LIETUVIUS PAMILUSI SOLISTĖ Spausdinti
Parašė L. Andriekus   

Kultūros Židinyje rugsėjo 27 po koncerto solistė Maralin Niska autografuoja programas. Iš k.: Lietuvos gen. konsulas A. Simutis, Tėv. K. Bučmys, OFM, Maralin Niska, jos akompaniatorė Diane Richardson, A. Šilbajoris ir A. Bagdžiūnas. Nuotr. L. Tamošaičio

Mūsų mažai tautai, ypač jos šakai išeivijoje, visuomet buvo ir bus reikalingi žymūs kitataučiai, kurie mus užtartų ar kaip nors kitaip padėtų. Jų daugiausia esame radę politiniuose, rečiau — meniniuose sluoksniuose. Šiuo atžvilgiu įdomus atvejis yra garsios Metropolitan ir New Yorko valstybės (City Center) operų solistės Maralin Niskos. Ji gana atsitiktinai pažinusi lietuvius, juos labai pamilo ir mūsų kultūriniams reikalams paremti Kultūros židinyje be atlyginimo atliko savo dviejų koncertų programas. Per tuos koncertus ryšiai tapo tokie nuoširdūs, jog ji yra pasiryžusi muzikos sluoksniuose garsinti lietuvius kaip didžiai kultūringą bei gerai organizuotą tautinę mažumą. Ne gana to, solistė prašė jai atsiųsti lietuvių kompozitorių kūrinių, kad galėtų įjungti juos į savo koncertų programą.

Maralin Niska yra anglų-prancūzų kilmės, gimusi Iowos valstijoje, bet augusi ir muzikos mokslus išėjusi Californijoje. 1965 m. ji debiutavo Metropolitan Opera National Com-pany spektaklyje. 1967 m. pradėjo dainuoti pagrindines roles New York City operoje, o nuo 1972 m. dainuoja Metropolitan operoje. City Center pastatymuose Maralin Niska yra atlikusi 26 pagrindines roles. Ji — abiejų operų pirmaeilė solistė. Be to, Niska dainuoja ir kitose operų kompanijose, kaip Tulsos, Arizonos, Houstono (Grand opera), kurios turi trumpesnius sezonus. Ypač ji išgarsėjo Kennedy muzikos centre Washingtone, šauniai atlikdama Strauso operoj sunkų Salomės vaidmenį. Niska kaip viešnia dainuoja Italijos, Vokietijos ir Pietų Amerikos operų rūmuose. Taip pat daug laiko skiria ir koncertams.

Lietuvių kontaktas su šia soliste užsimezgė  maždaug prieš  dešimtį metų. Akstinas — Adomo Galdiko menas. Pats dailininkas neseniai buvo miręs. Jo žmona Magdalena Galdikienė rūpinosi lietuvių ir anglų kalbom monografijų išleidimu. Pajamom telkti rengtos mirusio dailininko parodos New Yorke bei kituose miestuose ir laikraščiuose garsintas jo menas. Tada Galdiko paveikslais labai susidomėjo ir jų kelis įsigijo sol. Kazys Jakutis. Jo entuziazmas Galdiko kūrybai buvo toks didelis, kad jis apie tai ėmė kalbėti ir savo bičiuliams amerikiečiams solistams, tarp kurių buvo ir Maralin Niska.

Pagaliau sutarta viename apartamente Manhattane, netoli Lincoln Centro susirinkus, pasižiūrėti Galdiko kūrinių skaidrių. Šeimininkas amerikietis ta proga surengė ir vaišes. Tarp kitų meno žmonių atsilankė ir Maralin Niska, kuri prisipažino negalinti atsigėrėti šio dailininko kūrybos grožiu. Ten pat nutarė įsigyti kelis Galdiko paveikslus.

Netrukus susitikome jau Magdalenos Galdikienės bute Brooklyne. Solistė atvyko su savo vyru ir keliais draugais pirkti paveikslų. Ji išsirinko 3, atsilygindama amerikie-tiškom kainom. Didelis aliejinis rudens peizažas tuoj buvo pakabintas jos salione. Galdiko paveikslų nusipirko ir jos draugai. Ana popietė Galdikienės namelyje dar labiau suartino solistę su lietuviais. Ten, žinoma, buvo kalbėta apie mūsų tautodailę, kitus mūsų dailininkus, apie muziką bei visą tautinę kultūrą. Ten pat paaiškėjo, kad ir solistės vyras (kaip artistė, ji vartoja kitą pavardę) esąs lietuvių kilmės, bet jau nemokąs mūsų kalbos ir beveik nieko nežinąs apie lietuvių veiklą.

Antras susitikimas su Maralin Niska įvyko 1974 m. vasario 10 d., šventinant Kultūros židinį New Yorke. Ta proga buvo surengtas ir koncertas, kurio programą atliko solistai Gina Čapkauskienė ir Kazys Jakutis. Į koncertą jis pakvietė ir Maralin Niską bei kitus savo bičiulius — amerikiečius solistus. Po koncerto ji buvo pristatyta publikai kaip žymi viešnia iš Metropilitan operos. Visi ją nuoširdžiai pagerbė ilgu plojimu. Solistei paliko gerą įspūdį gausi lietuvių minia, susirinkusi į Kultūros židinio dedikaciją.. Vaišėse ji buvo supažindinta su Lietuva ir išeivija.

Jai besigėrint New Yorko apylinkės lietuvių kultūrine veikla, atsargiai paklausta, ar kartais ji pati nesiteiktų mums padainuoti toje pačioje salėje. Solistė mielai sutiko, jei tik jos koncertas prisidėtų prie Kultūros židinio labo. Ji buvo įtikinta, kad tikrai taip būtų. Tada beliko tik rasti jos koncertinėse gastrolėse laisvą šeštadienį ar sekmadienį koncertui. Po metų jis buvo surastas, ir Maralin Niskos gražus sopranas suskambėjo mūsų Kultūros židinio salėje. Koncertas labai pasisekė. Publikos prisirinko beveik tiek pat, kiek į Židinio pašventinimą. Tai įvyko 1975 m. pavasarį. Iš gauto pelno (7000 dol.) buvo nupirktas naujas pianinas ir Maralin Niskos vardas įrašytas prieangio lentoje tarp žymiųjų geradarių.

Po ano koncerto ryšys su Maralin Niska nenutrūko. Po spektaklių Lincoln Centre ji vis būdavo lietuvių pasveikinama užscenyje. Gaudavo ir informacinės medžiagos apie mūsų kultūrą. Kartais atsilankydavo į Galdiko dailės galeriją bei vienuolyną. Pagaliau po šešerių metų Maralin Niska vėl sutiko atlikti koncerto programą Kultūros židinio labui. Koncertas įvyko šiais metais rugsėjo 27 d. Žmonių vėl buvo pilna salė (500), atvažiavusių iš New Yorko, New Jersey ir Connecticuto apylinkių.

Solistė koncertą pradėjo itališkai — dramatiška Anglijos karalienės Elzbietos arija iš Donizetti operos "Maria Stūarda". Tą vaidmenį ji pakartotinai atliko šio rudens sezone New York City operoje. Solistė savo lyriniai dramatiniu sopranu užliejo mūsų salę ir parodė, kokio virtuoziško lygio yra jos dainavimas. Platus ir gilus sopraninis balsas įtūžusios karalienės vaidmenyje vietomis kėlė net šiurpulį. Šitoje ilgoje arijoje meilės aistra pynėsi su desperacija. Po to solistė, palydėta ilgiausių plojimų, perėjo prie vokiškų labai sunkių R. Strausso "Trijų Ofelijos dainų" (6 Lieder, op. 67), parodydama savo galią švelniuose skambesiuose, kurie taip pat buvo publikos nuoširdžiai priimti. Po jų vėl ėjo iškilminga arija iš Verdi operos "Aida" — "Sugrįžk nugalėtoju", perpinta meile sužieduotiniui ir gailesiu savo tautai, prieš kurią jis išeina kovoti ir laimėti.

Po pertraukos antroje dalyje solistė atliko įvairius kompozicinius kūrinius, reikalaujančius staigių perėjimų nuo dramatinių iki lyrinių balso modeliacijų. (Šnekučiuojantis po programos, ji išsitarė, kad lengviau esą operų rūmuose atlikti kurį nors vieną vaidmenį, kaip koncertuose su kiekviena arija — skirtingus vaidmenis). Šioje programos dalyje solistė prancūzų kalba dainavo: Liszto "Oh! ąuand je dors", Duparco "Le manoir de Rosamon-de" ir "Chanson triste", Charpan-tiero operos "Louise" ariją "Depuis le jour". Tai pati jausmingiausia arija visoje programoje, atlikta su nuostabiu įsijautimu ir ypatingu jautrumu, palikusi klausytojuose neužmirštamą įspūdį.
Pabaigai solistė, norėdama įtikti jaunimui, pasirinko lengvesnius dalykus iš amerikiečių muzikinių kompozicijų, būtent Rodgers ir Ham-merstein "Heilo Young Lovers" (Iš "King and I") ir "Mr. Snow" (iš "Carousel"); taip pat Forest ir Wright ariją "And this is my be-loved" (iš "Kismet") bei "Three Loves" (iš "The Song of Norway"). Programa, užsitęsusi pustrečios valandos, buvo baigta Bolero arija iš Verdi operos "I Vespri Siciliani".

Pasibaigus programai, Maralin Niska buvo pagerbta labai ilgais plojimais ir visos publikos atsistojimu. Įteikus gėles ir solistei dar padainavus ilgoką ariją iš Puccini operos "La rondine", scenoje visų vardu jai padėkojo New Yorko apylinkės Lietuvių Bendruomenės apygardos pirmininkas Aleksandras Vakselis. Ten pat jai buvo įteikta dovana — Adomo Galdiko aliejinis paveikslas — Rivieros peizažas. Čia Maralin Niska maloniai atsivėrė, pasakydama publikai, kad ji jaučia didelį džiaugsmą antrą sykį dainuodama šioje salėje lietuviams, kad jos vyras yra lietuvių kilmės, kad jau turi įsigijusi 3 Adomo Galdiko paveikslus. Solistės nuoširdumas bei paprastumas giliai sujaudino publiką, kuri vėl ilgais plojimais dėkingai ją išlydėjo iš scenos.

Maralin Niskai akomponavo Dia-ne Richardson, žinoma Metropolitan operos solistų akompaniatorė. Programoje buvo išversti dainuojamų kūrinių tekstai anglų kalbon. Klausytojai galėjo sekti ne tik melodijas, bet ir turinį.

Pasibaigus programai, dar nepasibaigė solistės bendravimas su lietuviais. Apatinėje salėje vaišinosi koncerto dalyviai. Pradžioje Maralin Niskai ir būreliui jos palydovų, buvo parengtos vaišės atskirai. Vadovaujant Lietuvos gen. konsului A. Simučiui, ji čia dar kartą buvo pagerbta, sugiedant "Ilgiausių metų". Paskui viešnia mūsiškių lydima, vaikščiojo po vaišių salę bei koridorių, sveikindamasi su žmonėmis. Labai gražu buvo stebėti tą nuoširdumą, kuris liejosi iš visų pusių. Tenai dr. Marija Žemaitienė jai padovanojo visus savo gintarinius papuošalus. Visi parodė tiek nuoširdumo, jog jos operinių garstolių tvarkytojas (manageris) T. Hartmannas išsireiškė, kad iki šiol nieko panašaus nesąs matęs. Tokių malonių nuotaikų apsupta, Maralin Niska su mumis pasiliko iki vidurnakčio. Ji domėjosi lietuvių tautos kultūra ir prašė parūpinti jai mūsų kompozitorių kūrybos. Tai buvo pažadėta. Solistė labai džiaugėsi ir lietuvių didžiai kultūringu elgesiu koncerto metu. Salėje buvusi tobula tyla. Publika žinojusi kada ploti.

Maralin Niskos noras padėti Kultūros židiniui koncertais gražiai išsipildė. Abu koncertai davė gero pelno. Kaip jau minėta, solistė dainavo be atlyginimo. Jos honoraras už tokį koncertą kitur būtų apie 5000 dol.

Šis renginys buvo naudingas ne vien finansiškai. Jį pranešė New Yorko muzikos žurnalas "Musical Offering" ir dienraščiai — New York Times, Daily News, New York Post. Tuo būdu lietuvių Kultūros židinio vardą, tikriausiai pirmą sykį, išgirdo milijonai amerikiečių.
L. Andriekus