DVIEJŲ RECENZIJŲ PARAŠTĖJE Spausdinti
Parašė Aloyzas Baronas   
"Aidų" žurnalo pavasariniuose numeriuose buvo išspausdintos Vytauto A. Jonyno dvi recenzijos, gana įdomiai ir gyvai parašytos, pas veriančios poros mūsų kūrėjų dvi skirtingo žanro knygas. Trečiame nr. buvo išspausdinta jo recenzija apie poeto K. Bradūno knygą "Donelaičio kapą" — "Atnaša lietuviškam genijui", o ketvirtajame nr. apie V. Alanto novelių knygą "Nemunas teka per Atlantą" — "Alanto pakraikas skaitytojams", šios dvi recenzijos privertė gerokai susimąstyti ir persvarstyti, ar tikrai tarp tų dviejų knygų toks milžiniškas skirtumas, kaip recenzentas teigia.

Kad būtų aiškiau, turiu pasakyti, kad su minėtais autoriais niekada nebuvau patekęs į jokį karo stovį, gi recenzento net neatsimenu, kad būčiau kada matęs. Ta pačia proga turiu pastebėti, kad recenzentas Jonynas, tik išėjus mano novelių rinkiniui "Išdžiūvusiai lankai", pats pirmasis "Nepriklausomoje Lietuvoje" išspausdino gana palankią recenziją, ir už tai tariu labai ačiū. Ta pačia proga galiu pasakyti, kad tos pačios knygos recenziją, rašytą šiaip kietoku laikomo recenzento A. T. Antanaičio, išspausdino "Aidų" penktas nr. Recenzija taip pat gana palanki, žodžiu, ir su žurnalu, ir su anais minėtais autoriais, ir kritiku Jonynu esu pavydėtinoje taikoje. Tai, manyčiau, labai svarbu pastebėti, pradedant nelabai taikų dėstymą.

Vertindamas K. Bradūno "Donelaičio kapą", savo recenziją Jonynas užbaigia teigimu: "Neabejotinai stipresnis, pilnatviškesnis rinkinys už 'Sonatas ir fugas', 'Donelaičio kapas' pakartotinai užtikrina Bradūnui tvirtą vietą mūsų poezijos žvaigždyne"...

V. Alanto novelių recenziją Jonynas užbaigia taip: "Būdama literatūrine prasme absoliučiai bevertė, knyga išliks tik kaip tobulas dvasinio nuosmukio dokumentas".

Perskaičius kyla abejonė, argi tikrai tarp tų poros knygų, žinomų lietuvių autorių, toks milžiniškas skirtumas. Mes manytume, kad taip nėra, ir čia kaltas tas mūsiškis teigimas, kad mūsų poezija yra literatūros karalienė, šis mitas į-sigalėjo tik todėl, kad mūsiškės poezijos nėra su kuo lyginti, kad ji lyginama su Višteliausko ir vėliau su Maironio poezija, Gi prozą kritikai ir skaitytojai lygina su geriausiais pasaulio prozos kūriniais, kurie prieinami kiekvienam skaitytojui. Lietuvis skaitytojas yra susipažinęs su viso pasaulio geriausia proza, ir todėl jo prozos literatūrinis supratimas, ar jis nori ar nenori, yra daug aukštesnis negu poezijos. Jis yra daug reiklesnis lietuviui prozininkui. Į lietuvių kalbą yra išverstas ir Dostojevskis, Tolstojus su Turgenevu ar Gor-kiu, ir V. Hugo, Zola, Maupassant, Mauriac, Bourget, Loti, Gide ir eilė kitų. Taip pat išversti Th. Mann, Remarąue ir Zweigai, lenkai Prūsas ir Reymontas, skandinavai Hamsunas, Lagerlof, Lagerkvistas daugybė kitų tautų geriausių autorių. Pastaruoju metu išversta net visa eilė amerikiečių, kaip Stein-beckas, Caldwell, Stone ir kt. (autorius kažkodėl labai atsitiktinai parinko vardus, nes, pvz., amerikiečių yra jau ir Faulknerio ar Hemingway vertimų; redakcijai teko taisyti eilės suminėtų autorių pavardžių rašybą. — Red.). Visi šie vertimai buvo prieinami eiliniam lietuviui skaitytojui ir kėlė jo literatūrinį skonį. Visa tai noromis ar nenoromis priėmė ir kritika, nes bendras aukštesnis lygis stato aukštesnius reikalavimus ir visiems. Tuo tarpu kitų kraštų poetų vertimų pas mus beveik nebuvo, retas kas tepažįsta geruosius ispanų, vokiečių, anglų ar prancūzų poetus, ir mūsų poezija lyginama tik su savo pačių poezijos pasiektais laimėjimais. Jeigu kas dar ir yra girdėję Eliotą, Frostą ar Sandburgą, tai maža kas bus skaitę, o juo labiau mažiau girdėję apie tokius poetus, kaip Dylan Thomas, Umberto Saba, Randall Jarrel, Nelly Sachs ir kt. Jeigu kritikai ir yra kiek susipažinę su vienu kitu poetu, tai masėms jie nebuvo prieinami ne tik todėl, kad poeziją sunku išversti, bet ir todėl, kad nėra ir kam. Lietuvis skaitytojas gerai susipažinęs su pasaulio beletristika, o poezijoj jis beveik nieko nežino. Todėl jei lietuvių prozos kūriniai norom nenorom lyginami su geraisiais pasaulio prozos kūriniais, tai poezija lyginama tik su savim pačiais, kur, reikia pasakyti, konkurencija nėra didelė. Pagal bendrą meninį supratimą ir išsiauklėjimą yra ir vertinimai; taip yra ne tik literatūroj, bet ir muzikoj ar dailėj.

Neturėdami poezijos didesnių pasaulinių pavyzdžių, mes dažnai pervertiname savo poeziją. Mums atrodo ji didelė, nes nėra su kuo jos lyginti. Prisimenu kartą, su J. Ble-kaičiu ir H. Radausku besėdint prie alaus stiklo, pasakiau apie vieną mūsų poetą, kad jei jis rašytų prancūziškai, būtų pirmaeilis poetas. Abu nusišypsoję atsakė, kad būtų kelintaeilis. Nemokėdamas prancūzų kalbos, negalėjau nė pradėti ginčytis, tačiau poetinis aristokratas Radauskas patarė pasiskaityti kad ir Milašių, kurio vertimų lietuvių kalba yra vienas kitas.

Prisimenam lietuvių poetų Aisčio ar Brazdžionio generaciją ir nemažinam jų nuopelnų. Gražių eilėraščių parašė A. Miškinis, tačiau kažin ar turėtų daug vertės mums labai patikęs kad ir toks posmas:
Kaip? Nenusibodo žviegiančiam
asfalte?
Ar nepasiilgsti tų laukų plačių?
Kokia tavo nuotaika rudeniniam
palte?
Sabalų kailiukas tinka ant
pečių".

Posmai gražūs, bet į kitą kalbą išvertus, jie neturėtų jokios reikšmes. Arba, štai ir kitas patriotinis posmas:

Vieni laisvi sugrįžo,
Kitiems rankas pašovė,
Tretiems ant lygaus lauko
Mediniai kryžiai stovi.

Jis taip pat, išvertus į kitą kalbą, būtų bereikšmis. Kas tuo abejoja, tegu pasiskaito P. Gaučio vertimų mūsų spaudoj, kur ispanų, prancūzų ar vokiečių poetų grakšti forma išlaiko milžinišką minties ir vaizdo krūvį. Kalbant apie tuometinę poeziją, negalima užmiršti ir mūsų beletristų, kad ir Grušo, Savickio ar šeiniaus, kurių vertimai daug sėkmingiau reprezentavo ar galėjo reprezentuoti mūsų literatūrą.

Vėlyvesnioji poezija daugiau pagilėjo, tačiau ir ji sunkiai galima išvesti iš lietuviško kiemo, ir ji tėra lygintina tik su savaisiais. Ir nenuostabu, kad tiek Vakaruose, tiek pavergtoje Lietuvoje lietuvių literatūrai vis tiek atstovauja daugiau proza, toli gražu neblogai užsirekomendavusi. Lietuvių literatūrai nepasitarnauja mitas, kad lietuvių poezija yra pralenkusi prozą, nes toks teigimas veda poeziją į stagnaciją. Iš antros pusės, naivu galvoti, kad Dievas šiuptelėjo poetų Lietuvos žemėn, o pagailėjo prozos ir dramos kūrėjų. Gera lyginti ir kalbėti apie pranašumą, kai nėra su kuo. Armonika kaime buvo tikrai labai reikšmingas instrumentas, kol kas nors neatvyko su akordeonu. Kadangi bendras lietuvių skaitytojų išprusimas prozoje dėl minėtų priežasčių yra aukštesnis, todėl ir kritika prozai stato aukštesnius reikalavimus.

Dėl to, grįžtant prie Jonyno recenzijų, tenka pakartoti, kad skirtumas vertinant abi knygas, buvo gerokai per didelis. Nenuvertindami poezijos rinkinio, manome, kad Alanto novelių rinkinys nėra vien tik pakraikas. Autorius savo rašymo būdu primena amerikieti, neseniai mirusį John O'Hara. Abu autoriai realistiški iki natūralistiš-kumo, abu truputį ciniški ir vietomis naivoki ar gruboki, tačiau paskaitomi. Tiesa, O'Hara, parašęs daugiau dvidešimt knygų, negavo nei Pulitzerio nei National Book premijų, bet kai jis mirė, daugelis tai apgailestavo. Esą rašytojas nebuvo blogas, bet neturėjo laimės-Neniekinkime ir Alanto, kuris vis tiek yra paskaitomas beletristas.

Arthur Koestler savo knygoje "Arrow in the Blue" sako: "Aš nežinau, ar kas nors po penkiasdešimt metų skaitys mano kr, bet aš turiu vieną įsitikinimą, kas mane kaip rašytoją jaudina. I šimtą dabartinių savo knygos skaitytojų iškeisčiau į dešimtį skaitytojų po dešimt metų ir į vieną skaitytoją po šimto metų". Galima sutikti su tuo teigimu, bet niekas neužginčys, kad reikalingas ir šiandieninis skaitytojas, o tokių Alantas turi.

Dailininkai mėgsta pakviesti ju-ry komisijas iš svetimtaučių dailininkų, kad jų sprendimai būtų objektyvesni. Jeigu mes dvi pradžioje minėtas knygas išverstume į kitą kalbą ir paduotume svetimtaučiui vertinti, skirtumas tarp jų gerokai sumažėtų, gal jo visai nebūtų, kai kuriais atvejais gal nusvertų proza. Be abejo, nereikia užmiršti ir tai, kad poezija sunkiai verčiama, tačiau vien todėl negalima jos pervertinti. Kaip teigia Berkeley universiteto prof. Kar-linsky, Dostojevskis irgi rašė eilėraščius, kaip sako, prorusiškus an-tižydtfkus, bet maža kas apie tą poeziją žino, ne tik dėl to, kad jo beletristika pranašesnė, bet ir dėl poezijos vertimo galimybių ribotumo. Poezijos perteikimo ribotumas ir užsidarymas atskiroje kalboje nesuteikia jai pirmenybės, kaip dažnai pas mus manoma. Be abejo, vertinti reikia, bet nereikia niekinti.

Baigti šias pastabas prie dviejų recenzijų norėčiau Irving Wallace "The Writing of One Novel" knygos viena mintimi: "Rašytojas yra tas, kas jis yra, aš galvoju, kad jis privalo rašyti, kas jam patinka, ir tai turi daryti kaip galima geriau". Jeigu jau autorius tai daro, tai reikia jį neniekinant vertinti, gi iš kitos pusės, poezijos ne-verčiamumas jai nesuteikia pranašumo statuso.
Aloyzas Baronas