ŠV. KAZIMIERO MIRTIES SUKAKTIS Spausdinti
Parašė v s   

Kas tautai palikta

Gardine, lietuvių pilyje, 1484 m. kovo 4 d. mirė Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus sūnus Kazimieras. Mirė jaunas, vos 26 metų amžiaus. Priežastis — džiova, tais laikais nepagydoma liga. Palaidotas Vilniaus katedroje. Čia karstas išbuvo iki 1953 m.,kai okupacinė administracija, katedrą versdama muziejumi, jį perkėlė į šv. Petro ir šv. Povilo bažnyčią. Savo trumpame gyvenime garsėjęs labdarybe, skaistumu ir gabumais, 1521 m. Kazimieras buvo paskelbtas šventuoju, vėliau — Lietuvos globėju ir ypatingu lietuvių jaunimo globėju.

Šventojo tėvas, taip pat Kazimieras, buvo Jogailos ir kunigaikštytės Alšėnaitės sūnus. Motina, Elzbieta Habsburgaitė, — imperatoriaus Albrechto II duktė, austrė. Šv. Kazimieras yra iki šiol Lietuvos vienintelis pripažintas šventasis. 1984 m. kovo 4 d. sueina 500 metų nuo jo mirties.
Artėjanti sukaktis yra įspūdinga metų skaičiumi, svarbi šv. Kazimiero ryšiu su tauta, graudi Lietuvos padėtimi.

Daug žmonių prakeliavo žeme, kilo valdžios, virto rūpestingi monarchai, krito despotai. Pusė tūkstančio metų viršukalnes nudilina, 3 mums tenka šios sukakties ženkle gyventi. Lietuvoje ir išeivijoje gausiai pastatyta bažnyčių šventojo vardu. Šį vardą pasirinko gausiausia lietuvių seserų vienuolija. Jau nuo XVI amžiaus vidurio šv. Kazimierui ypatingą dėmesį rodė jėzuitai, kurių turime ir savo išeivijoje. Vyčiai, ateitininkai, skautai jį laiko globėju. Legendiniai stebuklai, Bažnyčios nepaneigti, rišasi su lietuvių tautos kovomis už savarankiškumą. Šv. Kazimieras tapo lyg šaukliu prieš Maskvą. Todėl 1654 m. rusai sudegino jo koplyčią Polocke; 1655 vandališkai apiplėšė Vilniaus katedrą ir šventojo poilsio vietą; caro laikais uždraudė švęsti kovo 4d. Po II Pasaulinio karo Vilniaus katedra buvo paversta dailės galerija, o šv. Kazimiero bažnyčia Vilniuje — Ateizmo muziejumi.

Katedra statyta Jogailos laikais. Šv. Kazimiero bažnyčiai kertinis akmuo pradėtas 1604 m. Jokio Markso, jokio bolševizmo tada nebuvo, abi šventoves ilgus šimtmečius tvarkė tikinčiųjų bendruomenės. Tačiau okupantas, XX amžiaus vidury vėl iš Maskvos atklydęs, pakartojo ankstyvųjų Rusijos valdovų mostus. Jais buvo siekiama pritemdyti religiją ir tautiškumą rišantį simbolį. Šis elgesys atvėrė skirtumus tarp laisvės, šio amžiaus ryškiausio siekio ir vergijos, užtvindžiusios Lietuvą. Sava valia tauta nebūtų darkiusi nei kated-jos, nei bažnyčios — tolimos praeities paminklų. Todėl sukaktis prašoka kalendorinio  įvykio  reikšmę.
Ji kelia ne vieną klausimą mums, Europai ir pasauliui. Vieniems atsakymai yra tuojau randami, dėl kitų reikia galvoti.

Kaip žiūrėtina į sistemą, kuri, ne karo verčiama,bet jau aštuntuosius metus leisdama už nutilusio fronto, prievarta keičia maldos namų paskirtį, nepasitarusi su tikinčiaisiais, tikraisiais šeimininkais?. Muen-cheno, Koelno, Paryžiaus, Bostono katedrų niekas nepagrobė. Jei kur nedidelė bažnytėlė — net menkiausios sektos — trukdė vesti naują kelią ar gatvę, su jos nariais buvo kalbėta, jiems atlyginta.
 
Kas palikta tautai, kurios istorija ir paminklai eina į turgų? Lietuvos praeitis dangstoma nuo jaunimo, nepaslepiami faktai falsifikuojami. Vilniaus katedra ne muziejui buvo statyta, ją rinkosi žymiausios Lietuvos asmenybės savo paskutiniam poilsius. Šv. Kazimiero bažnyčią ne religijos pajuokimui įkūrė. Jei komunizmas negali išsiversti be ateistinio muziejaus, ar ne ciniška jį prievarta apgyvendinti bažnyčioje, dargi skirtoje vieninteliam viešai pripažintam lietuvių šventajam? Tauta yra sąmoningai niekinama ir naikinama.
Kultūringame pasaulyje, kurio lygio siekiame, deistas, agnostikas ir ateistas savo galvojimą apsisprendžia netrukdomais ieškojimais. Visi turi teisę prabilti ir, siekiant objektyvios tiesos, pareigą klausytis. Priešreligines ar tarpreligines kovas keičia svarstymai. Skirtingos moralės sampratos derinamos argumentuotais motyvais. Bendriems siekiams dirbam sutartinai. Tai mums, lietuviams, į Vilniaus katedros pirmykštę paskirtį turintiems teisę reikšti pretenzijas ne vien religiniais, bet ir tautiniais sumetimais, ciniškas tautos niekinimas neduoda valios pakrikti dėl jokių  menkaverčių  priežasčių.

Pasiruošimas
Sukakčiai paminėti 1981 m. rugsėjo pabaigoje Lietuvių Romos Katalikų Federacija Amerikoje, paskatinta Kunigų vienybės, subūrė šv. Kazimiero sukaktuvinių metų komiteto branduolį. (V. Volertas — pirm.; kun. K. Pugevičius,dr. J. Sungaila, kun. St. Yla, M. Skabeikienė — Vi-cepirm.; kun. V. Dabušis — ižd.; V. Bireta, P. Skabeikis, J. Gaila, B. Vaš-kaitis — nariai.). 1982 m. ypatingą dėmesį kreipiant į lietuvių parapijas ir ruošiantis Lietuvių dienoms, komitetas dirbo tylomis, vengdamas smulkinti visuomenės dėmesį. Bet sudarytas planas, pradėti ir gerokai įpusėti kai kurie darbai.

Bažnyčios šventasis peržengia valstybių ir kontinentų ribas. Ne vien jo vardas garsėja — jis tampa savas kiekvienoje tautoje ir katalikų šeimoje. Su juo siejami įvykiai rūpi visam pasauliui. Tikėjimu atėjęs, turi likti tikėjimo apgaubtas.

Religinis   pasiruošimas   sukakčiai bei artimesnis šventojo pažinimas ne tik lietuvių, bet ir viso pasaulio katalikų tarpe, svarstomas su lietuviais vyskupais ir su Kunigų vienybe. Ateinančiais metais mūsų parapijos gaus paruoštą medžiagą. Didelis dėmesys skiriamas priemonėms, kuriomis būtų galima pasauliui atskleisti Vilniaus katedros ir šv. Kazimiero bažnyčios dabartinę padėtį.

Šv. Kazimiero metų atidarymas vyks Romoje 1984 m. kovo 4. d. Tikimasi, kad iškilmingose mišiose dalyvaus ir popiežius. Laukiama specialaus Vatikano pašto ženklo. Šiuose darbuose komitetui talkina prel. Ladas Tulaba. Iš JAV ir Kanados bus organizuojamos ekskursijos Romon.

Sukaktis neturi praeiti be ilgai išliekančių ženklų. Pradėta vykdyti keli didesni užmojai.

Istorikas Tėv. P. Rabikauskas rašo plačią studiją, skirtą atidžiam skaitytojui ir mokslininkui. Ji bus išleista lietuvių ir anglų kalbomis. Pro f. S. Sužiedėlis paruošė lengviau skaitomos formos ir mažesnės apimties darbą. Jis bus išleistas lietuvių, anglų, vokiečių, italų ir portugalų kalbomis, iliustruotas dail. N. Palubins-kienės. Lietuviškam leidimui tekstas baigiamas rinkti. Dr. A. Šešplaukis redaguoja antologiją, kurioje kaupiama šv. Kazimierą lietusi literatūra lietuvių kalba. Meno darbai šventojo temomis renkami į vieną albumą.
Poetas K. Bradūnas ir komp. D. Lapinskas rašo šv. Kazimierui skirtą oratoriją. Ji pirmąkart bus atlikta 1984 m. rugsėjo 2 d.Toronte, Katalikų kongrese, kuriuo baigsis sukaktuviniai metai. Visoms iškilmėms Toronte vadovauja dr. J. Sungaila.

Komitetas skelbs konkursus atskiriems šv. Kazimiero himnams lietuvių ir anglų kalbomis, dramai, jaunimo rašiniams.
Neminint keleto mažesnės apimties darbų, čia pažymėtieji reikalauja ir reikalaus gausių energijos bei finansinių išteklių. Tačiau penki šimtai metų nėra menkutė sukaktis.
v s