JUCEVIČIAUS "TAUTA" PRIEŠTARAVIMŲ PINKLĖSE Spausdinti
Parašė Antanas Paškus   
Savo straipsnių ir paskaitų rinkinyje "Tauta tikrovės ir mito žaisme" (Putnam 1970, 174 psl., kaina 3 dol.) Feliksas Jucevičius ragina lietuvius, sukaupus drąsą, pasekti Fenikso mitą — pažvelgti | lietuvišką pasaulį "naujomis akimis" (14). Tai padarę išvysime naują, ligi šiol dar nematytą lietuvių tautos dimensiją, šiuo "naujų akių" žvilgsniu autorius savo knygoje ir veda skaitytoją per lietuviško pasaulio problemų mišką. Tautybės samprata, istorijos ir mitų dialektika, tautybės ir kultūros, krikščionybės ir tauty'bės, komunizmo ir krikščionybės santykiai, išeivių ryšiai su kraštu — tai tik keletas pagrindinių mazgų autoriaus pasisakymų tinkle. Prie kai kurių iš tų pasisakymų ir bandysime kiek ilgėliau stabtelėti.

Visų pirma skaitytojas norėtų žinoti, kas gi yra tos magiškos akys, kurių pagalba išvystame naują lietuviško pasaulio sklaidą? Knygos autorius į šį klausimą taip ?.tsako: "Jei norime ją (naują lietuvybės dimensiją — A. P.) išvys-::. tai turime vadovautis tiesa" •14». Taigi tiesa, tik ji viena, parodys mums pasaulį tokį, koks jis yra. O "tiesa yra tikrovė. Kai kalbu apie tiesą, tai turiu mintyje ne tik loginę, ar estetinę, ar matematine tiesą, bet visas fias tiesas kartu, t. y. tikrovės tiesą" (14).

Paaiškindamas tikrovės tiesą, autorius taip samprotauja: "Tikrovės tiesa yra tai, kas yra, ne absoliutine, o reliatyvine prasme" (14). Kiek tolėliau autorius tikrovės sąvoką dar labiau susiaurina: "Man realus yra tas pats kaip racionalus, kritiškas, reliatyvus" (15). Tokiu būdu autoriaus duotoj tiesos apybraižoj pastebime dvi raktines žymes: reliatyvumą ir racionalumą. Reliatyvizmas ir racionalizmas ir yra tos "akys", žadančios atverti naujus tikrovės horizontus. Deja, atidžiau į jas pasižiūrėję, pastebėsime, kad jos nei naujos, nei daug žadančios. Jos ne tik neatskleidžia naujų lietuviško pasaulio dimensijų, bet aptemdo ir iki šiol turėtąsias.
Jei tiesa yra reliatyvi, jei ji nusalto tik tai, kas yra reliatyvine prasme; jei ji neturi objektyvių normų, tuomet ji gali keistis pagal individą, grupę ar laiką. Jei tiesa yra reliatyvi, tuomet ir religija turėtų būti reliatyviai aiškinama. Vieniems ji bus infantiliška, nesubrendusio asmens projekcija, kitiems — amžinybe guodžianti iliuzija, dar kitiems — priemone palaikyti tvarkai ir ramybei. O pagal reliatyvumo logiką reikėtų pripažinti, kad šios visos religijos sampratos yra vienodai teisingos. Vienok, kritikuodamas marksistinį religijos aiškinimą, autorius kategoriškai pabrėžia, kad "religija nėra ekonominių jėgų produktas, o žmogaus gelmių šauksmas" (111). Gi žmogiškosios prigimties šauksmas jau nebėra reliatyvus.

Matėm, kad, sulygindamas tiesą su tikrove, autorius į ją įsileidžia tik tris tiesas, arba tris tikrovės dimensijas: loginę, estetinę ir matematinę. Tokia betgi tiesa pačia savo definicija užsimerkia transcendentinei tikrovei. Ji nebe-palieka vietos religinei dimensijai. Užtat tokios tiesos rėmuose iš viso nebegalima kalbėti apie religiją. To nepaisydamas, autorius šneka apie krikščioniškąją religiją, šneka puikiai, įžvalgiai. Atrodo, kad autorius nebus pastebėjęs prieštaravimo tarp to, ką jis sako pirmame knygos skyriuje, ir to, ką jis daro šeštame.

Apie antrąjį "naujų akių" žvilgsnį — racionalizmą Andrius Baltinis teisingai pastebėjo: "Tikrovė yra la'bai sudėtinga, ypač individuali tautinė tikrovė. Ji negali būti išreiškiama jokiomis raciona-linėmis schemomis, kurios visada yra abstrakčios ir negali išsemti visų tikrovės niuansų" (Tėviškės žiburiai, 1971 nr. 11). Racionalizmas, suvedęs protą į kognityvinę funkciją, pavertė jį vadinamu technišku protu, kuris tik skaičiuoja, matuoja, lygina, grupuoja, įrodinėja, žmogiškosios tikrovės aspektai, kaip angažavimasis, pasiištikimybė... techniškajam protui yra visai nesuprantami. Užtat tik gyvas žmogus, kuris neneigia emocijų, poezijos, tikėjimo ir religijos, gali priartėti prie turtingų tikrovės gelmių. Gi racionalus žvilgis į tikrovę tesinaudoja tik žmogaus dalimi, t. y. tik techniškuoju protu, "šalta" sąvokinio proto šviesa. Kaip tik toks dalinis, objekty-vizuotas žvilgis į tikrovę nėra realus, nes paneigia tai, ko negali sutalpinti į savo dirbtines kategorijas. Toks žvilgis yra ir apgaulus, nes, pažindamas tik dalį, vaizduojasi pažįstąs visumą. Todėl gal ne be reikalo amerikiečių filosofas William Barrett sąvokinį protą ir logiką vadina kvailiųjų pasididžiavimu, nes šios galios nepasiekia pamatinių gyvenimo problemų, šioje vietoje skaitytojas suabejoja, ar tik ir jo autorius nepriklauso tai kvailiųjų grupei. Kalbėdamas apie krikščionybę, autorius aiškiai atsistoja "sentimentalistų" pusėje. Krikščionybę jis teisingai vadina meilės religija, sukuriančią "naują", sudievintą žmogų. Diskutuodamas tačiau tautinius klausimus, autorius mėtosi tarp racionalistų ir "sentimentalistų". Vienoje vietoj tautybę jis vadina "simbolių visumos abstrakcija" (25), kurios talpą sudaro kalba, papročiai ir folkloras ("mokslinis" tautybės aprašymas). Kitoje vietoje lietuvių tautos pagrindu jau laiko "mūsų bendrą valią ir ryžtą būti lietuviais" (30). šiuo gi atveju jau nebeturime reikalo su sociologiniais, racionaliniais terminais, bet "romantinėm nuotaikom". Vėl nejučiomis peršasi mintis, kad autoriaus dešinė nežino, ką daro jo kairė. Panašaus įspūdžio negali atsikratyti, sekdamas, kaip autorius nagrinėja asmens ir tautos santykius.

Autoriaus nuomone, "tautybė reičkia ne atvirumą, o ribotumą. Tautinės formos labiau siaurina, negu praplečia asmenybę" (34). Gaila, kad autorius nepaaiškina, kuria prasme tautybė siaurina asmenybę. Vienu atveju asmenybės apribojimas yra būtinas, sveikas ir pilnam jos išsiskleidimui neišvengiamas. Kitu atveju asmens ar tautos izoliavimasis veda tuos gyvuosius organizmus į psichologine mirtį. Psichologija, ypač egzistencialistinė, puikiai supranta, kad kiekvienam žmogui yra duotas tam tikras egzistencinis pagrindas, t. y. genetinis potencialas, lytis, rasė, tėvai, kultūrinė aplinka, tautybė ir t. t. Suprantama, toks pagrindas reiškia žmogiškosios asmenybės apribojimą. Vienok žmogus tegali išsiskleisti, tik šį ribotumą priėmęs, o ne jį paneigęs, tik stengdamasis būti tuo, kuo jis yra, o ne tuo, kuo jis nėra. Kas gi, pvz., atsitiktų su tuo individu, kuris, atsisakęs savo lytinio ribotumo, nutartų tapti belyte būtybe? švelniausią terminą naudodama, psichiatrija tokį "universalis-tą" pavadintų psichoseksuališkai nesubrendusiu žmogumi. Juk individas (taip pat ir tauta) bręsdamas atsiriboja nuo bemorfės masės. Jis tampa kitokiu, skirtingu, vienkartiniu žmogumi. Jis, sakytume, įgyja savitą tapatybę, šis atsiribojimas, šis skirtingumas ir yra kūrybos ir meilės šaltinis, šiandien ta pati psichiatrija pažįsta asmenybės sutrikimo sindromų, kurie kyla iš nepakankamo atsiribojimo (ego difuzijos), šie ant nenormalybės briaunos bestovį žmonės nenori būti riboti, t. y. priklausyti kuriai nors paskirai lyčiai, kultūrai, istorinei epochai, religijai, socialinei grupei ar tautai. Jie viliasi, atsisakę anų apribojančių žymių, tapti universaliais žmonėmis. Deja, toks universalus žmogus tėra tik minties abstrakcija ar vaizduotės iliuzija, o ne realybės išdava.

Samprotavimą, "kad tautybė yra būtina sąlyga josios (asmenybės — A. P.) išsivystymui", autorius laiko nacionalistine teze, melu ar mitu (32). Tas pats autorius kitame savo knygos skyriuje jau taip šneka: "Bręstantis ir besiplėtojantis individas reikalauja taip pat energijos; jis yra taip pat reikalingas 'žemės', ir štai kodėl jis leidžia savo šaknis tautinėje bendruomenėje" (84). Išeitų, kad tai, ką autorius vienoje vietoje vadina melu, kitoje vietoje jau laiko tiesa, o gal prisilaiko "tam tikros logikos". Juokiasi Jucevičius iš tų, kurie įrodinėja, kad atitrūkimas nuo tautos reiškiąs savos rūšies dvasinį pražuvimą, asmenybės sužalojimą. Jei jis normalios asmenybės mastu laiko ortodoksinės psichoanalizės matą, tai jis visiškai teisus. Pagal ją, visi tie, kurie gali dirbti, lytiškai mylėtis ir sąskaitas apmokėti, yra normalios, nesužalotos asmenybės. Bet jeigu gi autorius normalybės kriterijų pasiskolintų iš vadinamos savisklai-dos psichologijos, tuomet vargu ar jį beimtų juokas. JAV ir Kanada yra autoriui pavyzdžiai, ką žmonės, atitrūkę nuo savo tautų, gali pasiekti, t. y. tapti net pasauliui vadovaujančiomis valstybėmis (JAV). Tikrovė mums gi sako, kad amerikiečiai ir kanadiečiai nėra be-tautės, kosmopolitinės masės, bet naujai susiformavusios (ir dar tebesiformuojančios) tautos. Jų pavyzdžiai paremia ne Jucevičiaus teigimą (tauta esanti savos rūšies ghetto, vedantis prie dvasinės savižudybės), bet mūsų filosofo St. Šalkauskio tezę, pagal kurią tauta yra "aukščiausia ir turtingiausia sutelktinės individualybės lytis, kuri savaimingu ir būtinu būdu susidaro aplink žmogiškąjį individą, kadangi tarnauja jam nepakeičiama priemone jo individualybei viešai gyvuoti ir aktyviai reikštis". (Cit. iš J. Girniaus "Tauta ir tautinė ištikimybė", 63 I.

Autorius įžiūri prieštaravimą ne tik tarp tautos ir asmens, bet ir tarp tautos ir žmonijos. Jam tauta yra tas ghetto, gimdąs visokius -izmus, išžudžiusius milijonus žmonių. Iš tikrųjų, tauta iš savęs nekuria jokių ghettų, jokių geležinių, rasinių ar bambukinių sienų. Jei Jucevičius būtų atidžiau paskaitęs Girniaus "Tautą ir tautinę ištikimybę", jis būtų sužinojęs, kad "tauta nesutampa nei su jokia atskira kultūros kryptimi, nei su jokia atskira ideologija. Visos tautoje gyvos dvasinės srovės dalyvauja tautinės kultūros kūryboje. Būdama šia prasme pluralisti-nė bendruomenė, telkianti įvairias ideologines sroves, tauta nieku būdu neskatina valstybes į totaliz-mą... Partinis absoliutizmas, o ne tauta yra valstybės totalizmo pagrindas" (54). Ne Vokietija, bet totalistinė nacių valdžia skerdė žydus. Ne vokiečiai apskritai, bet nužmogėįę, zoologinį nacionalizmą su tauta sumaišę vokiečiai susitepė nekaltų žmonių krauju. Istorijos tėkmėje nemažai kraujo išlieta Dievo ir krikščionybės vardan. Autoriui neateina mintin už ta.: ;::•::-tinti pačią krikščionybę. Jis teisingai apkaltina nukriksaančju-sius, krikščionybę klaidingai supratusius krikščionis. Tautybės atveju, atrodo, jis to skirtumo nepadaro. Kodėl? Gal būt, jis tai daro, norėdamas sudramatinti nacionalistinėj filosofijoj slypinčius pavojus. Bet greičiausiai anas sutapatinimas išplaukia iš pačios autoriaus pateiktos tautybės koncepcijos.
Socialinius antropologus sekdamas, Jucevičius tautybę nusako kaip "abstrakciją visumos simbolių, kuriais pažymime tam tikros tautos savybes" (24). Kalba, papročiai ir folkloras yra tų simbolių turinys, sudarąs tautos kultūrą. Jei tautybė tik tokį turinį teturi, tuomet autorius yra visai teisus sakydamas, kad "tautai dvasiniai subręsti reiškia pralaužti tautinį ribotumą" (35). Kitaip tariant, norėdami užsitikrinti vietą istorijoje, privalome nugalėję savo tautinį ribotumą nustoti buvę lietuviais. Išeitų, kad norint išlikti gyvam reikia save sunaikinti. Į šiuos prieštaravimo spąstus nebūtų reikėję pakliūti, jei autorius būtų prisiminęs, kad vien sociologinėmis-antropologinėmis (amerikietiška prasme) kategorijomis tautybės turinio išsakyti negalima, šioje vietoje tinka D. Yankelovichiaus ir W Barretto pastaba: "Kai sociologija mėgina studijuoti bendruomenę, nesuprasdama individualių žmogiškų patirčių (pergyvenimų) ar neturėdama istorijos pajautimo, ji darosi nepajėgi atsakyti klausimus, liečiančius pačius svarbiausius bendruomenės procesus" • Ego and Instinct, New York, Ran-dom House, 1970, 293). Jei sociologija viena nepajėgia suprasti bendruomenės prigimties, taip lygiai ii negali pasakyti, kas yra tauta. Taigi ir Jucevičiaus pateikta vadinama sociologinė funkcionalinė tautybės sąvoka tautą išsako tiek, kiek podirgio - atliepos (S - R; stimulus - response) teorija (psichologijoje) išaiškina asmenybės turinį suregistruodama tik asmens dokumentams reikalingas žymes.

Kiek tolėliau autorius tautybės apibrėžtį dar paaiškina sakydamas, kad "ji neslepia savyje nieko •substancialaus', nieko amžino, nieko esminio, nes jos dialektika tepripažįsta nuolatinį tapsmą, kaip vienintelį ir tikrą principą" (25). Vž šimto puslapių dar prideda: •Tauta yra bendruomenė, kurios egzistencija išsisako tapsmu. Tautos tapsmas yra jos istorija, O tautos istorija yra realizuotų galimybių suma" (125). šitame tautos nusakyme centrinė vieta jau skiriama tapsmui. Tapsmas yra judesys ir pasikeitimas. Tačiau ne kiekvienas judesys ar pasikeitimas yra tapsmas. Skriejanti į taikinį strėlė, riedąs rutulys, drabužio pasikeitimas nėra tapsmas. Tapti reiškia būti tuo, kuo anksčiau nebūta, egzistuoti taip, kaip anksčiau neegzistuota. Nuolat tapti reiškia nuolat, be pertraukos darytis kitu. Tapti reiškia augti iš vidaus. Tapsmas savyje slepia kažką praeinančio ir kažką pasiliekančio. Tapsmo kryptis ir yra tas pastovus, pasiliekantis elementas. Tampanti būtybė užtat yra visad nauja ir visada ta pati, kaip į vyrus išaugęs kūdikis yra tas pats asmuo ir visiškai kitoks žmogus. Taigi ir tauta, kaip nuolat tampanti bendruomenė, yra visada kitokia ir visada ta pati. šia prasme tautoje yra tiek amžino, esminio ir "substancialaus", kiek amžino, esminio ir "substancialaus" yra ir pačioje žmogaus prigimtyje. Juk tauta yra tikrovė, kuri remiasi žmogaus prigimtimi. Atrodo, kad su tuo sutinka ir autorius teigdamas, kad nacionalizmas "išplaukia iš žmogiškos tikrovės" (166). (Iš konteksto aiškėja, kad nacionalizmo terminą šioje vietoje autorius vartoja ne politine, bet tautinio jausmo, tautinės sąmonės, tautiškumo prasme). Taip suprastoje tautoje, neigdami vienas kitą, jau nebesikryžiuoja nei tauta su asmenybe, nei tauta su žmonija. Priešingai, šitokioje tautos sąvokoje asmenybė, tauta ir žmonija pasiekia harmoningos sąveikos. Paties autoriaus žodžiais tariant, "žmogus subręsta dvasiniai tautoje, taip tauta dvasiniai subręsta žmonijoje" (163).

Bet jeigu Jucevičius kitaip tapsmą aiškintų, tada pasiliktų neišsprendžiama mįsle šie ir panašūs jo išsireiškimai: "tauta plėtoja savo dvasines ir fizines galias" (169), tautos istorinis tapsmas (136), prigimtinės tautos teisės (169), tautinis charakteris, tautinė individualybė etc. Visos tos sąvokos implikuoja tautą kaip gyvą, bręstantį, augantį, t. y. tampantį organizmą. Jeigu autorius kitaip supranta tap~mo terminą, tuomet knygos audinyje prieštaravimų siūlai dar pailgėja.

Reikalauja paaiškinimo ir autoriaus dosniai linksniuojamas mito žodis, šiandien įgavęs net keleriopą prasmę. Mitas, pvz., gali reikšti gilią tiesą apreiškiantį padavimą, šia prasme mito terminą naudodamas, autorius ir pradeda savo knygos pirmąjį skyrių įspūdinga Fenikso legenda- Kai kas mito vardu vadina vizijas, idealus, tikslus, suteikiančius žmonijos, tautos bei individo egzistencijai prasmę. Autorius tokią tautą ar bendruomenę jungiančią misiją ar viziją vadina "bendru darbu" ("mokslinis terminas"). Pagaliau trečiąja prasme mitas reiškia iliuziją, svajonę, prietarus, pasakas, priemones, kurių pagalba, nuslėpus tikruosius, egoistinius tikslus, bandoma kitus žmones manipuliuoti bei išnaudoti, šitokią negatyvinę prasmę autorius ir turi galvoje, kalbėdamas apie mitus, šia prasme mitas ir yra objektyvios tikrovės priešingybė, šia prasme autorius ir skundžiasi, kad mes perdaug garbiname praeitį; bijodami pažiūrėti dabarties tikrovei į akis, kartojame praeities pasakas arba kuriame ateities iliuzijas. Taip elgdamiesi mes nuvertiname save pačius (50).

Teisingai galvoja autorius teigdamas, kad tautos "yra didele dalimi tai, ką sutiko amžių bėgyje ..., ir tai, kaip jos laikėsi, sutiktosios tikrovės akivaizdoje" (90). Jis klysta, jei ne sau pačiam prieštarauja, jau sekančiam puslapy tvirtindamas, kad: "praeitis yra tik kaukuolė, kurioje nebėra gyvybės" (91). Praeitis gyvajame organizme nemiršta. Ji gyvena jo dabartyje ir įtakoja jo ateitį. Juk ir pats autorius tik ką sakė, kad tauta, t. y. gyvasis bendruomenės organizmas, esanti didžia dalimi praeities suformuota. Kitoki mes šiandien būtume, kitaip apie Lietuvą ir jos ateitį galvotume, jei nebūtume turėję tų dvidešimties laisvės metų. Taigi asmenybės ir tautos gyvenime praeitis nėra lavonas, bet gyvas veiksnys, dalinai apsprendęs jų dabartį ir ne tiesiog veikiąs jų siekimus, planus ir tikslus. Paneigus tautos praeitį, pakertamos ir jos tapatybės šaknys. Užtat sveika, būtina ir reikalinga iš praeities semtis dvasinės stiprybės (ne ją garbinti) ypač tada, kai dabartis pilka ir ateitis miglota. Bet argi bereikia pilkesnių dienų okupuotai Lietuvai ir jos išeiviams?

Jucevičius skatina lietuvius stebėti save iš pasaulinės perspektyvos (92), vadovautis protu (93), politine logika, nebėgti nuo tikrovės (98), nesiremti romantiniu nacionalizmu, o "realiosios tautybės principais" (30). Gi pagal šiuos realiosios tautybės principus lietuvių tautos pagrindą sudaro lietuviškai galvoj antie j i, bendrą valią ir ryžtą būti lietuviais turintieji žmonės (30). Tų pačių principų dėka ir žydų tauta išlikusi gyva. Užmiršo betgi autorius paminėti, kad religija buvo pagrindinis veiksnys išsaugojęs žydų tautos gyvybę. Jos dėka per šimtmečius žydų diaspora gyveno kultūriniuose ir kartais net fiziniuose ghettuose. Palyginti tik mažam žydų šviesuolių procentui pavyko išsiplėsti iš kultūrinės izoliacijos. Be to, žydiškos mažumos liaudis paprastai kalbėdavo nuo jų gyvenamo krašto skirtinga kalba. Pagaliau, jei žydų tauta neišlaikė savos kalbos, tai gal autorius pasakytų, kokia gi yra Izraelio valstybės oficialioji (valstybinė) kalba? Tur būt, autoriui žinoma, kad kai kurios žydų bendruomenės Amerikoje (pvz. Niujorke) turi savas "šeštadienines" mokyklas, kuriose, be kitko, dėstoma hebrajų kalba ir žydų istorija. Palikus žydus ramybėje, norėtųsi pasiteirauti, kaip gi yra su tuo valios ryžtu būti lietuviais tų mūsų ateivių, kurie nededa jokių pastangų išmokyti savo vaikus lietuviškai kalbėti ir skaityti? Argi ne tiesa, kad, pradėjus intensyviau gyventi kurios nors tautos dvasia, norima išmokti ir jos kalbą? Argi nebūna taip, kad, nustojus lietuviškai kalbėti, paprastai nustojama ir lietuviškai galvoti? Vargu ar bus pasivadovauta praktiškuoju protu, nustojus lietuvių kalba domėtis išeivijoje kaip tik tuo metu, kai etninės grupės randa daugiau pripažinimo Vakarų pasauly? Kažin ar autorius, gydęs skaitytoją nuo mitų (iliuzijų) ligos, nebus ir pats ja užsikrėtęs? Tiesa, autoriaus sugestija glaudžiau suburti lietuviškai nekalbančius, bet lietuviškais reikalais besirūpinančius yra verta rimto dėmesio.

Suabejoti tenka ir kai kuria lietuvių charakteristika. "Mūsų savitarpio santykius apsprendžia labiau pavydas, o ne artimo meilė, ne pagarba žmogui, o neapykanta jam mūsų valdantieji nepakenčia valdomųjų, mūsų partijos nepakenčia viena kitos, aukščiau stovintieji nepakenčia stovinčiųjų žemiau, ir atvirkščiai" (28). Nepakenčiame savo tarpe ir kitaip galvojančių (29). Jei Freudas šias eilutes skaitytų, jis greičiausiai
pasakytų, kad čia turime reikalo su projekcijos mechanizmu. Faktai kalba, kaip gausiai lietuviai remia savuosius už geležinės uždangos ir nešykščiai apdovanoja čia atsilankiusius. Lietuviai humaniškai priėmė ir nuo raudonosios armijos bėgančius lenkų karius, nors prieš metus Lenkija buvo mums grasinusi karine okupacija, O besitraukiantiems, alkaniems raudonųjų ir rudųjų okupantų kariams lietuvis nepagailėjo duonos kąsnio. Pats autorius pripažįsta, kad mes "esame perdėtai sentimentali tauta" (124-125); esame romantikai, lyrikai ir turime apsčiai jausmų (101). Abejotina, kad tokios būdo savybės derintųsi su neapykanta žmogui.

Liūdna, bet negali su autorium nesutikti, kad mes neturėjome kritiškai galvoj ančių, numatančių politinių vadų. Bent tie, kurie mums vadovavo, atrodo, nepažino nei Rytų, nei Vakarų, nei rusų komunizmo, nei anglosaksiškų demokratijų. Bet anaiptol tai nereiškia, kad lietuvių tauta neturi jokio potencialo politiniam genijui. Jei valdančioji partija būtų leidusi laisvai pasisakyti politiniais klausimais, "jei kritiškas balsas nebūtų buvęs užslopintas" (93), greičiausiai būtų buvę išvengta kai kurių tragiškų netolimos praeities klaidų. Juk ir pats autorius sutinka, kad "didžioji tautos dalis instinktyviai nuvokė rusų užmačias" (99), kad okupacijų metuose buvo padaryta labai sveikų ėjimų (102). Dar 1939 m. moksleivių ateitininkų susirinkimuose teko klausytis kalbėto j ų, įrodinė j ančių bolševikų okupacijos neišvengiamumą ir reikalą jai pasiruošti. Lemtingą 1944 m. vasarą būrys vyrų, ketinančių išeiti į partizanus, ieškojo patarimo. Vienas Kauno kunigų seminarijos profesorius jiems taip atsakė: "Vyrai, nešiojate galvas ant pečių, jas ir naudokite.
Man atrodo, kad dar ir jūsų sūnums reikės rusų kariuomenės uniformų".

Kalbėdamas apie Lietuvą (istoriją, valdžią, politikus, vadus, užsienio politiką) Jucevičius reiškiasi kietu kritiku. Paminėjus Vakarų demokratiją, ypač amerikoniškąjį humanizmą, jo širdis suminkštėja. Gi tas pats amerikoniškas humanizmas, kuris teigė, kad visi žmonės sutverti lygūs, beveik šimtą metų pirko ir pardavinėjo juoduosius žmones. Tas pats amerikoniškas humanizmas, kuris skelbė, kad Tvėrėjas juos apdovanojo nepaneigiamomis teisėmis, toleravo linčo teis**. Tas pats amerikoniškas humanizmas, sutriuškinęs vokiškus nacius, iki paskutiniųjų metų "only for whites" leido kaboti ant valgyklų, traukinių, autobusų stočių, mokyklų durų. Franklino Roosevelto "geniali" užsienio politika paliko trečdalį pasaulio komunistinei "laisvei", sukūrė korėjas, vietnamus. berlynus, — privertė amerikiečius leisti pinigų kalnus, kad atominių bombų grėsmėje apsisaugotų nuo "šauniųjų sąjungininkų". Iš tiesų, kas gi drįstų autoriui nepritarti, kad "nieko nėra pavojingiau tautai, kaip vadai, kurie mitus palaiko tikrove" (106)? Kas gi galėtų paneigti, kad klaida yra žmogaus nuolatiniu palydovu?
Skundžiasi autorius lietuviais, nepakenčiančiais savo tarpe galvojančių. Nepasižymi tuo pakantumu ir jo knyga. Kai kur knygos turinys, kai kur vartojami terminai, kai kur išsireiškimų forma primena herezijas pasmerkiančias bažnytines formules: "kas sako taip, tas galvoja banaliai", "kas skiria..., tas nežino" ir 1.1, žino autorius, kad dėl lietuvių nutau-timo Amerikoje kalta yra "ortodoksų lietuvybės filosofija" <30>. Nedelsdamas jis privalėtų pasakyti, kas tie ortodoksai yra, kad. "sutvarkius" jų galvojimą, leistume ateinančioms kartoms prisikelti iš "lietuvybės kapinynų".

Rašinys gerokai ištįso. Paliekame todėl prieštaravimo siūlų kamuolį neišvyniotą. Nenustoja betgi skaitytojas stebėjęsis, kodėl taip dažnai autoriaus pasisakymai vieni su kitais susikryžiuoja? Argi autorius nežino, ką jis kalba? Reikia manyti, kad tų visų susikirtimų priežastis slypi pačios knygos struktūroje. Kaip žinoma, knyga yra paskirų straipsnių, paskaitų, kalbų rinkinys. Gi kalbos ar paskaitos dažnai priklauso nuo auditorijos, laiko nuotaikų, pasirinktos temos tikslo, žurnalų redaktorių užimtos linijos ir t. t. Tokiomis progomis atleistinas ir suprantamas dramatiškas stilius, kategoriški taip ar ne pasisakymai, švenčių kalbėtojų retorika, poliarinės, baltos arba juodos, spalvos. Iš vienos pusės, tai padeda pagauti klausytojų emocijas ir parodyti kalbėtojo "point". Iš kitos gi pusės, tokia technika suplokština mintį ir atima tiesai pusiausvyrą. Užtat, tuos pasisakymus išleidžiant atskira knyga, reikėjo mąstančios rimties naudai trumpinti žaismą.

Pagaliau, ko gi verta ta Jucevičiaus knyga? Ji daug ko verta. Ji pateikia gilių įžvalgų, kritiškai taiklių pastabų, numatančių sugestijų. Rašančiojo nuomone, kai
kurie skyriai, pvz., šeštasis (apie krikščionybę ir komunizmą) verti tikro pasigėrėjimo. Visokio plauko skaitytojai knygoj ras sau naudos. "Lietuvybės sienas pralaužę",
nuo lietuvių nutolę "universalios žmonijos" priedangoje ras savo veiksmų pateisinimą. Karingiau nusiteikusieji užgriebs medžiagos tautininkams, vlikininkams ir kitiems -ininkams nuteisti ir pakankamai amunicijos mirties bausmei įvykdyti. Gi nuoširdžiai besirūpinantieji lietuvių tautos likimu turės progos rimtai susimąstyti. Užtat vieni šią knygą skaitys gal net kelis kartus, kiti tikprogomis, dar kiti padėję nebepaims jos į rankas. Vienok visi pakliuvę į Jucevičiaus "tautos" prieštaravimų pinkles ir norėdami iš
jų išsinarplioti, privalės griebtis Girniaus "Tautos ir tautinės ištikimybės". Antanas Paškus