LIETUVIŲ RELIGINĖ POEZIJA Spausdinti
Šiuo pavadinimu knygų serija "Krikščionis gyvenime" išleido (paties autoriaus lėšomis) Vlado Kulboko knygą, kurioj per 9 skyrius apžvelgiama ir panagrinėjama lietuvių religinė poezija, pradedant Mažvydo knyga "Katechizmusa prasti žadei" (1547) ir baigiant šių dienų poetais. Kai kurie autoriai panagrinėti plačiau, kiti siauriau, dar kitų tik pavardės paminėtos. Nors visko gal ir nebus buvę įmanoma apimti, tačiau šios knygos autorius yra kruopščiai rinkęs šiam vertingam leidiniui religinę poeziją per ilgesnį metų tarpą. Gaila, kad nepridėtas pratarmės žodis, iš kurio būtų daugiau paaiškėję, kaip šis darbas buvo atliktas.

Autoriaus metodas yra daugiau induktyvinis: iŠ duotų citatų pasidaryti atitinkamas  išvadas, apibūdinimus.

Šis metodas taipgi primena lituanistinio pedagogo metodą, kai reikėjo kūrinį aiškinti, jį atitinkamai analizuojant ir taip susipažinti su pačiu kūrėju. Citatų gausa šioj knygoj — jos užima gerą jos dalį — ją artina prie tos rūšies antologijos, kurioj jau pilni kūriniai būtų gana plačiai painterpretuoti.
Pagal puslapių skaičių daugiausia vietos knygoj skirta poetams A. Baranauskui ir K. Bradūnui (14 ir 13 p. respektyviai). Toliau eina A. Jakštas su Bern. Brazdžioniu (po 11 p.), prie jų šlietųsi M. Vaitkus (10 p.). Į tolimesnę grupų (po 9 p.) įeina Putinas, St. Santvaras, L. Andriekus. Prie Maironio (po 8 p.) šliejasi A. Jasmantas ir VI. Šlaitas. Gana plačią poetų grupę sudaro tie, kuriems skirta nuo 2 iki 7 p., galop mažesnei grupei skirta po 1 p. Iš viso panagrinėta daugiau kaip 50 poetų, o dar pusę to skaičiaus sudaro bent daugiau ar mažiau paminėti.

Vien iš puslapių skaičiaus spręsti apie kurio poeto religinę poeziją būtų vargiai įmanoma. Čia kartais nusveria ir didesnis cituojamų eilėraščių skaičius. Iš viso, apie religinę poeziją kalbant, reikia atsiminti, kad tai yra tik nagrinėjamų poetų religinio motyvo suma. Apie tai užsimena ir šios knygos autorius žodyje "Baigiant": "Religinė poezija kitų lyrikos motyvų tarpe užima ryškią ir labai reikšmingą vietą, išreikšdama giliausius lietuvių natūraliai krikščioniškos sielos jausmus, neužsileisdama nei gamtos, nei patriotinei, nei individualinei lyrikai, su kuria ji dažnai yra susipynusi" (p. 264).

Vargiai rastume kurį poetą, išskyrus gal tik išimtinai kūrusius giesmes, kurs būtų rašęs vien religinę poeziją. Bet religinis motyvas pasitaiko palyginti gana daugelio poetų kūryboj. Iš tikrųjų ne taip jau daug bus tokių, kurių poezijoj nerastum žodžio Dievas ar kurio religinio įvaizdžio, bet tai dar nereiškia, kad jis jau priklauso religinės poezijos kūrėjų gretai. Tad ir šią knygą skaitant, gali kilti klausimas, kiek kurio poeto kūryboj esama religinio motyvo. Iš puslapių skaičiaus apie kurį autorių, kaip minėta, dar būtų sunku spręsti, kuo vienas poetas religingesnis už kitą. Pvz., apie Maironį sakoma: "Bet Maironis nėra iš esmės religinis poetas" (p. 61). Iš visos jo poezijos tepriskaitoma apie 11 religinių eilėraščių. Bet kuo, sakysim, Putino religinė poezija praneša maironinę, nebus visai aišku. Čia svarbu ir poeto "non multum, sed multa", kitaip sakant, jo populiarumas, jo įaugimas į tautos širdį (poezijai virstant giesme). Naujesniųjų laikų poetų, kūrusių jau po spaudos atgavimo, paskirstymas į atitinkamas grupes knygos autoriaus gana gerai išmąstytas. Tokie yra naujų formų ieškotojai, simbolistai, pasireiškę nepriklausomoj Lietuvoj, tremty ar išeivijoj, vadinami žemininkai — "gyvojo Dievo liudytojai". Kai kuriuos teko dėti ir į neapibrėžto pavadinimo grupę. Reikalauti visiško tokio paskirstymo griežtumo, aišku, būtų neįmanoma: vis rasis vienas kitas, priklausąs ir ne tik tai vienai grupei. Kalbant apie tautinio atgimimo laikus, kur įeina Maironis, Jakštas, Vaičaitis, gal ir iš tų "kitų" būtų vertėję vieną kitą platėliau nušviesti (p. 81-82).

Į šią knygą įtrauktas ir vienas kitas iš tų, ypač jaunesniosios kartos poetų, kurių religinė samprata yra kiek kitokia nei tradicinė ar net kiek negatyviai išreikšta (pvz. A. Mackaus), tad atitinkama jų kūrybos interpretacija paaiškina ir jų vietą kitų poetų tarpe. Hermetiškumo gali pasitaikyti ir religinėj poezijoj ne mažiau, negu bet kurios kitos rūšies poetinėj kūryboj. O nuo tradicijos tolstančią religinę poeziją gal būtų galima priimti (bent tiek, kiek ji nėra aiškiai ad-versiška) kaip, sakysim, R. M. Rilkės "Valandų knygos" poeziją: ten giedama apie Dievą, kurs priartinamas prie žmogaus kaip jo "kaimynas", tam tikra prasme Dievas "sužeminamas" (tai būdinga visai Rilkės poezijai)

Priešpaskutinį savo knygos skyrių autorius pavadino "Vakarų pasaulio sutemos ir pragiedruliai". Gal ir ne visus "bežemininkus" būtų galima skirti į "sutemas", bet tuoj pat randama ir "pragiedrulių": tai keletas jaunesnės kartos poečių, besilaikančių tradicinio tikėjimo, bet kuriančių jau modernesne forma. Paskutiniajame skyriuje "Okupuotoje Lietuvoje" trumpai pagvildenama religinė partizanų ar Sibiro tremtinių poezija. Bent ta poezija, kuri čia buvo gauta, prieinama ir išspausdinta.

Galbūt knygos rėmai nebeleido autoriui panagrinėti dar visos eilės tiek vyresniųjų, tiek jaunesniųjų ar pačių jauniausių poetų religinės poezijos (p. 259-260). Ne vienas jų būtų prisidėjęs prie anos "pragiedrulių" grupės, apie kurią užsiminta anksčiau.

Knygoj gana vertingos, kad ir neilgos atskirų skyrelių įžangėlės. Čia kartais užsimenama ir apie vieną kitą problemą, pvz., kad ir apie neo-katolicizmą lietuvių literatūroje. Apie tai skaitome: "Brazdžionio, Inčiūros, iš dalies J. Aisčio, M. Linkevičiaus, K. Zupkos ir kitų kūryba leidžia galvoti apie neokatolicizmą lietuvių literatūroje" (p. 149). Gerai knygos autorius padarė, kad ne vienoj vietoj pažvelgė į aptariamų poetų religinį motyvą, jį susiedamas su visa jų kūryba, tuo duodamas pilnesnį ir aiškesnį vaizdą. Dėl neokatolicizmo, kurį savo metu kėlė prof. St. Šalkauskis, mūsų poezijoj ir iš viso mūsų literatūroj reikėtų pasakyti, kad jis vargiai tegalėjo išsivystyti jau vien dėl to, kad pati tauta buvo kone išimtinai katalikiška. Taigi čia nepasitaikė tokio atvejo, kaip, sakysim, vokiečių literatūroj, kur tautos tikėjimas nebuvo vienalytis ir kur buvo galima tiksliau kalbėti apie katalikišką ir nekatalikišką literatūrą (ypač po I pasaulinio karo). Tik gal autoriaus minėtų, o gal dar ir vieno kito nepaminėto poeto kūryboj buvo galima įžiūrėti atitikmens atšvaitą. Šiaip visa mūsų religinė poezija yra tradicinio palikimo ženkle, kintant tik formos išraiškai pagal laiko reikalavimus.

Ryšium su tuo gal būtų galima kalbėti ir apie įtakų klausimą. Autoriaus tikslas, be abejo, nebuvo gilintis į šią problemą, jis tenkinosi išimtinai vien turimos medžiagos analize, kiek buvo reikalinga pažinti poetą kaip savą, originalų kūrėją. Tiesą sakant, tų įtakų mūsų poetuose gal daug ir nerastume. Kai kas gal įžiūrėtų šiokią tokią įtaką Jasmantui ar Nagiui, bet kiek tai liečia jų religinę kūrybą, jau kitas klausimas. Kai ką iš mūsų jaunesniųjų kūrėjų šiek tiek bus veikusios anglosaksų literatūros, bent formos atžvilgiu, bet vis vien daugiau pasiliekant prie tradicinio tikėjimo išraiškos.

Be vienos kitos problemos iškėlimo minėtose įžangėlėse, autorius gerai padarė, išskirdamas kai kurį specifinį reiškinį mūsų religinėj poezijoj. Vertingas užfiksavimas eilėraščių apie šv. Kazimierą. Skaitytojas jau nors iš dalies susidarys vaizdą apie mūsų šventąjį bent naujojoj poezijoj.

Kad ir kruopščiai ir su atsidėjimu atliktas darbas, nėra išvengęs kai kurių spaudos riktu. Tekstas bus buvęs rašytas jau gerai anksčiau (o darbo pradžia siekia gal dar pedagoginio darbo laikus Lietuvoj), dėl to čia nebepateko kai kurie naujesni rinkiniai, pvz. K. Grigaitytės, Pr. Naujokaičio, VI. Šlaito, A. Jasmanto, K. Bradūno ir gal dar vieno kito. Šiek tiek nelygumų yra pavardžių ir slapyvardžių rašyme, pvz., vietom tekste duodama autoriaus pavardė, o turiny tik jo slapyvardis, arba atvirkščiai (p. 178, 204, 236 ir kt).

Daugiau riktu pasitaikd citatose ir šaltiniuose. Reikėtų patikrinti kai kurių citatų ar šaltinių tikslumą (p. 15, 36, 45-47, 74, 81, 89, 93, 115, 140, 153, 163, 189 ir kt.). Čia kartais pasitaiko,  kad  nenurodytas  citatos šaltinis, bet duotas eilėraščio pavadinimas, arba atvirkščiai, tekste šaltinis neminimas, o eilėraštis iš jo cituojamas. Kartais vienos raidė pridėjimas (citatos žodyje pakeičia rimų sandarą p. 94). Ypač bibliografiškai reikėjo išlyginti antologijos "Šventoji Lietuva" rašymą (104, 158 ir kt). Galimas daiktas, kad nemaža tų ne-netikslumų atsirado,   autoriui nebegavus paskutinės korektūros į rankas. Tad gal prie korektūros riktu reikėtų skirti ir kai kuriuos rašybos netikslumus, pvz., rašoma Betlėjus (p. 17), dėliai, įžūlus, marijaninis ir kt. Pasitaiko nevienodumų ir svetimų vardų rašyme, pvz., Goethe, bet Šileris.

Nors knygos autorius nėra linkęs daryti išnašų, palikdamas jas pačiam tekste, bet moksliniam veikalui būtų parankesnis pirmasis atvejis, pvz., p. 13, 19, 26, 162, 175, kur kalbama apie kitų pasakytas mintis, nenurodant iš kur jos imtos. Pravartus būtų buvęs ir indeksas — pavardžių rodyklė.

Autoriaus, kaip lituanisto, kalba gera, niekas už jos neužklius, jo stilius santūrus, vietom lakoniškas, nešabloniškas. Pasitaiko vienas kitas retesnis ar savaip pavartotas žodis, pvz., įsvoti (įbrukti), žaltvykslė (vt žaltvykslė, o gal tai korektūros klaida, abiem atvejais, p. 104 ir 106), sampyna, neivoti ir kt. Nors rečiau vartojami, tie žodžiai dargi pagyvina autoriaus stilių.

VI. Kulboko "Lietuvių religinė poezija" yra tikrai svarus įnašas į mūsų literatūros istorijos kritiką, kaip pirmas tos rūšies darbas.
A. Tyruolis

Vladas Kulbokas: LIETUVIŲ RELIGINĖ POEZIJA. Putnam, Ct. Krikščionis gyvenime, 1982. Knygų serija Nr. 19. 266 p. Kaina $7.00. Titulinį įrašą piešė Paulius Jurkus.