EILĖRAŠČIAI |
(1983) Žaltvykslė Ugnele mano, klajūnėle mano! Kokioj paežerėj šią naktį pleveni? Susnūdo ąžuolai seni, Paskendo mėnuo tvenkinyj, Tik tu, ugnele, klajūnėle mano, Tu vis eini, eini, eini. . . Dukrelei Tai nudavėm tave, dukrele, Už jūrių marių, už dūnojėlio. Dabar žiema. Ir vandenys užšalę, Ir keltuvai nustojo kėlę. Tai kaip sugrįžt tau, dukružėle? Visi sumigo, lempeles užputę. Tik vienas žiba žiburėlis Tamsoj kaip aukso vyturėlis. Vai tai laukia tavęs močiutė Ir vaško žibina žvakelę. Tik kad tie vandenys užšalę, Ir keltuvai nustojo kėlę. Tai kaip sugrįžt tau, dukružėle! Vijoklis Pagal graikiškąją šokio dainelę "Pou moi ta rhoda". Vai kur tavo rožės, Vai kur tavo rūtos, Vai kur tavo vijoklėlis žalias? Tai čia mano rožės, Tai čia mano rūtos, Tai čia mano vijoklėlis žalias. Nuvys tavo rožės, Nuvys tavo rūtos, Nuvys tavo vijoklėlis žalias. Nuvys mano rožės, Nuvys mano rūtos, Nenuvys tik mano vijoklėlis žalias. Neregys "Je hais toujours la femme jolie" P. Verlaine "Aš nekenčiu gražios moters", poetas tarė. Grožybė tau visad tik geradarė, O tu jai — elgeta: atkišęs saują, Bent žvilgsnio jos, bent šypsenos maldauji. Nukaukši ji kulniukais smailutėliais, Ir tu, nuo gatvės kampo pasikėlęs, Vedies šunelį iškaba ant kaklo: "Pasigailėkit šio žmogelio aklo". Klajūnas Seniai ta mano šventovėlė trūni: Apšepusi, ankštutė ir tamsi. Ir nežinau, ar Tu esi Didesnę susiradęs kur, Klajūne. Daug bokštų Tavo pakelėse, Daug durų vario spynomis. Bent vakarop patylomis Ar pasibelst į jas suspėsi? Sargai mūs uolūs. Užrakina Jie tas duris labai anksti. Ir nors prašais, ir nors pyksti, Nekyla skląsčiai geležiniai. Tau ant suolelio išsitiesus, Užges tuoj visos MIESTO šviesos. Tik ten, to pūsto kupolo šešėlyj Dar vis mirksės mažutė šventovėlė. Veniam cito Kai šūktelsi mane, Jau bus užsėstos visos kėdės, Aš čia ne svečias, ne! Tai pastovėsiu neprisėdęs. Aš tik pavargęs ir sušalęs, Tik pasišildyt prie žvakelės Sustirusias rankas tenoriu. O Viešpatie! Koksai blizgėjimas altorių! Kokie maldavimai Tavęspi kelias! O aš, sustiręs ir sušalęs, Tik pasišildyt prie žvakelės Rankas tenoriu. Sūnus palaidūnas Jei išeitum pasitikt manęs, Tai nereiktų Tau veršiuko pjauti. Išsisuktume iš alksnio švilpynes, Ir pragystų pabariai jau nušienauti. Susisėstume kalnelyj vienu du Ir be puotos, ir be juostos, be žiedų. Nurymojai ant palangės Tu rankas Ir akis jau pražiūrėjai. Netoli aš! Paėjėtum dvi lankas Ir sutiktum tą, kurio nepalydėjai. Susisėstume kalnelyj vienu du Ir be puotos, ir be juostos, be žiedų — Vienu du ... Prisimeldžiau, o Viešpatie! Dabar tyliu Ir tylinčio manęs Tu pasitikt ateisi Balutėm blizgančiu pavasario keliu. |