NAUJAS VEIKALAS APIE MARITAINO POLITINĘ FILOSOFIJĄ Spausdinti
Parašė L. Dambriūnas   
Šiais metais pasirodė mūsų tautiečio jėzuito Aniceto Tamošaičio disertacinis darbas anglų kalba apie Bažnyčios ir valstybės santykius, kaip jie aiškinami žinomo katalikų filosofo J. Maritaino raštuose. Darbas tikrai svarbus, nes ši tema visada aktuali, o Maritainas šių dienų įžymybė. Veikalą buvo malonu skaityti juo labiau, kad ir man pačiam prieš kurį laiką teko susipažinti su pagrindiniais Maritaino veikalais šiuo klausimu. Malonu konstatuoti, kad mano ir šios disertacijos autoriaus Maritaino politinės filosofijos supratimas sutampa (plg. Maritainas ir mūsų laikai, "Aidai" 1955 Nr. 4-5).

Nors disertacijos tema liečia palyginti siaurą sritį, autorius betgi negalėjo šios temos tinkamai išdėstyti, nepalietęs ir pagrindinių Ma. ritaino politinės bei socialinės filosofijos principų. Tam autorius kaip tik ir paskyrė pirmąją, didesnę, savo veikalo dalį. Ją autorius pradeda nuo M. teigimo, kad Bažnyčios ir valstybės santykių klausimą galima tinkamai išspręsti, tik turint galvoje amžinus, nekintamus principus ir kintamą žmonijos istoriją, kurioj šie nekintami krikščionybės principai taikintini. Maritainas juos taiko pagal šv. Tomo Akviniečio formuluotą analogijos dėsnį, kuris reikalauja kiekvienam skirtingam laikotarpiui atitinkamo, skirtingo krikščioniškų   principų   pritaikymo.

Dėl to toks pvz. krikščioniškų principų taikymas, koks buvo praktikuojamas viduramžiais, visai netinka, mūsų laikams. Principai nekinta, bet jų taikymas kinta. Dėl to yra viena krikščionybė (Christianity), bet ne viena krikščionija (Christendom), t. y. praktiškai realizuota krikščioniška kultūra.

Maritainas tiki, kad anksčiau ar vėliau, subankrutavus dabartinei antropocentrinei kultūrai, pasaulis grįš prie teocentrinės kultūros, kurią M. vadina naująja krikščionija (new Christendom). Toji naujoji krikščionija nebus sakralinė, kaip viduramžiais, bet sekuliarinė. Valstybė nebus Bažnyčios įrankis, bet tvarkysis autonomiškai, nepriklausomai, o Bažnyčia joje turės pilną laisvę.

Antroje disertacijos dalyje autorius kaip tik ir dėsto, kaip tie Bažnyčios - valstybės santykiai turėtų atrodyti konkrečiai. Čia jis kalba apie dvasinio principo, o tuo pačiu ir Bažnyčios moralinį pranašumą, apie Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimą ir ryšium su tuo apie vadinamąjį tezės ir hipotezės principą tame bendradarbiavime, čia iškyla klausimas, kaip naujoj krikščioiiiškoj valstybėj bus sprendžiama įvairių religinių bei ideologinių grupių laisvės problema. Pagal Maritainą naujoj pliuralistinėj valstybėj visos tos religinės bei ideologinės grupės naudosis lygiomis teisėmis bei laisvėmis. M. net nurodo, kad mažumų teisės toleruotinos ne tik "iš bėdos", kaip mažesnė blogybė, bet kad jas respektuoti verčia mus moralinė pareiga ir teisingumas.

šitoks nusistatymas iš tikrųjų yra modernus, kilnus ir tikrai krikščioniškas. Kai kurių katalikų pasisakymas už didesnę ar mažesnę ideologinių mažumų diskriminaciją, už mažumos teisių varžymą valstybėje, parodo keistą nepasitikėjimą laisve. Tokie žmonės išsiduoda, kad arba jie nepasitiki savo tiesa (religija), arba savo pajėgumu pagal šią tiesą gyventi. Pasisakymas už fizines prievartos priemones ideologinėje srityje esmėje reiškia dvasios išdavimą ir nusilenkimą materijai. Komunistai būdami materialistai, elgiasi nuosekliai, naudodami prievartines priemones. Jie instinktyviai jaučia, kad medžiaga negali atlaikyti prieš dvasią laisvės sąlygomis ir dėl to jie nedrįsta stoti lygion kovon. Tačiau idealistinės ideologijos ša lininkai, naudodami prievartines priemones, elgiasi nenuosekliai, jie prieštarauja patys sau: jie tiki dvasios pranašumu, bet kartu netiki, kad galima įtikinti kitus neprievartaujant. Tuo pačiu jie išsiduoda, kad jų tiesa nėra labai įtikinanti ar kad žmogaus iš viso negalima įtikinti dvasios pranašumu. Todėl ir tikintieji, kurie griebiasi prievartos savo tikėjimui skleisti, esmėje yra arba   skeptikai,   arba   materialistai.

Reikia pažymėti, kad Maritainas, nors ir būdamas toks žymus katalikų filosofas ir tomistas, turi nemaža priešų - oponentų katalikų tarpe. Jam daroma priekaištų, kad jo mintys esančios pavojingos ar net eretiškos. Nenuostabu. Maritainas pats prisipažįsta, kad nėra lengva būti kataliku ir nėra lengva būti rašytoju, bet būti kataliku rašytoju yra dvigubai sunku. Smarkių priekaištų M. susilaukė kaip tiktai iš jėzuitų, žinomo žurnalo Civilta Cattolica bendradarbių. Tačiau disertacijos autorius, pats būdamas jėzuitas, savo konfratų priekaištus Maritainui labai nuosekliai ir logiškai atremia papunkčiui ir, aišku, stoja Maritaino pusėj. Malonu tad konstatuoti, kad Maritaino politinė bei socialinė filosofija lietuvių tarpe priešų neturi. Ji visiškai deri-sasi su dalies mūsų katalikų skelbiama vad. nepasaulėžiūrine politika, kuri iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip plačiai, maritainiškai suprastos laisvės politika. Mūsų krikščionių demokratų "Tėvynės Sargo" šių metų pirmame numery Maritainas giriamas taip pat, nors to pat numerio 32 psl. pasisakoma už ateistų   bei   kitokių   "nedorėlių"   laisvės varžymą (aliuzija į mano straipsnius "Laiškuose Lietuviams"), kas be abejo visiškai nesiderina su Ma-ritaino mokslu. Tačiau aš esu linkęs manyti, kad tai tik atskiro asmens, bet ne krikščionių demokratų daugumos nuomonė, ir kad daugumas mūsų katalikų sutiks su Maritaino mokslu. Jeigu taip, tai Maritainas būtų gera bazė mūsų katalikams susikalbėti dėl politikos.

Baigiant tenka pažymėti, kad T. A. Tamošaitis savo darbą atliko puikiai. Disertacija parašyta lengvu stilium ir viskas išdėstyta labai nuosekliai ir aiškiai. Tai puikus įvadas į Maritaino politinę filosofiją. Tik vienas dalykas man visai nesuprantamas. Autorius, priimdamas Amerikos pilietybę, savo pavardę pakeitė į Thomasą, o patį veikalą dedikavo "vengrų tautai, kuri su neįtikima drąsa neseniai sukilo ginti savo Bažnyčios ir valstybes teisių". Kyla klausimas, kodėl autorius savo pavardę suamerikonino ? Be raidės h ji dar būtų likus lietuviška, bet dabar toji raidė viską gadina. Neveltui patarle sako: littera docet. littera nocet. Antra, kodėl autorius dedikacija teikėsi pagerbti vengrų tautą, o ne lietuvių? Ar lietuvių tauta mažiau rodė drąsos ir pasiaukojimo, kovodama dar sunkesnėmis dąlygomis dėl savo Bažnyčios ir valstybes teisių ? Veikalą, kaip minėjau, skaityti malonu, bet jo pradžia (dedikacija) ir pabaiga (trumpa, biografija)   nuteikia  nemaloniai.

Church and State in Maritain's Tought, by Anicetus Tamošaitis, S.J. (Submitted as doctoral dissertation in the Faculty of Theology Gregorian University, Rome) 123 p. Chicago 1959.
L. Dambriūnas