MIRĖ TĖV. VIKTORAS GIDŽIŪNAS Spausdinti
Sausio 30-tos naktį staiga mirė daugeliui žinomas pranciškonas, pamokslininkas, visuomenininkas ir mokslininkas — istorikas Tėv. Viktoras Gidžiūnas. Nors jis jau kuris laikas sirguliavo, tačiau daug rašė ir jautėsi pajėgus pastoraciniam darbui. Tris savaites prieš mirtį velionis dar apsiėmė keliauti į Los Angeles ir ten pasakyti šv. Kazimiero garbei tridienio pamokslus. Net savaitę prieš mirtį jis savo noru ryžosi vykti į Kearny (NJ.) lietuvių parapiją patalkinti kunigams. Iš ten į Brooklyno pranciškonų vienuolyną jau nebegrįžo. Ištiktas širdies priepuolio, užgeso Kearny, West Hudsono ligoninėje, daugeliu atžvilgiu palikdamas nejaukią tuštumą.

Ypač labai nukentėjo Tėv. Viktoro Gidžiūno rašomas mokslinis veikalas apie žymų XIX amžiaus pranciškoną Ambraziejų Pabrėžą. Tam darbui velionis beveik visą amžių telkė medžiagą, lankydamasis net okupuotoje Lietuvoje. Surinko tiek, kad jau galėjo parengti pirmąją knygos dalį ir net atiduoti Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijai Romoje spausdinti. Bet veikalas liko neužbaigtas. Laimingu atveju, užbaigti apsiėmė istorikas kun. Rapolas Krasauskas, kuris gyvena Putname ir tvarko Alkos lituanistinę medžiagą.

Liko ir daugiau Tėv. Viktoro neužbaigtų darbų, ypač suplanuotų straipsnių lietuvių ir lotynų kalbomis. Taip pat be redaktoriaus našlaičiu liko Tėv. Viktoro daugiau kaip dvidešimt metų redaguotas populiarus religinis žurnaliukas "Šv. Pranciškaus varpelis".

Iš tikrųjų po jo mirties atsivėrė plati tuštuma, kurią pajuto tiek okupuotoji tėvynė, tiek išeivija.

Tai ypač paliudijo laidotuvių atvejis. Tą pačią mirties dieną Amerikos Balsas, Radio Liberty ir Vatikano radijas pranešė liūdną žinią Lietuvai. Tuojau keli vyskupai ir kiti žymūs dvasininkai atsiuntė užuojautos telegramas, išreikšdami skaudų liūdesį. Žinoma, okupuoto krašto spauda tylėjo, nes ten vengiama ką nors geresnio pasakyti apie kunigus, nors jie būtų pasižymėję moksle, literatūroje ir kitose srityse.

Brooklyne, kur velionis daug metų gyveno ir dirbo, laidotuvės buvo turiningos ir nuoširdžiai atliktos. Tiek Shalins šermeninėje, tiek vienuolyno koplyčioje velionį karste aplankė labai daug žmonių, atvykusių net iš kitų miestų. Laidotuvių mišias laikė 30 kunigų, dalyvaujant ir pačiam Brooklyno vyskupui Francis Mugavero, kuris tarė jautrų žodį ir atliko karsto palaiminimo apeigas. Tuo ir užsibaigė Tėv. Viktoro Gidžiūno kelionė žemėje.

Velionis gimė 1912 metais rugsėjo 5 dieną Marinkos kaime, Simno valsčiuje. Kartais užsimindavo, kad turėjo dirbti ūkyje, ir kelias į mokslą buvęs suvėluotas, todėl pirmiausia ir lankęs Kauno Pavasario suaugusiųjų gimnaziją. Kretingos pranciškonų gimnazijoje Tėv. Viktorą — tada Vincą Didžiūną — sutikau 1933 metų vasarą. Ten jis, kaip ir kai kurie mūsų, buvo atvykęs su keturių klasių pažymėjimu kaip kandidatas į pranciškonų vienuolyną. Pasisakė kažkur susitikęs Tėv. Augustiną Dirvelę ir nutaręs tapti pranciškonu. Tada jis ėjo jau dvidešimt antrus metus amžiaus. Jo pavardė buvo pakeista į "Gidžiūną" per klaidą užsienio įstaigose.

Tėv. Viktoras Gidžiūnas, O. F. M.

O tas Tėv. Dirvelė tada buvo jau labai didelė figūra. Apvažinėjęs Jungtinių Amerikos Valstybių lietuvių parapijas, jis surinko tiek aukų, kad Kretingoje prie vienuolyno galėjo pastatyti mūrinę trijų aukštų berniukų gimnaziją su bendrabučiu, gauti gimnazijai valstybines teises ir sutelkti pajėgius mokytojus. Tai atrodo lyg savotiška sensacija, nes po pirmojo pasaulinio karo lietuviai pranciškonai buvo labai suskurdę, ir niekas iš jų tokių žygių nelaukė. Aišku, ta gimnazija buvo daugiausia vieno veiklaus žmogaus pastangų vaisius, nulėmęs lietuvių pranicškonų atgimimą.

Ji iš visos Lietuvos traukė jaunuolius, bent kiek linkusius į dvasinį gyvenimą. Pasitaikė ir tokių, kurie norėjo tik siekti mokslo, mažai tegalvodami apie vienuolyną. Bet, bendrai imant, gimnazija pranciškonams pateikė gana gausaus prieauglio, kuris po antrojo pasaulinio karo iki šiol reiškiasi tarp Amerikos ir Kanados lietuvių. Pats gimnazijos kūrėjas Tėv. Augustinas Dirvelė pirmosios okupacijos metu buvo suimtas ir nužudytas.

Vincas Gidžiūnas į Kretingos pranciškonų gimnaziją atvažiavo su rimtom intencijom tapti pranciškonu. Baigęs 5 klases, 1934 metais jis pradėjo noviciatą ir 1935 padarė laikinuosius vienuoliškus įžadus. Tas žygis buvo lemtingas visam jo gyvenimui. Nebūdamas pranciškonu, velionis vargu būtų pasiekęs tokį aukštą mokslą, turėjęs gana palankias sąlygas pasišvęsti istorijai ir įsigyti tvirtą poziciją lietuvių visuomenėje. Po laikinųjų įžadų jau būdavo galima tęsti gimnazijos mokslą, nesirūpinant finansiniais reikalais. Paskui klierikai būdavo siunčiami į užsienio pranciškonų seminarijas, kad giliau susipažintų su pranciškonišku gyvenimu ir jų puoselėjama teologijos srove.

Tėv. Viktoras buvo išsiųstas į Florencijos apylinkėje esančią įtalų pranciškonų seminariją — Colleviti mieste, paskui į Sargianą. Kunigu buvo įšventintas 1940 m. birželio 2 dieną — antrojo pasaulinio karo eigoje.

Negalėdamas grįžti į Lietuvą, jis iš pranciškonų Ordino generalinio viršininko gavo leidimą studijuoti to paties Ordino Antoniamum universitete Romoje. Pasirinko Bažnyčios istoriją. Ten sutiko garsų pranciškonų istorijos profesorių belgą Tėv. Li-vorijų Oligerį, plačiai žinomą moksliniais veikalais ir gilia istoriko erudicija, kuris velioniui turėjo be galo daug įtakos. Visą gyvenimą Tėv. Viktoras minėdavo tą didį mokslo vyrą ir džiaugėsi, kad galėjo turėti jį savo vadovu. Pas prof. Oligerį, žinoma, jis parašė ir savo doktorato disertaciją "Mažesnieji Broliai Lietuvoje 1245 -1517 metais", kurią, sėkmingai apgynęs, netrukus išleido lotynų kalba.

Įsigijus doktoratą 1945 metais, prasidėjo naujas etapas Tėv. Viktoro gyvenime — reikėjo persikelti į Jungtines Amerikos Valstybes, kur jau nuo 1941 metų lietuviai pranciškonai organizavosi į savarankišką vienuolinį vienetą. Tėv. Viktoras visom jėgom metėsi į naujo darbo sūkurį ir išsilaikė aktyvus iki mirties. Pareigų nebijojo, tik žiūrėjo, kad dar liktų laiko ir istorijos studijoms. Pradžioje jam teko daug važinėti po lietuvių parapijas su pamokslais.

Mūsų parapijos tada klestėte klestėjo. Klebonai rekolekcijoms mielai kvietė pranciškonus. Tada gražiai gyvavo ir III Ordinas, sujungęs pasauliečius šv. Pranciškaus Asyžiečio mylėtojus. Reikėjo ir jiems vadovauti. Be to, vienas po kito kūrėsi vis nauji lietuvių pranciškonų vienuolynai, kuriems reikėjo viršininkų.

Pagaliau naujas kultūrinio darbo laukas atsivėrė po 1949 metų, imigravus čia tremtiniams iš Europos. Pranciškonams teko prisiimti periodinės spaudos naštą ir steigti lietuvių vaikams net gimnaziją. Reikėjo naujų specialistų — redaktorių ir mokytojų.

Visose tose šakose aktyviai reiškėsi ir Tėv. Viktoras Gidžiūnas. Per tą ilgą metų virtinę jis buvo ir tretininkų vadovas, ir vienuolynų vyresnysis (Kennebunkporte, Bridgevillėje, Brooklyne), ir gimnazijos rektorius, ir redaktorius (Šv. Pranciškaus Varpelio) ir net provinciolas (1958-1959).

Nežiūrint tų sunkių administracinių darbų bei kelionių. Tėv. Viktoras sutaupė laiko ir raštui, kurį galima dalyti į populiarųjį ir mokslinį. Populiariajam įnašui priklauso redagavimas, straipsniai lietuvių periodikoj ir didaktinės knygelės. Tėv. Viktoras parašė nemaža straipsnių Aidams, Darbininkui, Draugui, Kariui, Tėviškės Žiburiams ir savo redaguojamam Šv. Pranciškaus Varpeliui. Taip pat parašė ir trejetą knygelių liaudžiai — vieną apie šv. Kazimierą, antrą, gana stambią — apie Šv. Pranciškaus III Ordiną, trečią — apie pranciškonus, pavadindamas "Šv. Pranciškaus dvasios spinduliavimas". Mokslinei sričiai priklauso Tėv. Viktoro straipsniai Lietuvių Enciklopedijai, LKM Akademijos leidiniams, pranciškonų istorijos žurnalui (jame rašė lotynų kalba), paskaitos minėtos Akademijos suvažiavimuose ir Chicagoje rengtuose simpoziumuose. Taip pat jis yra skaitęs paskaitą ir tarptautiniame scholastikos kongrese Škotijoje (1966 m.). Atskirais leidiniais išėjo jo istorinės studijos "Mažesnieji Broliai Lietuvoje", "Pranciškonų misijos Lietuvoje" (abu lotynų kalba) ir "Legendariškieji pranciškonų kankiniai Vilniuje".

Be to, 1959 - 1961 gyveno Romoje ir dirbo Pranciškonų Ordino istorinių šaltinių redagavimo komisijoje. Ten taip pat nemaža laiko praleido Vatikano bibliotekoje, rinkdamas Lietuvos istorinę medžiagą. Bet didžiausias velionio užmojis buvo parašyti veikalą apie Ambroziejų Pabrėžą — pranciškoną, lietuvių botanikos mokslo pirmūną ir pamokslininką, kurį iki šios dienos žmones laiko šventuoju.

Be mokslininko, Tėv. Viktoras turėjo ir visuomenininko — vadovo talentą. Tai liudijo ir jo išorė — stambi išvaizda, stiprus balsas, aiški tarsena, realus žvilgsnis į pasaulĮ, kartais kietesni pasisakymai. Jame dėmesys lietuvių visuomeniniams reikalams buvo gana gyvas. Jo itin daug skyrė jaunimui, ypač ateitininkams. Jų veikloj reiškėsi nuo pat gimnazijos suolo. Daug paguodos jam suteikė išrinkimas Ateitininkų Federacijos dvasios vadu. Tose pareigose išbuvo nuo 1952 iki 1959 metų, uoliai dalyvaudamas valdybos posėdžiuose, suvažiavimuose, konferencijose, stovyklose . . . Tai atliko su dideliu rūpesčiu ir pasiaukojimu. Taip pat ir vyresniame amžiuje, kai ateitininkų veikimas atrodė atslūgęs Tėv. Gidžiūnas iki mirties buvo New Yorko - New Jersey apylinkės ateitininkų sendraugių dvasios vadu. Būdamas realistas, niekad nesiskundė emigracijoje pasikeitusia ateitininki-jos padėtim. Atliko tai, kas nūdienos sąlygose įmanoma, ir buvo ramus.

Užsklendžiant nekrologinį rašinį, siūlosi ši išvada: Tėv. Viktoras Gidžiūnas, nors reiškėsi keliose srityse, tačiau visa savo siela buvo istorikas. Kiti užsiėmimai, žinoma, išskyrus religinius, jam buvo lyg šalutiniai. Kaip pats sakydavo, istorijos moksle jis randąs daug džiaugsmo. Skaitymas mikrofilminių raštų su padidinamuoju stiklu jam buvo malonumas. Tėv. Viktorą labai gerbė istorikai už jo meilę šiam mokslui. Apie istoriją mėgo kalbėti net su tais, kuriems ji buvo kiek svetima. Apsilankiusiems kambaryje, tuoj rodydavo savo mokslinę biblioteką ir aiškindavo atskiras knygas. Menu ir literatūra daug neužsiėmė, nors visa tai gerbė. Net ir į visuotinę istoriją neturėjo laiko gilintis. Visas jo dėmesys buvo sutelktas į Lietuvą, ypač į jos vienuolijas, kurias išsamiai apibūdino Lietuvių Enciklopedijoje. Žinoma, arčiausia jo širdžiai buvo lietuvių pranciškonų praeitis, kurią aprašė knygoje "Šv. Pranciškaus dvasios spinduliavimas" (1981).

Straipsniuose ir knygose jam labiausiai rūpėjo pateikti autentiškus faktus — kiek mažiau užsiėmė jų interpretacija. Turėjo nepaprasto darbštumo dorybę. Visiškai nepakėlė mėgėjiškumo moksle ir jį smerkė. Labai mėgo bendrauti su istorikais, lyg jie būtų jo artimiausi giminės. Žinodamas savo bibliotekos vertę, kelis mėnesius prieš mirtį raštu paliko sugestijas, kur kokias knygas padėti.

Jeigu Viešpats dar būtų kiek prailginęs gyvenimą, Tėv. Viktoras Gidžiūnas dar būtų parašęs kelias mokslines knygas, nes daug buvo prisirinkęs medžiagos. Bet jis iškeliavo, kaip bemaž ir kiekvienas žmogus, dar nesuspėjęs visko atlikti. Jam visa širdimi linkime gėrėtis dieviškomis tiesiomis, kurių mūsų mokslai yra tik atšvaitai.