KINIJOS KATALIKAI TARP SCHIZMOS IR KANKINYSTĖS Spausdinti
Parašė R. P.   

Šiais metais komunistinė Kinijos respublika užbaigė pirmąjį savo gyvavimo dešimtmetį. Dešimt metų — palyginti trumpas laikas, bet Kinijos katalikams jie buvo kupini didžių, skaudžių ir kaskart vis baisėjančių pergyvenimų. Padėtis pastaruoju metu tiek pasunkėjo, kad kelių mėnesių bėgyje popiežiai net tris kartus turėjo viešai pakelti balsą prieš nežmoniškas neteisybes, kurias turi iškęsti ji, dar jauna, Kristaus vynuogyno dalis.

Prieš komunistams užvaldant Kiniją, katalikybė joje jau buvo pradėjus gražiai klestėti. Katalikų skaičius, tiesa, nebuvo didelis, nesudarė nė vieno procento visų Kinijos gyventojų (oficiali Tikėjimo Platinimo Kongregacijos statistika 1947 m. duoda 3.251.347 katalikus, vėliau jų skaičius bus peržengęs 3,5 milijonų), bet jų veikla turėjo nemažos reikšmės viso krašto gyvenime. Pekine, Tientsine ir Šanchajuje buvo po kat. universitetą, visoje Kinijoje katalikai išlaikė 156 gimnazijas, 445 vidurines mokyklas, 1559 pradžios mokyklas ir 140 profesinių mokyklų. Katalikų misijos aprūpino 216 ligoninių, 847 ambulatorijas, 5 raupsuotųjų namus, 272 našlaičių prieglaudas, turėjo savo 29 spaustuves. Katalikai gyveno išsiskaidę visose plačios Kinijos teritorijos dalyse. Patogesniam tikinčių aprūpinimui ir Bažnyčios reikalų tvarkymui Pijus XII 1946 m. įsteigė atskirą Kinijos hierarchiją, padalindamas visą teritoriją į 20 arkivyskupijų ir 85 vyskupijas; vieną kiną vyskupą pakvietė į kardinolų kolegiją, visą eilę kitų kinų paskyrė vadovauti anoms vyskupijoms. Kaip visur kitur misijose, taip ir Kinijoje buvo stengiamasi išauklėti pakankamą skaičių vietinių kunigų ir jiems pavesti tolimesnį savo krašto apaš-tolavimą. Jau Pijus XI 1926 X 22 Romoje savo rankomis pakonsekra-vo 6 kinus vyskupus, o prieš komunistų įsigalėjimą Kinijoje buvo jau 27 vietiniai vyskupai, 2.557 vietiniai kunigai ir 5.112 kinų vienuolių seserų. Tap buvo pasodinta daug žadanti dieviškojo vynmedžio atžala, bet netrukus' užėjo didžiulė audra...

Kinijos   raudonieji   paėmę  valdžią, jau patyrusių Rusijos draugų pamokyti, nepuolė tuojau pat griauti bažnyčių ar persekioti kunigų. Žinoma, netrūko ir žiaurumų, ypač kol dar tebevyko karo veiksmai (1946-47 m. buvo nužudyta vii]š 100 kunigų, 183 bažnyčios paverstos įstaigomis, 123 teatrais bei kinais, 101 uždaryta, 12 sudegintų), bet paskui beveik per visus 1950 metus buvo duota reliatyvi laisvė. Internuncijus arkiv. A. Riberi galėjo išsilaikyti iki 1951 m., iki to pat laiko, kad ir visaip varžomas, veikė Kinijos Katalikų Centrinis Biuras Šanchajuje, kuris, būdamas Kinijos episkopato ir internun-cijaus žinioje, koordinavo katalikų veiklą. Iki 1951 m. veikė taip pat dalis katalikiškų mokyklų, dar buvo galima platinti katalikišką spaudą Katalikų vadai, numatydami sunkius ateities bandymus, stengėsi stiprinti tikinčiuosiuose tikėjimo dvasią ir joje veikiai paplito "Marijos Legi-jonas", kuris vėliau suvaidino didelę rolę katalikų pasipriešinimo prieš komunistų   smurtą.

Trijų autonomijų sąjūdis. Kad komunistų nusistatymai Kinijoje buvo tokie patys kaip ir Rusijoje ir kad pradinis susilaikymas nuo religijos persekiojimo buvo tik aplinkybių diktuojama taktika, paaiškėjo jau 1950 m. rudenį. Viduje sustiprėjęs režimas pradėjo per spaudą, radiją, kiną, teatrą ir visas kitas propagandos priemones pulti katalikų Bažnyčią, kaip didžiausią socialistines Kinijos priešą. Laikraščiuose pasipylė straipsniai prieš atskirus kunigus ir vyskupus, prieš religines institucijas, prieš katalikų mokyklas ir ypač prieš "Marijos Legijoną". Neva liaudžiai reikalaujant buvo atimamos mokyklos, draudžiamos pamaldos, uždarinėjamos bažnyčios. Visa akcija buvo vaizduojama kaip "tėvynės gynimas nuo Vakarų kolonialistų pasikėsinimų". 1951 m. sausio mėn. buvo paskelbtas "Trijų autonomijų sąjūdis", kuriam pradžią davęs Kwang-yuen kaimo klebonas kun. Wang ir 40 jo parapijiečių, išleidę tuo reikalu manifestą. Kun. Wang vėliau tvirtino, kad jis to manifesto neparašęs, ir už tai buvo sušaudytas. Trijų autonomijų vardu buvo reikalaujama iš laisvinti Kinijos katalikus iš finansinės priklausomybės nuo užsienio, duoti jiems laisvę savistoviai valdytis, nepriklausant nuo užsieniečių vyskupų ir kunigų, ir išlaisvinti evangelijos skelbimą iš kapitalistinių interesų, atsižvelgiant į naujos Kinijos reikalavimus. Nesunku buvo įžvelgti, kad po sąjūdžio skraiste slėpėsi komunistų siekimas pavergti religiją savo tikslams, kitaip sakant, įsteigti tautinę bažnyčią. Komunistams ne tiek rūpėjo Kinijos katalikų finansinė ir administratyvinė autonomija — nes jau nuo pat pirmos komunistų užvaldymo dienos nutrūko bet kokia finansinė parama iš užsienio, ir pati Bažnyčia siekė administracinio savistovumo, kinams dvasininkams pavesdama atsakingas vietas — kiek jų atskyrimas nuo visuotinės Bažnyčios kamieno, kad tokiu būdu lengviau galėtų juos visai sunaikinti. Bet. kad ir kaip spaudžiami, beveik visi katalikai liko ištkimi Kristui ir Jo Vietininkui Romoje, tik vienas kitas ir dvasiškių ir tikinčiųjų, pabūgęs grasinimų, pasidavė. Kinui jėzuitui T. Bėdai Tsaing, "Auroros" universiteto humanitarinių mokslų fakulteto dekanui ir Zikawei gimnazijos direktoriui, buvo pasiūlyta vadovauti Kinijos Bažnyčios "Išsilaisvinimui", bet jis atsisakė; už tai buvo suimtas ir po 3 mėnesių mirė kalėjime. Prasidėjo užsieniečių kunigų ir vienuolių persekiojimas ir trėmimas iš Kinijos. Internuncijus arkiv. A. Riberi buvo suimtas 1951 m. birželio mėn. 28 d. ir tų pačių metų rugsėjo mėn. 4 d. ištremtas. Iš 5.916 užsieniečių kunigų ir vienuolių, 1949 m. dirbusių Kinijoje, 1957 m. beliko 18, ir tie patys beveik visi kalėjimuose. Visa katalikų vadovybė ir atsakomybė užgulė ant kinų vyskupų ir kunigų pečių. Ir jie tai atliko sumaniai ir ryžtingai. Užsieniečiai kunigai, kurie dar turėjo progos būt jų veiklos liudininkais, pripažįsta jų drąsią laikyseną ir savitarpio susiklausymą. Ypač iškeliama Šanchajaus vysk. Ignaco Kung figūra, kuris po internuncijaus ištrėmimo ir Katalikų Centrinio Biuro uždarymo tapo tarsi dvasinė Kinijos katalikų galva. Jo nuostabią veiklą plačiai aprašo Jean Lefeuvre, Les en-fants dans la ville, Paris 1957. Užsieniečių misionierių ištrėmimas skaudžiai sukrėtė išorinę Kinijos katalikų organzaciją (daug vyskupijų liko be vyskupų ir parapijų be kunigų), bet katalikų vidinis nusistatymas žymiai sustiprėjo, ypač kai popiežius Pijus XII išleido encikliką "Ad Sinarum Gentem" (1954.X 7), kuri išsklaidė kai kurių komunistams palankių katalikų abejojimus.

Patriotinė  Sąjunga.     Komunistai, matydami katalikų tvirtą laikyseną ir Trijų autonomijų sąjūdžio nesėkmę, 1955 m. nusistatė katalikų atsparumą palaužti iš vidaus. Prasidėjo teroro aktai. 1955 m. rugsėjo mėn. 8 d. suimtas Šanchajaus vyskupas su 21 kunigu ir 300 pasauliečių; 18 dienų praėjus buvo įmesti į kalėjimą dar 17 kunigų, 38 klierikai, 5 vienuolės ir apie 600 pasauliečių. Panašus teroras ir suėmimai vyko ir kitose Kinijos   vyskupijose.    Suimtiems.ku-rių didžiausią dalį sudarė įtakingi ir aktyvūs  katalikai,  buvo  pritaikytas liūdnai pagarsėjęs Kinijos komunistų   "išradimas",   vadinamasis   "smegenų   plovimas" —  fizinė   ir   ypač dvasinė  tortūra,   kurios  tikslas  sugriauti bet kokį asmenybės pasireiškimą.  1956  m.  pradžioje  suėmimai lyg aprimo. Aukščiausiosios Kinijos Liaudies Tarybos IV sesijos posėdžių metu (1956 m. sausio mėn.) Kinijos ministrų  tarybos  generalinis  sekretorius  Si  Ciong-su  pasišaukė  tarybos dalyvių tarpe esančius 9 "katalikus" ir pasiūlė jiems įsteigti Patriotinę Sąjungą, pažadėdamas jų darbui realią ir aktyvią valdžios paramą.At-sirado   keli   su   komunistais     "katalikai", kurie buvo įkinkyti į naujosios saj-gos organizavimą. Per ištisus 4 mėnesius vyko didelė propaganda ir nuolatinis spaudimas į Bažnyčios autoritetus (vyskupus ir vyskupijų  valdytojus), kad važiuotų į Pekiną, kur 1956 m. liepos mėnesį turėjo įvykti Patriotų Sąjungos steigėjų suvažiavimas.   Susirinko  tik  36  asmens iš 23 vysk-jų (visoje Kinijoje yra   139   bažnytinės   administracijos vienetai), tarp kurių, sakoma, buvę ir 4  vyskupai.  Toks menkas  dalyvavimas komunistams nebuvo pakankamas ir todėl tuomet tebuvo sudarytas būsimosios sąjungos organizacinis   komitetas.  Jis   turėjo  įsteigti kiek  galima  daugiau  lokalinių  patriotinių sąjungų, kurių visuotiniu pageidavimu vėliau būtų sudaromi centriniai sąjungos organai. Suradę kurioje vietovėje kelis komunistuojančius "katalikus" ir kokį apostatą ar "smegenų    plovimo"    jau   palaužtą kunigą,    tuojau steigė patriotų Sąjungos skyrių, siuntė pritarimo telegramas  organizaciniam  komitetui  į Pekiną ir reiškė padėką "mylimiausiam ir gerbiamiausiam prezidentui Mao-Tse-Tungui". visur buvo pabrėžiamas patriotizmas, skelbiama kova Kinijos liaudies priešams, prie kurių, be abejo, buvo priskiriami visi į šią sąjungą nesirašą katalikai.  Išplėtus tokių periferinių patriotinių sąjungų tinklą,  buvo galima steigti  ir patį centrą. Tam tikslui 1957 m. birželio mėn. 19 d. buvo sušaukti į Pekiną 240 delegatų; jų tarpe, kaip skelbia komunistai, buvę 11 vyskupų ir 72

kunigai. Pirmoji, 27 dienas trukusi suvažiavimo darbų fazė liko apgaubta paslaptingos tylos, tiek laiko, matyt, reikėjo palaužti paskutinei rezistencijai tųjų, kuirems dar neužteko anksčiau pavartotos prievartos bei bauginimų. Antroji suvažiavimo fazė buvo vieša ir iškilminga, kuriai bai-gantis paskelbta sekanti "nepriklausomumo deklaracija:"
"Suvažiavimas yra įsitikinęs, kad tėvynės gerovė ir Bažnyčios ateitis reikalauja iš pagrindų pakeisti Kinijos Bažnyčios kolonialistinę ir pusiau kolonialistinę formą, kurią įvedė imperializmas senojoje Kinijoje. Ji turi būti autonominė ir nepriklausoma ir valdoma kinų dvasininkų bei tikinčiųjų. Kiek tai neprieštarauja tėvynės interesams, jos nepriklausomybei ir garbei, reikia palaikyti su Šv. Sostu santykius grynai religinėje plotmėje ir klausyti popiežiaus tikėjimo mokslo bei bažnytinių apeigų reikaluose. Bet reikia galutinai nutraukti visus ekonominius ir politinius ryšius su šv. Sostu ir pasipriešinti Vatikano sąmokslams, kuris, panaudodamas religiją, maišosi į mūsų krašto vidaus politiką, pažeidžia jo savistovumą ir kenkia mūsų teisėtam, antiimpsrialistiniui ir patrioti-niui   sąjūdžiui."

Kas šią deklaracją iš tkrųjų parašė ir kas ją savo ranka pasirašė, nežinia, kaip nežinia, kiek prie jos prisidėjo suvažiavime dalyvavę vyskupai ir kunigai. Bet pažindami komunistų darbo metodus, galime būti tikri, kad visa buvo paruošta ir suorkestruota pačios komunistų partijos. Tai patvirtina ir vienas Pekino suvažiavime dalyvavęs kunigas, kuris galėjo perduoti į Vakarus trumpą žinutę: "Netikėkite nė vienu žodžiu, ką skelbia spauda apie suvažiavimą" o vienas vyskupas, taip pat suvažiavimo dalyvis, kitaip negalėdamas rašyti, laiške pabrėžė: "Vienybėje su Kristumi ir su Jo Vietininku!"
Pats deklaracijos tekstas, šalia neteisingo ir įžūlaus Vatikano apkaltinimo, atrodo, stengiasi išsaugoti esminę katalikų su Šv. Sostu ir su popiežium santykių dalį: "reikia palaikyti su Šv. Sostu santykius grynai religinėje plotmėje ir klausyti popiežiaus tikėjimo mokslo bei bažnytinių apeigų reikaluose". Bet taip tik atrodo, nes faktai kalba ką kita. Grynai religinė drausmės priemonė, kaip ekskomunika už vyskupijos valdytojo pareigų ėjimą prieš popiežiaus norą, jiems yra "politinis persekiojimas, nieko bendra neturįs su religija", "politinė konspiracija", "klaidingas ir nepriimtinas įsakymas" ir todėl minėtasis vyskupijos valdytojas vertas visokios paramos, nes" jis drąsiai ryžtasi eiti savo pareigas ir nekreipia dėmesio į Vatikano patvarkymus". Kai Maldos Apaštalavimas kviečia pasaulio katalikus melstis už Kiniją, šaukiama: "Vatikano sąmokslas", kai vyskupas ar kunigas grynai religiniais sumetimais kam nors neteikia sakramentų, kviečiamas pasiaiškinti, ir t.t. Iš viso to matyti, kad popiežiui palankūs žodžiai buvo tik tam įrašyti į deklaraciją, kad lengviau galėtų suklaidinti mažiau apdairius katalikus. Tikrumoje komunistai steigdami Patriotinę Sąjungą siekė visiško Kinijos katalikų nuo Romos atskyrimo ir po to jų galutinio sunaikinimo. Tai aiškiai pasako slaptas dokumentas — aplinkraštis 1957 m. vasario mėn. 12 d. išsiuntinėtas Kinijos komunistų partijos nariams. Jame tarp kitko tvirtinama: "Katalikų Bažnyčia, kuri tarnauja imperializmui, turės būti sunaikinta iki pat šaknų. Kas liečia protestantizmą, kuris leidžiasi suklaidinamas ir linksta prie taikaus sugyvenimo politikos, užteks neleisti jam toliau plėstis, ir jis pats numirs savo natūralia mirtimi" (pilną šio aplinkraščio tekstą žr. "Agenzia Fides" prancūzų k. 1958 p.p. 28 -29). Ir pats Kinijos Religijos reikalų departamento direktorius straipsnyje, kuris pasirodė kinų žurnale "Filosofijos studijos", neslepia: "Komunistinėje Kinijoje krikščionims tik laikinai leidžiama laikytis savo įstikinimų ir praktikuoti savo tikėjimą... Dievą negalima taip lengvai sunaikinti ir nėra galimybės priversti žmones iš karto išsižadėti savo tikėjimo... Turime teisės laukti iš tikinčiųjų pozityvaus bendradarbiavimo tautiniame ir socialistiniame liaudies auklėjime".

Liaudies "išrinkti" vyskupai. Visokiausiais būdais stengdamiesi atplėšti Kinijos katalikus nuo Romos ir juos pajungti savo partijos tikslams, Kinijos komunistai ėmėsi dar vienos priemonės, kurios platus pavartojimas privalo ypačiai sudrumsti Bažnyčios vidaus gyvenimą. Jų inspiruotoji Patriotų sąjunga pradėjo skirti savo nuožiūra naujus vyskupus. Jau 1955 m. buvo paskirtas Šanchajaus vyskupijos valdytojas; vėliau buvo "išrinkti" vyskupai Cengtu, Kantano ir kai kurioms kitoms vyskupijoms, kurių teisėti ganytojai buvo ištremti arba įmesti į kalėjimus. Norėdami šiuos neteisėtus žygius pilnai atbaigti, pradėjo ruošti naujų "vyskupų" konsekracijas. Taip, komunistų radijo pranešimu, 1958 metais balandžio mėnesį 13 dieną Hankowo katedroje buvo pakonsek-ruoti vyskupais du kunigai pranciškonai. Juos konsekravęs vyskupas Li Tao-nam jau anksčiau buvo verčiamas atlikti konsekracijos apeigas, bet jis tuomet griežtai atsisakė, nes "nenorįs pražudyti savo sielą". Kas iškęst, kol pagaliau sutiko ? Abu pranciškonai nebuvo popiežiaus paskirti, kaip to reikalauja Bažnyčios teisė, bet Patriotinės Sąjungos iniciatyva "išrinkti". Sekančiais mėnesiais panašių "išrinkimų" ir konsekracijų buvo daugiau, taip kad šiuo metu neteisėtų vyskupų Kinijoje skaičius siektų apie 20.
Nors šios žinios yra iš komunistinių šaltinių ir būtų neprotinga visam kam be atodairos tikėti, tačiau pats faktas, kad Kinijoje konsekruojami vyskupai be šv. Tėvo sutikimo,   ir   kitų   šaltinių   patvirtintas.

Ar Kinijoje jau schizma? Susidaro skaudi ir apgailėtina situacija. Arba konsekruojantieji ir konsekruojamieji yra spaudžiami tokios prievartos, kad prieš savo norą turi atlikti ar prisiimti šias apeigas — tada jiems trūksta intencijos ir konsekracija savyje neturi jokios galios; arba, kad ir nebūdami visai laisvi, sąmoningai atlieka tai, kas reikalaujama, nors ir neturi tam popiežiaus sutikimo — tada svarbiame punkte pažeidžiama katalikų Bažnyčios tvarka, kėsinamasi prieš jos vienybę, ir dėl to jie tuo pačiu (ipso f acto) užsitraukia ekskomuniką, ypatingiausiu būdu rezervuotą Apaštalų Sostui, ir taip tampa išskirti iš katalikų Bažnyčios bendruomenės. Kad ši bausmė turi galios ir Kinijos atveju, aiškiai pabrėžė Pijus XII savo paskutinėje enciklikoje "Ad Apostolorum Principis" (1958. VI. 29). Normaliais laikais tokie veiksmai būtų tikros schizmos reiškinys. Ar jau reikėtų manyti, kad ir Kinijos katalikai tapo schizmatikais? Kinai, kurie gyvena laisvame pasaulyje ir pažįsta savo krašto žmones, neigia, kad tai būtų tikros schizmos pradžia. Li Pa-shan, neseniai spaudoje aprašęs Kinijos katalikų kenčiamus persekiojimus("Stim-men der Zeit" Bd. 163 (1958-59), p. p. 115 -129 ir "Vita e Pensiero" 1959, p.p. 303 - 315) tvirtina, kad tiek vyskupai, kurie atliko konsekracijos apeigas, tiek leidę save konsekruoti kunigai yra nežmoniško spaudimo, ilgalaikės politinės indoktrina-cijos ("smegenų plovimo") aukos. Todėl, jo manymu, negalima sakyti, kad jie būtų norėję ir siekę schizmos. Tačiau nėra abejonės, kad tokiose sąlygose schizmos pavojus daug didesnis negu ligi  šiol.

Viskas priklausys nuo kunigų ir tikinčiųjų laikysenos. Jų padėtis labai sunki. Raudonoji valdžia Bažnyčios autoritetu telaiko Patriotinę Sąjungą. Katalikai, kurie nori likti ištikimi, turi eiti į katakombas ar užsidaryti kiekvienas savo sąžinės gilumoje, nes bažnyčioje juos pasitinka Dievo nepašauktas kunigas. Dėl ištikimybės Kristaus Bažnyčiai jų laukia kalėjimai, koncentracijos stovyklos, politinio perauklėjimo mokyklos. Kinijos katalikas šiandie stovi prieš dilemą: arba pasiduot schimai, arba eiti kankinio keliu. Kad daugelis pasirenka antrąjį kelią, rodo tos trumpos žinutės, kurios išvengdamos kontrolės gali pralįsti pro bambuko uždangą. "Aš ir kiti kunigai, be jokios išimties — rašo iš Kantono — esame priversti, kai kurie grasomi ginklu, dalyvauti "smegenų plovimo" kursuose. Komunistai nori, kad išsižadėtume Kristaus Vietininko, ir mus visokiais būdais spaudžia. Bet dalykai nevyksta taip, kaip jie norėtų, nes kiekvienas priešinasi visomis jėgomis". Kitame laiške rašo jau daug kartų tardytas, apkaltintas ir turbūt, neilgai  laisve  besidžiaugsiąs vyskupas: "Laukiu kitų, dar skaudesnių, dar įžūlesnių tardymų... Turiu tvirtą norą likti ištikimas šv. Petro įpėdiniui, net jei reikėtų dėl to ir mirti, bet nedrįstu perdaug pasitikėti pačiu savimi. Melskitės, kad galėčiau iki galo ištverti katalikų tikėjime ir ištikimybėje Kristaus Vietininkui". Ir vienas vokietis protestantas, ketverius metus kalintas Kinijos kalėjimuose drauge su kinais katalikais, stebisi jų tikėjimo gilumu ir prie jo prisirišimu: "Jie tuojau pat galėtų pagerinti savo beviltišką padėtį, pareikšdami norą priklausyti patriotinei Bažnyčiai, bet lieka nepajudinami, nežiūrint visų bauginimų ir kankinimų".

Katalikų Bažnyčios Kinijoje kančias, persekiojimus ir kėslus ją atplėšti nuo Romos viešai iškėlė naujasis popiežius Jonas XXIII 1958 m. gruodžio mėn. 15 d. viešoje konsistorijoje ir 1959 m. gegužės mėn. 17 d., Sekminių šventėje, šv. Petro bazilikoje, šių neteisybių akivaizdoje popiežius kalbėjo: Mūsų viltis tebūna Tame, "kuris įsteigdamas Bažnyčią nenorėjo iš jos išskirti bandymus ir persekiojimus. Tekyla į Jį nesiliaujanti malda, prašanti persekiojamiems broliams ištvermės ir tvirtybės ir nelaimingiems persekiotojams šviesos, atleidimo ir atsivertimo, nes jie nežino, ką daro" (Osserv. Rom. Nr. 114 — 1959. V. 18 - 19). Galime būti tikri, kad neįkainojami fizinių ir moralinių kančių turtai, aukojami Dievui tyloje visoje plačioje Kinijoje, kalėjimuose, koncentracijos stovyklose ir perauklėjimo mokyklose, atėjus laikui, turės Kinijos ateičiai lemiamą svorį, viršijantį visas tamsių dienų neištikimybes ir silpnybes.
R. P.