GEORGIO DE CHIRICO, METAFIZINIO MENO KŪRĖJAS Spausdinti
Parašė L. A.   
443.JPG
Moderniojo Meno muziejus JNew Yorke praėjusį pavasarį (balandžio 3 — birželio 29 d.) surengė didžiai originalaus dailininko Giorgio de Chirico tapybos ir grafikos parodą. Originalus ir net keistas jis yra trim atžvilgiais. Pirmiausia, savo kūryba, kurios iki šiol negalima įderinti į jokią XX-ojo amžiaus meno srovę, nors ji kitiems to meto dailininkams yra turėjusi daug įtakos, ypač išvystant surrealizmą. Galima sakyti, kad tiesiog iš de Chirico jis ir yra išsivystęs. Antra, šis dailininkas, staiga pasiekęs savo kūrybos aukštybes, jose išsilaikė labai trumpai — nuo 1911 iki 1917 metų. Iš to laikotarpio buvo surinkta 100 darbų minėtai parodai. Trečia, Giorgio De Chirico atrodo keistuolis dėl to, kad nuo 1920 m., iš visų pusių sulaukęs pripažinimo, atsisakė savo kūrybos stiliaus, pereidamas į renesansinio meno ieškojimus ir pasiskelbdamas  neoklasikinio konservatyvizmo "senu meistru,\ Retai kada taip pasitaiko meno istorijoje.

De Chirico atvejis dar yra keistas ir tuo atžvilgiu, kad jis tą ankstyvąją savo kūrybą, kuri jau turėjo Metafizinio meno vardą, kartais net niekino ir pašiepė jos gerbėjus. Už tai jis, kaip tariamas išdavikas, susilaukė paniekos ypač iš to meto jį gerbusių dailininkų. Bet Giorgio de Chirico jų nepaisė ir į ankstyvąjį stilių negrįžo. Tuo jis save smarkiai nuplakė, nes vėlesniais darbais nebesusilaukė pagarbios vietos muziejuose. Jis meno istorijoje išliko gyvas tik savo metafizinio pobūdžio kūryba, kuri architektūriniais vaizdais yra didinga, o jų kompozicija — paslaptinga ir filosofinė. Šitaip dar niekas nebuvo išsireiškęs.

De Chirico yra italų emigrantų sūnus, gimęs 1888 m. Graikijoje. Jo tėvas buvo geležinkelių inžinierius. Taip pat ir būsimasis dailininkas Atėnų politechnikos institute studijavo inžineriją. Bet jos nebaigė ir po tėvo mirties persikėlė į Italiją, de Chirico meną studijavo Venecijoje, Milane ir Muenchene. Be to. gilinosi į Schopenhauerio ir Niet-zschės raštus. Tai turėjo poveikio į jo kūrybą. Graikija — pastatais, skulptūromis ir architektūrine didybe, vokiečių filosofai — nerimu ir nostalgija.

Nostalgija, kiaurai perdvelkusi jo ankstyvąją kūrybą, taip pat perdvel-kė ir visą gyvenimą. De Chirico niekaip negalėjo ilgiau pabūti vienoje vietoje. Jis iki mirties U978 m.) vis keliavo po Italiją, Prancūziją, Vokietiją, Šveicariją ir Jungtines Amerikos Valstybes, rengdamas savo parodas žymiuosiuose muziejuse ir užmegzdamas kontaktus su dailininkais ir rašytojais.
Jam iškilti su savo ankstyvojo periodo kūryba nebuvo sunku, tačiau daug padėjo draugystės su žymiais poetais ir meno verslininkais. Pary-

Giorgio de Chirico — Melancholijos paslaptis

žiuje 19133 m. poetas Guillaume Apollinaire interpretavo Chirico kūrybą meno žurnaluose. Paul Guillaume apsiėmė pardavinėti jo paveikslus. Italijoje rašytojas Giovanni Papini šį dailininką gynė nuo metafizinio meno niekintojų. Poetas Jean Cocteau su savo tekstu išleido jo litografijas. De Chirico išgarsėjo dar ir kaip Diaghilevo baleto scenų bei kostiumų piešėjas. Pagaliau jis pats skelbė savo meno teorijas spaudoje.

De Chirico metafizinio meno kelią pradėjo Paryžiuje. To stiliaus kūryba remiasi įsitikinimu, kad daiktai turi du aspektus — natūralųjį, arba normalųjį, kurį mato visi, ir spektrini, arba metafizinį, kuris yra už matomos realybės. Jį gali pagauti tik kai kurie asmenys apšvietimo valandomis.

De Chirico jį pagavo, iŠ šalies žiūrint, labai paprastu būdu, sudės-tydamas sava tvarka matomus daiktus bei vaizdus, kurie jo drobėse iššaukia ilgesį, nerimą, baimę ir net siaubą. Į harmoniją gi juos sujungia spalva, ritmas, ir perspektyva. Chirico paveiksluose matome tuščias gatves su architektūriniais pastatais, angomis. Jų klaikumoje gi mergaitė vejasi žaidimų ratą. Kitur panašioje padėtyje sustojęs laikrodis, manekenai ir aplink nė gyvos dvasios. Dar kitur susikabinę žmonės — manekenai be veidų. Dar kitur — graikiškos marmurinės statulos tarp kolonų pajūryje laukia iškeliavimo valandos, kuri niekad neišmuš. Poetą (Guillaume Apollinaire) dailininkas pavaizdavo klasikiniu biustu su juodais akiniais prie kažkokio su oranžine galva menekeno. Ant kvadratinės kolonos gi pakabinta alpstanti žuvis, po ja — keisti ženklai. Taip pat ir Chirico paveikslų pavadinimai yra savotiški — "Valandos paslaptis", "Meilės giesmė", "Poeto ilgesys", "Poeto nežinomybė", "Melancholijos paslaptis", "Iškeliavimo liūdesys" ir t.t. Pavadinimai padeda žiūrovui susigaudyti tapytojo komplikuotoje tematikoje.

Skirtingų daiktų bei vaizdų derinimu de Chirico išgauna didelį įspūdį, kuris lengvai žiūrovui sukelia net šiurpulį. Tai kitokia tikrovė, negu mes matome. Tai pasaulis, kuris egzistuoja už mūsų tikrovės. Tai sykiu ir mistika, ir metafizika. Turbūt nėra žmogaus, kuris prie de Chirico paveikslų nesusimąstytų ir nepajustų anapusinės tikrovės dvelksmo. Čia ir yra šio dailininko stiprybė.
Dėl savo išskirtinio originalumo jis nesusilaukė pionierių, kurie būtų jo idėjas vyste toliau. Jei ir susi-
 
Giorgio de Chirico — poeto G. Apollinaire portretas

laukė — tai beveik kopijuotojų, kaip Giorgio Morandi ir Carlo Carra. Visi jie italai, ir metafizinio meno sąjūdis neišėjo už Italijos sienų. Net pačioje Italijoje jis buvo labai trumpas ir rėmėsi vienu de Chiricu. Turbūt ir jis pats, matydamas, kad šiame stiliuje nebėra kur toliau eiti, nustojo kurti metafizinius pasaulius. Tačiau jo įtaką pajuto surrealistai ir pasinešė vaizduoti perdėm iliuzinį bei pasąmoninį pasaulį, kaip Magritte, Dali, Tanguy, Delvaux, Miro, Ernst ir kiti. Surrealizmo srovė, įkvėpta de Chirico metafizinės tapybos, dar tebegyvuoja.

Tebegyvuoja ir Giorgio de Chirico savo ankstyvąja kūryba, tačiau ir po 60 metų nuo jos išskleidimo jis tebėra vienišas — be sekėjų. Niekas nebežygiavo jo praskintu metafizinio meno keliu. Neatrodo, kad tokių drąsuolių atsiras ir bent netolimoje ateityje.
L. A.