Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KALBOTYRA ŠIANDIEN PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS KLIMAS   
Lietuviai, mano išmanymu, turi tik vieną išskirtinį bruožą savo kultūros sąrangoje, kuris mums leidžia šiuo atveju užimti ypatingą vietą Europos tautų tarpe. Tai mūsų kalba. Lietuvių kalba yra tarsi koks užsilikęs archeologijos paminklas, vieno austro mokslininko žodžiais tariant, "tarsi koks stebuklas".

Norėtųsi čia pat įspėti: gal nederėtų mums tuo per daug didžiuotis ta prasme, kad tai nėra joks mūsų tautos "nuopelnas". Kalbininkai dar nėra išsiaiškinę ir išaiškinę, kodėl taip atsitiko. Vienas aiškinimas, sakysime, yra, psichologinis: lietuviai esą visuomet buvę gana nepaslankūs, užsispyrę, lėti, tai ir jų kalboje tai atsispindi. Kiti tai aiškina istoriniais motyvais: esą lietuviai — ir apskritai baltai — labai ilgą laiką buvę atsiskyrę nuo kitų tautų, ir taip jų kalba daug nepasikeitusi. Trečias aiškinimas yra dialektologinis: lietuviai esą visuomet buvę baltų kalbomis kalbančių genčių pačiame centre. Centrinės kalbos (ir tarmės) paprastai turi tendenciją pasilikti nesikeičiančiomis ilgesnį laiką. Tokiu būdu lietuvių kalba ir išlikusi tokia archaiška. Yra ir daugiau aiškinimų. Kaip bebūtų, kalbotyroje nė vienas iš šių (ir kitų) aiškinimų nėra vispusiškai priimtas.

Kartu tenka nuliūsti, kad laisvajame pasaulyje neturime jaunų lietuvių kalbininkų. Padėtis buvo tokia pati ir prieš 9 metus, kai "Aiduose" (1962 nr. 6, p. 233-239) apgailestavau tą pačią kalbininkų sausrą. Estai ir latviai šia prasme mus smarkiai pralenkė.

Kokia gi apskaitai yra kalbotyros padėtis pasaulyje, ypač JAV? Jau anksčiau minėtame straipsnyje 1962 teko rašyti: "JAV dabar pri-skaitoma apie 300 struktūralistų, arba deskrip-tyvinės kalbotyros mokslininkų". Šiuo metu jų jau yra virš 1500! Bet tai dar nereiškia, kad tie visi 1500 kalbininkų dirba vien deskripty-vinės (aprašomosios, struktūralinės) kalbotyros metodais.

Apskritai kalbant, galima skirti dvi pagrindines JAV kalbotyros kryptis:
a) Kalbotyros tyrinėjimas jos statinėje padėtyje, t. y., kaip kalba dabar yra, arba kaip ji buvo bet kuriame laiko taške. (Šis laiko taškas, pagal garsųjį Ferdinand de Saussure, kurio įtakoje dabar stovi beveik visa kalbotyra pasaulyje, gali būti ir dešimt metų, ir visa generacija, net ir visas šimtmetis . . .). Tai vadinama sinchroninė kalbotyra, arba sinchroninis, aprašomasis (struktūrinis, deskriptyvinis) metodas.

Tas pats F. de Saussure patarė skirti langue ir parole. Langue lietuviškai būtų 'kalba', reiškia kalba su visomis jos tarmėmis, jos gramatine sistema, jos literatūra. Parole būtų maždaug 'kalbėjimas, šnekėjimas, šneka'.
b) Antrasis kelias kalbos tyrinėjime yra diachroninis, istorinis kalbos tyrinėjimas. D anksčiau pasakyto matyti, kad struktūrinės kalbotyros šalininkai daugiau tyrinėja ir domis: parole, atseit, kalbėjimu, šneka, kaip garsini, susižinojimo ženklų (signalų) sistema, o istorinės, arba diachroninės, kalbotyros šalininkai daugiau linkę tyrinėti langue, užrekorduotą daugiausia tik rašytiniuose šaltiniuose. Trumpai drūtai išsireiškiant, visa makalynė kalbotyroje, jeigu taip galima sakyti, ir prasideda daugiausia tada, kai reikia suderinti abu metodus, arba sistemas. Istorinė kalbotyra, kokią mes ją ligi šiol supratome, tyrinėjo kalbos išsivystymą, evoliuciją, keitimąsi laike. Taigi, galima imti Mažvydo Letuuinikump ir tyrinėti, kaip tokia forma atsirado ir kaip ji toliau išsivystė. Reikia išsiaiškinti, kokią rašybą jis vartojo, ką ta jo rašyba gali mums pasakyti apie kalbos garsinę, fonetinę pusę ir t. t.

Bet ir struktūralistai gali tyrinėti Mažvydo kalbą, imdami ją kaip to laikotarpio sistemos atspindį, pavaizdavimą. Galima eiti ir toliau: keli JAV struktūralistai yra mėginę nustatyti prūsų kalbos garsinę ir morfologinę sistemą ii] kelių netobulų prūsų kalbos paminklų. Kaip anksčiau istorinėj e - lyginamoj oj e kalbotyroj e taip ir čia nepasiekta vienodos nuomonės. Kitaip sakant, struktūralistai mėgina nustatyti tam tikro laikotarpio (Saussure: espace de temps) statinę kalbos sistemą. Štai kaip tai nusako Win-fred P. Lehmann: "Laikotarpiai, kuriuose pasitaiko mažai kalbos pasikeitimų, yra parenkami kaip statinės kalbos padėties reprezentantai. Tie laikotarpiai, kuriuose yra įvykę daug pasikeitimų kalboje, yra studijuojami diachroniškai kaip evoliucinės kalbos išsivystymo fazės, esančios tarp kalbiniais pasikeitimais nepasižyminčių laikotarpių".1
Bet čia struktūralistai susidūrė su sunkumais, kaip ir ankstyvesnieji istorinės - lyginamosios kalbotyros tyrinėtojai: būtent, kaip iš viso galima parinkti patį laikotarpį?

Sakysime, anglų kalbos istorinis padalijimas tradiciškai yra toks: senoji anglų kalba (Old English), vidurinioji anglų kalba (Middle English) ir naujoji anglų kalba (Modern English). Bet tai yra tik arbitrarinis padalijimas, paveldėtas iš Jacob Grimmo.2

Ir pačių struktūralistų tarpe iškilo visokie sunkumai ir nesutarimai. Laikydami kalbą garsinių ženklų susižinojimo sistema, jie daugiausia dėmesio kreipė į garsinės kalbos sistemos kuo tikslesnį aprašymą. Paaiškėjo, kad ir čia vienodos nuomonės negalima pasiekti.

Imkime kad ir lietuvių kalbos fonologinę sistemą: net dėl pačių lietuvių kalbos fonemų (Pr. Skardžiaus terminu: garsmenų) inventorizacijos iki šiol sutarimo nėra. Pirmasis tuo klausimu rašęs lenkų kilmės anglų kalbininkas W. K. Matthews suranda lietuvių kalboje 54 fonemas,3 amerikiečio William R. Schmalstiego nuomone lietuvių kalba turinti 56 fonemas,4 pagal dr. Dainę Augustaitytę galima suskaičiuoti apie 48 fonemas,5 kalbininkė V. Vaitkevičiūtė randa rekordinį skaičių: net 65 fonemas,6 vienas iš labiausiai pasireiškusių lietuvių kalbininkų Lietuvoje, Jonas Kazlauskas, pateikia 56 fonemų sistemą,7 šias gi eilutes rašančiam atrodo, kad lietuvių kalba turinti 58 fonemas.8

Gaspadoriškai galvojant, galima visko pri-mąstyti: "Iš didelio rašto išėjo iš krašto", arba struktūraliniai metodai nėra visiškai patikimai išvystyti. Greičiausiai tai yra todėl, kad kalbotyra stovi kažkur viduryje tarp griežtųjų ir socialinių bei humanistinių mokslų, t. y., pačius kalbos garsmenis (fenomas) galima įvairiai aprašyti. Sakysime, jaunas Vilniaus kalbininkas A. Girdenis yra pasiūlęs net ketveriopą būdą, kaip fonologiškai galima būtų interpretuoti lietuvių kalbos priebalsių minkštumą, arba palata-lizaciją.9 Pagal jo ketveriopą interpretaciją, žodžio "kelią" fonemas galima būtų taip aprašyti:
1) Galima eiti tradiciniu keliu ir sakyti, kad (k') ir (1') yra reikšmę perduodančios fonemos, taigi: (Vairą:).
2) Galima nelaikyti minkštųjų (k') ir (Y) atskiromis fonemomis, o tik kietųjų (k) ir (1) poziciniais - alofoniniais variantais. Foneminis — reikšmės skiriamasis — krūvis tada teoretiškai perkeliamas balsiams. Tokiu būdu galima re-korduoti taip: ('ke:le:).
3) Galima taip pat galvoti, kad 'minkštumas' priklauso ne priebalsiams atskirai, ne balsiams atskirai, o visam skiemeniui, ir tai galima laikyti suprasegmentiniu reiškiniu, arba supra-segmentine fonema.10 Tada galime grafiškai tai taip pavaizduoti: (kala:).
4) Pagaliau galima interpretuoti ir priebalsių, ir balsių minkštumą kaip minkštumą apskritai ir tai žymėti, vartojant ženklą j (kuris lietuvių kalboje visuomet yra minkštas). Tokiu būdu gausime: ('kja:lja:).
Savaime aišku, jeigu interpretuosime' visais atvejais visų lietuvių kalbos priebalsių minkštumą kaip alofoninį (pozicinį) variantą, tai is karto "neteksime'' 22 fonemų-garsmenų inventoriuje.11

Panaši padėtis yra ir kitose kalbose.
Jau prieš keliolika metų JAV kalbininkų tarpe pasigirdo balsai, kad neviskas tvarkoje struktūralistinio metodo visuotiniame taikyme. Svarbiausias priekaištas struktūralistams buvo tai, kad jų aprašomasis metodas nekreipė pakankamo dėmesio į kalbinių signalų (t. y. garsų, morfemų, žodžių, frazių, sakinių...) reikšmę. Šis bruožas buvo paveldėtas iš JAV struktūralistų "biblijos", Leonard Bloomfieldo garsiosios knygos Language (1933). Tokią padėtį gražiai išreiškė prof. Charles C. Fries: "Daugelis žmonių, kurie skaitė šių dienų Amerikos kalbininkų darbus ir kurie turėjo progos pasiklausyti jų diskusijų, susidarė įspūdį, kad šie kalbininkai visiškai išmetė 'reikšmės klausimus' is savo darbų".12

Svarbiausius priekaištus struktūralistams šia prasme (t. y., kad jie išleidžia svarstymus apie garsinio signalo ir reikšmės santykius) padarė šiuo laiku labai pagarsėjęs naujos, dabar ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje populiarios kalbotyros krypties vyriausias "vadas", Noam Chomsky (Massachussets Institute of Technology profesorius). Jis įvairiais atvejais nurodė, kad kalba tik tada yra kalba, kai garsiniai kalbos signalai perduoda reikšmę.

Teisybė, reikia pripažinti, kad ir naujajai krypčiai, kuri vadinasi transformacine - gene-ratyvine gramatika, arba tiesiog transformacine - generatyvine kalbotyra, nepavyko reikšmės aiškiai, moksliškai, visiems priimtinai klasifikuoti ir tai tinkamai įjungti į kitų kalbos pasireiškimų aprašymą, tačiau naujoji kryptis bent jau niekuomet reikšmės neišleidžia iš akių. Faktiškai transformacinės - generatyvinės kalbotyros pagrindinis dėsnis, žiūrint iš pritaikomosios pusės, yra labai paprastas: jeigu išsireiškimas yra suprantamas ir priimtinas normaliam ta kalba kalbančiajam, tai jis yra ir gramatinis, t. y. sudarytas pagal tos kalbos gramatiką,13 o jeigu išsireiškimas kalbančiajam nepriimtinas, tai reiškia, kad jis kalboje negalimas. Paimkime dabar du visiškai iš tų pat kalbos (ir sakinio) formalių dalių susidedančius sakinius:

aa) Mano gimtasis kaimas yra sunaikintas. bb) Mano žaliasis sapnas yra pakartas.
Sakinys bb) bus nepriimtinas lietuviui kaip normalus kalbos sakinys. Jis atmestinas tik vienu atžvilgiu: dėl jo neįmanomos reikšmės, nors formaliai jis turi normalias lietuvių kalbos garsų kombinacijas, normalias sakinio dalis, intonaciją, suderinamumą ir t. t. Generatyvištai todėl ir laiko savo pagrindiniu uždaviniu nurodyti aiškias taisykles, kodėl sakinys aa) yra priimtinas, o sakinys bb) yra atmestinas. Jie galvoja, kad visų tų taisyklių suma, kurios leistų pagaminti nesuskaitomą gausybę naujų sakinių kalboje, sakinių, kurie būtų priimtini visiems ta kalba kalbantiems, sudarytų šios kalbos gramatiką.

Ši naujoji kalbotyros kryptis, kai kam dabar vienintelis "teisingas kelias ir metodas", labai smarkiai paplito JAV, Kanadoje, bet taip pat daug kur ir Europoje. Jai pradžią davė minėtasis Noam Chomsky pirmiausia savo straipsniu žurnale Language (1955)14 ir vėliau savo garsia knyga Syntactic Structures (1957).15
Ši naujoji transformacinė - generatyvinė kryptis skiriasi nuo ankstyvesniosios struktūra-linės krypties svarbiausia tuo, kad generatyvi-nėje kalbotyroje reikšmės įjungimas į išsireiškimo (angl. 'utterance') struktūrą yra pats svarbiausias dalykas^ o ne akustinių (garsinių) faktų aprašymas, sugrupavimas ir susisteminimas.
Galima būtų net teigti, kad 1930 - 60 JAV viešpatavusi struktūrinė kalbotyros kryptis buvo daugiau išviršinės kalbos formos aprašymas: kalbos garsų, jų išsidėstymo, jų santykių frazėje ir t. t. Generaty vinė kalbotyra daugiau rūpinasi išvidinės kalbos sistemos išsivystymu ir išreiškimu garsais.
Imkime tokius du išsireiškimus:
a) Medžiotojų šaudymas . . .
b) Dolerio kritimas . . .
Pagal struktūralinės kalbotyros metodus mes galime aprašyti, sakysime, foneminį garsų išsidėstymą:
a) (me'd'žo:to:ju: 'šaudi:mas)
b) ('do:l'er'o: kri'timas)
Toliau eidami, galime aprašyti ir pačius alofo-nus, tai yra, pozicinius garsų variantus, galime sužymėti frazių tonus, įvairių morfemų santykius ir pan. Bet nedaug ką galime tiksliau pasakyti apie šių sakinių reikšmę.
Meskime vėl žvilgsnį į šiuos du sakinius. Sakinys a) gali turėti dvejopą reikšmę:
aa) faktas, kad medžiotojai šaudo (šaudė, šaudydavo, šaudys . . .)
bb) faktas, kad kas nors medžiotojus šaudo (šaudė, šaudydavo, šaudys .. .).
Taip pat ir išsireiškimas b) gali turėti bent šias dvi reikšmes:
u) Faktas, kad vieno dolerio banknotas (ar moneta) krinta žemyn (krito, krisdavo, kris. . .)
v) Faktas, kad JAV (ar Australijos) piniginio vieneto, vardu doleris, vertė mažėja (mažėjo, mažėdavo, mažės .. .).

Normaliai kalbąs žmogus paprastai visuomet žino, ką jis nori vienu ar kitu sakiniu išreikšti. Tai, ką iš tikrųjų kalbantysis nori išreikšti, generatyvinė gramatika vadina giliąja struktūra (angl. 'deep structure'), o tai, "kas išeina pro lūpas garso pavidalu", yra vadinama paviršiaus struktūra (angl. 'surface structu: Tokiu būdu, norint turėti išsireiškime "Medžiotojų šaudymas . . paviršiaus struktūrą reikšme "Faktas, kad kas nors medžiotojus šaudo", giliojoje struktūroje (t. y. kalbančiojo kalbą gaminančiame organizme: smegenyse, nervuose elektroniniuose impulsuose, klausoje, plaučių ir kitų kalbos padargų muskuluose. ..) pirmiausia atsiranda, pagal
generatyvinę kalbotyrą, vadinamas branduolinis supratimas, kertinė idėja-maždaug tokia:

Kažkas šaudo. Medžiotojai nuo to krenta. Tas branduolinis išsireiškimas tada išreiškiamas garsų eile (angl. 'string'):
Medžiotojų šaudymas . . .
Generatyvinė kalbotyra teigia, kad reikia skirti sugebėjimą kalbėti (angl. 'competetence') ir kalbos akto įvykdymą (angl. 'performance'). Sugebėjimas čia reikštų: intuityvinis giliosios kalbos struktūros mokėjimas, žinojimas; aiškus supratimas, ką iš tikrųjų norima pasakyti reikšti garsu, o įvykdymas yra to žinojimo (mokėjimo, sugebėjimo) transformacija, perkeitimas, generacija, "pagimdymas" į taip sutvarkytą garsų eilę, kad jis klausančiojo bus teisingai suprantamas. Iš to tad ir turime šios krypties pavadinimą: transformacinė, arba generatyvinė, gramatika, arba kalbotyra. Šitokiu būdu, taip argumentuoja generatyvistai, kiekvienas kalbantysis, naudodamasis ribotu garsiniu inventoriumi (sakysime, 58 lietuvių kalbos garsmenimis - fonemomis ir jų variantais) gali generuoti (transformuoti, pagaminti) neribotą skaičių visiems ta kalba kalbantiems priimtinų ir suprantamų išsireiškimų.

Tokiu būdu galima bus sakyti:
Nuvargę raudonskruosčiai vaikai giliai miega.
Bet negalima sakyti:
Nusikamavę baltapilviai debesys giliai miega.
Paties to proceso nuo pagrindinio, branduolinio išsireiškimo giliojoje struktūroje ligi garsinio jo išreiškimo aprašymas ir yra vadinamai generatyvinė - transformacine gramatika, o visas kalbotyros kelias, kuris tuo remiasi, vadinei transformacinė - generatyvinė kalbotyra.

Man atrodo, kad jau darosi gana aišku, jog generatyvinėje kalbotyroje sintaksės ir reikšmes klausimai stovi pirmoje vietoje, nors, savaime aišku, garsinės kalbos pusės irgi neišsižadama, tik ji atsiduria lyg ir antroje vietoje. Neblogai tai išreiškė Robert D. King: "Gramatika, kad ji galėtų duoti formaliai galiojančias taisykles, tinkančias bet kuriam išsireiškimui bei sakiniui, turi nurodyti aiškius, preciziškus ir mechaniškus žingsnius, kuriuos reikia padaryti, kad būtų sujungta reikšmė ir garsas".16
Kaip paprastą transformacijos pavyzdį galime paimti kad ir tokius du išsireiškimus:
c) Jonas statė namą.
d) Namas buvo Jono statomas.
Generatyvištai tvirtina, kad šių abiejų išsireiškimų gilioji struktūra yra ta pati. Bet paviršiaus struktūra aiškiai skiriasi. Grafiškai pirmąjį sakinį galima pavaizduoti taip:

F —frazė, DF — daiktavardžio frazė, V — veiksmažodis, VF — veiksmažodžio frazė). Tokių diagramų dabar pilnos kalbotyros knygos, kuriose šis kelias yra naudojamas.
Dabar galima nusakyti taisykles, kaip pirmasis išsireiškimas c) galima transformuoti į antrąjį d).
Taisyklės galėtų būti ir tokios:
1. Antroji DF (namą) turi tapti pirmąja DF, bet vardininko linksnyje (taigi: namas).
2. V (statė) turi būti pakeičiama dviem žodžiais: pagalbiniu veiksmažodžiu tokiame pačiame laike, kaip VF, tokiame pačiame skaičiuje, kaip pirmoji DF, tokiame pačiame asmenyje, kaip VF: tokiu būdu gausime buvo. Prie to pridėti neveikiamąjį esamojo laiko dalyvį, grama-::škai suderintą su naujo sakinio pirmąja DF namas: statomas).
3. Paskutine išsireiškimo dalimi gali eiti pirmajame išsireiškime buvusioji pirmoji DF
Jonas), bet kilmininko linksnyje (Jono).

Taip ir gausime:
d) Namas buvo statomas Jono.
Dalykai kiek susikomplikuos, kai reikės pridėti nedviprasmiškas taisykles, kurios generuotų taip pat ir kitas versijas, sakysime:
da) Namas buvo Jono statomas.
db) Jono buvo statomas namas ir t. t.

Vienu žodžiu, tos taisyklės turėtų aiškiai nurodyti visas galimas žodžių tvarkos kombinacijas ir jų tikslias reikšmes. Dar sunkiau ge-neratyvistams sekasi tiksliai nustatyti, ar priimtini būtų lietuviui tokie išsireiškimai:
dc) Buvo statomas Jono namas, arba:
dd) Buvo namas Jono statomas . . .
Čia tai ir iškyla visokių dar nevisiškai išspręstų problemų: ar šie sakiniai priimtini, ar jie reiškia lygiai tą patį? Jeigu jie nereiškia to paties dalyko, tai tada ir jų gilioji struktūra negali būti ta pati. Iškyla problemos, kaip aiškiai nurodyti frazės intonaciją ir pan. Dėl šių ir kitų problemų ir generatyvistai yra suskilę į kelias "mokyklas", kurių čia smulkiau nenagrinėsime.

Dar daugiau problemų iškilo, kai reikėjo sujungti šią kryptį su fonetikos problemomis. Jeigu morfologinė kalbos sistema šiuo atžvilgiu galima būtų net laikyti sintaksinės - semantinės kalbos sistemos dalimi, tai su garsine (fonetine, fonologine) kalbos puse prasidėjo bėdos. Kai kuriais atvejais buvo nueita taip toli, kad buvo siūlymų laikyti fonetines problemas jau nebe kalbotyros dalimi, o akustinių bei fiziologinių mokslų klausimais.
Šiuo metu daugelis generatyvistų pradeda daugiau ir daugiau vartoti Roman Jakobsono. Gunnar Fanto ir Morris Halle pasiūlytą vad. distinctive features teoriją ir ją taikyti genera-tyvinėje kalbotyroje.17 Lietuvių kalboje teko ligi šiol pastebėti net keturi distinctive features vertimai: diferenciniai elementai, distinkt y viniai elementai, skiriamieji elementai, skiriamieji požymiai. Man geriausiai 'skamba' skiriamieji požymiai, todėl mes čia juos ir vartosime. Ši garsų klasifikacija turėtų būti bendra visoms pasaulio kalboms: ji remiasi spektogramos linijose atpažįstamais garsų perimetrais, arba kontūrais. Kartu reikia pridėti, kad generatyvistai taip pat naudojasi ir fonetine, taip pat ir fo-nemine transkripcija, arba notacija.

Iki šiol yra pasirodęs tik vienas straipsnis, liečiąs šiuos skiriamuosius požymius lietuvių kalbos garsmenų sistemoje.18 Šiame straipsnyje jo autorius, Jonas Kazlauskas, vietoje R. Jakobsono, G. Fanto ir M. Halės (taip straipsnyje rašoma) sudarytos dvylikos19 binarinių skiriamųjų požymių (Kazlauskas: diferencinių elementų) sistemos siūlo lietuvių kalbos fonemoms klasifikuoti devynias binarinių skiriamųjų požymių poras:
1) vokališkumas - nevokališkumas,
2) konsonantiškumas - nekonsonantiškumas,
3) difuziškumas - nedifuziškumas,
4) kompaktiškumas - nekompaktiškumas,
5) periferiškumas - neperiferiškumas,
6) įtempimas - neįtempimas,
7) tolydumas — netolydumas,
8) skardumas - neskardumas,
9) dieziškumas - nedieziškumas.

Aprašant garsmenų (fonemų) savybes, paprastai sudaromos lentelės, kuriose surašomos to ar kito garsmens visos binarinės charakteris
tikos. Kur tas požymis būtinai reikalingas, rašoma x ženklas (arba "pliusas"), kur to požymio turi nebūti — rašoma minuso ženklas (-), o kur jo buvimas ar nebuvimas yra nerelevantinis, nereikšmingas, rašomas nulis (0). Imant lietuvių kalbos balsinius garsmenis (fonemas):20

Tai reiškia, kad, jeigu paimsime paskutiių-jį garsmenį, ilgąjį (i:) (dabar mūsų rašomą y ir į raidėmis), tai jis gali būti charakterizuojamas taip: šis garsmuo turi būti vokališkas, difuziškas, įtemptas, dieziškas. Jis negali būti konsonantiškas, o kompaktiškumas, periferiškumas, tolydumas, skardumas jam nesvarbu: jis gali būti ir skardus ir neskardus, tolydus ir ne-tolydus, perif oriškas ir neperiferiškas, kompaktiškas ir nekompaktiškas, jis vis vien pasiliks reikšmingas foneminis garsas (i:).
Palyginimo dėliai paimkime dabar kelis lietuvių kalbos konsonantinius (priebalsinius) garsmenis:

Tai reiškia, kad, sakysime, garsmuo (h) turi nevokališkumo, konsonantiškumo, kompaktiškumo, periferiškumo, tolydumo, skardumo, nedie-ziškumo skriamuosius požymius, o difuziškumas ir įtempimas neturi reikšmės.
Visus kalbos elementus — garsinius, morfologinius, sintaksinius, semantinius — galima surišti, pagal generatyvistų transformacinę . ge-neratyvinę gramatiką maždaug sekančia schema:21



Kai tiksliai bus nurodytos visoms šioms transformacijoms taisyklės, turėsime tos ar kitos kalbos gramatiką. Sunkumai prasideda, kai reikia smulkiai išdirbti šias taisykles. Čia kyla nesutarimai tarp pačių generatyvistų, kaip jie anksčiau yra kilę tarp struktūralistų, dar anksčiau — tarp istorinio - lyginamojo metodo šalininkų ir t. t.
Pabaigai norėčiau nurodyti dvi neseniai pasirodžiusias knygas, kurios besidominčiam gal: duoti bendrą supratimą apie transformacinę -generatyvinę kalbotyros kryptį. Pirmoje eilėje apžvalginė knygelė: Peter H. Salus, Linguist The Bobbs - Merrill Co., Indianapolis and New York, 1969 (66 psl., kaina: 1.45). Antroji knyga yra jau daugiau specifinė, nes liečia trar -formacinės - generatyvinės krypties pritaikymą istorinėje kalbotyroje, bet tos knygos antraše skyrius ("Background") gražiai susumuoja naujosios krypties pagrindines idėjas. Tai yra: Ro-bert D. King, Historical Linguistics and Gen-erativj Grammar, Prentice-Hall, Englewoo-d Cliffs, New Jersey, 1969.

Savaime aišku, ne visi JAV kalbininkai yra generatyvistai. Dalis jų vis tebedirba tradiciiv: istorinės - lyginamosios kalbotyros metodais, kiti stipriau laikosi struktūralinės - taksonominės krypties, treti dirba vien naudodamiesi transformaciniais - generatyviniais metodais, o ketvirtoji "grupė" mėgina lyg peržengti generacijų (taip, ir čia einama generacijomis!) tarpus ir mėgina taikyti lyg visų metodų sintezę.
Straipsnyje liko nė nepaminėta kitos kalbotyros sritys: sociolingvistika, antropolog: lingvistika, psicholingvistika, matematinė lingvistika, zoolingvistika, biolingvistika, eksperimentinė lingvistika, pritaikomoji lingvistika, kontrastinės studijos, mašininis vertimas, kom-putacinė lingvistika (angl. 'computational linguistics') ir t. t. Yra dar ir mažesnių "krypčių": tagmeninė kryptis (Kenneth Pike), stratifika-cinė kryptis (Sidney Lamb), leksikostatistika, glosematika ir kt.

Lietuvoje, kur intensyviai dirbama daugiausia, savaime aišku, lituanistikoje ir baltistikoje, vis dar viešpatauja pirmoji kryptis: istorinis - lyginamasis metodas,22 nors, kaip matėme, vienas kitas iš jaunesniųjų kalbininkų yra šį tą parašę ir strukturaliniais metodais, vienas straipsnis net liečia ir pačius naujausius metodus. Tai yra dėl to, kad okupuotos Lietuvos kalbininkai tik pačiu paskutiniu metu pradeda gana greitai gauti naujausius leidinius is Vakarų. Anksčiau jie turėdavo laukti, ligi pasirodys naujųjų darbų vertimai į rusų kalbą, kas akivaizdžiai matyti iš citatų jų darbuose. Į Vakarų mokslo židinius ligi šiol nebuvo išleistas nė vienas kalbininkas.23 Esamomis sąlygomis Lietuvos kalbininkai, kurie dirba keturiuose mokslo židiniuose: Mokslo Akademijos Lituanistikos institute, Vilniaus universitete, Vilniaus Pedagoginiame institute ir Šiaulių Pedagoginiame institute, yra padarę labai daug, bet tai jau būtų kita tema.24

1. Winfred P. Lehmann, "Saussure's Dichotomy between Descriptive and Historical Linguistics", Direc-tions for Historical Linguistics, Austin and London, 1968, p. 7.
2. Grimmas įvedė šį padalijimą, remdamasis ne kalbos, o literatūros pakilimo laikotarpiais.
3. W. K. Matthews, "Phonemes and Phoneme-Pat-terns in Contemporary Russian and Lithuanian", The Slavonic and East European Revievv, XXXVI, No. 87, London (1958), 317 - 339.
4. William R. Schmalstieg, "A Descriptive Study of the Lithuanian Verbai System", General Linguistics, III, No. 3 (1958), Supplement.

5. Daine Augustaitis, Das litauische Phonations-system, Munchen, 1964.
6. a) V. Vaitkevičiūte, "Lietuvių literatūrines kalbos priebalsinių fonemų sudėtis", Lietuvių kalbotyros klausimai, I, 1957, 5-66. b) V. Vaitkevičiūtė, "Lietuvių literatūrinės kalbos balsinės ir dvibalsinęs fonemos", Lietuvių kalbotyros klausimai, IV, 1961, 19-46. c) V. Vaitkevičiūtė et al., Lietuvių kalbos gramatika, I, Vilnius, 1965, 43-92.
7) Jonas Kazlauskas, "Lietuvių literatūrinės kalbos fonemų diferencinių elementų sistema", Kalbotyra, XIV (1966), 73-81.
8. Antanas Klimas, "Some Attempts to Inventory Lithuanian Phonemes", Baltic Linguistics, Pennsylvania State University Press, University Park, Pennsylvania, 1970.
9. A. Girdenis, "Keturios lietuvių kalbos priebalsių minkštumo fonologinės interpretacijos", Spalio revoliucija ir visuomeniniai mokslai Lietuvoje (Mokslinės konferencijos medžiaga), Vilnius, 1967, 613-615.
10. Suprasegmentinė fonema yra, pavyzdžiui, kirčio vieta, priegaidė, sandūra (angl. 'juneture'), sakinio intonacija, jeigu tie faktai yra relevantiniai reikšmės atžvilgiu.
11) Tai atsitiktų dėl to, kad lietuvių literatūrinėje kalboje skaitomos viso labo 22 konsonantinės fonemos, kurios gali būti kietos ir minkštos. Smulkiau apie tai galima rasti išnašoje 8 cituotame straipsnyje.
12. Charles C. Fries, "Meaning and Linguistic Ana-lysis", Language, 30 (1954), 57.
13. Gramatika čia suprantama ne mokyklinė kalbos gramatika, net ne mokslinė kalbos gramatika, kaip ji buvo suprasta ligi šiol, o pats gilus, intuityvus kalbos žinojimas. Pavyzdžiui, kai kada yra kalbama, kad jau trejų metų vaikas yra pasisavinęs savo gimtosios kalbos "gramatiką".
14. Noam Chomsky, "Logical Syntax and Seman-
tics", Language, 31 (1955), 36-45. Apie panašius klau-
simus faktiškai jau anksčiau kalbėjo savo knygose ir
straipsniuose Chomsky mokytojas Zellig Harris.
15. Noam Chomsky, Syntactic Structures, 1957.
16. Robert D. King, Historical Linguistics and Gen-erative Grammar, 1969, p. 12.
17. Plg. Roman Jakobson, C. Gunnar M. Fant and Morris Halle, Preliminaries to Speech Analysis, The M.I.T Press, Cambridge, Mass., 1952 (aštuntas leidimas — 1969).

18. Jonas Kazlauskas, "Lietuvių literatūrinės kalbos fonemų diferencinių elementų sistema", Kalbotyra. XIV, (1966), 73-81.
19. ši dvylikos binarinių diferencinių elementų afa-tema buvo tokia: 1) vokališkumas — nevokališkumas (vocalic — non-vocalic), 2) konsonantiškumas — nekon-sonantiškumas (consonantal — non-consonatal), 3) kompaktiškumas — difuziškumas (compact - diffuse), 4) įtempimas — neįtempimas (tense — lax), 5. skardumas — duslumas (voiced - voiceless), 6) nazalumas — ne-nazalumas (nasal — orai), 7) tolydumas — netolydumas (continuant — discontinuous), 8) ryškumas — blausumas (strident — mellow), 9) abruptyvumas — ne-abruptyvumas (checked — unchecked), 10) perif e: iškurnąs — neperiferiškumas (grave — acute), 11) be-moliškumas — paprastumas (flat — plain), 12) dieziš-kumas — paprastumas (sharp — plain).

20) Skiriamieji požymiai čia sužymėti pagal išnašoje 18 cituotą Jono Kazlausko straipsnį. Yra ir kitokių būdų skiriamuosius požymius žymėti.
21) ši schema sudaryta pagal išnašoje 16 cituotą knygą.
22. Plg.: "Statinės analizės metodas papildo lyginamąjį istorinį metodą ir padeda jam, nes, lyginant skirtingų epochų kalbas, reikia visų pirma gerai išaiškinti, kas tai ar kitai epochai priklauso. Tačiau naudoti vien tiktai jį ir atsisakyti kalbotyroje istorizmo yra žalinga ir pražūtinga kalbotyrai kaip mokslui". R. Mironas, Kalbotyros Ivadas, Vilnius, 1969, p. 9. Bet yra Lietuvoje nemaža ir kitaip galvojančių kalbininkų.
23) Pensilvanijos valst. un-tas dėjo didžiausias pastangas atsigabenti jauną, bet jau gerokai pasižymėjusi lietuvį kalbininką iš Vilniaus, bet visos pastangos atsimušė į Maskvos "niet". Tas kalbininkas — sovietų mu-žudytasis Jonas Kazlauskas.
24. Apie tai kalbėjo L. Dambriūnas Čikagos Mokslo ir kūrybos simpoziume. Panašia tema L. Dambriūnas yra skaitęs pranešimą Pirmojoje baltistų konferencijoje. Jį galima rasti išnašoje 8 minimoje knygoje.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai