Eilėraščiai |
Parašė ŽIVILĖ BILAIŠYTĖ |
AŠIS I Pušies šakos ir ąžuolo lapai vainiku supinti, prie medžio kamieno prikalti, gina, globoja nuo pikto, padangė tamsi horizonte lietuje šlapias molis garuoja tirštu žemės kvapu. Sunkūs žingsniai sustoja. Moteris juoda skara, storom kojinėm, ištiesti pirštai: vainikas, kakta ir prie lūpų, liemuo ir sutinę kojos — senos šventyklos kolonos neša trisdešimt šimtmečių srovį — kančios ir kantrybės ciklus. Štai tau kadagio uogos — atminčiai ir karti rūta tamsiom naktim. II Žolelės tamsiais lapais, karčiom uogom darže. Kaimynų vaikas. Ji numarino, Laidokit ją. Jos burtai kėlė ligą, karštligę, mirtį, karvės užtroško, javai sudžiūvo, badas. Užkapot, sudegint, gyvą palaidot. Keturi vyrai vakar ją užkasė. III Akmenys ir geltonas smėlis, sausa šviesa dusina, Kretos atšlaičių kaitra. Svetimas žvilgsnis. Ji lipa kaimo gatvele, kvapas ožkų, alyvų aliejaus, pušų sakų, baimės. Minia renkas ir seka, staigus judesys ir akmenys dusliai krenta įkandin. Ji bėga atgal kur kelias ir kalvė ją priima ir užsklendžia duris. Karštoj dulkinoj prietemoj girdėt, kaip akmuo po akmens atsimuša į kalvės sienas medines. Ilgainiui smūgiai retėja. Susispietusioj tamsoj ji laukia vakaro ir sekančio autobuso. IV Moteris juoda suknele. amžinas gedulas, juoda skarele galva aprišta, lipa, karštis ir dulkės akina, lėtais žingsniais akmenim sėtu keliu. tarp sausų išbalusių uolų. liūdi žuvusių, dingusių, prarastų. V Susisupus juoda skara, moteris sėdi ant smėlio, saugo, įlankos bangose siaučia anūkai, jauni nuogi kūnai nardo aplink nepajudomą juodą sąlytį su skausmo ciklų ašimi. Malonės ir atminties. DU PORTRETAI I Stiprūs aukšti skruostikauliai ir minkšta dėvėta oda. Ji keliauja per taigas kas žiemą, aštuonias dešimtis metų, parduoda nertinius (šią žiemą tabako spalvos kašmyriniai) ir foto aparatus. Ji perneša šaltį ir skausmą. Ji susiriečia į statinę, tvirtą ir apvalą, su stipriais šulais. Ji sumani. Jos vaikai — du mirę, vienas apverktas, vienas suskilęs į keturias lygias dalis, šoka dideliais šuoliais perjos kūną kai ji sukas greičiau, greičiau, ir suveja burtą apsaugoti juos nuo tamsos. Ji vyrą sutiko baltam sapne. Išlipęs iš traukinio stotyje jis ją atpažino ir vedė, tremtinių sukilėlių Sibiro vaiką aistringą. II Ji pabunda ir neatsimena ar ji viena palikta vienai valandai ar jau trys dienos be maisto, žmogaus ir vandens. Pikti veidai sukrauti ant stalo ir keturios spynos bet raktus jie išsinešė viena ir viena. Septynių metų anūkei šukės surinktos, pienas sušluostytas, — Neverk, nesvarbu, juk netyčia. Susupta į šiltus patalus tamsią naktį širdyj — neužtarnautai. Ji pasakoja: Vyras dėjo lazda per šlaunį ir trenkė durimis, iššoko ruožas, kaip mano ranka. Vedybinį žiedą pirkau saulėtą dieną po pietų, kai bažnytinis teismas paskelbė, kad santuoka nebegalioja. Jis pasiėmė mano pinigus ir kitą moterį, vaiką, bet Dievas neužmaršus. Mano motina verkė per mano vestuves klaupėsi link kapų, kur palaidojus buvo devynis. jauniausias už metų prigėrė, šiltinė, džiova, ir karas. Aš paskutinė, vienuoliktoji, aštuntą dešimtį baigiu. Mano motina verkė manęs, mano vaikų, mano anūkių mirčiai skirtų. Šiandien važiuosiu traukiniu į gimtinę, viena pušis aukšta. kapai ir purvinas kelias. Praeitą savaitę auginau vieną dukterį, vakar keturias, šiandien vienuolika vaikų. Visus palaidojau. Šiandien į lovą ji negula, bijo neatsikelti, nuogam siaubui žvelgt į akis, durtuvu taikančiam pro šonkaulius tiesiog į širdį, tiesiog. PAAIŠKINIMAS (Liga) Ji man aiškina: salonas pilnas baldų, atnešėm jo lovą čia iš miegamo, jis leido laiką su mumis kartu, buvo lengviau. Jo lova užmesta šviesia kaldra, prie odinės sofos, minkštai juodos. Ji man aiškina: paėmiau savaitę atostogų, galvojau nuveiksiu ką nors, duris beveik užbaigiau, klojasi dulkės visur, ant stalo ir kėdžių, ir lovų. Dar kartą gludinti, alyva ištepti. Į ligoninę vakar išvežėm. Atostogos baigiasi. Mandagiai nepagydoma, šviesu ir linksma. RUDENS BARBARAI Vakar, patykoję iš pasalų, rudens barbarai užėmė šalį. Mes nebuvom įspėti. Mus migdė pavėluota tingi tvankuma. O naktį mums vėl ir vėl sapnavos vėjo vejami lapai ir nykūs aidai rudeninės laukinės dainos. Tai tą naktį zovada įlėkė barbarai viesuliniais žirgais. Rytą mes žiūrėjom, bejėgiai, kaip žėrėjo sode ir miškų pakraščiais triumfališkos barbarų vėliavos — ataustos auksu, nulietos burgundišku vynu kaip krauju, taškuotos, lyg leopardų kailiai. Mums rodės: pats sodas klajoklių įstrižom kaip katės akimis žvelgia tiesiai į sunerimusias širdis, skelbia vasarai, medžiams ir mums puošnią mirtį, lyg prisikėlimą, ir lieja į sielą lygiom dalim viltį ir sopulį. Sutemoj mes nekūrėm ugnies, nežibinom žiburių: nuplieskė mus atšvaitais barbarų plėšrūs laužai. Per naktį draskė audra klaikų klajoklių juoką, jų raudą, jų svaigią dainą, supintą iš nykumos ir laukinio džiugesio. Naktį gaudė kaip varpas nuo ąžuolų nudraskomas varis, pildės plėšikų maišai klevų šilkais ir aksomais, beržų auksinėm monetom su jose iškaltais paskutiniais vasaros spinduliais. Rytą mes matėm, bejėgiai: dreba miškas pajuodusiais griaučiais. Rauda nunuogintos guobos ir jų seserys jaunos —sedulos. Tuščias kelias šaukia mus keltis ir eit. Bet sušalusios liepos be lapų — lyg be lūpų — nesudeda dangui maldos. Barbarų vėl nė ženklo. Tik žinojom: žiemos giliomis naktimis, suspurdusiom širdimis nubudę, mes ilgai neatsiklausysim, kai vėjai kaip vėliavas neš po langais atplaišas jų svaigios, sudraskytos dainos. |