl, kad neutrali, t.y. galinti reikšti abu aspektus. Slavų kalbose trys pagrindiniai laikai (esamasis, būtasis ir būsimasis) reiškiami ne trimis, o penkiomis formomis, kurių dvi yra perfektyvinės ir trys imperfektyvinės, pvz. prišel ir wijdet — perfektyvinės, o prichodit, prichodil i' budėt prichodit — imperfektivinės. Tuo tarpu lietuvių kalboje tėra trys formos — ateina, atėjo ir ateis. Čia kalbininkams irgi buvo neaišku, kurio aspekto yra šios trys formos. Pamažu ėmė aiškėti, kad apie liet. kalbos veiksmažodžių aspektus negalima spręsti iš vienos kurios formos, pvz. iš bendraties, kaip slavų kalbose, nes to paties veiksmažodžio skirtingų laikų formos gali būti ir skirtingų aspektų. Prieita išvada, kad lietuvių kalboje reikia aiškinti ne tik atskirų veiksmažodinių grupių, bet ir atskirų jų formų aspektus, pvz. esamojo, būtojo bei būsimojo laiko formas, o taip pat dalyvines bei kitokias formas. Be to, tenka atskirai aiškintis vientisinių ir astkirai sudėtinių (sudėtų su priešdėlais) formų aspektus.

Vytautas Kašuba  Kristus sutinka savo motiną. Kryžiaus kelių IV stotis

Pirmas klausimas, kuris kyla kalbant apie aspektus, yra šis: kaip pažinti kurio nors veiksmažodžio ar kurios jo formos aspektą? Atsakymą į tai davė čekų (slovėnų) kalbininkas Pr. Miklosischas, kuris pateikė tokią taisyklę: jeigu veiksmažodine forma galime atsakyti į klausimą ką čia veiki?, tai ji yra imperfektyvinė, o jeigu negalima, tai perfektyvinė. Pasiremiant šia taisykle, galima nustatyti ir liet. kalbos veiksmažodinių formų aspektus. Peržvelkime dabar jas atskirai.

Pasirodo, kad esamojo laiko vientisinės formos aplamai yra imperfektyvinės, nes jomis galima atsakyti j klausimą ką čia veiki?.. Pvz. skaitau, dirbu, einu. Išimt/į sudaro tos esamojo laiko formos, kurios reiškia labai trumpai, tik vieną momentą trunkantį veiksmą, pvz. švilptelia, pokštelia... Lietuviškai kalbant, negalima pasakyti, kad aš šiuo metu švilpteliu, pokšteliu. Prie tokių išimčių priklauso ir dar kai kurie veiksmažodžiai, kaip randu, šaunu ir kt., kurių veiksmas yra labai trumpas-punktinis. Negalima sakyti, kad aš šiuo metu randu. Kodėl? Mat atsakydami į minėtą klausimą (ką čia veiki?) kuriuo nors veiksmažodžiu, pasakome aktualų dabarties veiksmą. Gi psichologinė dabartis turi trukmę, susidedančią iš dalies praeities ir dalies ateities. Veiksmažodžiu rašau iš tikrųjų pasakome, kad tik ką rašiau ir kad dar kurį laiką rašysiu. Kiekvienu atveju toks dabarties laikas ar tokioje dabartyje vykstąs veiksmas tęsiasi ilgiau, negu jo reikia pačiam žcdžiui (rašau) pasakyti. Bet jeigu veiksmas yra toks trumpas, kad jis užima mažiau laiko, negu paties jo pavadinimo pasakymas, tai aktualioje dabartyje negalima tokio veiksmo išreikšti esamojo laiko forma. Pvz. švilptelėjimo veiksmas yra trumpesnis, negu pasakymas švilptelia. Todėl nespėjus pasakyti: jis švilptelia, jau švilptelėjimo veiksmas yra pasibaigęs, ir todėl, išgirdus švilptelėjimą, nebėra kada sakyti: jis švilptelia, o reikia sakyti: švilptelėjo. Panašiai esamojo laiko forma randu ištikrųjų reiškia radau arba rasiu, nes pats radimo veiksmas yra labai trumpas, trunkąs tik akimirksnį. Dėl šios priežasties minėtomis esamojo laiko formomis negalima išreikšti aktualaus dabarties veiksmo, ir dėl to jos negali būti imperfektyvinės, o tik perfektyvinės.9)

Kitokia padėtis yra sudėtinių (priešdėlėtų-jų) veiksmažodžių srityje. Priešdėliai aplamai perfektyvina, t.y. vientisinį imperfektyvinį veiksmažodį paverčia perfektyviniu. Tik kai slavų kalbose priešdėliai beveik visas esamojo laiko imperfektyvinės formas paverčia būsimojo laiko perfektyvinėmis formomis (pišu "rašau" — na-pišu "parašysiu"), tai lietuvių kalboje bent pusė veiksmažodžių su priešdėliais esamajame laike yra imperfektyviniai. Imperfektyviniai yra tie, kurie be priešdėlių nevartojami (pa-žįsta, pavydi, supranta), kuriems priešdėliai suteikia skirtingą reikšmę (apkalba, atsigauna, parduoda, praneša, sugyvena, sutaria) ar kurių realinę reikšmę priešdėliai modifikuoja, pvz. šalia eina turime modifikuotos reikšmės veiksmažodžius ateina, išeina, nueina pereina ir kt. Visos kitos esamojo laiko formos, kurių priešdėliai nekeičia ir nemodifikuoja realinės reikšmės, yra perfektyvinės, pvz. padaro, parašo, išbara, nubaudžia, supūva, nes jos nereiškia aktualios dabarties veiksmo, tikro esamojo laiko. Slavų kalbose, kaip jau sakyta, priešdėlis esamojo laiko formą paverčia būsimojo laiko forma. Lietuvių kalboje taip nėra. Čia esamojo laiko forma rašau, gavusi priešdėlį, nevirsta būsimojo laiko forma, pvz. parašau. Kyla klausimas, ką gi tada tokios formos kaip padirau, parašau reiškia, jeigu jos negali reikšti realaus esamojo laiko?

Atsakymas čia yra toks: jos reiškia kitus laikus arba belaikį veiksmą. Jos gali reikšti būtąjį veiksmą, pvz. 1410 metais Vytautas sumuša kryžiuočius. Ši ferma vadinama praesens historieum. Jos gali reikšti būsimąiį laiką, pvz. einu ir pasakau, kur pasekau iš tikrųjų reiškia pasakysiu. Patarlėje daug šunų ir vilką papjauna veiksmažodis reiškia belaikį,  arba abstraktų, veiksmą. Vadinas, esamojo laiko formos, kurios negali atlikti savo pagrindinės funkcijos — išreikšti aktualaus esamojo laiko veiksmo, atlieka šalutines funkcijas, t.y. reiškia kitus laikus ar belaikį veiksmą. Todėl prof. A. Senno teigimą,10) kad "lietuvių kalba turi abu aspektus visuose laikuose", reikia patikslinti ta prasme, kad esamojo laiko formos gali būti perfektyvinės tik tos, kurios iš tikrųjų nereiškia esamojo laiko, nes perfektyvumas ir esamasis laikas yra prieštaraujančios, tad viena kitą išskiriančios sąvokos. Kitaip sakant, jeigu esamojo laiko forma yra perfektyvinė, tai ji nereiškia esamojo aktualaus laiko, o jei ji reiškia esamąjį laiką, tai ji nėra perfektyvinė, bet imperfektyvinė.

Būtojo laiko vientisinių formų dauguma yra taip pat imperfektyvinės, pvz. dirbo, rašė, kalbėjo ir kt. Vis dėl to ir čia yra išimčių, kurias sudaro arti šimto veiksmažodžių.11) Didesnės jų dalies formos aspektų atžvilgiu yra neutralios, t.y. galinčios reikšti abu aspektus, pvz. baigė, davė, ėmė, gimė, grįžo, mirė, pirko, tarė ir kt. Mirė gali reikšti "buvo mirimo būvyje" ir "numirė". Grįžo gali reikšti "buvo pakeliui" ir "sugrįžo". Mažesnės išimčių dalies būtojo laiko formos yra tik perfektyvinės, pvz. dingo, dovanojo, gavo, laimėjo, šovė, tapo, smogė ir kt.

Būtojo laiko sudėtinės (su priešdėliais) formos su nežymia išimtimi yra tik perfektyvinės. Net ir daugumas tų veiksmažodžių, kurių esamojo laiko formos yra imperfektyvinės, būtojo laiko formos yra perfektyvinės, pvz. atėjo, išėjo, atidarė, uždarė, pardavė ir kt. Sis faktas kaip tiktai ir sudarė kalbininkams galvosūkio. Vieni, spręsdami pagal esamojo laiko formą ateina, teigė, kad veiksmažodis ateiti yra imper-fektyvinis. Kiti iš būtojo laiko formos atėjo darė išvadą, kad šis veiksmažodis yra perfek-tyvinis. Dar kiti įrodinėjo, kad jis yra neutralus. Iš tikrųjų yra taip: šio ir kitų tos rūšies veiksmažodžių, kurių priešdėliai keičia ar modifikuoja vientisinio vieksmažodžio reikšmę, esamojo laiko formos ir iš jų išvestinės formos yra imperfektyvinės; būtojo ir būsimojo laiko bei iš jų padarytos formos yra perfektyvinės. Tik būtojo dažninio laiko formos yra neutralios. Ateidavo gali reikšti periektyvinį ir imperfektyvinį aspektą. Sakinyje: kai jis ateidavo, mes bėgdavome jo pasitikti — ateidavo yra imperfektyvinė forma. Bet sakinyje: kai jis ateidavo, mes klausydavomės jo pasakojimų — ateidavo yra perfektyvinė forma, nes abiejuose pavyzdžiuose tokių aspektų reikalauja pati situacija. Todėl G.K. Uljanovas, R. Gauthiot ir
 

VYTAUTAS   KAŠUBĄ —
SIMONAS KIRENIETIS PADEDA NEŠTI KRYŽIŲ Kryžiaus Kelių V stotis
 
A. Sennas apsiriko, laikydami šias formas tik imperfektyvinėmis. Tuo būdu turime įdomų rezultatą: ateina yra imperfektyvinė forma, atėjo ir ateis perfektyvinės, o ateidavo — neutrali.

Panašiai aspektai reiškiasi ir neasmenuojamose veiksmažodžių formose — bendratyje, dalyviuose, nors čia jie ir nėra tokie ryškūs. Vis dėlto yra atvejų, kur tik vienas aspektas tėra galimas, o kitas negalimas. Galima pvz. sakyti: mačiau jį rašantį (ne parašantį), klausiau gražiai dainuojamos (ne padainuojamos) dainos; dirbdami (ne padirbdami) šnekėjomės; man rašant (ne parašant), jis skaitė, bet: parašęs (ne rašęs) laišką, įdėjau vokan. Reikia dar pažymėti, kad kartais vieno aspekto forma gali būti vartojama kito aspekto formos vietoj, nors tai dar nereiškia, kad ta aspektinė forma būtų pakeitusi savo prigimtį. Pvz. sakome: kas piešė šį paveikslą? Kai šitaip klausiama apie seniai jau atliktą darbą, tai logika, taip sakant, reikalauja sakyti: kas nupiešė, o ne kas piešė. Čia piešė nėra perfektyvinė, o tik atstoja perfek-tyvinę formą, kaip kartais esamojo laiko forma atstoja būtojo ar būsimojo laiko formas.

5. Perfektyvinimo ir imperįektyvinimo priemonės
Slavų kalbose svarbiausia perfektyvinamo-ji priemonė yra priešdėliai, o imperfektyvinamo-ji priemonė — iteratyvinės priesagos. Pvz. lenk. bic "mušti" yra imperfektyvinė forma. Bet su priešdėliu za-bic "užmušti" ji tampa perfektyvinė. Pridėjus iteratyvinę priesagą, za-bi-jac "užmušinėti" vėl tampa imperfektyvinė forma, o pridėjus naują priešdėlį po-za-bi-jac vėl perfektyvinė ir 1.1. Yra panašumo ir lietuvių kalboje. Ir čia priešdėliai yra pagrindinė perfek-tyvinamoji priemonė. Būtajame ir būsimajame laike visi vientisiniai imperfektyviniai veiksmažodžiai, gavę priešdėlius, tampa perfektyviniais pvz. darė, nešė, gėrė yra imperfektyviniai, o padarė, sudarė, atnešė, išnešė, nunešė, atsigėrė, prigėrė perfektyviniai. Kyla dabar klausimas, ar lietuvių kalboje yra atitinkama imperfekty-vinamoji priemonė. Taip, yra, būtent taip pat iteratyvinę priesaga — inėti. Daugelis mūsų per-fektyvinių veiksmažodžių, sudėjus su šia priesaga, tampa arba imperfektyviniais, arba neutraliais. Pvz. atsakė, įrodė, pardavė, perrašė yra perfektyvinės formos, bet atsakinėjo, įrodinėjo, pardavinėjo, perrašinėjo imperfektyvinės, o tokios kaip apvaikštinėjo, išvarinėjo, nuiminėjo — neutralios.

Su šia priesaga vartojamos dar ir bendratys po žodžių pradėjo ir baigė, kur perfektyvinės bendratys normaliai netinka. Pvz. nesakoma: pradėjo parašyti ar baigė parašyti vietoj pradėjo ar baigė rašyti. Panašiai negalima sakyti pradėjo įrodyti, įkalbėti, nes šios bendratys yra perfektyvinės. Šiuo atveju kaip tiktai pasitarnauja bendratis su priesaga — inėti, ir mes galime sakyti: Pradėjo įrodinėti, įkalbinėti. Tačiau šiuo atveju lietuvių kalboje nuoseklumas nėra pilnai išlaikytas, nes po žodžių pradėjo ir baigė vartojamos kartais ir perfektyvinės bendratys. Pvz. sakoma: baigia augti ir baigia užaugti,  baigia šalti ir  baigia  sušalti.

Skirtumas slavų ir lietuvių kalbos iteraty-vinių priesagų vartosenoj yra tas, kad slavų kalbose tos priesagos yra jau nustojusios ite-ratyvumo, ir veiksmažodis su šia priesaga nebėra kartotinis, o paprastas imperfekty vinis veiksmažodis. Pvz. lenk. przychodzil, wybieral nėra kartotiniai, o tik imperfektyviniai veiksmažodžiai, bet visi mūsų su priesaga — inėti veiksmažodžiai turi dar kartotinumo reikšmės ir tik retas jų tos reikšmės jau beveik nebeturi, pvz. įtikinėjo, įrodinėjo. Be to, nevisi tos rūšies mūsų veiksmažodžiai yra ir imperfektyviniai arba neutralūs. Dalis jų yra perfektyviniai, pvz. parašinėjo, pašokinėjo, pavažinėjo. Vadinas, mūsų itertyvinė priesaga — inėti nėra dar pavirtusi vien tik imperfektyvinamąja priemone ir dėl to negali būti taip plačiai ir nuosekliai vartojama imperfektyvinimo reikalui, kaip slavų kalbose.

Kyla klausimas, kuo gi tada šis trūkumas užpildomas lietuvių kalboje. Pasirodo, kad čia yra dar viena imperfektyvinamoji priemonė, būtent veiksmažodžio būti lytys su veikiamuoju dalyviu — buvo beateinąs, bus beateinąs. Kaip jau minėta, būtajame ir būsimajame laike veiksmažodžiai su priešdėliais aplamai yra per-fektyviniai, pvz. atėjo, išėjo, užlipo, nulipo ir kt. Atitinkamo imperfektyvinio, t.y. tebevykstančio, veiksmo šiuose laikuose negalima išreikšti paprastom, be priešdėlio, formom, kaip ėjo, lipo, nes jos turi kitą reikšmę, kaip lygiai ir kartotinės formos ateidinėjo, užlipinėjo skiriasi savo reikšme nuo nekartotinių. Čia kaip tik pasitarnauja minėta aprašomoji forma buvo, bus beateinąs, buvo, bus beužlipąs ir pan. "Pvz. galima sakyti: kai jis buvo beateinąs, mes jau pastebėjom, kad jis šlubuoja. Čia buvo beateinąs yra imperfektyvinė forma, kurios perfektyvi-nis atitikmuo yra atėjo.

Tuo būdu matome, kad perfektyviniams sudėtiniams (priešdėlėtiems) veiksmažodžiams lietuvių kalboje atitinkami imperfektyviniai padaromi kartais su iteratyvinės priesagos — inėti pagelba, o kartais tam reikalui naudojama sudėtinė aprašomoji forma. Pirmuoju atveju lietuvių kalba eina vienu keliu su slavų kalbom, antruoju — su anglų kalba. Pirmu atveju turime tokias formas pagrindiniuose laikuose: imperfektyvinės — įkalba, įkalbinėjo, įkalbinės ir perfektyvinės — , įkalbėjo, įkalbės. Antru atveju yra tokios formos: imperfektyvinės — ateina, buvo beateinąs, bus beatinąs ir perfektyvinės — atėjo, ateis. Anglų kalboje čia atitinka šios formos: he is comming, he was comming, he will be comming (imperfektyvinės) ir he came, he will come (perfektyvinės).

6. Išvados.
1.    Esamojo laiko formos: a. vientisinės aplamai yra imperfektyvinės, išskyrus momentinius (šuktelia) ir negausius punktinius (randa, šauna); b. bent pusė sudėtinių formų yra taip pat imperfektyvinės.
2.    Būtojo laiko formos: a. vientisinės aplamai yra imperfektyvinės. Neutralių ir perfekty-vinių formų yra ne daugiau kaip 100. b. Sudėtinių formų apie 90 nuošimčių yra perfektyvinės.
3.    Būsimojo laiko formos esmėje nesiskiria nuo būtojo laiko formų.
4. Būtojo dažninio laiko formos gali būti imperfektyvinės, perfektyvinės ir neutralios.
5.    Neasmenuojamose formose aspektai reiškiasi panašiai, kaip ir asmenuojamose.
6.    Pagrindinė efektyvinimo priemonė yra priešdėliai.
7. Svarbiausios imperfektyvinimo priemonės yra iteratyvinė priesaga ir nauja sudėtinė forma, sudėta iš veiksmažodžio būti lyčių ir esamojo laiko veikiamojo dalyvio (buvo beateinąs).

Pastaba. Šis straipsnis yra trumpa santrauka darbo, laimėjusio šių metų mokslinę "Aidų" premiją.


1)    Značenija glagolnych osnow v litovsko-slavianskom jazykė, Varšava 1895.
2)    Razbor sočinenija G. K. Uljanova: Značenija glagolnych osnow v litovsko-slavianskom jazykė, Sanktpe-terburg 1899.
3) Le parier de Buividze, Paris 1903.
4) Latyįšskije predlogi, Dorpat 1905, ir Lettische Grammatik,   Riga 1922.
5) Sprachliche, besonders syntaktische Untersuchung des kalvinistischen litauischen Katechismus des Malcher Pietkiewicz von 1598, Goettingen 1947.
6) Nauka o aspektach casewnlka polskiego w zarysie, Wilno 1934.
7) Stan badán nad aspektem czasownikowym \v ję-zyku litewskim, Wilno 1938, ir L'aspect verbal en vieux-lituanien (Actes du 4me congres international de linguistes), Copenhague 1938.
8) Zum Gebrauch der Aktionsarten im Litauischen (Studi Baltici Vol. III), Roma 1933, ir Verbal aspects in Germanie, Slavic, and Baltic, Language 1949 Nr. 4.
9) Kai kas perfektyvinëmis laiko net ir tokias esamojo laiko formas, kaip skęsta, miršta, minga, nei jos reiškiančios "beįvykstantį, prie galo einantį faktą" (Gimtoji Kalba, 1936, 4 sąs.). Bet forma, kuri reiškia "beįvykstantį", o dar neįvykusi veiksmą, negali būti perfektyvi-në, o tik imperfektyvinë. Gi sakymas, kad "migti iš vienos puses dar žymi vykstantį veiksmą, t. y. rodo eigos veikslą, bet tuo pat metu ta pati lytis reiškia ir įvykstantį veiksmą, arba įvykį" (Draugas 19C6. 12.8), yra prieštaraujantis, nes tuo pačiu metu reikšti "vykstantį veiksmą" ir "įvykį" yra neįmanoma lygiai taip pat, kaip tuo pačiu metu būti gyvam ir mirusiam.
10) Verbal aspects in Germanie, Slavic, and Baltic, Language 1949 Nr. 4.
11)i Šios ir panašios išimtys greičiausiai ir bus suklaidinusios lenkų kalbininką J. Safarevičių, kuris teigė, kad visų lietuvių kalbos veiksmažodžių formos reiškia tiek perfektyvinį, tiek ir imperfektyvinį aspektą, išskyrus tik veiksmažodžius, kurių priešdėliai nekeičia realines veiksmažodžių reikšmes, bet ir tai liečia tik esamąjį laiką. Kituose laikuose ir šie veiksmažodžiai galį reikšti abu aspektus (L'aspect verbal en vieux-lituanien, Copenhague 1938). Tokia išvada visai klaidinga, kas matyti ir iš šio straipsnio.