ISTORIKO NUEITAS KELIAS SU KRYŽKELĖMIS Spausdinti
Kai žvelgiama į istoriko nuveiktus darbus, jam pasitraukus iš gyvenimo, sumuojama jo mokslinė veikla ir klausiama, kokia jo buvo pagrindinė tyrinėjimo sritis, kuri paliks susijusi su jo vardu. Aprėpiant viso gyvenimo kūrybą neseniai mirusio istoriko, Tėvo Viktoro Gidžiūno, O.F.M., galima į pastatytą klausimą atsakyti: jo pagrindinė tyrinėjimo sritis buvo Lietuvos vienuolijų istorija. Šioje srityje jis atliko pionierišką darbą, papildė, praturtino mūsų istoriografiją nauju įnašu. Pradėjęs tyrimo darbą, galima sakyti, ab ovo, parašęs disertaciją apie pranciškonų misiją Lietuvoje XIII-XIV a. (1950), tęsė tyrimus, atvykęs į Ameriką, ir paliko nemaža raštų. Gidžiūnas, be pranciškonų, aprašė veiklą ir kitų ordinų — daugiausia Lietuvių enciklopedijoje ir atskirai.

Gidžiūną kaip vienuolijų istoriką apibūdino P. Rabikauskas, recenzuodamas jo knygą "Pranciškonų - observantų - bernardinų gyvenimas ir veikla Lietuvoje XV - XVI šimtmetyje" (T. Ž. 1984, II, 16,23; III, 1).

Lietuvos vienuolijų istorija buvo tiesus, platus kelias, kuriuo velionis triūsdamas ėjo. Bet karts nuo karto jis nukrypdavo į skersgatvius — imdavosi kitokių istorinių darbų. Kiti istoriniai darbai jam buvo daugiau proginiai, susidėjusiomis aplinkybėmis aprašyti. Ir jie verti suminėjimo velionio garbei.

Pirmą rašinį, nesusietą su vienuolijomis, paskelbė Gidžiūnas Aiduose 1954 m., įvardytą: Legendariškieji pranciškonai kankiniai Vilniuje. Tą straipsnį parašyti jį paskatino Vilniaus St. Batoro universiteto profesoriaus K. Chodynickio straipsnis "Legenda keturiolikos pranciškonų kankinių Vilniuje" (Ateneum Wilenskie, IV, 1927). Gidžiūnas žymiai išplėtė Chodynickio kritiškus įrodinėjimus, pateikdamas daug pranciškonų šaltinių, Vilniaus profesoriui nežinomų. Gidžiūnas įrodinėjo, kad pranciškonų raštų žinios apie Vilniaus kankinius kilusios iš pirmykščio šaltinio Chronica XXIV Generalinei Ordinis Minorum. Ji parašyta, pasak autoriaus, prieš 1369 metus pietų Prancūzijoje. Joje rašoma apie du pranciškonus, nužudytus Vilniuje Gedimino įsakymu. Gidžiūnas svariais argumentais įrodinėja, kad visos legendos apie pranciškonus kankinius Vilniuje buvo variantai to vieno aprašo. Atrodo jis buvo linkęs, sekdamas Chodynickiu, laikyti šį šaltinį istorišku, t.y. patikimu. Taip reikėtų suprasti mūsų istoriko tvirtinimą: "Tikrosios gi legendos pagrindo reikia ieškoti Ulriko ir Martyno kančioje" (Šiuos vardus turėjo tariamai nukankinti pranciškonai). Gidžiūnas išsamiai atpasakojo minėtos kronikos turinį ir iš jo daro išvadą apie du pranciškonus kankinius: "Per didelis jų uolumas ir netaktas įžeidė vilniečius, kurie apskundė juos Gediminui, o šis juos ir pasmerkė mirti. Tai ir viskas, kas visose legendose apie pranciškonų kankinius galėtų būti tikra" (p. 40). Vadinasi, linkstama pripažinti, kad tame aprašyme yra branduolys tiesos.

Kaip į visus istorinius liudijimus, taip ir į šį aprašą reikia žiūrėti, siejant jį su kilmės aplinkybėmis. Jis parašytas kažkur pietų Prancūzijoje apie 1369 m., galbūt ir apie Avinjono apylinkę, jei ne pačiame mieste. O Avinjonas tada buvo Romos popiežiaus buveinė ir joje svarstytas ilgai trukęs ginčas Vokiečių ordino su Rygos arkivyskupu bei miestu ir jų sąjungininku Gediminu. Garsieji Gedimino laiškai siekdavo Avinjoną, net pats Rygos arkivyskupas turėjo juos ten nusivežęs. Vokiečių ordino magistras ir lankėsi kartą Avinjone savo ordino ginti. Ar negalėjo Avinjono aplinkoje atsirasti minoritų, palaikiusių ordino pusę ir kaltinusių, net šmeižusių Gediminą? Turint tai prieš akis, būtų reikėję perkošti per tankų kritikos rėtį tą branduolinę minoritų kroniką ir patyrinėti ją istoriškumo atžvilgiu.

Gidžiūno straipsnis Bandymas krikštyti žemaičius, parašytas 550 metų (1417 - 1967) žemaičių krikšto sukaktuvėms paminėti. Straipsnis populiarus, pasakojantis, ne tyrinėjantis, ne sprendžiantis kokių problemų. Parašytas remiantis gausia literatūra ir šaltiniais, kaip rodo pridurtos nuorodos, 14 puslapių rašinyje net 51. Jaučiama panaudota Valančiaus Žemaičių vyskupystė. Pagrįstai kritikuojamas Dlugošas, neiškėlęs vadovaujančios Vytauto veiklos vyskupiją kuriant ir visai nepaisęs pranciškonų, autoriaus nuomone, turėjusių veiksmingai prisidėti prie žemaičių krikšto. Pabrėžtina Gidžiūno pastaba (p. 7), kad žemaičiai 1387 m., t. y. Lietuvos krikšto metu, buvo nepriklausomi. Tuo Velionis išsiskyrė iš ne vieno mūsų istoriko, klaidingai tvirtinusio, kad žemaičiai Lietuvos krikšto metu buvo atiduoti ordinui.

TĖV. VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O.F.M.
Nuotr. V. Maželio

Žemaičių byla Konstancos susirinkime (1414 -1418) yra kiek praplėsta paskaita, skaityta Lituanistikos instituto suvažiavime 1967.V.6 ir išspausdinta "Lituanistikos Darbai" II, 1970. Rašinys dviejų dalių. Pirmoje dalyje pagrindinai dėstoma diplomatinė kova Lietuvos - Lenkijos su Vokiečių ordinu nuo Torno taikos 1411 m., antroje — pati Žemaičių byla Konstancoje. Nors tema sena ir da Hio vaizduota, tačiau Gidžiūnas, apsišarvavęs gausiais šaltiniais ir literatūra, gebėjo originaliai dalyką pagvildenti. Jis panaudojo ne vieną ankstyvesnių tyrinėtojų nepastebėtą šaltinį. Svarbus jo vienas pirmą kartą panaudotas leidinys: S. F. Belch, Paulus Vladimiri and his doctrine con-cerning law and politics, vol. I-II, London, 1966. Čia tarp kitų raštų, naudotų Konstancos byloje, perspausdintas svarbiausias: Tractatus de potestate Papae et imperatoris. Jis buvo nukreiptas prieš Vokiečių ordiną ir paties autoriaus perskaitytas sinodo sesijoje. Mūsų autorius gan smulkiai atpasakojo ir vertino jo turinį. Duodamos ir kitų, kaip Lenkų, taip ir Vokiečių ordino dokumentų ištraukos, panaudotos abiejų pusių ginčuose. Aplamai, sinode vesta lietuvių - lenkų ir ordino byla smulkmeniškai aprašyta. Rašinys — istoriška - literariška studija yra žymi iškarpa iš to garsaus istorinio įvykio, koks buvo Konstancos sinodas.

Algirdo ryšiai su Rytų ir Vakarų bažnyčiomis. (Lietuvių Tautos Praeitis IV, 2 1978). Tai šakotas, įvairiopas straipsnis, ženklinąs Lietuvos tarpinę padėtį tarp rytinės ir vakarinės Europos. Algirdo ryšiai su Rytų bažnyčia paliečiami iš neigiamos pusės: atremiamos senų rusų istorikų prasimanytos pasakos apie Algirdo stačiatikystę. Atidžiai gvildenamos rusų šaltinių atitinkamos žinios ir įrodinėjama, kad jos neišlaiko kritikos.

Pereidamas prie Algirdo ryšių su Vakarų bažnyčia, istorikas leidžiasi į platybes ir užgriebia mindauginius laikus, kur minimi pirmi pranciškonai Lietuvoje. Kalbama apie Vokiečių ordino pastangas krikštyti lietuvius ir kartu paliečiami Algirdo karai su juo. Po to pasakojama apie Lenkijos ir Vengrijos karalių pastangas krikštyti lietuvius. Paskutiniame skyriuje, pavadintame "Pranciškonų ryšiai su Algirdu" gan plačiai kalbama apie Šių vienuolių misiją. Pranciškonų istorija šiuo atveju įrėminta į Algirdo istoriją. Poskyris ir visas straipsnis baigiamas vieno pranciškono, dar neminėto mūsų istorijoje, užuomina. Jis buvo Petras Filargi iš Candijos (Graikijos salos). Kardinolų susirinkimas Pizoje 1409 m. jį išrinko trečiuoju popiežium tuo schizmos metu. Prieš išrenkamas popiežium jis keliavo po Europą, buvojo Vilniuje, Algirdo dvare ir buvo tapęs artimas Jogailai. Tad išrinktas popiežium, pasivadinusiu Aleksandru V, jis palaikė Jogailą, dabar Lenkijos karalių, jo ginčuose su Vokiečių ordinu. Popiežiaus diplomatinė parama būtų itin pravertusi Jogailai po Žalgirio mūšio, jei jis beveik jo išvakarėse (1410.V.3) nebūtų miręs. Paskutiniai stipriai dokumentuoto straipsnio puslapiai su Filargi — Aleksandro V istorija yra naujas įnašas į Lietuvos istoriografiją.

Lietuvos krikščioninimas Vytauto D. politikoje (Aidai, nr. 6, 1980). Straipsnis parašytas, minint 550 Vytauto mirties metus. Lengvai, populiariai parašytas. Dėstomas Lietuvos sąlytis su krikščionybe nuo pat Mindaugo laikų ir nuo pirmųjų pranciškonų pasirodymo krašte. Naujas dalykas antras poskyris, įvardytas "Krikščionys Kęstučio šeimoje". Sumini kelis Kęstučio sūnus ir dukteris, tapusius krikščionimis. Kiek plačiau pakalba apie Butautą. Apie Vytautą pradedama kalbėti nuo pirmo jo pabėgimo pas kryžiuočius, ir toliau jis supinamas su Jogailos išrinkimu Lenkijos karaliumi, jo paties ir Lietuvos krikštu. Po Lietuvos krikšto greitai pereinama prie 1392 m., t.y. Astravos sutarties. Toliau pasakojama apie Vytauto bažnytinę politiką, ypač aprūpinant Vilniaus vyskupiją gausiomis beneficijomis. Po to vėl grįžtama į Mindaugo laikus ir kalbama apie žemaičių krikštą, bylą Konstancos sinode, Žemaičių vyskupijos įsteigimą. Straipsnis baigiamas originaliu poskyriu: "Bažnytinės organizacijos sutvarkymas". Čia pabėrė garbusis autorius originalių minčių ir tarp kita ko samprotavo, kad Vytauto mintyse gana anksti pradėjo bręsti dideli bažnytinės politikos planai: atpalaiduoti didžiosios Lietuvos kunigaikštijos bažnyčią nuo svetimų kraštų metropolijų valdžios, "kuo visais laikais rūpinosi visų kraštų valdovai" (p. 339). Straipsnis parašytas originaliu metodu su kai kuriomis originaliomis mintimis.

V. Gidžiūnas papildė bendrą Užnemunės istoriją monografijėle "Iš Simno istorijos". Trumpoje, vos 25 psl. brošiūroje tegalėjo pabrėžti tik kai kurias istorines nuotrupas, surinktas iš prieinamų šaltinių ir literatūros. Kaip išsimokslinęs istorikas jis gebėjo turimą medžiagą sistemingai panaudoti. Jis davė trumpą apybraižą paties miestelio ir jo apylinkės istorijos nuo seniausių laikų iki dabarties. Pradėjęs nuo Sūduvos girių, kurios dengė pirmykščią Užnemunę, brėžė istoriją kronologine eile pagal tam tikras temas. Pradėjo nuo Simno dvaro, davusio pradžią miesteliui. Davė truputį žinių apie dvaro įkūrėją Joną Zabžežinskį, toliau suminima visa eilė dvaro savininkų, valdžiusių jį paeiliui net iki Lietuvos padalinimo. Kalbant apie dvarą ir apie įkurdintus jo apylinkėje baudžiauninkus, nurodomos ir šių prievolės dvarui.

Išsamiau kalbama apie Simno bažnyčią ir bažnytinius dalykus. Pirma bažnyčia pastatyta 1520 minėto Jono Zabžežinskio. Jis aprūpino ir pirmą kleboną gausia beneficija, kaip anais laikais buvo įprasta. Pateikiamas ir beneficijos aprašas pagal Simno bažnyčios archyve buvusį aktą. Pridurmai duodamos ir klebono turėtos įplaukos su nuorašu vieno skirtingo 1789 m. dokumento, kuriame jau rusų rubliais įvertintos klebono nuosavybės. Sąrašas padarytas padalinimų išvakarėse ir jis liudija, kad rusai jau tada turėjo sau palenkę Lietuvos ekonominį - visuomeninį gyvenimą.

Įdomiausias skyrius (8) apie lietuvių kalbą bažnyčioje. Gražiai, nuosekliai pasakojama, kaip bažnyčioje nuo pradžios, t.y. nuo XVI iki XIX a. skambėjo vien lenkų kalba pridėtinėse pamaldose. Lietuvių kalbos pradėta reikalauti nuo tautinio atgimimo, nuo Aušros laikų. Tai patvirtina Gidžiūno teiginys: "Sumanymas Simno bažnyčioje įvesti lietuvišką giedojimą kilo kun. S. Valentinui klebonaujant (1886-1897)". Simno bažnyčios pavyzdys rodo, kaip lenkybė laikė užgožusi lietuvybę per ilgus amžius ir, tik Aušros pažadinti, lietuviai ėmė kratytis ja. Bet ji vis laikėsi įsikibusi ir tik palaipsniui lietuviai vadavosi iš jos. Pasak autoriaus, sekmadieniais evangelija Simne dar buvo skaitoma lenkiškai iki 1929 m.

Iš aprašyto švietimo Simne ir apylinkėje numanu, kad mokyklų ten netrūko nuo XIX a. vidurio. Pirmoji minima valdiška rusiška mokykla, steigta greičiausiai po 1863 m. sukilimo ir Muravjovo laikais. Suminimi "garsieji simniečiai", išėjusieji pirmus mokslus toje mokykloje. Kalbama ir apie privatines mokyklas, laikytas pasiturinčių ūkininkų. Jose mokyta lietuvių, lenkų ir rusų kalbos, aritmetikos ir katekizmo. Iš duoto dalinio mokyklų sąrašo matyti, kad tokių ūkininkų ten būta nemaža. Juose plitusi ir draudžiamoji spauda su Aušra ir Varpu.

Pasakojama, kaip per vokiečių okupaciją ir Lietuvos pradžioje steigtos pradžios mokyklos. Jos davusios pirmus mokinius tada kuriamoms gimnazijoms.

Skyriuje "Simnas ir jo valdžia" prabėgomis pasakojama apie miestelio tvarkymąsi nuo gautos Magdeburgo teises, suteiktos karaliaus Zigmanto Vazos 1626 m. kovo 2 d., iki Lietuvos laikų, pakalbama apie turėtus burmistrus, vėliau viršaičius, apie gyventojus ir jų verslus, apie įmones. Liečiant miestelio gyventojus, nurodomas didelis kiekis žydų. Pagal pateiktą gyventojų statistiką 1863 m. iš 1270 gyventojų apie pusę buvo žydų. Tiesiog norėtųsi laikyti korektūros klaida autoriaus duodamą žinią, kad 1930 m. Simne buvo 89 žydų krautuvės.

Monografija baigiama skyriumi "Simnas Lietuvos kovose". Į jį įterpiamas ir 1863 m. sukilimas. Apie jį trumpai pakalbama paminint sukilimo vadą Suziną, jo susidūrimą su rusais ir žuvimą. Po to
pereinama prie nepriklausomos Lietuvos kūrimosi laikų. Trumpai paliečiamas iš Vilniaus traukusių bolševikų Alytaus puolimas ir jo užėmimas. Pastebima, kokią baimę įvarė simniečiams Alytaus kritimas, kai pajustas bolševikų antplūdžio pavojus. Kai bolševikai tuojau buvo išmušti iš Alytaus, Simnas, kaip ir visa Užnemunė, išvengė jų okupacijos. Jie grįžo ryšium su antru pasauliniu karu ir Simno partizanai kovojo su jais nelygią kovą. Kovoms atminti simniečiai paliko "gražias Kalniniškės partizanų giesmes". Šiais žodžiais baigia garbusis autorius savo gimtojo miestelio istoriją.