JUGOSLAVAI KRITIKUOJA SOVIETINĘ FILOSOFIJĄ IR POLITINĘ TERMINOLOGIJĄ Spausdinti
Parašė Juozas Liepinis   
Tiesoje ir Pravdoje rašoma, kad Jugoslavija yra komunistinė bei marksistinė valstybė. Tačiau Belgrado ir Maskvos marksizmai gerokai skiriasi. Jų nuomonės ypač išsiskiria kalbant apie filosofiją. Oficialioje Sovietų Sąjungos spaudoje sovietinė filosofija liaupsinama kaip šiandienos minties viršūnė, bet jugoslavų marksistai apie ją menkos nuomonės.

Belgradui ir Maskvai dar tebesiginčijant apie Afganistano invaziją, pernai svarbiausias jugoslavų kompartijos teoretinis žurnalas Sozija-lizam 1979 m. lapkričio numeryje išspausdino jauno partinio teoretiko Zdravko Munisičiaus straipsnį "Filosofinė ortodoksija šiandienos Sovietų Sąjungoje". Munisičius tvirtina, kad dabartinė sovietinė filosofija nesanti "nei marksistinė, nei moksliška, nei proletariška". Jo akimis, sovietinė filosofija yra ideologiniu atžvilgiu pragmatiška ir teoriniu atžvilgiu elektiška doktrina, susirankiojusi paskirus požiūrius iš įvairių doktrinų ir sistemų. Vienas jos pagrindinių tikslų esąs teisinti dabartines valstybines institucijas.

Sovietinės filosofijos vėliavnešiai paprastai skelbia, jog ji esanti "vienintelė teisinga filosofija" ir todėl "privaloma visoms partijoms ir šalims". Munisičius gi apkaltina Sovietų Sąjungos vadovus filosofijos išnaudojimu jų pačių tikslams. Jo žodžiais: "Praktiškai kalbant sovietinė filosofija šiandien nėra proletarinės partijos filosofija, kokia ji norėtų būti, bet pasaulėžiūra, kurią propaguoja galinga grupė — profesionalūs valdytojai ir gausūs sovietinės buržuazijos nariai, ypač valstybės ir partijos pareigūnai, kurie paklusniai ir ramiai puoselėja savo užgarantuotas karjeras".

Iš "sovietinės filosofijos" daug tikėtasi, rašo Munisičius. Ji turėjo suvienyti visas tas skirtingas grupes, kurias plėšo vidiniai konfliktai ir tautiniai prieštaravimai. Tokiu būdu sovietinė filosofija tapo "valstybine doktrina", kurios daugumą požiūrių jau seniai esąs pralenkęs marksizmas. Tačiau Sovietų Sąjungoje neįmanoma tos filosofijos kritikuoti ir jai statyti tokius klausimus. Užuot ją išnagrinėjus, "jos nudėvėtos idėjos privalomai propaguojamos". Šiandien sovietinė filosofija "dogmatiška, paviršutiniška ir reakcinga".

Jugoslavų kompartijos teoretikas tvirtina, kad "sovietinė filosofija" taip pat atitolo nuo reikšmingiausių šiandienos marksistinių ir ne-marksistinių srovių, su kuriomis ji nepajėgė užmegzti teoretiškai vaisingo dialogo. Užuot siekusi tokio dialogo, sovietinė filosofija šiandien yra pasauliniu mastu įsivėlusi į bergždžius ir abstrakčius išpuolius ir ideologines diskvalifikacijas — prieš "revizionizmą" ir "dogmatizmą" marksizmo viduje ir prieš "buržuazines" bei antimarksistines sroves už jo ribų.

Sovietinės filosofijos ligos priežastį Munisičius įžiūri "stalinizme", kuris tebesąs gyvas Sovietų Sąjungoje ir kitose komunistinėse šalyse. Sovietų Sąjungos, kitų "socialistinės stovyklos" šalių ir kai kurių komunistinių partijų bandymas įsprausti stalinizmą į vadinamojo "asmenybės kulto" formulę esąs tipiškas "ideologinio subjektyvizmo" pavyzdys. Munisičius pagiria jugoslavų kompartiją už susidorojimą su stalinizmu 1948 metais ir už darbininkų savivaldos įvedimą. Tačiau jis pripažįsta, kad ir Jugoslavijoje būta "dogmatinių" ir "neostalininių" apraiškų, nors jos ir netrukdžiusios šalies raidai.

Jugoslavų teorikas ypač aštriai kritikuoja Maskvos tvirtinimus, kad jos pasaulėžiūra esanti privaloma visoms komunistų partijoms, socialistinėms šalims ir viso pasaulio darbo klasei. Tokius įsakymus jis vadina stalinine filosofine formule, kurios niekas užsienyje nepriėmė. Sovietiniai filosofai, rašo jis, parodė, jog jie nesupranta "praktikos" reikšmės Markso filosofijoje. Jie tvirtina, kad komunistinėse šalyse vyrauja "ne-antagonistiniai prieštaravimai", kai kapitalistinėse šalyse esą įsigalėję "antagonistiniai prieštaravimai". Mu-nisičiaus nuomone, tai "gryna nesąmonė, nes ir komunistinėse šalyse būta antagonistinių prieštaravimų, net karų". Todėl jis atmeta sovietinę filosofiją, kurią laiko atsilikusia nuo jugoslaviškosios.

Belgrado ir Maskvos pasaulėžiūrinius skirtumus vaizdžiai iliustruoja dar prieš Tito mirtį Belgrado dienraštyje Borba (1979.XII.20) išspausdintas profesoriaus Radovano Radonjičiaus straipsnis apie "socialistinės nacijos" sąvoką. Radonjičius gavo daktaro laipsnį už disertaciją apie Jugoslavų Kompartijos konfliktą su Kominformu.

Anot Radonjičiaus, Sovietų Sąjungoje linksniuojama "socialistinės nacijos" sąvoka turi būti atmesta, kaip nemarksistinė ir net nesocialistinė. Dabartinėmis sąlygomis, net ir socialistinėje santvarkoje nesą įmanoma sulieti tautas lygybės pagrindais. Ta padėtis nepasikeisianti, kol nebus išrautos visos ekonominės biurokratizmo šaknys ir atsikratyta "didvals-tybinio hegemoniškumo priemaišų".
Jugoslavų profesoriaus nuomone, "socialistinės nacijos" teorija neišdy-go atsitiktinai, kaip marksistinės teorijos nepažinimo išdava — tokiu atveju į ją nereikėtų rimtai žiūrėti. Nepaisant jos visiško nemokslišku-mo, rašo jis, ši teorija įvesta sąmoningai, siekiant paveikti pavienių "socialistinių" šalių raidą ir tarptautinius įvykius — kaip pagalbinė priemonė Sovietų Sąjungai mėginant pavergti kitas tautas.

Profesorius Radonjičius griežtai atmeta ne tik Maskvos propaguojamą "socialistinės nacijos" idėją, bet ir su ja susijusias "vieningos klasinės sąmonės" ir "bendros" tarptautinio komunistinio sąjūdžio ideologijos sąvokas. Maskva tvirtina, kad tos sąvokos rodančios, jog turi būti sukurta "visuotinė sistema", apimsianti visą "komunistinę bendruomenę". Pasak Radonjičiaus, "socializmas" negali įgyvendinti tokių visa apimančių junginių dėl dviejų priežasčių. Pirma, net ir socialistinėje santvarkoje tebeegzistuoja tautiniai prieštaravimai... Antra, nežiūrint fakto, kad socializmas siekia sukurti "laisvų gamintojų" kolektyvus..., jame tebeglūdi neišvengiama tendencija atstatyti "klasiškąsias monopolistinio dominavimo formas", kurias puoselėja ne tik "nuverstoji buržuazija", bet ir patys socialistiniai biurokratai. Kol tie biurokratai naudosis valstybės autoritetu ir laikys pasiglemžę valdžią, tol nebus įmanoma sukurti "vieningą klasinę sąmonę", bendrą ideologiją ir "socialistinę valstybę".

"Socialistinės nacijos" propaguotojai, rašo Radonjičius, beveik visiškai ignoruoja darbo klasės svarbą — šios   klasės   problemas  jos   vardu sprendžia biurokratai. Maskva paprasčiausiai paskelbia, kad vienos šalies, t.y. Sovietų Sąjungos, ūkinė bei politinė organizacija bei visuomeniniai santykiai esą patys tobuliausi, vieninteliai įmanomi ir todėl neliečiami, nekritikuotini.

Prieš trejetą metų sovietinę "socialistinės nacijos" teoriją ir "komunistinės valstybės biurokratijos liaupsinimą panašiai kritikavo Radonjičiaus kolega dr. Mugamedas Kešetovičius. Šis liaupsinimas, rašė jis, pasireiškia tokiais terminais, kaip "sovietinė liaudis" ir "sovietinė valstybė". Maskvos propaguojama "sovietinės nacijos" idėją Kešetovičius apibūdino kaip dar vieną Sovietų Sąjungos mėginimą pavergti kitas tautas. Tos pat nuomonės yra ir jogoslavų kompartijos teorikas profesorius Radovanas Radonjičius.
Kodėl Sovietų Sąjungoje rusų kalba garbinama, kaip "didi ir galinga", geresnė už kitas Sovietų Sąjungos kalbas? Kodėl sovietinė "internacionalizmo" sąvoka pavirto "lojalumo" Maskvai išpažinimu, jos "vadovaujančio vaidmens" pripažinimu ir jos iškėlimu kaip pavyzdžiu visam pasauliui? Kodėl Sovietų Sąjungoje nuolat tvirtinama, kad rusų tauta vaidina pagrindinį ir esminį vaidmenį šalies vidaus reikaluose?

Šiuos klausimus kelia jugoslavų partinis teorikas Rudi Rizmanas savo studijoje "Socialistinės nacijos doktrinos kritika", kurią 1980 m. kovo numeryje išspausdino kompartijos mėnraštis Socijalizam. Jis griežtai kritikuoja sovietinių te-orikų "perdėtus tvirtinimus" apie rusų tautos "ypatingas kokybes", jos "nepaprastą ir net lemtingą vaidmenį" ir jos kultūros svorį daugia-tautinėje sovietinėje valstybėje. Rizmanas ypač aštriai atsiliepia apie Gruzijos pirmojo sekretoriaus Ševaz-nadzės kalbą 1976 metais, kurioje jis tvirtino, kad rusų tauta šimtmečiais buvo "gausi, galinga, draugiška ir dosni" ir kad jokia kita tauta pasaulyje tiek daug nepadarė kitų tautų laimei, kaip rusų tauta.

Jugoslavų kompartijos teorikas cituoja sovietinių autorių duomenis, pagal kuriuos baškirų kalboje iš 1764 žodžių, susijusių su fizika, 1400 vienaip ar kitaip atėjo iš rusų kalbos: chemijoje iš 1948 išsireiškimų tik 148 baškiriškos kilmės". "Šitokie pavyzdžiai", sako Rizmanas, "aiškiai rodo, kad nerusų tautos negali laisvai apspręsti savo likimo".

Kai sovietiniai teorikai mėgina aptarti "rusų tautos, ypač jos kalbos ir kultūros vaidmenį", jie dar giliau įklimpsta į prieštaravimus. Taip atsitiko Sosicinui, vienam pagrindinių naujosios sovietinės konstitucijos architektų. Prieš trejetą metų įvykusiame pasikalbėjime per Jugoslavų radiją jisai turėjo sutikti, kad vieningos "sovietinės liaudies" klausimas teoriškai dar nesąs pilnai išaiškintas, nors toji sąvoka ir buvo įtraukta į naująją konstituciją. Taip pat jis susilaikė nepatvirtinęs, kad "sovietinė liaudis" yra "tikra etninė bendruomenė"
Savo studijoje Rizmanas nuodugniai išnarsto Tarybų Sąjungoje plačiai naudojamas "socialistinės nacijos" ir "sovietinės liaudies" idėjas. Anot jo, mėgindamas įteisinti tas idėjas, Kremlius bando ne tiktai pavergti kitas tautas Sovietų Sąjungoje, bet ir visam pasauliui įteigti "ideologinę iliuziją", kad socialistinė visuomenė esanti "darnus organizmas" ir tuomi primesti savo valdžią kitoms kompartijoms ir kraštams.

Su "socialistinės nacijos" ir "sovietinės liaudies" sąvokomis siejasi ir "riboto suverenumo" teorija, pagal kurią Sovietų Sąjunga yra vienintelė komunistinė šalis, turinti teisę nuspręsti, kas yra ir kas nėra "socializmas". Nors Maskva tvirtina, kad "riboto suverenumo" teorija tesanti "buržuazinis išmislas", naujoji sovietinė konstitucija ją įteisina kitu — "proletarinio internacionalizmo" — vardu. Šiomis "riboto suverenumo" ir "proletarinio internacionalizmo" teorijomis bandoma pateisinti Sovietų Sąjungos karinę intervenciją, kaip, pavyzdžiui, Čekoslovakijos atveju rašo jugoslavų kompartijos teoretikas Rizmanas atmeta sovietinėje spaudoje dažnai išnyrančią tezę, kad Sovietų Sąjunga esanti pavyzdys ateities pasaulio socialistinei bendrijai ir darbo žmonių vienybei. Jis nesutinka, kad Sovietų Sąjungoje viso pasaulio žmonės gali įžiūrėti savo ateitį. Jo kritiškoje studijoje atsispindi jugoslavų valdžios rūpestis, kad Maskva nemėgintų pritaikyti savo teorijų kaimyninėje Jugoslavijoje.
Juozas Liepinis