NELAIMINGIEJI METAI Spausdinti
Parašė Marija Stankus-Saulaitė   
Kazimiero Barėno romanas "Beragio ožio metai" (Southfield, Michi-gan: Ateitis, 1982, viršelis D. Ston-čiūtės-Kuolienės, kaina 12 dol.) įdomus skaityti. Žodynas įvairus, sakiniai sklandus, įvykiai gyvai aprašyti. Kadangi proza tiesioginė, be įvaizdžių ar ypatingų poetinių priemonių, knyga greitai skaitoma. Gal šiek tiek trukdo žvaigždutėmis atskirtas epizo-diškumas, bet tonas pastovus.

Skaitytojas seka kelerius Ignaco Kaušpėdo gyvenimo metus. Štai Kaušpėdas ūkyje, mieste, malūne, turguje, gimnazijoje, namie . . . Kaušpėdas — sūnus, darbininkas, mokinys, tarnautojas, vyras ir tėvas. Nors jis parodomas skirtingose vietose, jis vis toks pat, ir jo gyvenimas iš esmės mažai kinta. Iš tikrųjų, romano gale suaugęs Kaušpėdas panašus į paauglį Kaušpėdą knygos pradžioje: jis vienas, vargšas ir bejėgis. Pasikeitęs yra tik jo pajėgumas kentėti. Ką brangesnio ir artimesnio turėjęs, Ignacas gale žino, ko netenka, ir šįkart išduoto ir žiauriai nuskriausto žmogaus skausmas gilus.

Kaušpėdas yra gyvenimo nuskriaustas. Didžiausia žala yra ankstyvas atskyrimas nuo šeimos. Jo tėvai yra neturtingi ir ne vien juo nesirūpina, bet laukia iš jo paramos. Ignacas yra vienišas; jis mažai pažįsta šeimą, už kurią neša tokią atsakomybę. Jo sąžinė reikalauja, kad jis šeimai padėtų. Ir motina pagiria jį, tik iš jo ko nors susilaukusi, nors peikti ji visuomet greita.

Brendimo ir subrendimo metais aplinka šiek tiek pasikeičia, bet rūpestis pragyvenimu bei šeima lieka pastovus. Kartais jam einasi geriau, kartais blogiau, bet lengviau pasidaro tiktai susirišus su Monika ir jos tėvu Jaraminu. Šiedu pasirūpina Ignaco gerove ir sudaro jam sąlygas rimtai mokytis. Šioje šeimoje Ignacas gali būti ramus. Jo tėvų šeimos sunkumai išsisprendžia, Kaziui perėmus reikalus tvarkyti po tėvo Kaušpėdo mirties. Jo sąžinė rami, nes, žmonai ir uošviui pritariant, jis gali Teklei Gasiūnienei atmokėti pinigus, prieš eilę metų policijos pasisavintus, ieškant Ignaco šautuvo ir šovinių.

Geros sąlygos tačiau pasikeičia. Kitų sukuriama ramybė užsibaigia. Ir tai jo gyvenime nuoseklu. Per visus tuos metus ir geri, ir blogi žmonės Ignacą paveikia. Gerųjų tarpe yra Albina, su kuria Ignacas patiria meilę ir artumą; Teklė, kuri vertina jo darbą ir darbštumą; Ragaišienė, kuri jį priglaudžia ir su juo kalbasi; jį mokęs Karalevičius; jam darbą suradęs mokytojas Petras Akelis ir galop Monika ir Jaraminas. Bet blogieji taip pat čia pat: Uršulytė MarČiukaitė ir jos tėvas nori jį išnaudoti, bet jiems nepasiseka. Mirjama ir Feliūtė jam padeda, bet tuo tikslu, kad vėliau prisidėtų prie jų partijos darbų. Sa-bokonis, kuris per visus tuos metus stovi šalia arba bent netoli, pagaliau jį išduoda ir jo šeimą suima.

Ignacas visų paveikiamas. Dažnai jis tik reaguoja į situaciją, net nebandydamas jos pakeisti, nes labai mažai kas priklauso nuo neturtingo, nesvarbaus asmens. Jis orientuojasi šiek tiek tik jam svarbiuose dalykuose: pragyvenime, moksle, draugystėje.
Nuo pat mažens priklausomumas nuo sąlygų ir nuo kitų jį taip suformuoja, kad nepajėgia pats imtis atsakomybės veikti ir paveikti kitus. Tik dukart jis aiškiai pasipriešina galingiesiems: jaunystėje šovinių neatiduodamas, ir daug vėliau, bandydamas padėti Akeliui. Bet Ignacas tikrai yra "ožys beragis", kaip jį Sabakonis ir Feliūtė pravardžiuoja (p. 503). Ignacas nekovoja prieš blogį, net pasirašydamas pasižadėjimą šnipinėti. Jis net nesusigaudo, kad jo žmonai, sūnui ir uošviui gresia pavojus. Monikos ir Jaramino globojamas, jis ir toliau į juos reaguoja kaip vaikas, o ne kaip vyras ar tėvas. Progai pasitaikius, dar net ne krizės metu, jis vakarus praleidžia su Kiršonaite, namams meluodamas. Jis po truputį dvasiniai atsiskiria nuo šeimos, bijodamas jos principingumo. Jis šalinasi ir sukasi, kol pagaliau, Valentinavičienės įspėtas, pasislepia ir išsigelbsti, nepramatydamas, kad šeimos irgi ieškoma.

Grįžęs į tuščius namus, Ignacas sužino, kad jo šeima išvežta ir tada jis pasipriešina. Galų gale supykęs, ginčijasi su Sabakoniu, nors per vėlai, ir vos spėja pasprukti nesuimtas. Tada jis supranta ar galėtų suprasti, kad neprisiėmė atsakomybės už šeimą, ją saugoti ir branginti ir tuo tapti žmogum. Režimui pasikeitus, jam bus vėl tas pats, kas buvo. Metai tęsis, gyvenimas kaip miražas praeis. Ignacas nieko nepakeis, nes neturi jėgos. Ir jis liks toks pat, tik labiau pažeistas, netekęs žmonos ir uošvio, kurie stengėsi jį išgelbėti, ir sūnaus, kuris džiugino namus.

Romanas "Beregio ožio metai" rodo, kaip didelis skurdas iš mažumės palaužia žmogų. Ne valdžios, ne sunkumai jį nugali, bet neturėjimas tikrų namų ir paramos. Neturėjęs žemės, Ignacas niekad neturi tėvynės, kurioje jis jaustųsi gyvas, laimingas, drąsus, svarbus, garbingas. Mindaugėlio, Monikos ir Jaramino išvežimas užbaigia ciklą, ir Ignacas vėl lieka be savųjų užnugario.
Barėno veikalas iškelia daug ir šiais laikais aktualių klausimų apie žmogaus sąmoningumą, subrendimą ir savarankiškumą visuomenėje, kuriai jis svarbus tik tiek, kiek tarnauja jos tikslams.
Marija Stankus-Saulaitė