Eilėraščiai |
Parašė EGLĖ JUODVALKĖ |
baltoje saulės tyloje senelio pirštai skaičiuoja ant plonos grandinės karoliukais suvertas likusias vasaras jis niekada nebuvo jaunas negeidė ir nemylėjo pavasarį keisdavo vyną vasarą cigaretes o rudenį draugus jis mėgo šokti sugrubusios senelės rankos glamžo juodos prijuostės klostę lygina skarelę glosto staltiesę ji niekada nebuvo jauna negeidė ir nemylėjo nuo kūno balto marmuro kaip saulės spinduliai nuo balto audeklo atšokdavo godūs kareivių žvilgsniai ji negimdė vaikų nuo stalo į gelumbėtą vyro skraistę byra gelsvi pyrago trupiniai įkaitusioje tyloje ratus aplink saulę pradeda sukti plėšrieji paukščiai Rytas. Egėjas. Žvejai. Iš gelmių išnirę žuvimis, spurdame ant pušinių prieplaukos lentų sidabrinėje agonijoje. nieko nėra laikino akmuo vanduo meilė neapykanta tiesa ir netiesa skausmas ir jo nebuvimas amžini Vidudienis. Tyla. Atgimstame skėrių dūzgime, ritmingame, nekintančiame pasitikėjimo, padrąsinimo, pagarbos garse. mano pirštai niekuomet nepamirš tavo veido mano pirštai seniai tavo veidą pamiršo Vidurnaktis. Mes, tūkstantmečius laukę Karaliaus Mino šokėjai, numetę tebedūzgančius kiautus, užvaldę bundančius jaunuolių sąnarius, sušokam trumpą, beviltiškai žavų šokį karališkosios žemės užgrobėjams. Iškėlę permatomais žvynais besidengiančia rankas per baltas gimimo putas neriam į juodą pažįstamą gelmę kur laukia amžini Graikijos dievai ant rankų iškėlę naują būties apdarą. Rytas. visi juokiasi ir tu juokies lyg cirko mergaitė apnuoginta krūtine ir užrištom akim kuri šypsosi meistro peiliuose blizgančiam skausmui taip ir tu užmerktomis akimis laimingas žengi aštriais meilės ašmenimis į paniekinimą ir nusivylimą šokėjos iškviestas į sceną nejaunas negrakštus skaudžiai nekaltas tu klupdamas skubi išmokti nemirtingo šokio žingsnių visi juokiasi juokies ir tu žmogus kurio Achilo kulnas jo širdis |