LIETUVIS VALDININKAS TĖVYNĖJE Spausdinti
Parašė A. Mauragis   
TOMO VENCLOVOS PASKAITOS SANTRAUKA
Ši aktuali paskaita susilaukė didelio susidomėjimo Ateitininkų akademikų savaitgalyje tema "Lietuvis tėvynėje ir išeivijoje". Ateitininkų namuose Lemonte, 111., 1980 m. spalio 18 d.

Velnio advokato vaidmeny: apie nešventus sakant tai, kas geriausio
Solženicyno knygoje "Gulago Archipelagas" aprašoma mokytojo alegorija okupuotame krašte. Norėdamas ir toliau vaikus mokyti skaityti bei rašyti, jis nusilenkia tironui.

O kaip dabartinėje Lietuvoje? Ar inžinierius turi statyti tiltus ir plentus? Ar reikia statyti namus? Ar reikia gaudyti kriminalinius nusikaltėlius? Ar galima eiti į policininkus? Ar galima būti teisėju? Ar galima būti okupanto priežiūroje ministru?
"1940 metais, kai Lietuva buvo užimta sovietų armijos, kiek žinau, dauguma mūsų senųjų veikėjų laikėsi tos nuomonės: geriau, jei visur bus saviškis. . . . neviešuose pokalbiuose išeivijoje esu tiek ir tiek girdėjęs, jog bemaž visi sovietiniai ponai Lietuvoje yra dori lietuviai, ir viskas būtų neblogai, tiktai tie rusai trukdo".

Buvo panašių situacijų Lietuvos tolimesnėje praeityje. Juk mūsų tautinio atgimimo pradininkas poetas Dionizas Poška yra parašęs sveikinimo eilėraštį carui Aleksandrui I, skambantį ne ką geriau už žinomąją Salomėjos Neries poemą. Betgi ir vyskupas Valančius labai griežtai pasisakė prieš 1863 m. sukilimą (berods, jis patylomis rėmė sukilėlius, bet taktikos sumetimais padarė gana prorusiškų pareiškimų).

Pateisinant kompromisus: svaigalai, sava nauda, bendra gerovė
Kiek toli galima eiti tokių kompromisų keliu? Kada kompromisas virsta galutine kompromitacija? Sovietų Sąjungoje, deja, labai greitai. Vienas dalykas yra šiek tiek manevruoti, kaip Valančius caro Rusijos sistemoje. Visai kitas dalykas — tai daryti sovietinėje sistemoje . . . Sovietinė sistema stengiasi žmogų kiaurai peršviesti. Absoliučiai kontroliuoti. Vienintelis savininkas yra sovietinė valstybė. Vienintelė religija yra marksistinė ideologija. Ir kolabora-cija tose sąlygose daug pavojingesnė ir nepalyginti žalingesnė.

Įsivaizduokime dabartinį lietuvį, kuris nori padėti saviesiems, artimui, žmonėms. Nepadaręs karjeros, jis neturės jokios galios. Negalėsi padaryti karjeros, jei neįstosi į komunistinę partiją, kuri nužudė mažiausia keliolika milijonų žmonių. Įstojus teks beveik kasdien kalbėti tai, kuo netiki. Net vykdyti įsakymus, kurių vykdyti doram žmogui netinka. Anksčiau ar vėliau su juo kontaktą užmegs saugumas: jei to kratysis, rimtos karjeros nepadarys. Ir taip jis pavirs sistemos ratuku, žymiai daugiau kenkiančiu negu padedančiu artimui bei tautai ir kultūrai. Prieš tokį žmogų atsiveria trys keliai.

Pirmasis kelias — labai paprastas: alkoholizmas ir fizinis žlugimas. Praktiškai niekas nebetiki marksistine ideologija. Bet žmogus negali viešai išpažinti nieko kito. Jis yra pernelyg įklimpęs, atbukęs. Ir tada jis ieško įvairių kompensacijų: meškerioja (kaip poetas Mieželaitis), domisi sportu, moterimis, menu, kuris gerokai suluošintas; anksčiau ar vėliau apsikabina butelį. Anot Aleksandro Štromo, butelis yra toks pat ištikimybės esančiai sistemai simbolis, kaip ir dalyvavimas mitinguose, partiniuose susirinkimuose, balsavimuose ir 1.1. Alkoholizmas giliau įklampina ar sužlugdo.

Antroji galimybė — ugdyti savo kasdienę gerovę: įsigyti namus, automobilį, patogiai gyventi. Ir šį kelią pasirinkę save teisina. Geriau aš, negu rusas ar koks blogesnis lietuvis. O vis dėlto tikras lietuvis patriotas tokiam yra gyvas priekaištas. Iš tokių išeina saugumiečiai ir teisėjai, kurie teisia Viktorą Petkų, Balį Gajauską, Antaną Terlecką ir panašius. Bet išeina ir šiaip inteligentai, laikraščių ir žurnalų redaktoriai, įvairių įstaigų tarnautojai, ministerijų aukštieji ponai, fabrikų direktoriai, kartais vadinamieji kūrėjai — kūrybinė inteligentija. Blogiausia, kad susidaro sluoksnis žmonių, kurie gali egzistuoti tiktai sovietinėje visuomenėje. Anot rusų rašytojo disidento Zi-novjevo (jo knygoje "Yavvning Heights"), taip kaip žiurkės tegali gyventi pamazgų duobėje, taip ir tokie žmonės tegali gyventi tik "pamazgų duobėje" būtent sovietinėje sistemoje.

Pagaliau — trečioji grupė. Tai tie, kurie ir sistemai tarnauja, ir, tai darydami, bando savo tarnystę įprasminti, padaryti kažką naudingo ne vien savo, bet ir tai tautos gerovei, jos kultūrai, gamtos apsaugai ir t.t. Tokių žmonių yra nedaug. Bet jei Vilniaus universitete dėstoma daugiausia lietuvių kalba, jei Lietuvos gamta dar nėra visai sunaikinta, jei Trakų pilis šiek tiek atremontuota, jei bažnyčių sugriauta mažiau negu Rusijoje — tai to nebūtų galima padaryti, jeigu kai kurie valdininkai, ir netgi aukšti, kai kada neužmerktų akių, arba kai kur negintų vieno ar kito Lietuvos intereso.

Tenka paminėti, kad visų tų trijų grupių ribos labai neaiškios. Iš vienos grupės žmogus dažnai pereina į kitą. Tiesa, dažniau į blogąją pusę. Sovietinis lietuvis valdininkas laikui bėgant blogėja: darosi labiau korup-ciškas, ciniškesnis, didesnis alkoholikas ir didesnis savo tautos priešas. Tačiau visada atsiranda ir kitokių.

Epilogas
Ir krikščioniškas, ir nekonfesinis humanizmas laikosi taisyklės, kad heroizmo negalima reikalauti iš kitų, o tik iš savęs. Ir negali smerkti kito, kad jis nėra herojus. Būna kraštutinių lūžių, sukilimų ir panašių momentų, kada "turbūt tikrai negražu", jei žmogus neina kartu su visais. Bet dabar Lietuvoje tokio labai reikšmingo lūžio dar nėra. Visa Rytų Europa, nors gana lėtai ir sunkiai, per aukas ir vargą, laisvėja ir laisvinasi. Taip daro ir Rusija, būtent, per Sacharovą, Orlovą, Kovaliovą ir panašius asmenis.

Susirūpinimas ne be pagrindo

Dalis ilgesnio atsiliepimo į Vytauto Bagdonavičiaus ažvalginį straipsnį "Modernios filosofijos kliūtys maldai" (Aidai, 1980, Nr. 5, 183 psl).
"Modernios filosofijos kliūtys maldai" — tokia tema prabilo Vytautas Bagdanavičius savo straipsnyje (Aidai, 1980, Nr. 5). Autorius nusiskundžia, kad "bet koks santykiavimas su Dievu pasidaro neįmanomas, nes mes negalime būti tikri, kad šalia mūsų yra dar Dievas". Tokią dvasios būklę sukūrusi moderni galvosena, įkvėpta Kanto, Hėgelio, Markso ir kitų egzistencinės filosofijos atstovų, o taip pat ir mokslų — Dievo pakaitalų — ypač evoliucijos.


Toks autoriaus susirūpinimas yra ne be pagrindo. Problema yra ta, kad nauji mokslai ir mintytojai neranda Dievui vietos regimybėje: esąs tik visa kuriantis žmogus, net ir patį Dievą sukūręs. Dar blogiau, kad, anot autoriaus tvirtinimo, tokia galvosena užvaldžiusi visą pasaulį. Dalinai tą patį patvirtina ir Rūta Klevą Vidžiūnienė straipsnyje "Jaunasis u elitas Amerikoje" (Į Laisvę, 1960 m. rugsėjo mėn.); ji rašo: "Prie tokių priskaitytini idealistai kaip Rousseau, Hėgelis, Marksas, smarkiai veikia jaunimą, ypač universitetuose,   įskaitant   ir   mūsiškius"...

Straipsnio autorius teisingai pastebėjo, kad "dvasinėse pratybose" nėra susitikimo su Dievu, jo negali būti ir "įsakytinėse maldose", nes susitikimas su Dievu gali įvykti tik žmogui to norint ir siekiant. Krikščionys, ypač katalikai, turi labai daug maldų ir visą savo krikščionišką veiklą įprasmina į maldas, bet mažai kreipia dėmesio, ar jos gali pasiekti Dievą.
A. Mauragis