KRIKŠČIONIŠKOJI VAKARŲ PASAULIO LITERATŪRA Spausdinti
Parašė ALF. ŠEŠPLAUKIS   
XX amžiaus vokiečių, austrų ir šveicarų literatūros autoriai

Krikščioniškosios literatūros samprata
Dažnai ir literatūros istorikų tarpe keliamas klausimas, kas yra krikščioniškoji literatūra ir ar iš viso ji galima. Turima minty grožinė literatūra. Šiaipjau krikščioniškoji literatūra yra tokia pat sena kaip ir pati krikščionybė. Bibliografijos terminologijoj tai pirmųjų amžių patristinei ar apologetinei literatūrai paprastai duodamas "ankstyvosios krikščioniškosios literatūros" vardas. Palaipsniui greta šios religiškai suprastos krikščioniškosios literatūros ėmė reikštis ir grožinė literatūra.

Dantės laikais, dar XIV ir XV amžiaus sąvartoj, krikščioniškoji literatūra tebebuvo ankštai susijusi su krikščioniškuoju tikėjimu. Kai dar tebebuvo tikėjimo vienybė, niekas nė nekalbėjo apie kitokią literatūrą kaip krikščioniškąją, ir tai buvo savaime suprantama.

Įvykus tikėjimo skilimui ir pasaulėvaizdžiui liberalėjant, krikščioniškieji motyvai literatūroj imta pakeisti kitais, "pasaulietiškais". Kūriniai jau nebebuvo persunkiami krikščioniškąja nuotaika bei pasaulėžiūra. Tikėjimas ir literatūra ėmė tolydžio išsiskirti. XVI ir XVII amžiaus tokie krikščioniškieji vokiečių literatūros autoriai, kaip Gryphius, Spee, Angelus Silesius, baroko dramų kūrėjai, turėjo kitą uždavinį — liudyti tikėjimo tiesas. Juo labiau naujesniaisiais laikais, XVIII ir XIX amž., literatūra ir krikščionybė ėmė eiti atskirais keliais: krikščioniškasis autorius, anot literatūros kritiko C. Hohoff, buvo laikomas "religijos      propagandininku".1

Nauja krikščioniškosios literatūros samprata ėmė vystytis mūsų gyvenamajame amžiuje, ypač po pirmojo ir antrojo pasaulinio karo. Jei dar XIX-XX amž. sąvartoj krikščioniškasis romanas turėjo kelti žmonių moralę, tai po antrojo mūsų amžiaus dešimtmečio ėmė rodytis krikščioniški veikalai, kuriuose buvo rodomi nuodėmės padariniai ir "natūraliai" nebeišsprendžiamos gyvenimo kolizijos bei problemos. Tai metas, kai su savo kūriniais pasirodė tokie autoriai, kaip G. von Le Fort, E. Langgaesser, W. Bergengruen, E. Schaper, S. Andrės, R. Schneider ir kiti.

Mūsų laikų krikščioniškajai literatūrai būdinga tai, kad jai niekas nėra nurodęs iš šalies ar viršaus, kaip reikia rašyti. Tai kaip tik paprastai praktikuojama diktatūriniuose kraštuose, kur rašytojui reikia prievarta įbrukti ideologiją. Ne vienas rašytojas, ypač praėjusio karo metu, buvo padarytas tiesiog dienos aktualijos propagandininku. Tie, kurie su brukama ideologija nesutiko, tapo vadinamais "vidaus emigrantais".2

Krikščioniškosios literatūros atstovams būdinga ir tai, kad jie ėmėsi daugiausia istorinių temų, jomis ne tik aiškindami dabartį, bet ir dėl nepalankių laiko aplinkybių ne kartą praeitim prisidengdami.

Krikščioniškoji literatūra nėra kokia atskira literatūros šaka, nes nuo bendrosios skiriasi tik savo tematika ir kuria tas pačias tiesos ir grožio vertybes, kaip ir bendroji. Krikščioniškajai literatūrai būdinga pagrindinė tikėjimo tema, būtent nuodėmės, malonės ir žmogaus atpirkimo tema. Be tos temos negali apsieiti joks krikščioniškosios literatūros kūrinys. Be abejo, religinio ir krikščioniško elemento, gal net kartais apsčiai, rasim ir Rilkės "Valandų knygoj", ir Goethės "Fauste", ir daugely ankstesnių ir mūsų laikų kūrinių, bet jiems stinga tos aukštesniojo, transcendentinio pasaulio malonės, kuri padeda išsigelbėti iš natūraliai nebeišsigelbstimų situacijų. "Žmogus", rašo literatūros istorikas L. Signer, "šaukiasi išgelbėjimo iš aukščiau, ir tos malonės, tos amžinos šviesos proveržį jis norėtų matyti ir kūryboje. Dėl to ir krikščioniškąją literatūrą gali kurti toks kūrėjas, kuriame yra gyvas tikėjimas ir kuriame krikščioniškoji teologija stovi viršum gamtiškojo vaidinių pasaulio. Visas tas amžius, kai krikščioniškasis Dievas buvo pakeistas panteistiniu, kai vietoj malonės išgelbėjimo buvo tikima humanistiniu išsigelbėjimu, ano tikėjimo, kurs Šv. Dvasios ugnimi pakeitė pasaulį, jau nebegalėjo pavaizduoti, nes jo nebematė, ir to regėjimo organas, tikėjimas, buvo dingęs. Visas 200 metų Goethės amžius davė nuostabių atsakymų apie žemę, bet nedavė apie dangų, nes tenlink trūko žvilgsnio, nors kūrėjai, bet vien gryno humaniškumo kūrėjai, skausmingai jausdami žmogiškų sprendimų negalę, kartais imdavo šauktis "malonės iš aukščiau", kad galėtų rasti kokią "išeitį" iš šio pasaulio".3

Dar nuo Klopstocko, Hoelderlino, o ypač romantizmo metu prasidėjęs tikėjimo ir literatūros skilimas aučiamas ligi pat mūsų dienų. Šių laikų krikščioniškajai literatūrai tenka reikštis nebe krikščioniškame, bet heterogeniškame ir pliuralistiniame pasaulyje. Krikščioniškasis rašytojas ne kartą turi išeiti veikiau su jį supančios visuomenės kritika, negu su jos teigiamų vertybių kėlimu. Tokia literatūra kartais atrodo lyg ir nebe krikščioniška. Tai pastebime, pvz., Heinricho Boellio, vieno iš šių populiariųjų autorių, kūryboje. Vis dėlto ir tokiu atveju "krikščioniškasis kūrėjas supranta save priklausančiu nuo aukščiausios Būtybės, nuo visos tvarinijos Kūrėjo, Tėvo ir Teisėjo".4

Skirtumą tarp liberalinio ir krikščioniškojo gyvenimo ypač rodo konvertitai, kūrę visų tautų krikščioniškąją literatūrą. Jeigu apie kurio iš jų ankstyvesniąją kūrybą buvo galima pasakyti, kad ji žmogų nuveda į sudužimą, nes nebuvo "kito kelio", tai "tikinčiu tapusiam kūrėjui viršum tamsių ir painių šio pasaulio įvykių sušvinta dieviškos  apvaizdos,  dieviškos  tvarkos  dangus".5

Šalia šioj apžvalgoj aptariamų tokių krikščioniškosios literatūros atstovų, katalikų "iš namų", kaip E. von Handel-Mazzetti, Heinrich Federer, Peter Doerfler, Konrad Weiss, Hans Carossa, Stefan Andrės, Heinrich Boell ir kitų, stovi nemažo stoto konvertitai, kaip Gertrud von Le Fort, Elisabeth Langgaesser, Johannes Sorge, Franz Werfel, (ant konvertito slenksčio) , Alfred Doeblin, Werner Bergengruen, Edzard Schaper ir kiti. Prie jų šliejasi protestantų-evangelikų atstovai, kaip Rudolf Alexander Schroeder, Ernst Barlach, Ina Seidel, Josef Weinheber, Ernst Wie-chert, Jochen Klepper, Rudolf Hagelstange, Alb-recht Goes ir kiti, kurių tarpe buvo ne tik kūrėjų, bet ir ekumeninio judėjimo atstovų, kaip Kari August Meissinger, ("Una Sancta" judėjimo steigėjas). Šių rašytojų skaičius kur kas mažesnis nei katalikų ir konvertitų, gal jau vien dėl to, kad dar tebegaliojo Kierkegaardo inspiruotas teiginys, jog religija ir estetika nesuderinamos. Bet iš tikrųjų, kaip pastebi C. Hohoff,šis mintytojas nebuvo priešingas krikščioniškajai kūrybai, jis priešinosi tik "fiktyviai", sukurtai krikščionybei, liberališkai praėjusio  amžiaus  kultūrai.6

Ankstyvieji šio šimtmečio pradžios autoriai
Dar praėjusio ir šio šimtmečio sąvartoj žurnalo "Hochland" steigėjas Kari Muth savo dviem raštais "Ar katalikų beletristika stovi laiko aukštumoj?" (1897) ir "Vokiečių katalikų literatūriniai uždaviniai" (1899) kėlė naujus reikalavimus ano meto katalikų literatūrai. Gana aštriai kritiškai jis pažvelgė į tada rašomą sentimentalią, vien lėkštai dorybes ir dirbtinį grožį propaguojančią literatūrą. Jis reikalavo artimesnio ryšio su gyvenimu, sąlyčio su šiuo pasauliu, visa tai persunkiant krikščioniškąja dvasia. Nors Muthui ir priešinosi "Gralio" steigėjas Richard von Kralik, bet Mutho kritika buvo priimta katalikiškosios literatūros naudai.
Netrukus K. Mutho literatūrinius reikalavimus savo kūryba realizavo trys šio šimtmečio pradžios austrų, šveicarų ir vokiečių rašytojai, būtent En-rica von Handel-Mazzetti, Heinrich Federer ir Peter Doerfler. Ypač pirmieji du daugiau dėmesio kreipė į "Hochlando" skelbiamas idėjas.

Iš Vienos kilusi, St. Poelteno vienuolyne išauklėta Enrica von Handel-Mazzetti (1871-1955) savo kūryba parodė ne tik gilų tikėjimą, bet ir toleranciją kitiems tikėjimams. Nors ji pradėjo nuo praeities, bet palaipsniui ėjo ir į naujuosius laikus, į savo gyvenamą metą. Išaugusi Dunojaus aplinkoj, ji pirmiausia ir pavaizdavo ten XVI-XVII amž. vykusią reformaciją ir antireformaciją. Čia tiek katalikybė, tiek protestantizmas rungiasi dėl tvirtų ir tyrų sielų. Toks yra jos romanas "Jesse ir Marija" (1906), kur kilnesnė meilė, atlaidumas ir tolerancija nugali konfesinius skirtingumus. Taipgi ir "Vargšė Margareta" (1910) rodo, kaip aukštesnioji meilė padeda pasipriešinti nuodėmės pagundai. Ypač tikėjimo jėgą ir atsparumą ši rašytoja yra parodžiusi trilogijoje "Maria Schwertner" (1914).

Į naujuosius, dabartinius laikus E. von Handel-Mazzetti priartėjo irgi keliais kūriniais. Tai "Broliukas ir sesutė", "Ritos laiškai", "Ritos palikimas". Jie 1933 m. buvo išversti ir į lietuvių k. (pirmąjį vertė "Trylikos grandinė", antrąjį M. Genys (t.y. Sal. Nėris), tretįjį A. Čeilytkaitė-Žagrakalienė). Šie romanai rodo, kaip tikėjimas atsilaiko prieš "modernišką" visuomenę, ydas ir netikėjimą, masoneriją. Po to rašytoja keliais veikalais vėl grįžo į praeitį.7

Savo metu ši rašytoja žymiai prisidėjo prie krikščioniškai katalikiškos literatūros ugdymo, duodama naujo impulso ir kitiems rašytojams.

Šveicarų katalikų kun. Heinrich Federer (1866-1928), kilęs iš Brienzo, irgi vykdė K. Mutho reikalavimus — iškelti katalikų kūrybą iš "katakombų". Jis pats savo metu buvo parašęs kritinį darbą "Apie nekrikščionišką romaną" (1899), kur teigė, kad tikras romanas turi būti su etiniu turiniu ir kad grožis be doros — melas. Jis stojo už realistinį vaizdavimą ir liepė šalintis nuo romantikos ir miglotojo simbolizmo. Savo beletristiniuose raštuose, apsakymuose jis vaizdavo ne vien Šveicarijos žmones ir kalnus, bet ir Italijos, ypač Umbrijos, šv. Pranciškaus gyvenvietės, apylinkes. Jo tikslas buvo parodyti malonės veikimą pamaldžiuose žmonėse, bet jis taip pat suprato ir žmogaus prigimties silpnybes, kaip pedagogas mylėjo jaunimą, matė dieviškumo atspindį vaikų veiduose, moterų figūroms diegė moteriško dorybingumo žymes, aukos, pareigos ir meilės dvasią. Tai rodo tokie jo kūriniai, kaip "Lach-weilio istorijos" (1911), "Mergelė Teresė" (1913). Kalnus ir žmonių prisirišimą prie jų vaizduoja romanas "Kalnai ir žmonės" (1911, į lietuvių k. J. Rudžio verstas 1940 m.), "Pilatus" (1912) ir kiti. Į Italiją nukelia "Nuostabios istorijos iš pietų" (1924), "Pietų saulėje ir žmonėse" (1929), "Iš Umbrijos kelionių" (1929). Nusikeldavo Fede-reris ir į praeitį. Tai "Popiežius ir ciesorius kaime" (1924), "Paskutinioji popiežiaus valandėlė" (1914) ir kt. Ir daugiau Federerio raštų buvo išversta į lietuvių k.: "Viena naktis Abrucų kalnuose" ("Šaltinis", 1932, nr. 16-23), "Trys siaubo naktys" (orig. "Am Fenster", "Naujoji vaidilutė", 1936), "Paskutinis kaimas"   (t. p.) ir kt.

Ne vėliau už H. Federerį pradėjęs rašyti (apie 1906 m.), bavarų-švabų tėviškės vaizduotojas, Peter Doerfler (1878-1955) irgi buvo katalikų kunigas ir pedagogas. Savo beletristiniams raštams medžiagos jis ėmė iš praeities ir dabarties, kartais tėviškės gamtovaizdį nukeldamas į praeitį, kaip tai matom ir mūsų V. Pietario raštuose. Doerfleris laikomas istorinio, krikščioniškojo romano atnaujintoju (pvz. "Kryžiaus išniekinimas", 1927; 1950 m. pavadintas "Heraklius"). Viename iš pirmųjų savo pasakojimų "Kai dar motina gyveno" (1911; į lietuvių k. vertė A. Ty-ruolis 1937 m.) Doerfleris prisiminimais grįžta į savo vaikystės  dienas,  į tėviškę.

Kaip ir Handel-Mazzetti, Doerfleris rodo kilnesniosios meilės galią. Savo romanuose "Judith Finsterwalderin" (1916) ir "Neteisingas heleris" (1922) jis pavaizduoja, kaip išdidumas pereina į nuolankią meilę ir kaip meilė nugali giminę slegiantį prakeikimą. Krikščionybės vidinę jėgą, nugalinčią kitas religijas ir mistinius judėjimus, rodo romanas "Naujieji dievai" (1920). Neišpažintos nuodėmės žala kyšo iš apysakos "Nebyli valanda" (1921). Aplamai, visuose P. Doerflerio raštuose pabrėžiama krikščioniškosios aukos mintis. Kaip ir Federeriui, jam netrūksta ir humoro jausmo.

Peter Doefler


Tuo pat metu, kaip ir Handel-Mazzetti, poeziją pradėjo rašyti Rudolf Alexander Schroeder (1878-1962), kilęs iš Bremeno pirklių šeimos. Jis žinomas kaip "Insel" leidyklos steigėjas, evangelikų bažnytinės giesmės atnaujintojas po klaipėdiškio Simono Dacho ir Paulio Gerhardto (abu iš XVII amž.). Nacių laikais jis save vadino "išpažįstančios Bažnyčios" atstovu. Iki Pirmojo pasaulinio karo Schroeder rašė "pasaulietišką" poeziją, po to ėmėsi religinių temų. Kultūros lėkštumas jį įtikino, kad žmogus turi vėl atsistoti po Dievu, gyvenimo pasaulį vėl turi tvarkyti Dievas".8 Nebedaug betrūko iki katalikų konvertito, bet apsisprendęs pasilikti "savo tėvų tikėjime". Savo poezijai jėgų jis semiasi iš vėlyvųjų viduramžių ir baroko. Nemaža įtakos jam turėjo antika ir klasika. Iš daugelio jo poezijos rinkinių ypač žinomi "Gyvenimo pusiaukelė" (1930), "Labanakt" (1947), "Dvasiniai eilėraščiai" (1949) ir kt. Štai pavyzdys iš "Gyvenimo pusiaukelės" (Media vita):
Iš baimės mirti ar gyventi,
Šitų dienų pusiaukely,
Gal veltui dangų beskardenti,
Šaukiu Tave, o Tu toli.

Panertasai į tamsią sraują
To skausmo nuolat atšiauraus,
Nesigailiu, tiktai geidauju
Adomo kraujo nebejaust.

Daug smūgių teko man patirti,
Ne vienas kris dar ant manęs,
Bet, ak, gyventi arba mirti
Kaip beprasminga be Tavęs!


Handel-Mazzetti ir Schroederio kartai priklauso ir tokio ūgio vokiškai rašiusieji poetai, kaip Stefan George, Hugo von Hofmannsthal, Rainer Maria Rilke, kurie savo kūrybą buvo pradėję skelbti dar prieš praėjusio amžiaus pabaigą ir kurių raštuose yra daugiau ar mažiau krikščioniško elemento, bet kurie savo asmeniniu gyvenimu stovi daugiau katalikybės periferijoj, išskyrus Hofmannsthalį, kurs prašėsi palaidojamas tretininkų rūbuose.

Šiam ankstyvajam laikotarpiui dar priklauso silezietis, "Dievo ieškotojas" Hermann Stehr (mir. 1940), rašęs prozą ir poeziją, Augustin Wibbelt (mir. 1947), rašęs religines eiles ir gamtos lyriką, neoromantinis lyrikas, iš Sudetų kilęs Franz Kari Ginzkey, iš Vienos kilęs neoromantinis impresionistas Anton Wildgans (mir. 1932), vienietis konvertitas Josef August Lux (mir. 1947), silezietis tėviškės romano puoselėtojas Paul Kellei (1873-1932), katalikų socialinio romano kūrėjas Franz Herwig (1880-1931), industrinio gyvenimo vertintojas Wilhelm Vershofen (mir. 1960), "dieviškumo žmoguje" skelbėjas Max Mell (g. 1882), šveicarų konvertite Regina Ullmann (mir. 1961), šveicarų rašytojas ir kritikas, "pasaulio atviros katalikybės" skelbėjas Johannes Muron (iš tikr Gustav Keckeis) ir kt.

Kiti ankstesnieji ir pirmojo pasaulinio karo meto autoriai
Šis laikotarpis sutampa su amžiaus pradžioj pasireiškusią nauja literatūrine srove — ekspresionizmu. Dėl to ir ne vienas čia minimas autorius buvo šios srovės pagautas. Iš esmės ekspresionizmas krikščionybei kaip dvasinė srovė yra artimesnis už impresionizmą, kurs kliovėsi juslėm paduodamais įspūdžiais. "Kūrybai dabar buvo svarbu nebe jusliškai konkretus, bet dvasiškai abstraktus pasaulis, nebe forma, bet turinys, nebe gamta, bet dvasia. DieVas vėl buvo pripažintas kaip tikrovė, mistika įvertinta iš naujo."9 Grįžimas į metafiziką ir Dievą, veržimasis į mistiką ir vidinį išgyvenimą prisidėjo prie to, kad atsirado ne vienas konvertitas ir iš pačių žymiųjų rašytojų tarpo. Tokiais katalikiško ekspresionizmo dvasioj pasidarė Gertrud von LeFort, RJ. Sorge, Werner Bergengruen, Hermann Bahr, ant katalikybės slenksčio stojęs Franz Werfel ir kiti.

Reinhard Johannes Sorge (1892-1916, kritęs Vakarų fronte), kilęs nuo Berlyno, buvo žymaus valdininko sūnus. Jau anksti supratęs, kad natūralizmas nėra tikras menas, dar jaunuoliu būdamas degęs "žmonijos reformatoriaus" nusiteikimais. Savo pirmojoj 1912 m. išleistoj dramoj "Elgeta" rašė:
Iš giliausio tyrumo dega mano tikslai:
Aš paimsiu pasaulį ant savo pečių
ir nunešiu jį su pergalės giesme į saulę.


Ši ekspresionistiškai parašyta drama buvo kurta dar Nietzschės poveiky, bet rodo jau ir išsivadavimo žymių. Elgeta yra "naujas žmogus, kurs maldauja žmonių meilės ir meile laimina kitus, kurs galop nieko bendra nebeturi su Nietzschės Zaratustra, bet tik su šv. Pranciškum".10 1913 m. Velykose šv. Petro bazilikoj Sorge tapo konvertitu ir tretininku. Padėkai parašė 12 giesmių epą "Dangaus Motina". Po to sekė trys misterijos "Metanoeite". "Karaliaus Dovydo" dramoj rodomas ne vien santykis žmogaus su žmogum, bet ir žmogaus su Dievu. Šiuose kūriniuose ekspresionizmas išreikštas kitaip nei "Elgetoj": vietoj psichologijos stoja metafizika, vietoj gamtos vizijos — simbolinės figūros.

Ekspresionistinių žymių turi ir iš Holšteino kilusio Ernst Barlacho (1870-1938) draminė kūryba. Gydytojo sūnus, pastorių giminės palikuonis, žymus skulptorius, neramus "Dievo ieškotojas". Jo dramose ryškus minėtas R.A. Schroederio troškimas išsivaduoti iš "Adomo kraujo", tų gimtosios nuodėmės pasėkų. Jo dramose "Mirusi diena" (1912) ir "Vargšas pusbrolis" (1918) pasikartoja krikščioniškosios kaltės ir sąžinės idėja. Veikėja Grudė žino, kad "žmogus tėra žmogus tik tada, kada jis turi sąžinę". "Tikrųjų Sede-mundų" dramoj (1920) Barlachas rodo, kaip Šv. Dvasia nužengia tik ant tų, kurie veržiasi į tiesą, vaduodamies iš "kūno", iš "gimtosios nuodėmės" rato.

Barlacho "Rastinukas" (1922) primena šv. Jono iš Kryžiaus "tamsiąją sielos naktį", iš kurios nušvinta išganymas. "Didžiajame tvane" (1924) Barlachas pasirodo kaip "Dievo ieškotojas": Dievas jam yra "spindinti kibirkštis, ir viskas veržiasi iš jo, ir viskas grįžta į jo spindėjimo bedugnę." 11
Gana ankštai su ekspresionizmu susijęs Franz
 
Franz Werfel
 
Ina Seidel


 
Werfel (1890-1945), kilęs iš pasiturinčios Pragos žydų šeimos. Nors ir ne konvertitas, bet dėl gilaus religinio savo kūrybos pobūdžio jis šliejamas prie katalikų literatūros.12 Produktyvus lyrikas, dramaturgas ir romanistas, ekstatinis artimo ir Dievo meilės, pasaulio brolystės ir krikščioniškai socialinio atlaidumo skelbėjas, gilus "Dievo ieškotojas". Tatai jau išreiškė ankstyva ekspresionistine lyrika:
Išgirski, girdėki, klausyki!
Kaip dvasios harmonija naktį laisva,
Lyg buities vienybė gyva.
Virš neprietelystės
Ji sklaidosi tykiai.
Dvasia tai aukščiausio dvelkimo esmė.
Tai ne vėjai, kuriuos
Maudos krūmai laukuos.
Dievo dvelksmas kilnusis žmonijoj pasklido.

("Šypsnys — atdūsys — žingsnis").

Krikščionybės kaip meilės, ne žydų įstatymo religijos įsigalėjimą VVerfelis pavaizdavo dramoj "Paulius tarp žydų" (1926), o nepalaužiamo krikščioniško pamaldumo pavyzdį davė romanu "Barbora" (1929). Bėgdamas nuo nacių, 1940 m. Liur-de pasižadėjo parašyti romaną apie Bernadetą, ką ir padarė, atvykęs į Ameriką ir parašęs "Bernadetos giesmę" (1941), kuri jį plačiai pagarsino pasauly. Romano idėja panaši į "Barboros": dieviškoji malonė pasirenka nebūtinai pačius iškiliuosius.

Į lietuvių k. iš Werfelio teišversta romanai "Abiturientų diena" (vertė S. Miglinas 1936) ir "Verdi" (vertė L. Starevičiūtė 1964). Jo poezijos vertimų buvo "Granite" (1930), J. Tysliavos "Nemuno  rankose"  (1964)  ir kt.

Tiek savo lyrika, tiek ir proza religiškai užsiangažavusi yra Ina Seidel (1885-1974), iš evangelikų šeimos Hallėj (S.). Bene labiausiai ją išgarsino romanas "Meilės vaikas" (1930) kaip žymus auklėjamasis romanas iš Napoleono karų meto. Romanas persunktas lengva krikščionybės dvasia ir baigiamas tokiais pakiliais poetiniais žodžiais: "Ateis diena, kai Dvasia — balandis — po šventa vaivorykšte supsis viršum atgimusios žemės ir tada — tada — Sūnus Motinai uždės karūną ant galvos". Kitoj vietoj randam ir tokį pareiškimą: "Po to, kai Kristus buvo mūsų kūne ir kraujuje, mes esam nepagydomai, visiškai nepagydomai   impregnuoti   tiesa".13

1. Seidel ir lyrika švelni, artima gamtai, persunkta religine nuotaika. Iš gamtos ji išskaito dievišką buitį:
Aplink Dievą, medui sunkią gėlę,
Skriet lengva bitelė nepaliaus,
Geis ji gėrio alkiai sielai,
Trokštančiai ramumo iš dangaus.

Bičių žaidime Rimtį regime —
Trauk to Dievo kvapo, to brangaus.

("Kančios tikslas").

Krikščioniškąja nuotaika persunktą literatūrą kūrė ir Hans Carossa (1878-1956), gydytojas ir rašytojas bei poetas, kilęs iš pietinės Bavarijos. Tai klasikinės Vakarų tradicijos tęsėjas, jo kūrybą žymi vidinė disciplina, susimąstymas, meditacija, malda. Tokie yra jo pirmojo ir antrojo pasaulinio karo dienoraščiai "Rumunų dienoraštis" (1924) ir "Užrašai iš Italijos" (1947). Jo romanai, kaip "Gydytojas Gion" (1931) ar "Brandaus gyvenimo paslaptys", yra daugiau autobiografinio pobūdžio. Nors ir pabrėžiamas blogio pradas, bet nuolat keliama ir gėrio pergalė. Carossos lyrika daininga, panaši į Moerikės, šviesa įgauna simbolinės prasmės:
Iš vakaro gelmių sušvito spindinti žvaigždė,
Kurios dėl miško negalėjome matyti.
Ji kviečia grįžt namo, mes sekam ją mielai,
Ir mes negalim tos šviesos nepaklausyti.

("Žvaigždė viršum skynimo", 1946).

Ekspresionizmo nuotaika, berods, visą gyvenimą nepaleido kito gydytojo ir rašytojo, Alfredo Doeblino (1878-1957), kilusio iš šiaurės Vokietijos, iš Štetino pirklių šeimos. Doeblinas ypač buvo pagarsėjęs savo ekspresionistiniu reportažiniu romanu "Berlin Alexanderplatz" (1929). Tapęs konvertitu (1940), jis parašė tritomį ekspresionistinį romaną "Žemė be mirties" (1948), kur kelionė prasideda nuo Tolimųjų Rytų, eina per Berlyną ir iki "Jėzuitų respublikos" Paragvajuj. Pagrindinė jo mintis: sveiko krikščioniško pasaulio kūrimas mūsų tikrovėje. Dialoginiame kūriny "Nemarusis žmogus" (1946) teigiama, kad žmogus pats savęs be dieviškosios malonės neišgelbės.

Tam tikrą krikščionybės link nusiskaidrinimo kelią yra perėjęs iš Rytprūsių kilęs Ernst Wie-chert (1887-1950), kurio gyslose, pagal J. Nad-lerį, tekėjęs mozūrų ir lietuvių kraujas ir kurio kūriniuose užtinkama ir lietuviškų motyvų.14 Tačiau stipriausias jis ne tiek romane, kiek novelėj. Šventraštis ir miškas — jo prozinės kūrybos pagrindas. Tačiau, nusivylęs pirmuoju pasauliniu karu, tolo ir nuo Kristaus. Romane "Der Toten-wolf" (1924) veikėjo Wolf Wiesendahlio lūpomis sakė: "Ateinu ne Kristaus pasiklausyti". Bet jau "Dievo tarnas Andreas Nyland" (1926) klausė: "Dieve, kur Tu? Dieve, ar Tu miręs?" Romane "Juergeno Doskocilo tarnaitė" (1932) rodomas didmiesčio (Berlyno)  gyvenimas be  sielos, be Dievo. Veiksmas eina ir prie Nemuno.  Nauja VViecherto pasaulėžiūra parašyti jo didieji romanai "Majorienė"   (1934),   "Jeronimo  vaikai"   (1945), "Missa sine nomine" (1950). Išsivadavęs iš nacių kaceto parašė atsiminimus "Mirusiųjų miestas" (1945).  Gyvenimą baigęs žodžiais:  "Kaip norėčiau, kad man visi dovanotų, kaip ir aš visiems dovanoju".15

Šiam laikotarpiui dar priklauso austrų rašytojai: ekspresionistinis "Dievo ieškotojas" Leo Weismantel (g. 1888), Julius Zerzer (g. 1889), Friedrich Schreyvogel (g. 1899), J.G. Oberkofler (g. 1889), A. v. Trentini (mir. 1933), H.A. v. Hammerstein-Eąuord (mir. 1947). Prie jų šliejasi vokiečių autoriai: Ernst Thrasolt (mir. 1945), Ilse v. Stach (mir. 1941), Hugo Bali (mir. 1927), Hans Heinrich Ehrler (mir. 1951), Margarete Windhorst (mir. 1958), Nikolaus Schwartzkopf (g. 1884), Otto von Taube (g. 1879), Jakob Kneip (1881-1956), Anton Dietzenschmidt (mir. 1955), ekstatinis krikščioniškai socialinių idėjų lyrikas Heinrich  Lersch  (1889-1936)  ir  kiti.

1    W. Grenzmann [et al.] Was ist das Christliche..., 77.
2    "Vidaus emigrantais" (neišvykusiais iš hitlerinės Vokietijos) buvo G. von Le Fort, R.A. Schroeder, W. Bergen-gruen, R. Schneider, E. Wiechert, J. Klepper. Plg. H.R. Klienenberger, Christian writers of "inner emigration". Hague, 1968.
3    L. Signer, Deutsche Literaturgeschichte..., 578.
4    W.  Grenzmann  [et al.]  Was  ist das Christliche..., 20.
5    L. Signer, Deutsche Literaturgeschichte..., 577.
6    W. Grenzmann [et al.] Was ist das Christliche..., 81. Ir patys krikščioniškosios literatūros atstovai yra rašę tos literatūros klausimais. Pvz. G. von Le Fort, "Vom Wesen der christlichen Dichtung" (jos kn. "Aufzeichnun-gen und Erinnerungen", Zuerich, 1956); E. Lang-gaesser, "Grenzen und Moeglichkeiten der christlichen Dichtung" (jos str. rinkiny "Geist in den Sinnen behaust", Mainz, 1951); R. Schneider, "Der Bildungsauftrag des christlichen Dichters" (žurn. "Neue deutsche Rundschau", 1953, 483-500) ir kt.
7    Handel-Mazzetti istoriniai romanai yra vertingesni už jos dabarties meto romanus. Daugiau apie jos kūrybą žr. "Draugas", 1956.4.7, nr. 82 ("Tolerantingoji E. H.-Mazzetti").
8    O. Mann, Christliche Dichter..., 321.
9    L. Signer, Deutsche Literaturgeschichte..., 545.

10    t.p., 549.
11    O. Mann, Christliche Dichter..., 279-280.
12    J. Schomerus-Wagner, Deutsche katholische Dichter..., 181.
13    Ši mistinė nuotaika ją artina prie G. von Le Fort. Plg. O. Mann, Christliche Dichter..., 342.
14    J. Nadler, Deutsche Literaturgeschichte..., 976. "Šalyje prie Nemuno" Wiechertas rašo apie Rambyną, Laimą. "Šventa kiekviena tėviškė, bet prarastoji kur kas labiau". (Saemtl. VVerke, t.  10,  1957, p.  758).
15    Cit. iš O. Mann, Christl. Dichter..., 359.
(Bus daugiau)