BARBARAI |
Parašė Jurgis Blekaitis |
Naktį barbarai užėmė šalį. Mes nebuvom įspėti. Net ir pro sapną nieks nesuriko: — Jie — čia! Jie — prie vartų! Pasenusi vasara migdė mus, apmarinusi savo tvankia apgaule. Nieks nesuriko. Rytą žiūrėjom tylūs, bejėgiai: sode žėrėjo, po visą kraštą blaškės barbarų pergalės vėliavos, taškuotos, kaip leopardo kailis, prisigėrusios vyno, ugnies ir kraujo. --------------- Eilėraščio "Barbarai" pirmoji versija per klaidą buvo išspausdinta š.m. Aidų Nr. 1, p. 38. Atsiprašome autorių. — Red. Rodės, pats miškas žvelgia įstrižomis žvėries akimis tiesiai į mūsų suvirpusias širdis ir skelbia žemei, medžiams ir mums — lyg prisikėlimą — puošniai išspalvintą mirtį. Staiga nuskaidrėjęs skambus dangus liejo į sielą lygiom dalim viltį, neviltį ir nesuprantamą skausmą. Sutemoj mes nekūrėm ugnies, nežibinom žiburių. Puolė ant mūsų veidų atšvaitais plėšrios barbarų laužo liepsnos, šoko ir žaidė išplėstuose vyzdžiuose. Ir pernakt, supinta iš triumfo ir ilgesio, plyšavo vėjyje jų apsvaigus daina. Per naktį žvangėjo nuo ąžuolų nudraskomas varis, pildės plėšikų maišai glostančiais vasaros kailiais, šiltais klevų šilkais ir aksomais, auksinėm beržų monetom. Gaišo baugštus ir delsė prašvisti saulę praradęs rytas. Anglim išpieštos pilkšvoj tylumoj, drebėjo nunuogintos guobos, ir liepos be lapų, tartum be lūpų, nebesukalbėjo rytinės maldos. Nakčia nusitiesęs toli už akiračio, tuščias kelias kalbėjo: — Barbarų nebėra. Eik ir išeik. Tu nieko nebepalieki. Nėra kur mums eit. Nėra kur pasilikti. Ne vasarą — mūsų sielas pagrobę išsinešė barbarai. Tik liko vyzdžiuose žaist ir šokt atšvaitai nuo jų pergalės laužo. Tik žiemos naktų gelmėje nubudę, sunerimusiom širdimis klausysim, kaip vėjas, kaip vėliavas, neš po langais atplaišas šaukiančios jų dainos. |