VEIKSNIAI, TARINIAI, PAŽYMINIAI Spausdinti
Parašė Juozas Kojelis   

Kelios pastabos dėl Vyt. Vaitiekūno "Politika 1981 metais"

Jau daugelį metų Aiduose skelbiamos Vytauto Vaitiekūno metinės lietuviškos politikos apžvalgos pateikia vertingų ir įžvalgių komentarų, kurie visuomenei palengvina susiorientuoti lietuviškos politikos painiavose, o laisvinimo srityje dirbančioms organizacijoms galėtų sudaryti paskatą kritiškai pažiūrėti į save. Bet kritišką žvilgsnį į save nukreipti — tai viena iš sunkiausių užduočių.

Kad ir reiškiant pagarbą V. Vaitiekūno talentui, darbštumui ir kruopštumui, tačiau šiemetinė jo apžvalga, paskelbta 1982 m. Aidų nr. 2, kelia daugiau klausimų negu duoda atsakymų. Tai įvyko, reikia manyti, todėl, kad autoriuje pabudęs advokato instinktas iš vertintojo kėdės išstūmė objektyvų teisėją ir pasodino viename asmenyje kaltintoją ir gynėją.

Baigęs tarptautinės politikos apžvalgą, straipsnio autorius taria: "Tarptautinių įvykių srautas veržiasi į priekį. Mums, lietuviams, labiausiai rūpi, kad tame sraute su kitomis sprendimo laukiančiomis tarptautinėmis problemomis plūduruotų ir okupuotos Lietuvos byla". Tai gan vaizdžiai aptartas kriterijus, kuriuo, skaitytojas laukia, apžvalgos autorius turės vertinti laisvinimo veikloje dalyvaujančių organizacijų darbų balansus. Deja, tokio lygaus, "sine studio" vertinimo kaip tik ir pasigendame. Vienų "veiksnių" nuopelnus, kad "Lietuvos byla plūduruotų", sutirština, gi kitiems gerokai šykš-tesnis. Vieni pagiriami už tai, kad daro "daugiau", kitiems siūlo daryti "mažiau", net nenurodydamas, kur turėtų būti to "mažiau" riba.

Teisingai ir vertai aukščiausius nuopelnus 1981 m. laisvinimo veikloje V. Vaitiekūnas priskiria Lietuvių Bendruomenei. Sąžiningas lietuviškos veiklos vertintojas vargu drįs nepritarti Vaitiekūno išvadai, kad ateitis priklauso ne Vlikui, bet Bendruomenei. Tą išvadą tenka r irimti su skaudančia širdimi, nes ir Vlikas, kaip Bendruomenė, turėtų kojomis atsiremti į žemę ir į ateitį abi institucijos turėtų kartu eiti, surėmusios pečius.

Teisėtai pripažįstant Bendruomenės primatą, apžvalgos autoriui vargu reikėjo jos 1981 m. veiklos nuopelnus sutirštinti. Juk laimėjimas dėl diplomatinės tarnybos atnaujinimo, koalicija Petkui ir Gajauskui laisvinti bei Ad Hoc komitetas Pabaltijo valstybių ir Ukrainos reikalams atsirado anksčiau — ne 1981 metais. Taip pat jo minima Australijos ir Naujosios Zelandijos lietuvių akcija, pirmiesiems sėkminga, antriesiems — ne, dėl Pabaltijo valstybių pripažintos okupacijos atšaukimo jau gerokai senesnė istorija, o ne 1981 metų įvykiai.

Kas kiek aukščiau pakilęs už Naujienų politinių ekspertų lygį, niekas dėl dabartinio Vliko nuomonių skirtumo su Vaitiekūnu negalėtų turėti, tačiau vis tiek reikia suabejoti jo išduotu sveikatos pažymėjimu Lietuvoje ir Vokietijoje veikusiam Vlikui. Apjungęs tuometines politines partijas ir rezistencines organizacijas, pogrindinis Vlikas Lietuvoje tikrai gavo tautos mandatą atstovauti jos interesams. Sutikime su Vaitiekūnu, jog tai buvo Vliko orumo išraiška. Tačiau tą orumą lydėjo ir tam tikri šešėliai: a) per ilgai tęsėsi tarpgrupinės derybos dėl vieningos vadovybės sudarymo; b) per greitai Vlikas buvo iššifruotas ir jo vadovybė gestapo susemta; c) su antrąja sovietų okupacija Vliko pėdsakai Lietuvoje išnyko, nes iš trijų Vliko prezidiumo narių, turėjusių pasilikti krašte, du pasitraukė į užsienį. Vlikas nacių pogrindyje per daug trumpai gyvavo, kad tauta būtų galėjusi pajusti apjungtos rezistencinės vadovybės poveikį.

Reikšmingą vaidmenį Vlikas suvaidino Vokietijoje. Nepalankiausiose sąlygose, kada Amerika bičiuliavosi su Sovietų Sąjunga, buvo siuntinėjami memorandumai, ruošiama informacinė literatūra, ieškoma įtakingų asmenų talkos, ginami politinių pabėgėlių interesai. Vokietijos laikų Vlikas įkūrė ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenę. J. Brazaitis, jei žinios tikros, siūlė oficialiai atgaivinti Laikinosios Lietuvos vyriausybės veikimą, rizikuojant galimu vyriausybės narių areštu. Deja, antibrazai-tinė koalicija ir atsargiosios politikos šalininkai tokį Lietuvos interesams naudingą pasiūlymą atmetė.

Būtų neteisu, ką apžvalgos autorius daro, iš dabartinio Vliko reikalauti "veiklos įspūdingumo", o Vokietijoje veikusį Vliką nuo tokio reikalavimo atleisti. Mano supratimu, jokia institucija negali remtis vien vadovaujančių žmonių autoritetu, — turi būti, kiek įmanoma, ir įspūdingesnė veikla. Ir Šventraštyje yra išsireiškimas "pažinsite juos iš jų darbų", bet ne iš priskiriamo autoriteto. Pagaliau ir anuometiniai vieni orūs autoritetui, kas V. Vaitiekūnui gerai žinoma, nelabai oriai elgėsi su kitais.

Mano manymu, sveikatos pažymėjimą Vokietijoje veikusiam Vlikui V. Vaitiekūnas išdavė vertai, tik jis turėjo remtis kitais pagrindais.

Visai skirtingu vertinimo metodu apžvalgos autorius prieina prie Amerikos Baltų Laisvės lygos. Jis visai nepaliečia lygos dirbamo darbo, bet ją visą apsmaigsto klaustukų tvora. Kad ta tvora būtų tankesnė, čia įsmeigia klaustuką ir dėl prof. D. Krivicko iškeltų "Vilsono punktų", nors Krivickas apie tai kalbėjo Vliko seime.

Kai 1961 Californijos lietuviai, vėliau prisidėjus latviams ir estams, pradėjo iniciatyvą pravesti JAV Kongrese rezoliuciją dėl Pabaltijo valstybių bylos iškėlimo Jungtinėse Tautose, buvo galima (o kai kas tai ir darė) lygiai tuos pačius klaustukus smaigstyti: kodėl Altas ir Vlikas to nedarė? Ar panašią akciją veda kitos tautinės grupės? Ar nesumažės lėšos veiksniams? Kieno ir kokiu autoritetu pasiremiant, ši akcija pradėta? Ar Rezoliucijoms remti komitetas nesiruošia tapti veiksniu? ir t.t. Tuo metu Juozas Brazaitis, kurio išminties rezistencinėje strategijoje V. Vaitiekūnas tikrai nenorės paneigti, šio rašinio autoriui štai ką rašė: "Jūsų iniciatyvą eiti per Kongresą į Jungtines Tautas su Lietuvos klausimu tegalima sveikinti ir remti . . . Momentas labai nepatogus tokiai rezoliucijai, kada taip norima tylėti, kas tik Maskvai nepatinka. Tačiau juo blogesnė padėtis, juo didesnė drąsa ir tikėjimas turi būti eiti su ta rezoliucija. Ar ji praeis, kitas klausimas. Svarbu, kad bent bus pajudinta iš tylos . . . Šią idėją paremti, manau, yra tikrasis visų veiksnių bendradarbiavimas, o vienybė dėl vienybės manęs niekad nežavėjo".

Kodėl apžvalgos autorius kelia nuogus klausimus, vietoj kad pats paieškotų į juos atsakymų? Nebus suklysta, teigiant, kad jis Baltų Laisvės lygos iniciatyvą siekia sumenkinti ir skaitytojuose pačia idėja ir jos vykdytojais sukelti nepasitikėjimą. Tos pačios minties vedamas iškiša ir Allen atvejį. Jis rašo: (Baltų Laisvės lyga) "tuoj pasamdė Hannaford 'lobbyist' firmą. Gal tam paskata buvo ir prezidento Reagano tuo metu saugumo reikalam patarėjo Alleno bendradarbiavimas su Hannaford firma ir jo asmeninė draugystė su Peter Hannaford".

Čia yra keli netikslumai. Pirma, Hannaford firma nėra pasamdyta "lobbying" tikslui, ir aplamai tarp "public relations" firmų ir "lobby" agentūrų lygybės ženklo dėti negalima. Antra. Baltų Laisvės lygos dėmesį Hannaford firma atkreipė dėl Peter Hannaford asmeniškos draugystės su prezidentu Reaganu, o ne su Allen, ir dėl jo partnerio Mike Deaver atsiradimo Baltųjų rūmų įtakingame poste. Reikalą gerai žiną amerikiečiai man tvirtina, kad Pete Hannaford pažintis su Allen užsimezgė tada, kai pastarasis buvo pakviestas prezidento taurinio saugumo patarėju ir Hannaford iš jo nupirko "Potomac International" firmą dariusius Hannaford ryšius su Amerikos Tautinio saugumo tarybos pirmininku Richard Allen Laisves lygos iniciatoriai irgi laikė teigiamu reiškiniu. Praleidęs tikruosius motyvus, kurie nulėmė Hannaford firmos pasirinkimą, V. Vaitiekūnas labai nekalta forma iškiša savo sukurtą Hannaford ir Allen draugystę, nes Allen vėliau buvo priverstas iš įtakingojo posto pasitraukti, palydimas tam tikrų šešėlių. Ta nekaltumo skraistė tačiau nepaslepia apžvalgos autoriaus nepalankių tendencijų Laisvės lygos atžvilgiu.

Apžvalgos pabaigoje autorius Laisvės lygai kažkodėl primena, kad, girdi, kartais galiojanti ir tokia taisyklė: daryk mažiau, kad daugiau pasiektum.

Taikydamas "mažiau" taisyklę, jis pagiria Lietuvos Laisvės komitetą, bet neaišku kodėl pabara Vliką. Už darymą "daugiau" gero žodžio susilaukia Lietuvių Bendruomenė ir Lietuvių Religinė šalpa. Gi Baltų Laisvės lygos darbu visai nesidomi, o tik stengiasi paskandinti klaustukų tvenkinyje.

Prieš imdamiesi savo darbo, lygos iniciatoriai, klausdami patarimo, konsultavo išmintingus ir patyrusius žmones. Prof. dr. Vytauto Vardžio pasiūlyta taisyklė buvo diametrališ-kai priešinga Vaitiekūno: imtis didesnių uždavinių, jiems pasiekti panaudoti naujas priemones ir pažiūrėti, kiek toli galima nueiti. Vaitiekūno taisyklė gali vesti į stagnaciją, nes darymą "mažiau" galima suredukuoti į nulį. Rezistencinis aidas pasigirsta dr. Vardžio strategijoje. Šios taisyklės išbandymą Vardys parėmė ir finansine auka. Panašūs atsiliepimai atėjo iš dr. Vytauto Dambravos, Simo Kudirkos, Vlado Šakalio . . . "Daugiau" principą Vliko seime siūlė ir V. Vaitiekūno apžvalgoje minimas dr. Domas Krivickas. Jis kalbėjo: "Ryšium su besikeičiančia politine konjunktūra Europoje, tektų visur, kur galima, kelti reikalavimą, kad šioji pasyvinė (t. y. "okupacijos nepripažinimo" — J.K.) politika būtų pakeista ir kad būtų įsakmiai deklaruotas nepriklausomos Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstatymas..." Baltų Laisvės lygai, remiant lietuvių, latvių ir estų visuomenei, pirmą kartą pasisekė JAV Kongrese pravesti "jungtinę rezoliuciją" (Senate Joint Resolution 201) ir padaryti gerą žingsnį Krivicko nurodyta kryptimi. Laimėjimas ne eilinis, nors dėl daugelio priežasčių užsibrėžtas tikslas pilnai nebuvo pasiektas. Tie, kurie statė Laisvės lygai kliūtis, stengsis tą laimėjimą nuvertinti, tačiau pozityviai dirbantieji turi su gyvenimo tikrove apsiprasti ir rankų nenuleisti.

Baigiant pastabas, reikia pasisakyti ir dėl V. Vaitiekūno iškelto būkštavimo, kad Baltų Laisvės lyga netaptų veiksniu. Būtų įdomu ir naudinga vieną kartą išsiaiškinti, kas iš tikro yra "veiksnys". Jis pats veiksnio definicijos neduoda. Veiksnių orkestre pirmąjį smuiką atiduoda Lietuvių Bendruomenei, nors Vlikas ir Altas veiksnio rango Bendruomenei nepripažįsta. Veiksniu jis laiko ir Lietuvos Laisvės komitetą, nors vargu surastų sau didesnį skaičių pritarėjų. Būkštauja, kad Laisvės lyga veiksniu netaptų. Batunas iš apžvalgos visai išleistas, nors į veiksnius pretenduoja. Tačiau jo lietuviškos politikos apžvalgoje dėmesio susilaukia Lietuvių Religinė šalpa, neturinti jokių veiksnio ambicijų. Straipsnio autorius bus teisingai pajautęs, kad "veiksnys" be pozityvaus "tarinio" nieko nereiškia. Veiksnys yra tik sąvoka, gramatiškai — sakinio dalis, žyminti veikėją. Tik tarinys apsprendžia veiksnio vertingumą. Beveik juokingai atrodo, kada kai kurie mūsų veiksniai, neturėdami pozityvių tarinių, savo autoritetą bando ginti pažyminiais: "senai įsisteigęs", "turįs didelių nuopelnų praeityje", "atvežęs dypukus į Ameriką", "įkūręs Pasaulio Lietuvių Bendruomenę", "turįs tautos mandatą" (tarsi tautos mandatas būtų bajorystę įrodąs dokumentas, o ne tautos įpareigojimas) ir t.t. Vargu reiktų baimintis galimų veiksnių, kurie savo veiksniškumą paliudija pozityviais darbais. Labiau tektų susirūpinti veiksniais, kurie apsikaišo tikrais ar išgalvotais pažyminiais, lyg varna povo plunksnomis.
Juozas Kojelis