ELENOS BLANDYTĖS REČITALIS KENNEBUNKPORTE Spausdinti
Parašė Balys Raugas   
Lietuvių Fronto Bičiulių studijų bei poilsio savaitės, įvykusios tėvų pranciškonų sodyboje Kenne-bunkporte 1981 liepos 11-18, rūpestingai suplanuotoje programoje liepos 15 vakaras buvo skirtas mūsų literatūrai, kuriai interpretuoti pakviesta Elena Blandytė.

Ji nėra naujas vardas žodiniame mene: Elena Blandytė jau senokai rodosi lietuviškoje scenoje su daina ir su deklamacija. Muziką bei dainavimą studijavo Haendelio konservatorijoje Mūnchene, privačiai mokėsi pas Lietuvos operos solistę A. Dičiūtę, pas kompozitorių VI. Jaku-bėną ir kitus. Scenoje reiškėsi seserų Blandyčių kvartete, vėliau viena kaip dainininkė, dabar kaip im-presyvi deklamatorė. Interpretatorės talentą yra pademonstravusi JAV, Pietų Amerikos, Europos ir Australijos lietuvių telkiniuose.

Šiuo rečitaliu ji pasirodė kaip didelio masto literatūros perdavėja. Pasirinktais kūriniais atskleidė savo balso  skalės  platumą ir parodė,  kad gali žodžiui įdiegti gyvybę ir suteikti sparnus.

Šį Elenos Blandytės rečitalį pradėjo žurnalistas Juozas Kojelis. Jis pradiniame žodyje pasidžiaugė LFB studijų savaitės vadovų įžvalgumu, į programą įjungiant dailiojo žodžio interpretuotoją, nes jų labai stokojame. Lietuvių kompozitorių kūrinius gali atlikti ir kitataučiai instrumentalistai ar vokalistai, bet lietuvį klausytoją literatūros žodis gali pasiekti tik per lietuvišką interpretaciją.
Savo rečitalio pradžiai E. Blandytė pasirinko Kristijoną Donelaitį, kuris, anot J. Kojelio, yra fenomenas ne tik lietuvių, bet ir pasaulinėje literatūroje. "Tai lyg iš dangaus kritęs šviesulys į lietuvių literatūros dykumas", sakė J. Kojelis, pastebėdamas, kad "Donelaičio laikams tolstant, jo šviesa ne silpnėja, bet stiprėja. Jis švietė savo parapijai, dabar šviečia visiems tautos vaikams, nežiūrint kur jie būtų".
Scenoje Elena Blandytė pasirodė aktoriškame  iškilmingume,  pirmaisiais žodžiais pagaudama žiūrovus. Po įžanginių psalmės sakinių padeklamavo ilgoką K. Donelaičio kūrinį "Ąžuols Girpelnys". Sakoma, kad Donelaitį deklamuoti sunkoka, tačiau ne Blandytei: jos balso spalvingumas, turinio išryškinimas, vaidybinė išraiška Donelaičio kūrybos žodžiui suteikė lakumą.

Sekantis autorius buvo Maironis. J. Kojelis, jį trumpai aptardamas, paminėjo, kad tautos dainius, atgimimo pranašas, didelis talentas, kūrė visai tautai, bet ne savo būrams, kaip Donelaitis. Be to, Maironis sudarė mūsų literatūros tradicijas, kurių laikėsi visa poetų generacija. Jo eilės tapo dainomis, dažnai net nežinant autoriaus. J. Kojelis pastebėjo: "Maironis jautriausiai kalba į kenčiančią tautą. Ir tauta, atsidūrusi okupacijoje, vėl grįžta prie Maironio ir iš jo semiasi dvasinės stiprybės".

E. Blandytės padeklamuotoji baladė "Jūratė ir Kastytis" nebuvo tik tautosakos meilės išgyvenimo iškarpa. Puikioje interpretacijoje jos žodis klausytoją nešė į tautos istorinę buitį, nes Jūratės ir Kastyčio meilė susiliečia su tautine tematika. Aktorės balso stygos virpėjo įsijautimu į turinį. Su šia balade E. Blandytė pademonstravo ir puikų žinojimą, kaip reikia pasinaudoti mikrofonu.

Atėjo eilė Vincui Krėvei. J. Kojelis tarė: "Vincas Krėvė — tai mūsų literatūros milžinas". Paminėjęs Dzūkiją, priminė, kad Krėvė — legendų kūrėjas, dramaturgas, romanistas, o jo Dainavos senų žmonių padavimuose nyksta riba tarp prozos ir poezijos. Apie E. Blandytės deklamuosimą "Užkeiktą mergą" pastebėjo, jog šiame kūrinyje šalia meilės motyvo pasirodo ir tautinių spalvų siūlai. Ir "Užkeikta merga" nuskambėjo labai efektingai.

Programos pirmąją dalį E. Blandytė baigė Bern. Brazdžionio ilgoku eilėraščiu, "Paskutinis pasmerktojo miriop žodis". Apie B. Brazdžionį J. Kojelis išsitarė: "Brazdžionis ne kartą yra pavadinamas antruoju Maironiu, o pats Brazdžionis tos privilegijos kratosi. Anot Brazdžionio, jis norįs būti pirmuoju Brazdžioniu, o ne antruoju Maironiu. Nors jis ir nėra Maironio tradicijų įtakoje, bet kultūrinės šviesos paliesta tauta Brazdžionį priėmė su didžia meile, kaip ano meto liaudis Maironį".

Po pertraukos Blandytė į sceną atnešė Vytauto Tamulaičio "Sugrįžimą", palikusį neužmirštamą įspūdį. Tai ilgokas, plataus žodingumo kūrinys, kuriame grįžimo į tėvynę motyvas perpintas nepaprastu jausmingumu. Turinį sudaro sužeista kregždutė, jos noras grįžti į tėviškę ir kiti stiprūs paukščiai, atsisaką pagelbėti nelaimingajai. Jai pededa menkutis paukštelis. Tėvynė su džiaugsmu sutinka sužeistąją ir ją gelbėjusį, bet atstumia neparodžiusius gailestingumo. Šis V. Tamulaičio kūrinys skirtas jaunesniam skaitytojui, tačiau E. Blandytės lūpose skambėję žodžiai iškėlė jį į daugiausia plojimų susilaukusį programos kūrinį. "Sugrįžimas" E. Blandytės rečitavime buvo puikus literatūros šedevras.

Ilgų plojimų iškviesta, Elena Blandytė užsklandai pridėjo Leonardo Andriekaus nuotaikingą penkia-posmį "Gintarėlį".
Rečitalis praėjo su dideliu pasisekimu, sukeldamas džiaugsmą, kad mūsų išeivija turi tokią puikią dailiojo žodžio interpretatorę.
Balys Raugas