Eilėraščiai Spausdinti
Parašė JOAN MARAGALL   
AKLOJ I    KARVĖ

Atsidurdama į vieną medį ir į kitą medį,
apgraibom besiartindama prie vandens,
eina karvė visados viena. Ji akla.
Taiklia uolienos skeveldra piemuo
jai išliejo vieną akį, kitoje gi
pasiliko debesys. Karvė akla.
Kaip ir anksčiau, eina prie šaltinio atsigerti,
ne su savo draugėmis, ne! Eina viena.
Josios draugės skardžiuose ir daubose,
tyliose pievose ir pakrantėse
besiganydamos drebina skambaliuką
ir karpo sodrią žolę ...  Ji sugriūtų.
Nosimi susiduria su nudilusiu loviu,
susigėdusi pasitraukia . . .   Bet grįžta,
į vandenį paneria nasrus ir ramiai geria,
geria mažai, be troškulio. Paskui į dangų
tragišku mostu pakelia milžinišką,
raguotą galvą ir mirkčioja
ant mirusių vyzdžių; ir grįžta
šviesos našlaite į deginančią saulę,
neužmirštais keliais svirdinėdama,
ilgesingai ilga uodega mostaguodama.

JŪROS    VAIZDAI

I
Prie amžinai neramios jūros
nejudanti žydi balta obelis,
ir rausvas persikas juokiasi ir švyti
netoli nuo neramiai besiilsinčios jūros.

II
Taip vienądien turėjo būti, kai gerasis Jėzus
vaikščiojo jūra: padangė ir vandenys
buvo kaip dabar, lygūs ir mėlyni . . .
Ir Regėjimas buvo greitas, susitinkant
sužavėtų mokinių laivą.

III
Labai rami giedra padangė
dar labiau nužydrina jūrą
tuo mėliu,
kuris sužavi šviesų vidudienį:
pro pušis į jas žiūriu . . .

Matant jas susijungusias,
du dalykai man
dar labiau įaudrina širdį:
pušų žalumas,
jūros mėlynumas.

IV
Atsipalaiduoja vėjas,
ir visa jūra dainuoja.
Narsi jūra, žalia jūra, putojanti jūra!
Pakyla banga,
bėgdama didėja;
stumiasi ir priartėja
tokia tyli, kad išgąsdina.
Putos apakina,
saulė ją nutviskina,
banga lūžta
ir aidėdama griūva.
Narsi jūra, žalia jūra, putojanti jūra!

V
Vienas paskui kitą, lyg šokančios mergelės,
laivai išsprūsta į jūrą;
išsitiesia burę, kaip sparnus į saulę,
ir tik jiems težinomais keliais
nutolsta į aukštąją jūrą.
Mėlyna padangė, mėlyna jūra, tuščia pakrantė,
geltona nuo saulės. Jūra tau dainuoja,
ligi tu lauki, besileidžiant saulei,
puikaus grįžimo pirmojo laivo,
kuris, visas kvapus, iškils iš jūros.
 

KALNAI

Saulėleidžio metu,
gerdamas šaltinio vandenį,
skonėjaus mįslingomis
žemės paslaptimis.

Per vamzdžio angą
mačiau tyrą vandenį
ateinant iš tamsios gelmės
palepinti mano burną,

ir jis slinko į krūtinės vidų . . .
ir su jo permatoma srove
taip pat į mane įsisunkė
maloni išmintis.

Man atsistojus ir žiūrint,
kalnas, miškas ir pieva
jau pasirodė skirtingi:
visa jau buvo pakitę.
 
Sutemose,
tarp rausvų atspindžių,
pradėjo švitėti
jaunaties ragas.

Visa atrodė žydįs pasaulis,
o jo siela buvau aš.

Aš pievos kvapi siela,
besidžiaugianti žydėjimu ir nušienavimu.

Aš rami siela kaimenės,
varpeliais skambančios vos matomoje paunksmėje.

Aš miško siela su jūros ūžimu,
kuri tokia tolima horizonte.

Ir aš siela gluosnio,
kuris kiekvienam šaltiniui duoda šviesų šešėlį.

Ir aš bedugnė siela prarajos,
iš kur iškyla migla ir prabunda.

Ir aš rami siela srovės,
kuri žėrinčiam krioklyje niršta.

Aš buvau melsva siela tvenkinio,
kuris žiūri į nustebusį keleivį. . .

Aš siela vėjo, kuris viską judina,
ir paprasta atsiskleidžiančio žiedo siela.

Aš buvau slėnio aukštuma . . .

Debesys mane labai vertina,
ir plačioje debesuoto dangaus meilėje
susiformavo mano romi siela.

Jaučiu versmių malonumą
gimstant manyje, ledynų dovaną;
ir plačioje akiračio ramybėje
jaučiu audrų ramybę.

Kai aplink mane prasiverdavo padangė
ir mano žalsvam slėnyje saulė juokėsi,
tolumoje žmonės, per visą dieną,
žiūrėjo į mano iškilų grožį.

Tačiau aš, prisisotinęs troškimo,
judinančio jūrą ir kalnus,
atsistodavau stiprus atiduoti dangui
visą save.
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
     Saulėtekio metu,
     gerdamas šaltinio vandenį,
     skonėjaus mįslingomis
     žemės paslaptimis.

DVASINĖ  GIESMĖ

Jeigu mūsų akim pasaulis jau yra toks gražus,
kai į jį žiūrime, su tavo ramybe, Viešpatie,
ką daugiau anam gyvenime galėtum duoti?

Todėl myliu savo akis ir savo veidą
ir kūną, kurį man davei, Viešpatie, ir širdį,
visad plakančią ... ir taip bijau mirti!

Kokiais naujais jausmais tu man parodysi
visą šitą žydrią padangę kalnuose,
beribę jūrą ir visur žėrinčią saulę?
Suteik šitiems jausmams amžiną ramybę
ir nenorėsiu kitokio dangaus kaip šitas žydris.
Tas, kuris niekad tau nepasakė: "Sustok",
bet anas, kuris mirdamas tave atvedė,
aš jo nesuprantu, Viešpatie; aš, kuris norėčiau
kiekvieną dieną sustabdyti tiek akimirkų
ir savo širdyje jas įamžinti . . .
O gal tasai "amžinas darymas" jau yra mirtis?
Bet tada, kas yra gyvenimas?
Nedaugiau kaip praeinančio laiko šešėlis,
tolio ir artumos iliuzija,
daugelio, trupučio ir eibės sąskaita,
apgaulinga, nes jau visa yra viena.

Nesvarbu! Koks bebūtų šis pasaulis,
toks platus, toks įvairus ir toks laikinas;
ši žemė, su visa kuo, ką augina,
yra mano tėvynė, Viešpatie; ar negalėtų
taip pat būti ir mano dangiška tėvynė?
žmogus esu ir žmogiškas mano mastas
kai dėl to, ką aš galėčiau tikėti ir laukti:
jeigu mano tikėjimas ir viltis čia apsistos,
ar dėl to mane apkaltinai anapus?
Anapus matau dangų ir žvaigždes
ir taip pat norėčiau ten būti:
ir jei mano akims visa padarei gražu,
ir tam davei man akis ir jausmus,
kam jas užmerkei anam, kam?

Palyginus su šiuo, nėra kito tokio!
Žinau kad esi, Viešpatie, bet kur, kas tai žino?
Tad leisk man tikėti, kad esi čia.
Ir kai ateis baisioji valanda,
ir šios žmogiškos akys užsimerks,
Viešpatie, atverk kitas, daug didesnes,
kad galėčiau regėti tavo beribį veidą.
Mano mirtis tebūnie tobulesnis atgimimas!

Išvertė P. Gaučys