GAILESTINGUMAS — DIEVO EPIFANIJA — ŠIO METO ŽMOGUI Spausdinti
Parašė V. M. Cukuras   

Antroji Jono Pauliaus II enciklika

1981 m. Advento pirmąjį sekmadienį sueina metinės nuo antrosios dabartinio popiežiaus enciklikos Dives in Misericordia paskelbimo. Ši enciklika toliau vysto pirmosios Jono Pauliaus II enciklikos Redemptor Ho-minis užmojį — nurodyti dabarties komplikuoto gyvenimo blaškomam žmogui pastovų centrą, kuriame jis ir pats save geriau pažintų, ir susirastų atramą tolimesniam savo brendimui — Kristų, Dievą-Žmogų, Atpirkėją.

Prakalbinti šio laiko žmogų ir jį sudominti religine tema nėra lengva. Popiežius stebėjo pirmosios savo enciklikos atgarsius. Visa eilė teigiamų ir net entuziastiškų komentarų pasipylė teologų ir net filosofų pasisakymuose. Bet ar šis jautrus pirmasis naujojo popiežiaus raštas pasiekė plačiąsias mases, ar išjudino sekuliariz-mo bei abejingumo paliestus tikinčiuosius ir visuomenės atsakomybę nešančius    asmenis?    Greičiausiai tiktai nedidelis skaičius tikrai pajuto Redemptor Hominis enciklikos kvietimą ir juo gyveno. Buvo reikalas popiežiui ir vėl prabilti — dar gyviau ir konkrečiau kreiptis ne tik į jo vadovaujamą Katalikų Bendriją — Bažnyčią, bet ir į visus geros valios žmones.

Jono Pauliaus II charizmatinė įžvalga jam padiktavo reikalą atskleisti Dievą visiems prieinamu keliu, išeinant iš konkrečios dabarties situacijos, kurioje akivaizdžiai ir vis garsiau iškyla vargšų, prispaustų, nevilties apsuptųjų ir pasimetusiųjų balsai, šaukiantieji išgelbėjimo, palaimos ir atpirkimo. Šitiems žmonėms kalbėti apie Dievą abstrakčiai ir tarsi iš nepasiekiamos aukštumos būtų dar didesnis įžeidimas ir visiškas atstūmimas. Gailestingumas, apie kurį tiek kartų jau nuo seno kalba Senasis ir Naujasis Testamentas, tapo Jonui Pauliui II išeities tašku, dar kartą bandant prakalbėti į visus šia antrąja enciklika.

Enciklika Dives in Misericordia (Apstus gailestingumu) padalyta į 15 skyrelių, pažymėtų numeriais. Tie skyreliai sugrupuoti į 8 stambesnes dalis, kurioms duotos atskiros antraštės. Jau pats pirmasis įspūdis, akimis perbėgus turinį, atskleidžia šio dokumento autoriaus aiškų planą ir jo minties logišką tėkmę.

Pirmieji du enciklikos skyriai yra grindžiamieji. Popiežius čia trumpai nusako savo intenciją — parodyti dabarties žmogui gyvąjį Dievą, panaudojant šio meto mąstyseną, nusiteikimus, išgyvenimus, rūpesčius bei geresnio gyvenimo ilgesį. Žmogus ir čia, kaip ir pirmojoje enciklikoje, yra tas išeities taškas, nuo kurios popiežius pradeda savo minties giją ir nori parodyti, kad ne kuriam siauram rateliui ar vien išrinktiesiems, bet visiems yra galima patirti bei išgyventi Dievo epifaniją (apsireiškimą). Kaip tai įmanoma? Jonas Paulius II, statydamas šį klausimą, tuojau logiškai ir pradeda nuo konkrečios kasdieninio gyvenimo patirties: jis nurodo į gailestingumo fenomeną ir paruošia dirvą Dievui su žmogum susitikti. Dievas, kuris "gyvena nepasiekiamoj šviesoj" (I Tim 6,16), rašo popiežius, kalba žmogui per visatą ir per visą kūriniją, bet tai yra, kaip Šv. Raštas sako, tiktai netiesioginis ir netobulas atsiskleidimas. Cituodamas žodžius "Dievo niekas niekada nėra matęs — tiktai vienatinis jo Sūnus" (Jn 1,18), popiežius keliais taikliais sakiniais nurodo Kristų, kuriame atsiskleidžia Dievas nuostabios meilės santykyje su žmogumi (Nr. 2). Šis meilės santykis, kurį enciklika ir nori įrodyti, mūsų laikais geriausiai suprantamas kaip gailestingumas.

Po įvadinių minčių popiežius trumpai apžvelgia šių laikų mentaliteto būdingiausius bruožus, pastebėdamas, kad dabar gailestingumo sąvoka nevienam atrodo lyg kokia praeities kultūrinė atgyvena, nes daug yra paveiktų technologinės pažangos, t.y. žmogaus noro visiškai apvaldyti pasaulį. Mes turime su šia mąstysena ir jausena, sako popiežius, skaitytis, nes čia iškyla naujos galimybės sukurti žmogui geresnę ateitį. Tačiau, toliau kalba popiežius, ir cituodamas Vatikano II konstituciją Gaudium et spes, primena, kad su tokiu geresnio gyvenimo siekimu prasiveržia taip pat ir didis nerimas, įvairūs grasinimai, baimė, kokios iki šiol dar nėra buvę. Bažnyčios, t.y. visos tikinčiųjų Bendrijos, uždavinys yra atvirai pažvelgti į visas apraiškas, jas išegzaminuoti ir pasverti Dievo apreikštosios tiesos šviesoje. Gi toji centrinė tiesa, pabrėžia popiežius, yra ta, kad Dievas, save apreiškęs Kristuje, tapo mums visiems Gailestingumo Tėvu. Šitaip suvokę Dievą, mes pamatysime, kad Jis yra ypač artimas kenčiančiam ir iš visų pusių varginamam žmogui. Jonas Paulius II, jau pirmojoje enciklikoje iškalbingai nubrėžęs pagrindines savo teologinės antropologijos linijas, čia dar jautriau ir konkrečiau iškelia žmogų, pilną nerimo ir ieškantį kelio į atpirkimą. Šioje antrojoje enciklikoje Kristus — Dievas-žmogus yra ne tik Atpirkėjas, bet taip pat ir toji širdis, kurioje žmogus kviečiamas susitikti su Dievu — Gailestingumo  Tėvu.   "Kas mane mato, mato ir Tėvą" (Jn 1,9).

Trečiasis enciklikos skyrius suglaustai apibūdina Jono Pauliaus II kristologiją, ypač pabrėžiant Jėzaus pamoksluose skelbtą dangiškojo Tėvo meilę bei gailestingumą, tą centrinę mesianinę mintį, koncentruotai išreikštą pamoksle nuo kalno. Po to didesniąją enciklikos dalį sudaro išsami gailestingumo sąvokos ir esmės sklaida, pradedant Senojo Testamento samprata (4 skyrelis), kur suglaustai ir taikliai popiežius panagrinėja teisingumo ir meilės sąvokas, iškeldamas meilės-gailestin-gumo pirmenybę. Iš gausios Naujojo Testamento medžiagos enciklikos autorius pasirenka Sūnaus vėjavaikio palyginimą (5 skyrelis). Čia mes vėl susiduriame su viena iš pagrindinių Jono Pauliaus II temų, kuri, tarsi vientisa gija, žymi visas jos pasakytas kalbas, pamokslus bei raštus, būtent su žmogaus asmens verte. Sūnaus vėjavaikio palyginimas yra labai vaizdi priemonė, rašo popiežius, vedanti į Dangaus Tėvo širdį — jo gailestingumą. Visas 6 skyrelis yra gražus teologinės-filosofinės minties derinys. 7 ir 8 skyreliai praplečia gailestingumo sąvoką ir ją įglaudžia į visuotinę mesianinę atpirkimo paslaptį, kuri dar labiau veda į patį meilės centrą. Kalvarijos kryžius ir Kristaus dialogas su Tėvu, rašo popiežius, mums atskleidžia dieviškąjį planą apimti visą kūriniją savo meilės ir gailestingumo glėbiu. Visas 8 skyrelis dėl to ir pavadintas Meilė galingesnė už mirtį, galingesnė už nuodėmę. Šio skyrelio gilus optimizmas siekia įtikinti, kad visi, be išimties, esame kviečiami artėti prie Tėvo ir leisti Jo gailestingumui apsupti mus. Po to popiežius nukreipia žvilgsnį į Mariją — gailestingumo motiną. Pabaigęs šią labai spalvingą dvasinę gailestingumo sampratos analizę, kuriai sumaniai pasinaudota įkvėptuoju Dievo žodžiu Šv. Rašte, nesykį ją dar paryškindamas Vatikano II dokumentais, popiežius grįžta į dabarties konkrečią situaciją. Jam rūpi, kad šios tiesos ir XX amžiuje rastų atgarsį. Todėl 10, 11 ir 12 skyreliuose jis aptaria mūsų laikų žmogaus dvasinę būseną, taikliai nurodydamas pagrindinius nerimo ir skausmingo ieškojimo šaltinius. Čia popiežius pasirodo kaip įžvalgus socialinio gyvenimo stebėtojas, asmeniškai patyręs įvairių ideologijų bei nuotaikų san-kirtį. Jis trumpai užsimena apie asmens nužmoginimą, socialinį neteisingumą, totalitarines nuotaikas — visa, kas pavergia ir pažeidžia esminį žmogaus asmens kilnumą bei vertę. Ar teisingumas vienas gali išgelbėti dabarties žmogų? — klausia enciklikos autorius 12 skyrelyje. Atsakydamas Jonas Paulius II mato, koks didelis ir nuostabiai svarbus yra Bažnyčios vaidmuo dabarties situacijoje. Kaip ir kokiomis priemonėmis Bažnyčia turėtų atsiliepti į šių dienų skausmingą šauksmą, yra aiškiai ir energingai nusakyta 13 ir 14 skyreliuose. Pirmoje eilėje, rašo popiežius, Bažnyčios uždavinys yra ne kas kita, kaip išpažinti ir skelbti Dievo gailestingumą visoje pilnumoje. Ta esminė tiesa, sako jis, jau buvo išreikšta pirmuosiuose šio dokumento skyriuose. Dabar šitą įsitikinimą Bažnyčiai tenka perkelti į gyvenamąją tikrovę. Jis pabrėžia eucharistijos ir susitaikinimo sakramento vaidmenį, būtiną praktikuojant atleidimą. Popiežius esąs įsitikinęs, kad tik autentiška ir egzistencinė gailestingumo samprata būtina, nes tik joje atsiskleis pats Dievas ir tik jo gailestingoje meilėje yra įmanoma per Kristų, Žmogų-Dievą, suvienyti išsiblaškiusius, sužeistus ir kenčiančius. Popiežius su karštu įsitikinimu kartoja šv. Pauliaus žodžius, kad "Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui" (Rom 8,26), tad nereikia bijoti, bet su šituo įsitikinimu žodžiais ir gyvenimu nepaliaujamai skelbti Dievo gailestingumą. Kaip visa tai vykdyti praktiškai, 14 skyrelyje popiežius sugestijuoja keletą pagrindinių veiklos būdų. Bažnyčia privalo autentiškai skelbti meilę ir ja gyventi; daryti įtakos, kad būtų įgyvendintas socialinis teisingumas ir žmogus pasijustų esąs tikru žmogumi, t.y. pamatytų savo nelygstamą vertę. Šito reikia siekti nuolat praktikuojant atleidimą, neužmerkiant akių reikalui budėti, kad teisingumas nebūtų pažeistas. Žinoma, pabrėžia popiežius, visos šios meilės akcijos Bažnyčioje pagrindas yra Kristus.

Enciklikos paskutinysis skyrelis trumpai susumuoja pagrindines mintis ir pakartotinai kreipiasi į visus tikinčiuosius, įsakmiai kviesdamas įsijungti į Dievo gailestingumo paslaptį. Ar gali Bažnyčia užmiršti ir akis užmerkti šauksmui — maldai, kuri yra ne kas kita kaip šaukimasis Dievo gailestingumo? — klausia popiežius. Bažnyčia turi pareigą ir teisę apeliuoti į Dievo gailestingumą už visus, "keliant savo prašymus bei maldavimus su balsiu šauksmu" (Žyd 5,7). Šis garsus šauksmas, pabrėžia popiežius, privalo būti dabarties Bažnyčiai viena iš esminių žymių. Bažnyčia geriausiai atliks savo uždavinį, skelbdama kančios paslaptį, kurioje slypi dieviškos meilės bei gailestingumo esmė.
Baigdamas encikliką, popiežius dar pakartoja, kad visus siekimus bus galima įvykdyti, jeigu juos lydės malda — tas nuolatinis šauksmas, nukreiptas į gailestingąjį Tėvą.

Be to, popiežius yra įsitikinęs, kad nuoširdus Bažnyčios balsas tikrai gali pasiekti šių laikų žmogų ir kad Bažnyčia yra vienintelis išsigelbėjimo inkaras.

Jau daug šios enciklikos vertimų pasirodė kitomis kalbomis. Laukime ir lietuviškojo vertimo. Pirmąją Jono Pauliaus II encikliką gi šią vasarą mūsų kalba gražiai išleido Vatikano spaustuvė.    V. M. Cukuras