ASMENS NEMIRTINGUMAS Spausdinti
Parašė Antanas Maceina   
Kažkas yra prasitaręs, bijąs žmogaus, skaičiusio tik vieną knygą ("timeo hominem unius libri"); bijąs todėl, kad šis vienaknygis žmogus galįs kitoje knygoje kaip tik rasti atsakymą į priekaištą, kurį jis daro pirmajai. Ši baimė visu plotu pasitvirtina, metus žvilgį į dviejų recenzentų pastabas manajai knygelei "Asmuo ir istorija" (Chicago 1981). Ir kun. V. Bagdanavičiui (plg. "Aidai" 1982, nr. 3, p. 213), ir kun. F. Jucevičiui (plg. "Tėv. Žiburiai" 1982, nr. 18) užkliūva mano sakiniai, liečia asmens nemirtingumą: "Asmuo nėra amžinas kilmės prasme (a parte ante). Tačiau asmuo nėra amžinas nė galo prasme ( a parte post)... Įrodymų, kad asmuo yra nemirtingas savaime, nėra ir negali būti" (p. 20-21). Abu recenzentai abejoja, "ar tai derintųsi su krikščioniškuoju mokslu" (V. Bagdanavi-čius), kadangi "dvasia yra kaip tik tas dalykas, kuriuo remdamiesi krikščioniškieji mąstytojai įrodinėja žmogaus nemirtingumą" (F. Jucevičius).

Betgi abu recenzentai pasirodo skaitę tik aną vieną mažą. knygelę, kurioje asmens nemirtingumas paliestas probėgomis, užtat nurodant (p. 21 ir 85, išnaša 22), kur šis klausimas yra buvęs mano plačiau nagrinėtas, būtent: "Religijos filosofijoje" (t. I, p. 195-97). Kodėl tad abu recenzentai nerado reikalo pasidomėti — bent smalsumo dėlei — ką gi aš ten rašąs apie šį juos nepatenkinantį asmens nemirtingumo klausimą? Autorius juk nėra įpareigotas kiekviename savo rašinyje kartoti to, ką anksčiau buvo dėstęs tuo ar kitu reikalu. Užtat yra įpareigoti recenzentai paisyti autoriaus nuorodų, jeigu jie nori tą ar kitą dalyką kritikuoti ar abejoja jo krikščioniškumu. Nes tokiu atveju reikia visų pirma suvokti klausimo prasmę: kokia gi prasme asmuo nėra savaime nemirtingas. "Religijos filosofijoje" jie būtų atsakymą radę, ir tada gal būtų atkritę priekaištai, kilę beskaitant tik vieną knygą. "Asmuo ir istorija" yra, kaip pratartyje pabrėžiau, "sąmoninga santrauka" (p. XI), parašyta svarstyboms. Todėl bent recenzentai ir svarstybų dalyviai turėtų nepražiūrėti atitinkamų nuorodų kaip papildo dėstomai minčiai. Priešingu atveju esti kuriamos savos išmoni-nės pabaisos, su kuriomis paskui kovojama kaip su tikrovinėmis. — Nūn, kad ši mano atveika į abiejų recenzentų nerūpestingumą neliktų grynai formalinė, pacituosiu čia tai, ką esu "Religijos filosofijoje" rašęs apie asmens nemirtingumo pobūdį.

"Būdamas Dievo atsidavimas arba įkūnyta jo meilė, aš pergyvenu save kaip norėtąjį vienintelio bei vienkartinio Aš prasme. Tai reiškia: aš esu ne atsitiktinis pasaulio išsivystymo padaras, bet, vaizdingai kalbant, Dievo-Kūrėjo suplanuotas bei įvykdytas jo paties noras. Atiduodamas man save patį ir tuo pagrįsdamas mano buvimą, Dievas trokšta, kad ašen būčiau, bet ne kaip bendros žmogiškosios prigimties ar rūšies individuali išraiška, o kaip nepavaduojamas ir neatstojamas Aš. Kurdamas mane tiesiog, Dievas ir nori manęs tiesiog, vadinasi, nori manęs, kaip šio visiškai konkretaus Aš: kaip Jono, Petro, Pauliaus... Nes meilės santykis tarp Dievo ir žmogaus kuriasi ne žmogiškosios rūšies, bet žmogiškojo asmens pagrindu: ne žmogiškoji rūšis, prigimtis, idėja myli Dievą, o ašen kaip šisai asmuo, kuris visados yra konkretus, dabartinis, vienkartinis, turįs vardą ir savos vienkartybės sąmonę...

Iš šios žmogaus vienkartybės kaip įkūnytos Dievo meilės plaukia dar viena išvada žmogaus savimonei, būtent: jo asmens nemirtingumas. Būdamas tiesioginis manęs kaip Aš kūrėjas, įvykdęs savo meilę manyje Kaip esančiame. Dievas tuo pačiu daro, kad aš ir buvočiau kaip nenyks-tamybė, jo meilės buvime laikoma bei nešama. Metafizika žmogaus nemirtingumo paprastai ieško jo sielos dvasingume: būdama vientisa būtybė (ens simplex), siela negalinti mirti, nes negalinti suirti į dalis, kadangi ji šių dalių iš viso neturinti. Neneigdama šios pažiūros, religijos filosofija betgi pastebi, kad tokia mirties bei nemirtingumo samprata neperžengia kosmologinės plotmės: mirtis šiai sampratai yra sudėtinės būtybės suirimas, o nemirtingumas —    vientisos būtybės būsena. Tačiau čia yra išleidžiamas iš akių ontologinis tiek pačios mirties, tiek nemirtingumo atžvilgis, būtent: buvimo laikymasis savame pagrinde. Ontologiškai žiūrint, mirties yra grasoma kiekviena pagrįstoji būtybė, nes kiekviena reikalauja pagrindimo savam buvimui ir kiekvienai šis pagrindimas gali būti atimtas; todėl kiekviena būtybė gali grįžti nebūtin. (Papildas iš p. 275: "būtybė yra tiek susijusi su Dievu, jog be tiesioginės Dievo dabarties joje ji čia pat virstų niekiu — "omnes res eodem momento in nihilium reciderent S. Thomas). Vientisa būtybė pagrindimo yra taip lygiai reikalinga, kaip ir sudėtinė būtybė; todėl vientisai būtybei ontologinė mirtis taip lygiai graso, kaip ir sudėtinei. Šia prasme žmogaus siela neturi nieko pranašesnio, negu, sakysime, medžiaga. Ontologinis nemirtingumas, vadinasi, nuolatinis buvojimas savame pagrinde, gali būti pateisintas tik pagrįstosios būtybės grindimo amžinumu. Jei šis grindimas nesiliauja, tuo pačiu nesiliauja ir būtybės buvimas —    vis tiek kokia ši būtybė būtų savo esmės sąranga. Nes ne esmė neša buvimą, bet buvimas neša esmę. O būtybės buvimas pats turi būti nešamas. Todėl jis su būtybės esmės pobūdžiu ir neturi sąlyginio ryšio.

Ir štai, žmogaus asmens grindimas kaip tik ir yra nesiliaujančios trukmės. Būdamas Dievo norėtas bei įvykdytas tiesiog kaip šis konkretus asmuo, žmogus kaip Dievo Tu ir pasilieka, būdamas įkūnytos Dievo meilės regimybė. Nes atitraukti jo buvimo grindimą reikštų nustoti Dievui jį mylėjus, kas Dievo-Meilės sampratoje yra negalimybė. Metafiziniame savo dienoraštyje (1914 m. vas. 7 d.) G. Marcelis yra gražiai pastebėjęs, kad "meilė krypsta tik į tai, kas yra amžina; ji įtvirtina mylimąjį, iškeldama jį viršum pasaulio kaitų bei svyravimų". Trumpai tariant, meilė įamžina mylimąjį. Be abejo, žmogaus atveju šis įamžinimas yra tik sąmonės troškimas, nes žmogus nepajėgia padaryti, kad jo Tu pasiliktų tikroviškai. Tačiau Dievo atveju mylimojo įamžinimas yra savaiminga išvada iš kuriamojo veiksmo, kuriuo Dievas įkūnija savo meilę, pats save atiduodamas žmogui kaip savajam Tu. Kurdamas manąjį Aš kaip savąjį Tu, Dievas kuria jį ne praeinamybei, kas reikštų ir praeinančią paties Dievo meilę, bet amžinybei kaip nekintamos savo meilės išraišką. Manasis Tu yra todėl amžinas, kad jis yra amžinos Dievo meilės laikomas buvime kaip jo paties dovanoje. Užtat ir ontologinio nemirtingumo pagrindas yra ne mano prigimties sąranga, bet mano santykis su Dievu kaip manuoju Tu. Būdamas nenutrūkstamas pats savyje, šis santykis padaro, kad ir mano asmens buvimas yra nenutrūkstamas. Net psichologiškai šį santykį ir atsakęs iš savo pusės, aš vis dėlto pasilieku būti, nes Dievas man savo meilės ir tuo pačiu mano grindimo buvime niekad neatsako. Todėl aš kaip asmuo lieku nemirtingas ir savo neištikimybės Dievui atveju, kadangi Dievas visados yra ištikimas: psichologinė mano neištikimybė negali sugriauti ontologinės Dievo ištikimybės. Įkūnijęs manyje save kaip meilę, Dievas lieka amžinai mano buvimo nešėjas, kaip jis amžinai lieka ir Dievas-Meilė.

Šia prasme religijos filosofija pagilina ir net peržengia metafiziką, nes suvokia tiek mirtį, tiek nemirtingumą ne atsietai nuo Dievo ir todėl tik kosmologiškai, bet ryšium su Dievu-Meile, žvelgdama į tai pagrįstojo buvimo požiūriu" (p. 195-197). Jei kun. F. Jucevičius būtų šias eilutes skaitęs, vargu jis būtų savo pastabas apie asmens vienkar-tybę ir dvasinės prigimties nemirtingumą iš viso rašęs.

Ypač neatidžiai yra minėta knygelę "Asmuo ir istorija" skaitęs kun. V. Bagdanavičius. Jis, tarsi atpasakotų mano mintis, rašo: "Asmuo turi dabartį. Ir ta dabartis yra net priklausoma nuo asmens apsisprendimo (m. pbr.). Štai prof. Maceinos žodžiai, kuriuos pabraukia: 'Būti dabartiniam yra ontologinis asmens apsisprendimas' " (p. 22). Tai pacitavęs, kun. V. Bagdanavičius ima galynėtis su savo paties neakylumu, nes mano knygelėje yra aiškiai parašyta ir pabraukta: "Būti dabartiniam yra ontologinis asmens ap-sprendimas" (p. 22), t.y. modus es-sendi, categoria, Bestimmung, bet jokiu būdu ne apsisprendimas, kaip skaito V. Bagdanavičius. Iš viso 'ontologinis apsi sprendimas' yra išmonė. Argi žmogus galėtų ontologiškai apsispręsti? Atrodo, kad tai nėra sunku suvokti, net jei akis žodį ir klaidingai perskaitytų. Kylant gi abejonėm (šiuo atveju jų turėtų kilti savaime), reikia tekstą skaityti du ar tris kartus, kad silpnėjanti rega nenuvestų mūsų į klystkelius. Akylumas, skaitant filosofinį tekstą, yra būtina supratimo bei susipratimo sąlyga, ypač tuo atveju, kai skaitytojas rengiasi išeiti viešumon kaip recenzentas ar kritikas.
Antanas Maceina