LIETUVIŲ PARAPIJOS PAVOJUJE Spausdinti
Parašė L. A.   

Praėjo daugiau kaip 100 metų, kai pirmieji mūsų emigrantai išlipo į šį žemyną ir metėsi į tautinio darbo sūkurį. Jie savo parapijomis, organizacijomis, spauda, mokyklomis ir kitais patriotiniais žygiais nutiesė pagrindą, ant kurio iki šiol dar tebesilaikome.

Bet per tą šimtmetį jau daug kas ir pasikeitė. Ankstyvosios mūsų emigracijos karta ir jos pirmieji palikuoniai išmirė. Jų religiniams ir tautiniams poreikiams statytos bažnyčios, mokyklos, salės gi paliko. Ką su jomis daryti? Juk tai tautiečių idealizmo bei triūso vaisius! Liūdniausia, kad tas brangus palikimas mūsų šio laiko sumažėjusiai išeivijai yra per didelis. Daugiau kaip per trisdešimt metų lietuvių emigracinė bendruomenė nepasipildė. Prisidėjo dar viena nelaimė, kuri žiauriau negu mirtis šiame krašte jau yra sunaikinusi už mus stipresnes kitataučių emigrantų bendruomenes. Tai nutautėjimas. Šiuo metu jis mūsų didžiausioji problema. Nutautėjimo aukomis nejučiom tapo žymi dauguma čia gimusiųjų tiek iš pirmosios, tiek iš antrosios imigrantų srovės.

Šių faktų šviesoje negalima neigti, jog mūsų išeivija Jungtinėse Amerikos Valstybėse, Kanadoje, Australijoje, Pietų Amerikoje ir kitur yra neaiškioje kryžkelėje. Problemos atrodo didesnės už mūsų pačių jėgas. Pagaliau matome, kad tas lietuvybės pagrindas, sukurtas ankstesniųjų mūsų emigrantų, jau pradeda braškėti. Jo stiprybė gi buvo parapijos. Per paskutinį dešimtmetį joms pradėjus silpnėti ir net nykti, nebeaišku, kokia bus mūsų išeivijos lietuvybė netolimoje ateityje.

Jeigu nebūtų išgelbėtos parapijos bent didžiosiose lietuvių vietovėse, mūsų religinis bei tautinis veikimas prarastų savo dabartinį pavidalą. Nežinome, koks jis iš tikrųjų būtų ir kas sudarytų veikimo platformą.

Laimė, kad pastebėtas pavojus, kol dar nėra visiškai vėlu, ir ieškoma išsigelbėjimo. Šiais metais prasidėjęs lietuvių parapijoms išsaugoti sąjūdis teikia nemaža vilčių. Gražu, kad įvertinamas lietuvių parapijų vaidmuo ir nuoširdžiai pasinešta vadovauti jas stiprinant ir gaivinant. Šio sąjūdžio iniciatyva 1982 metai paskelbti "Lietuviškų parapijų metais". Kiek tai padės, sunku dabar tiksliai pasakyti. Jeigu spaudoje, organizacijose, dvasišlri-joje ir visuomenėje šio sąjūdžio pastangos ras tinkamą atgarsį, galime tikėtis gerų vaisių. Svarbiausia ugdyti idėją ir ją kitiems įdiegti, kad lietuviška parapija yra ne tik mūsų religinės, bet ir tautinės egzistencijos pagrindinė atrama. Tokia ji buvo visuomet — nuo seniausių laikų.

Kristijonas Donelaitis lietuvius būrus švietė Tolminkiemio parapijoje. Jo parapija su bažnytėle buvo lyg tvirtovė, saugojanti anų laikų kaimiečius nuo vokiečių įtakos ir jungianti juos į tautinį sambūrį. Jos prieglobstyje galėjo skambėti ir lietuvių kalba. Ja buvo sakomi pamokslai, šnekama, dainuojama. Donelaitis draudė kaimiečiams pamėgdžioti vokiečius, paniekinant savo kalbą ir papročius. Taip buvo Tolminkiemyje, taip ir kitose Prūsų vietovėse.

Parapija kaip religinė bei tautinė atrama ypač išryškėjo vysk. Valančiaus laikais. Be parapinių centrų jis nebūtų išvystęs kovos prieš caro rusinančią lietuvius politiką. Jo įsteigtų mokyklų tinklas laikėsi parapijomis ir kunigais. Taip pat blaivybės akcija buvo skleidžiama per bažnyčias. Pagaliau ir draudžiamų knygų platinimo sąjūdis sustiprėjo parapijose. Autoritetingo vyskupo potvarkiai priešintis rusinimo bangai pasiekė žmones tik per parapijas. Jo apsilankymai, nors ir reti, buvo laikomi didžiausiais įvykiais. Anais laikais nebuvo nieko kito, kas žmones jungtų, guostų ir gaivintų. Tai atliko parapijos su savo bažnyčiomis, draugijomis, pamaldomis ir taip pat kukliomis švietimo priemonėmis. Visa tai skynė kelią į tautinį atgimimą, kuris prasidėjo su laikraščiu Aušra. Parapijų vaidmenį gerai suvokė ir rusai, kai pagaliau jie izoliavo vysk. Valančių, perkeldami jį iš Varnių į Kauną ir neleisdami lankyti parapijų.

Ta pati visuomeninė struktūra, atsirėmusi į parapijas, laikėsi nepriklausomybės laikotarpyje, ta pati tebėra ir dabar. Tikrieji dvasiniai centrai ir okupuotoje Lietuvoje yra bažnyčios, kuriose žmogus gali rasti ramybės, ypač nuo ateistinio triukšmo. Tad suprantama, kodėl taip varžoma parapinė veikla. Nueita per daug toli. Uždrausta net religinės draugijos; persekiojami vaikai, patarnaują mišioms; valdininkai praranda tarnybas, jei viešai dalyvauja pamaldose. Norint to išvengti, reikia keliauti į tolimas vietoves, kad nebūtum pažintas. Pagaliau apribojimas klierikų seminarijoje ar nereiškia parapijų naikinimo? Be kunigų jos negalės gyvuoti. Ar tai ne panašu į vysk. Valančiaus laikus? Parapijų vaidmuo tautai gi ryškus  tiek  seniau, tiek dabar.

*
Pirmieji lietuviai emigrantai, atvykę į šį kraštą, atsivežė ir parapinės struktūros vaizdą. Jie buvo su parapija suaugę. Tėvynėje ji saugojo nuo rusinimo pavojų, čia, Amerikoje, ji turėjo saugoti nuo išsisklaidymų ir nutautėjimo. Be parapijos lietuvis emigrantas jautėsi pasimetęs. Todėl jau 1871 m., kai dar tebegyveno vysk. Valančius, lietuviai pradėjo organizuotis į parapijas. Pradžia buvo nesėkminga. Trūko vadovų. Ieškota ryšio su lenkais, bet, deja, nelaimingai. Po skaudžios patirties pagaliau pirmoji lietuvių parapija įsteigta 1885 m. Pittstone, Pennsylvanijoje. Nuo to laiko lietuvių parapijų tinklas apėmė visą Ameriką. 1966 m. jų būta 120.

Kaip praeitis parodė, parapijų vaidmuo ir išeivijoje aiškus. Be jų nes negalime įsivaizduoti savo išeivijos šimtmečio srovėje. Ir emigrantams parapijos buvo religinės bei tautinės tvirtovės.

Nors jos pagal bažnytinę tvarką yra amerikiečių vyskupų valdžioje, bet lengvai atlieka savo uždavinius. Net ir be savos hierarchinės centralizacijos mūsų parapijos sudaro tvirtą tautinį vienetą, galintį prabilti vienu balsu. Tai nuopelnas lietuvių dvasininkijos, kuri jau nuo 1909 metų susiorganizavo į vadinamą Lietuvių Romos Katalikų Kunigų Vienybės sąjungą. Jai gautas vietos vyskupų pripažinimas, ir mūsų kunigų užmojai paisomi pastoraciniuose, labdarybiniuose ir liturginiuose reikaluose. Lietuvių Kunigų Vienybės vaidmuo dar labiau sustiprėjo, vysk. Vincentui Brizgiui   apsigyvenus   Amerikoje.

Šiuo metu, gaivinant lietuvių parapijas, daug paskatų galima gauti iš ankstyvųjų mūsų emigrantų pavyzdžio. Jie buvo bemoksliai, atsiradę šioje šalyje be globėjų ir tuščiomis rankomis. Vietiniai vyskupai mūsų parapijų steigimu nesirūpino. Tada Bažnyčioje dar net nebuvo išvystyta emigrantų pastoracija. JAV katalikai jautėsi užguiti, šalis buvo dar tebelaikoma misijų kraštu. Lietuviai, norėdami steigti parapijas, pirmiausia susiorganizuodavo į draugijas. Tada ieškodavo kunigo ir belsdavosi į vyskupijų duris, prašydami leidimo. Sunkumų ir čia netrūko. Reikėjo sutelkti nemažas pinigų sumas bažnyčių statyboms, laimėti vyskupų pasitikėjimą ir vieningai sugyventi savo tarpe.

Apgailėtina, kad nuo pat mūsiškės emigracijos pradžios lietuvių emigrantų gyvenimą ardė aštrūs pasaulėžiūriniai vaidai. Vadinamieji laisvamaniai ir socialistai neprisidėjo prie emigrantų parapijų steigimo. Apie juos senosios emigrantų dvasiškijos prisiminimai liko liūdni. Iš kitos pusės, kaip galima laukti pagalbos religinei veiklai iš kovingų ateistų, kokiais tada buvo kairieji veikėjai. Pagaliau ir jie patys suskilo, nukrypdami į komunistų pusę. Išsilikusieji gi, ypač po pirmosios Sovietų okupacijos, nebevengė susiglausti į patriotinę vienybę ir su katalikų organizacijomis.

Daug buvo išeikvota energijos pasaulėžiūrinėms kovoms. Buvo laikas, kai suvažiavimuose vienai lietuvių grupei reikėjo grumtis su kita net dėl pačios Lietuvos nepriklausomybės idėjos. Bet tos kovos užgrūdino emigrantų visumą, susiorganizavusią į tautines parapijas. Aplink jas sukosi religinis ir patriotinis veikimas: kūrėsi mokyklos, organizacijos, laikraščiai, jų salėse vyko suvažiavimai, rinkliavos, vaidinimai, koncertai ir kitoki visuomeniniai pažmoniai. Be parapijų atgimstanti Lietuva iš amerikiečių nebūtų susilaukusi tokios efektyvios finansinės bei propagandinės paramos. Taip pat ir nepriklausomybės metais Amerikos
 
Procesija okupuotoje Lietuvoje
 
lietuvių parapijos buvo rinkliavų centrai, ypač žymesnėms katalikų statyboms, kaip seminarijoms, gimnazijoms ir kitoms kultūrinėms įstaigoms. Amerikos lietuviai buvo dosnūs visiems. Kadaise po parapijas yra važinėje net tokie mūsų veikėjai, kaip dr. Jonas Basanavičius, Tumas-Vaižgantas, M. Yčas ir kiti. Be lietuvių parapijų pagaliau negalėtume įsivaizduoti nė savo labdarybinės veiklos po antrojo pasaulinio karo. Parapijos buvo Balfo ir emigracinių garantijų išrašymo centrai.
¥

Daug laiko praėjo nuo pirmosios lietuvių parapijos įsteigimo Pittstone. Jau kelios emigrantų kartos atsigulė amžinam poilsiui. Pasaulėžiūrinės kovos tarp lietuvių nutilo. Visas dėmesys sutelktas į tautą ir į tautinį išsilaikymą. Šiuo metu lietuviai išeiviai, išskyrus saujelę susenusių komunistų, yra vieningi ir Lietuvos, ir emigracinės egzistencijos atžvilgiu. Tautiškai sąmoningų lietuvių emigrantų šio laiko didžioji problema yra, kaip kovoti su nutautėjimu, kuris palietė ne tik ankstesnės, bet ir paskutiniosios emigracijos palikuonius.

Skelbiama, kad, neseniai JAV gyventojus su-rašinėjant, lietuviais prisipažino daugiau kaip 800.
000. Tai gana didelė mūsų tautiečių minia. Tik gaila, kad mes jos nematome ir nejaučiame. Įdomu žinoti, kiek jų priklauso parapijoms? Skaičius būtų gana menkas. Labai mažą dalelę tokių užsiregistravusių lietuviais asmenų matome aktyviame darbe. Jų dauguma jau nebemoka lietuvių kalbos. Tautinė sąmonė visiškai apmirusi. Ypač liūdna, kad ir paskutinės emigracijos daugelio mūsų tautiečių vaikai bei anūkai nuėjo panašiais keliais. Mūsų išeivija niekad nėra turėjusi tiek daug išmokslintų ir tokias aukštas vietas universitetuose, pramonėje ir valdiškose tarnybose užimančių asmenų, kaip dabar. Bet ir jų mes nejaučiame savo lietuviškoje bendruomenėje. Kai kuriose vietovėse (pvz. New Yorke) atsiveria klaiki tuštuma Vasario 16-osios minėjimuose, kai matai vos keliolika jaunų veidų. Tik dainų ir šokių šventėse įsitikini, kad tikrai dar daug yra lietuvių — jaunų, stiprių, mokytų, bet nutolusių nuo tautinio kamieno. Dalis jų išsisklaidė po visą Ameriką ir net pasaulį tarnybos tikslais. Tačiau didmiesčiuose ir laikinai apsigyvenusieji turėtų įsijungti į savas parapijas.

Mūsų parapijų padėtį taip pat labai apsunkina mišrios vedybos, liberalinė dvasia, perdvelku-si jaunimą valdiškose mokyklose, ir apskritai patogus gyvenimo stilius. Jo paveikti, mūsų tautiečiai jau senokai sujudo dangintis iš miestų į gražesnes vietas — užmiesčius ir vadinamas rezidencines sekcijas. Lietuvių emigrantų statytos bažnyčios palieka vienišos kur nors skurdesnėse gatvelėse, lyg štabai be kareivių. Parapinės mokyklos begyvuoja tik keliose vietose. Su parapijomis sykiu nusilpo chorai ir beveik sunyko draugijos. Be galo liūdna kai kurių mūsų parapijų bažnyčiose, kai sekmadienį sumoje matai tik menką būrelį žmonių ir atsimeni, kiek jų buvo prieš dešimtį metų.   

Tą sunkią padėtį pamatė mūsų patriotinės organizacijos — ALRK Kunigų Vienybė, JAV Lietuvių Bendruomenė, Lietuvos Vyčiai, Katalikų ir Ateitininkų Federacijos, ALK Moterų Sąjunga, Religinė Šalpa — ir sykiu su vysk. V. Brizgiu iškėlė parapijų nykimo pavojų. Atsišaukimo rašte pažymima, kad "lietuviškoji parapija, ypač išeivijoje, turėtų būti kiekvieno lietuvio antrieji namai". Rašte skatinama: "Visais įmanomais būdais išlaikykime dabartines lietuvių parapijas, o kur tai įmanoma, perkelkime jas į lietuviams patogesnę vietą". Kad parapijų atgaivinimo žygis neliktų tik teorinis, rašte pažadama sudaryti "Lietuviškų parapijų metų" centrinį komitetą ir kviečiama panašius komitetus organizuoti parapijose. Netrukus toks centrinis komitetas iš dvylikos asmenų buvo sudarytas Clevelando apylinkėje; jam vadovauja Romualdas Bublys. Komitetas paskelbė du atsišaukimus, atskleisdamas savo veikimo planus. Tarp jų svarbiausias — rudenį planuojamas suvažiavimas parapijų problemoms spręsti. Taip pat klebonus aprūpinti informacine medžiaga, kviečiant pritaikyti savo aplinkybėms. Be to, komitetas ir iš klebonų pusės laukia pagalbos bei sugestijų, kaip sustiprinti bendrą parapijų atgaivinimo žygį.

Į sukeltą sąjūdį pirmiausia pozityviai reagavo Kanados lietuviai, gegužės 8 d. Hamiltone surengdami tuo reikalu suvažiavimą, kuriame simpoziumo metodu išdiskutuota susidariusi padėtis. Dalyvavo beveik visų to krašto parapijų bei misijų vadovai ir atstovai. Taip pat Lietuvių Bendruomenės vadovybė. Prieita prie kai kurių išvadų, galiojančių ir JAV lietuviams.

Svarbiausias lietuviškų parapijų trūkumas esąs — stoka parapiečiuose dvasinio ir tautinio sąmoningumo (dr. O. Gustainienė). Jaunimo — paauglių, studentų ir jaunų šeimų — įtraukimas į parapijos veiklą esanti viena iš sunkiausių problemų ... Jų supratimas ir ryšys su Lietuva — labai skirtingas ir nesiderinąs su senosios kartos supratimu. Jaunimas nesuprantąs senosios kartos, nes jo galvojimas esąs daugiau globalinis, platesnis, netelpąs senosios kartos siauruose lietuviškuose rėmuose (Ses. Ignė). Bet, nežiūrint visų pastebėtų sunkumų, kuriuos ypač paaštrina mišrios šeimos, suvažiavime išvengta pesimizmo. Vienas iš nutarimų buvo: "pasitraukusius nuo parapijų grąžinti asmeniniais kontaktais". Tai esanti kiekvieno tikinčio lietuvio pareiga (žr. Tėviškės Žiburiai, 1982, Nr. 21, 22).

Žvelgiant į lietuviškų parapijų atgaivinimo sąjūdį, kai kam ir iš patriotų tarpo gali kilti pesimistiškų minčių, nes užmojis sudėtingas ir aplinkybės nepalankios.

Mūsų parapijų padėtį labai sunkina ypač lietuvių kunigų stoka iš Amerikoje ir kitose šalyse gimusios kartos. Iki šiol dirbę pastoracijoje lietuviai dvasininkai sensta ir miršta. Kas juos pavaduos, jeigu per paskutinį trisdešimtmetį tebuvo įšventinti vos keli kunigai. Apie tai nekalbama minėtuose atsišaukimuose. Ten stipriausiai pažymimas parapiečių kėlimasis per toli nuo savo bažnyčių ir jų nebelankymas.

Tačiau, ir jaučiant gausių problemų svorį, lietuviškų parapijų atgaivinimo užmojis yra kilnus ir vertas visų talkos. Kaip atrodo, jis kilo iš pasauliečių. Centriniame komitete iš dvylikos asmenų tik du tėra kunigai. Komiteto balsas — nuoširdus ir taikąs tiek į protą, tiek į širdį. Šioje emigracinės veiklos kryžkelėje mes neturime kito pasirinkimo, kaip tik stiprinti tai, kas mus išlaikė tautiškai gyvus net 100 metų.

Žinoma, vargu galima laukti tokio gilaus patriotizmo, kad dėl parapijų ir bažnyčių žmonės nesikeltų į patogesnes sritis ir specialistai neieškotų tolimesnėse vietovėse darbo. Čia, Amerikoje, nuolat judama ir kraustomasi. Svarbiausia įtikinti lietuvius, kad jie ir iš toliau sekmadieniais vyktų į savo bažnyčias, kaip kasdien vyksta į darbovietes, kartais kelionėje sugaišdami po 3 ar 4 valandas.

Pagaliau, mes visi turime džiaugtis lietuviškų parapijų stiprinimo sąjūdžiu ir nelikti jam abejingi. Ypač nelogiška būtų iš centrinio komiteto laukti didelių žygių, o patiems neišsijudinti. Parapijų stiprinimo akcija turi prasidėti ir vykti pačiose parapijose. Pirmiausia privalo šokti į darbą klebonai ir uolesnieji parapiečiai, organizuodami specialius būrelius nutolusiems grąžinti. Be asmeniškos iniciatyvos vietoje nebus galima atgaivinti parapijų.
L. A.