JAUNIMO KONGRESUI BESIRENGIANT Spausdinti
Parašė KĘSTUTIS K. GIRNIUS   
Artėjant Pasaulio lietuvių jaunimo antram kongresui, jau prasidėjo jo reklama. Spaudoje skaitome pranešimus apie posėdžius. Tačiau veik niekas neliečia klausimo, kokie yra paties kongreso uždaviniai. Atrodo, nėra ko daug ir pasakyti. Juk jau buvo vienas kongresas ir ne-perblogiausiai pavyko. Jaunimas susirinko, padiskutavo, pasilinksmino, sukūrė keletą naujų lietuviškų šeimų ir t. t. Kas jau vieną kartą pasiekta, bus lengva įvykdyti ir antrą kartą.

Vis dėlto pasigendame konkretaus pasisakymo, koks paties kongreso tikslas, ką juo stengiamasi pasiekti. Gal būt, šis klausimas nebuvo nė keltas, lyg atsakymas į jį toks aiškus, kad iš viso neverta diskutuoti. Bet reikia atsiminti, kad jaunimo kongresas nebus eilinis įvykis. Jis turėtų kaip nors išsiskirti iš kasmetinių stovyklų, kurias ruošia įvairios jaunimo organizacijos. Ir šis skirtumas turėtų būti reikšmingas: kongresas turėtų skirtis ne tik tuo, kad bus daugiau dalyvių, kad visos organizacijos susirinks, suvažiuos svečių iš visų kraštų, gal bus daugiau paskaitininkų, daugiau ceremoninės pompos, žodžiu, didelė šventė. Jei būtų ruošiama tik vien šventė, nereikėtų studijų dienų ir būtų galima pasitenkinti surengiant daugiau į-vairių pramogų. Tačiau kongresas turėtų nelikti tik šventė — ir visuomenė, ir jaunimas daugiau iš jo laukia.

Todėl turime teisės klausti: koks kongreso tikslas? Kadangi iki šiol nieko negirdėta, tai gal pravartu pažiūrėti į praėjusį kongresą: kokie buvo jo tikslai, kaip sėkmingai juos pasiekė? Reikia tikėti, kad kongreso rengėjai atidžiai išanalizavo pirmojo kongreso turinį bei tikslus ir žino, kurios programos dalys pasisekė ir kurios ne. Be abejo, rengėjai turėtų is buvusio kongreso pasimokyti. Pirmiausia pažvelkime į I-jo kongreso tikslus, kurie buvo: "a) sutelkti išeivijos jaunimą į vieną vietą pabendrauti ir susigyventi, b) išryškinti jaunimo laimėjimus tautiniame ir tarptautiniame gyvenime, c) duoti jaunimui tinkamą tautiškumo supratimą, d) uždegti jaunimą ir jo dvasią naujiems darbams ir dar didesnei kovai už Lietuvos laisvę iki jos nepriklausomybės atstatymo, e) parodyti pasauliui, kad rusų komunizmas yra didžiausias kolonializmo vykdytojas... f) sujungti viso pasaulio visų kartų lietuvius bendrai vieningai tautinei veiklai ir kovai už Lietuvos laisvę, g) viso pasaulio žmones (nelietuvius) dar daugiau ir efektingiau supažindinti su išeivijos lietuvių gyvenimu, darbais, įnašais ir laisvės kovomis" (Aidai, 1966 nr. 7, p. 319).

Kyla du klausimai: kiek I-sis kongresas pasiekė šiuos tikslus ir kokia šių tikslų vertė? Pažiūrėkime į tikslų pasiekimą. Kad jaunimas susirinko, nėra abejonės, juk dalyvavo apie 400 - 500 asmenų. Gal buvo išryškinti ir jaunimo laimėjimai: tai neturėjo būti sunku, nes, atvirai kalbant, tų laimėjimų nebuvo tiek daug. Bet abejotina, ar per tokį trumpą laiką, per keletą paskaitų, buvo galima įdiegti tautinį susipratimą nesusipratusiems, nes tai vis tiek sunkesnis darbas negu pietų paruošimas. Gal būt, kongresui pasisekė laikinai uždegti jaunimo dvasią Lietuvos išlaisvinimui, bet reikia atsiminti, kad šitoks entuziazmas yra nesutapatinamas su subrendusiu ryžtu darbui, kuriam reikia daugiau negu patriotinių šūkių ir keleto paskaitų. Tikslai e) ir g) priklauso propagandai, kurios menkumą ryškiausiai matėme Kudirkos tragedijoje, kai Amerikos laivyno atstovai nežinojo, kad Amerikos valdžia nepripažįsta Lietuvos įjungimo į Sovietų Sąjungą. O bendros vieningos visų kartų kovos už Lietuvos laisvę tai tikrai nepasiekėme, nes mūsų išeivijoje ir dabar nemažiau ginčų negu prieš penkeris metus.

Iš septynių tikslų tik vienas pilnai pasiektas, ir pasisekimas pagrįstas tik kūnų suvežimu vienon vieton. Bet, reikia pabrėžti, kongreso tikslai ir nebuvo tokie, kuriuos iš tikrųjų būtų buvę įmanoma pasiekti. Didelė dalis buvo mažiau tikslai, o daugiau šūkiai: jie neteikė gairių kokiam nors darbui, bet tik pakartojo mums visiems gerai žinomus plačiausius tautinius norus. Pasaulio politinė padėtis tokia, kad Lietuvos išlaisvinimas neįmanomas tik vien mūsų jėgomis. Pasiūlytai propagandai neturime nei pakankamai pinigo, nei talento. Tad patys tikslai buvo nerealūs.

Akivaizdžiai krenta į akis, kad visi šitie tikslai nepateikė jaunimui konkrečių uždavinių. Buvo ar nebuvo laukiama, bet taip išėjo, kad jaunimas liko pasyvus, tik klausėsi, kaip jis buvo giriamas (antrasis tikslas), mokomas (trečiasis), uždegamas (ketvirtasis) ir liepiamas vesti propagandą (penktasis ir septintasis). Šis pasyvumas atsispindėjo kongreso programoje. Vyresnieji ne tik skaitė svarbiausias paskaitas, bet nemažai lėmė ir bendrą jo linkmę, daugiau keldami politinius, o ne kultūrinius klausimus. Gal būt, dėl to, užuot žvelgus į paties jaunimo rūpesčius, leistasi į vyresniųjų ginčus.

Tiesa, jaunimas pravedė daug diskusinių būrelių, bet tai ir liko tik diskusijos be jokių gairių tolimesnei ateičiai. Tad pokongresiniai rezultatai neturėtų mūsų stebinti. Pats ryškiausias jų buvo bendrosios Lietuvių studentų sąjungos faktinė mirtis. Tuo pačiu laiku ir kitų jaunimo organizacijų veikla gan aiškiai silpnėjo. Bent Amerikoje nesimatė, kad jaunimas pradėtų staigiai daugiau rašyti, sekti spaudą ar aplamai reikšmingiau pasireikšti visuomeniniame gyvenime. Tiesa, gana daug jaunimo išrinkta į JAV LB tarybą, bet čia daugiau atsispindi ne kongreso įtaka, o aplamai jaunimo sąjūdis Amerikoje ir gal labiausiai lietuviškosios visuomenės troškimas įtraukti jaunimą į savo gyvenimą. Reziumuojant galima sakyti, kad pirmasis jaunimo kongresas nepasiekė savo tikslų, nes patys tikslai nebuvo aiškūs, nenustatė jaunimui konkrečių gairių, pasitenkino patriotiniais šūkiais. Jaunimas susirinko, išsiskirstė, ir liko atsiminimai, o ne darbai.

Tad antrojo kongreso rengėjai daug kuo negalės pasinaudoti iš pirmojo kongreso. Yra pavojus, kad ir šį kartą kažkaip gali būti nesurandama nei laiko, nei prasmės pergalvoti, ko kongresas turėtų siekti. Bet čia ir atsiranda vienas iš tų nemalonių gyvenimo keblumų — sunku kam nors gerai pasiruošti, kai aiškiai nežinai, kam ruošies. Iš spaudos pranešimų matyti tik organizacinis rengimasis. Jau paskelbta numatoma studijų dienų programa. Jau sudaryta visa eilė komitetų, dar planuojama jų skaičių padidinti iki trylikos (sunku žinoti, ar tiek jų ir reikalinga). Bet gan aišku, kad kongreso tikras pasisekimas nepriklausys tiktai nuo organizacinių darbų sėkmės. Be jų kongresas neįmanomas, bet ir su jais pasisekimas tikrai dar negarantuotas.
Kadangi konkretūs kongreso tikslai nepaskelbti, noromis nenoromis kyla klausimas, ar kongreso rengėjai yra rimtai svarstę, kuo šis kongresas iš esmės skirsis nuo įprastinių vasaros stovyklų, kurios panagrinėja dienos klausimus, pabendrauja ir vėl išsiskirsto. Galima būtų klausimo nekelti, jei mūsų padėtis būta tokia, kad dėl ateities nereikėtų jaudintis, arba jei tose stovyklose jau pakankamai rimtai būtų iškeliama jaunimo rolė mūsų išeivinės ateities kūrime. Bet, deja, taip nėra. Nors kongresi tikslų klausimas yra svarbus, spaudoj nesu skaitęs, kad kas nors būtų jį rimtai iškėlęs. Te-skaičiau kažkieno nusiskundimą, kad kongresas per mažai reklamuojamas. Atrodo, kad jei tik kongreso rengėjai daugiau save reklamuotų, nieko daugiau ir nereikėtų rūpintis. Taigi, žmo nėms lyg svarbiau pats kongreso surengim a negu tai, ką jis tikrai pasieks; kongreso rengimo posėdžių išrėkiamavimas, negu jaunimo išjudinimas tiems tikslams, kuriems kongresas rengiamas. Kitaip sakant, lyg tesvarbu, kad kongresas būtų gerai surežisuotas, kad visi rengėjai ir dalyviai atliktų savo roles, o ne kad įvyktų toks kongresas, kuris būtų reikšmingas ir ateičiai.

Pažvelkime į dabartinę išeivijos padėti jaunimo pozicijos. Mūsų tėvai pabėgo iš Lietuvos prieš dvidešimt septyneris metus. Jie dar buvo gan jauni, daugelis gerai išlavinti, sąmoningi lietuviai patriotai. Dauguma jų pasiliko susipratusiais lietuviais. Norėdami pratęsti išeivijos gyvybę, jie ir svetur tęsė kultūrinį darbą Lietuvyoės prasmės klausimas jiems nekilo. Jaunimo padėtis yra skirtinga, kadangi pasiryžimas likti lietuviais reikalauja pastangų ir pasiaukojimo. Bet ir dabartiniam jaunimui lietuvybės klausimas dar nėra taip griežtai iškilęs,

A.Dargis kompozicija (aliejus, 1971)

kaip jis iškils po dvidešimt ar net dešimt metų. Iki šiol met turėjome vyresniųjų užnugarį, kartais mažiau, kartais daugiau jį pajusdami. Lėtai mes perimame dalį jų darbų: pradedame patys ruošti jaunesniesiems stovyklas, šiek tiek įsijungiame į visuomeninį darbą, parašome vi-ną kitą straipsnį į lietuvišką spaudą, mokytojaujame lituanistinėse mokyklose. Bet vis yra tas vyresniųjų užnugaris, kurio ligi šiol pilnai neįvertinome. Bet įsivaizduokime, kas įvyktų, jei vyresnieji staiga dingtų. Kokios tada būtų mūsų stovyklos, mokyklos, organizacijos, spauda? Kiek iš mūsų tikrai mokame lietuviškai, kad galėtume redaguoti žurnalus arba laikraščius, kiek galėtume parašyti rimtesnių straipsnių be daugybės klaidų, kiek pajėgtume įmanomai dėstyti lietuvių kalbą bei literatūrą, kiek mūsų turėtume pakankamai pasiaukojimo didesnę savo laiko dalį paaukoti lietuviškiems darbams? Tikiu, kad atsakymas gan aiškus — tuoj pat sunyktų mūsų kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas. Neatsirastų pakankamai pajėgių ir pasišventusių žmonių, kurie šitą darbą atliktų. O jei būtų pasiryžusių, tai jiems gerokai trūktų lietuviškų pagrindų. Jei staiga dingtų vyresnieji, mūsų jaunimo padėtis būtų tikrai liūdna. Tad reikia pilnai įsisąmoninti dabar: tėvai nebejaunėja, kasmet daugiau ir daugiau veikliųjų lietuvių miršta, ir jų vietos nebėra perimamos. Po dvidešimt metų aktyvių vyresniųjų skaičius bus beveik dingęs, ir net po dešimt metų jau bus labai ribotas, Vienaip ar kitaip, vyresniųjų laikas baigiasi, ir įprastinio užnugario nebebus. Kas tada?

Kartoju, ką visi žinome ar jaučiame. Bet kažkodėl, kongresą berengiant, šis faktas ignoruojamas. Jau tikrai laikas jaunimui pradėti galvoti apie išeivijos padėtį ir stengtis pasiruošti tai krizei, kuri po trumpo laiko tikrai įvyks. Ir kaip tik šis jaunimo kongresas, o ne koks nors kitas tolimesnėje ateityje turi šiuos klausimus iškelti ir juos rimtai persvarstyti. Tos ateities perspektyvoje reikia ir kongresą ruošti.

Vyresnieji ligi šiol tvarkė mūsų visuomeninį gyvenimą, apibrėžė išeivijos prasmę ir uždavinius. Vyresniųjų įtaka buvo tokia stipri, kad jaunimui šie klausimai atrodė net ir nesvarbūs. Nėra tikrų žinių, kaip jaunimas galvoja apie lietuvybės išlaikymą išeivijoje. Daug kas kalba jaunimo vardu, sakydami, kad jaunimas taip ir taip galvoja. Vienam pasisakius, tuoj pat atsiliepia kitas, taip pat sakydamas, kad jis jaunimo vardu kalba, nors jo teigimai visiškai prieštarauja pirmajam. Šis prieštaravimas visiškai lauktinas, nes jaunimas iš viso nekalba, — jis tyli. Ir tyli todėl, kad šitų klausimų pats nėra plačiau kėlęs.

Reziumuodamas kartoju: a. ankstesnis jaunimo kongresas neturėjo visuomeninės įtakos, b. jaunimas niekada nėra rimtai išdiskutavęs lietuviškosios išeivijos išlaikymo klausimų, ir niekas nežino, ką jis iš tikrųjų galvoja ar nieko negalvoja, c. mūsų vyresniųjų gretos sparčiai retėja, d. mūsų laikas darosi ribotas. Išvada: mūsų išeivija artėja į krizę, į kurią nenorime jokio dėmesio kreipti, nors ji bus juo aštresnė, juo mažiau būsime rūpinęsi ateitimi.

Šitokioje padėtyje reikia blaiviai susirūpinti, kokia ateitis mūsų laukia, ir jai ruoštis, ne užmerkiant akis, o kritiškai save pervertinant. Tikrai laikas, jei jau ne per vėlu, pačiam jaunimui pergalvoti, ką jie patys mano apie lietuviškosios išeivijos ateitį, ir nuspręsti, kaip jie ryžtasi šią ateitį patys kurti. Nėra geresnės progos šitiems klausimams iškelti ir išdiskutuoti, kaip rengiamasis jaunimo kongresas. Tad ir siūlau, kad kongreso programa būtų organizuojama šiam ateities rūpesčiui atvirai ir nuodugniai spręsti.

Negalima kongresą rengti tik kaip kokią šventę, lyg nebūtų realios galimybės, kad mūsų išeivijos gyvenimas gali netrukus išblėsti, jei pačiame jaunime nekils stipresnis lietuviškas sąjūdis. Turėdami prieš akis dabartinę išeivijos padėtį, negalime naiviai tikėti, kad po šito kongreso seks dar kitas ir dar kitas, ir nedėti jokių pastangų pasiruošti artėjančiai krizei. Jei kongreso ruošimas vyks rutiniškai, tai ir tebus suruoštas paprastas jaunimo suvažiavimas su šūkiais ir šokiais, su pagarbiai, bet pasyviai išklausytomis paskaitomis ir kitomis šventinėmis manifestacijomis. Ir nepastebėsime, kad ir antras kongresas praėjo nieko nepasiekęs, kadangi mūsų opiausi klausimai buvo vengiami liesti. Lyg po puotos išsiskirsčius, vėl viskas liks kaip buvę. Būtų tragikomiška, jei taip atsitiktų. O taip atsitiks, jei pasitenkinsime tik paprastu kongreso suorganizavimu. Pasirodytu-me neprašoką tų uolių, bet žemažiūrių biurokratų pareigūnų, kurie tęsia įprastinį darbą, net kai pati firma bankrutuoja ar valstybe praranda savo laisvę. Kažkodėl nepajėgdami plačiau į padėtį pažvelgti, jie tęsia savo biurokratinius darbus tvarkingai ir korektiškai, lyg tikėdami, kad šių darbų atlikimas kaip nors pakeis padėtį arba bent juos pačius pateis Deja, taip neatsitinka. Kartas nuo karto reikia plačiau bei blaiviau pažvelgti į reikalus ir imtis radikalesnių sprendimų, nesibaiminant naujų idėjų, kurios gal ką nors išgelbės, bet be kurių reikalai tikrai blogai baigsis. Šitokiems sprendimams reikia ir perspektyvos ateitin, ir ryžto naujiems keliams.

Numatytos kongrese trys dalys: šventine dalis — pats kongresas, stovykla ir studijų dienos. Dėl pirmųjų dviejų dalių nėra ko daug pasakyti: kongresas šventiškai pademonstruos kad dar turime jaunimo, kuris žino esą lietuviai ir nori jais likti, o stovykla suteiks progos šiam jaunimui, iš įvairių kraštų suvažiavusiam, artimiau pabendrauti. Tiek pačiame kongrese, tiek stovykloje paskaitininkai pateiks savo pažiūras tomis temomis, kuriomis kalbėti jie bus pakviesti. Reikia pageidauti, kad tos te mos atitiktų paties mūsų jaunimo išeivines problemas. Kongresas neįmanomas be paskaitų, bet nebūtinai jos reikalingos visoje programoje — jų pakaktų stovykloje ir pačiame kongrese. 0 studijų dienas siūlyčiau skirti tik paties jaunimo reikalui — išdiskutuoti esminį išeivijos prasmės klausimą, kaip jie supranta tautinius išeivių uždavinius, ko jie patys siekia, ko kius kelius numato savo siekimams įvykdyt. Studijų dienose, mano nuomone, galima visi kai be paskaitų apsieiti — ne tik vyresnių; _i bet ir paties jaunimo. Nieko nelaimėsime, jei dauguma susirinkusio jaunimo klausys, ką kitas jaunimas juos moko — jie vis tiek liks pasyvūs. Studijų dienos neturi pasitenkinti tik žinių perdavimu, kaip, pvz., jaunųjų mokslininkų suvažiavime. Svarbiau ne žiniomis dalytis, o visiems bendrai aptarti savo lietuviškąją ateitį ir nuspręsti bent šiokias tokias gaires tolimesnei veiklai. Diskusinis studijų dienų pobūdis leistų jaunimui laisviau išreikšti savo mintis šiuo klausimu ir duotų progos patiems jas įsisąmoninti, o ne tik iš šalies klausytis.
Jau anksčiau paminėta, kad sunku gerai kam nors pasiruošti, jei nežinai, kam ruošisei. Šio neaiškumo matome paskelbtoje studijų dienu programoje: vienos temos tinka diskusijoms, kitos — tik paskaitoms, vienos — per bendre so o kitos tokios siauros, kad tik vienam ar kitam asmeniui bus įdomios. Programoje yra tokių klausimų, apie kuriuos tik keletas žmonių yra kompetentingi kalbėti, pvz., kokios gali būti diskusijos apie okupuotos Lietuvos moralinį stovį, apie joje besikeičiančias vertybes, jaunimo rezignaciją ir neviltį, kai dauguma dalyvių apie tai nieko nežinos ir galės tik tyliai klausytis arba drąsiai pakartoti savo a priori nusiteikimus. Taigi, reikia diskutuoti, kas diskutuotina, o tegul būna klausoma tik apie tai, apie ką dauguma neturi žinių. Todėl reikėtų tas informacines temas palikti pačiam kongresui ar stovyklai, bet neįtraukti šių temų į studijinių dienų programą.

Šios pastabos nereiškia, kad siūlyčiau paskelbtąją studijų dienų programą atmesti. Ji rūpestingai parengta, tik per plati ir per abstrakti. Tesiūlau, kad ji būtų suaktualinta, visas bendras temas taip aprėžiant ir sukoncentruojant, kad jos padėtų konkrečiai išanalizuoti jaunimo uždavinius išeivijoje. Tad, užuot aplamai diskutavus apie kultūrą ar religiją, siūlyčiau, kad dalyviai pirmiausia apsvarstytų jaunimo rolę ateities perspektyvoje. Tai niekada nebuvo pagrindingai diskutuota. Visi žinome, kad reikia išlaikyti lietuvybę, bet tai lieka tik šūkiu, kol tas teigimas nėra sukonkretinamas. Pavyzdžiui, vieni gali laikyti išeivijos uždaviniu tik Lietuvos išlaisvinimo pastangas. Kiti — pratęsimą dainų ir šokių švenčių ar aplamai bendrų tautinių papročių. Treti — kultūrinio lygio išlaikymą ir gal net jo pakėlimą. Ketvirti — kad didžiausios pastangos turėtų būti padėtos įsiveržti į Amerikos politinį gyvenimą ir ten išjudinti Lietuvos klausimą. Yra, be abejo, ir kitų galimybių.
Žinoma, būtų naivu tikėti, kad susirinkęs jaunimas vienbalsiai nutartų, kaip jis supranta išeivijos pareigas bei uždavinius. Taip pat, tur būt, nebus galima nuspręsti, kad vienas uždavinys yra svarbiausias, o visi kiti atmestini. Bus nesutarimų ir ginčų, vieni siūlys vienaip, kiti kitaip. Bet tai neturėtų jaunimo bauginti ar jį įtikinti, kad siūlomi klausimai neišsprendžiami, tad neverta jų kelti.

Žinoma, gali ir diskusinės studijų dienos likti bergždžios, jei joms nebūtų pakankamai iš anksto pasiruošiama. Nepakanka kongresui ruošimusi laikyti tik sudarytų komisijų organizacinį darbą. Kongresui ruošimasis turi vykti ir pačiame jaunime — visose jaunimo organizacijose. Būtų labai pravartu buvę, kad jau šios vasaros jaunimo stovyklose būtų ne visokių temų potpourri graibstomasi, o koncentruojamasi į kongrese spręsimus jaunimo rūpesčius. O buvo pasitenkinta tik paprastu pasiinformavimu, kaip kongreso ruoša vyksta. Todėl labai aktualu, kad bent šiais mokslo metais visos jaunimo organizacijos savo susirinkimuose, kursuose ir kitokiuose suvažiavimuose išdiskutuotų lietuviškąsias jaunimo problemas. Tik tokiu būdu kongresui pasirengus, jis neliks tik kelių dienų įvykiu, bet galės turėti įtakos ir ateičiai.

Taip pat studijų dienų pasisekimą ar nepasisekimą lems ir tai, ką jaunimo organizacijos parinks joms tose dienose atstovauti. Jei tektų jose tik paskaitų klausytis, lygiai visi tiktų jose atsėdėti. Bet jei būtų nusistatoma studijų dienas ne paskaitų ciklu paversti, o jas pravesti kaip jaunimo diskusijas, reikėtų į jas atstovais pasiųsti ne tuos, kurie atsitiktinai bus tų metų valdybose, o tuos, kurie pajėgtų giliau pasvarstyti dabartines jaunimo problemas, žvelgdami ateitin.

Šitokios studijų dienos galėtų vesti ir į po-kongresinę veiklą. Būtų galima stengtis atstatyti Lietuvių studentų sąjungą ir ją įpareigoti šiais klausimais rūpintis, koordinuojant kitas ideologines organizacijas ir atstovaujant jaunimui lietuvių visuomenėje. Kongreso veikėjai tada galėtų prasmingai tęsti kongreso nutarimus, prašydami pagalbos ir pašalpos iš vyresniųjų, kad jie padėtų sukurti tokias sąlygas, kuriose būtų galima lengviau pasiruošti ateičiai.

Šitie pasiūlymai pagrįsti mintimi, kad jaunimo kongresas nėra kasdieninis įvykis ir kad jis neturėtų būti taip traktuojamas. Bet jo nekasdieniškumas neturi pasireikšti tik sumosiant didesnę stovyklą su daugiau paskaitininkų ir pa-nagrinėjant įvairesnes temas. Taip pat nereikia pasitenkinti tik jaunimo sukvietimu, o reikia, kad pats jaunimas turėtų progos savo svarbiausius klausimus kritiškai išdiskutuoti ir pradėti ruoštis tai ateičiai, kai jie sudarys lietuvių išeivijos pagrindą. Tad ir nepakanka tik grynai teoretiškų diskusijų, bet reikia jas įjungti į prasmingus rėmus, kuriuose būtų galima planuoti ir tolimesnę veiklą. Nepakaks vien klausimus pergalvoti, bet taip pat reikės ieškoti būdų sprendimus įgyvendinti. Kongresas gali sudaryti jaunimui progą pagaliau konkrečiau įsijungti į visuomeninį gyvenimą, pareikšti savo norus (pirma reikia juos žinoti) ir tapti svarbiu išeivijos veiksniu. Reikia saugotis, kad kongreso studijinė savaitė netaptų tik kita vasaros stovykla, kuri nežvelgia į dabartinę padėtį ir artėjančią ateitį. Tad ir siūlau, kongresą berengiant, bent vieną kartą rimtai pergalvoti, kokie kongreso tikslai, ką kongresas galėtų pasiekti. Pagal tuos tikslus reikia ir programą suorganizuoti. Daug atsidėjimo ir pasiaukojimo reikės kongresui suruošti. Užtat ir svarbu, kad įdėtasis organizacinis triūsas atneštų vaisių.