EILĖRAŠČIAI APIE ŠV. KAZIMIERĄ |
Karaliaus rūmų dvariškiai ir miesto sargyba šv. KAZIMIERĄ JOGAILAITĮ, dažnai randa besimeldžiantį prie uždarytų bažnyčios durų. Tytuvėnai, 1983 m. sausis * * * Ilgai stebiu Tave. Pro storą amžių stiklą. Lyg nieko ypatingo nematau. Nebent gal ašarą. Vienintelę. Pakibusią ant skruosto nuostabios giedros. Ištryškusią palaimai kalbinant akmens gilumą. Gal ta ... vienintelė regėjimo stebuklo likusi žymė? Užuovėja Kvietinei Duonai sukramtyti? Išgerti sotų Kraujo lašą? Ilgai stebiu Tave. Mąstau. Į skaidrumą įsižiūrėjusiom akim. Išnykstančiom, tai vėl vaiskiom dienom. Įsiliepsnojančioj nakty Tau pakeleivių ieškau, ieškau, ieškau ... TALPUS AKMUO Pažaliavęs akmuo štai gal šis, gal štai tas — talpus kunigaikštiškas klauptas. Tas ties slenksčiais bažnyčių skląsčiais uosiniais, akmens lopas atvėręs, kalbėjęs ... Ištitiesęs ant vėjo krūtinę vadavo nuo žodžių. Prigėręs aušros spindulių atidavė žvilgsnį, kelionėn lydėjo suošęs talpumais. Tekėjimais trynė akis, kad regėtų . Gyvenimo šaknį prispaudęs akmuo gal štai šis, štai gal tas — dosnusis KAZIMIERO klauptas. ŠVELNUMO AKMUO Bedugnis, bemiegis švelnumo akmuo. Mintim gyvom nubarstytas. I grindinio melą, šaligatvių purvą grumtynėm, eitynėm įspraustas, kanopom daužytas Vilniaus liko gatvėj, po bažnyčių kertėm, krikštyklų stogais KAZIMIERO vardo raidėm. Švelnumo akmuo. Žemės augimui pažėręs, apstumui parodęs kelių. Švelnumo akmuo, nuraškyt atidavęs šakas išminties. Iš dalies švelnaus, iš saujos akmens minties kąsniais ir gurkšniais sotumą maitino — dilo nuo meilės, žvarbo nuo žodžių. Bedugnis. Bemiegis. Kvepėjo dangum ir žeme. LAUKIMO AKMUO Akys mėlynos. Dvi. Ant laukimo akmens rytmetinės rasos, šalto rūko skalsos, sielos skausmo žvarbos - iš toli, iš toli įsižiūri. .. Pamato. Kurs Slepias. Akys mėlynos. Dvi. Ant laukimo akmens užgriozdoto veidais, skaniais sūriais, svetimais atstpindžiais — iš arti, iš arti atpažįsta. .. Kviečia. Kurs Eina. Akys mėlynos. Dvi. Ant laukimo akmens kalną neša, viršūnę sukrauna. Tas, Kurs Eina — Atėjo! PASLAPTĮ sako — priimk, atėjau, pakviestas lietuviškos žvakės. KANTRYBĖS AKMUO Skambesį žodžiui susiieškai ant kantrybės akmens. Saldus laikas banguoja nuo žydinčių žodžių. Meilę įdedi žodin ant kantrybės ekrano. Į vidurnakčio rojų apsunkę tirštos šviesos atplūsta. Virš skliauto šventoriaus kelias žydi šviesom. Ant kantrybės akmens — JO bruožai, JO akys paliko ... ATRADIMŲ AKMUO Akmenį sveikina žingsnio kalba. Atradimais skamba akmuo. Kirviais žvanga akmuo, Atminimų vaizdais... Jogailos ... Šaukia lūpos žemei — teesie LIETUVA! Vilniaus bokštai! Grakštuolė pilis! Badą gniaužo gimtinės delnais tolimais, žiupsneliu jos dangaus ant širdies. Svetimi sostai girgžda. Sminga vinim. Ėda dūmais. Laužais po širdim. Neliepsnotų kad kraujas. Nusiplautų klaida ... Atradimais skamba akmuo. Stebuklas grįžimo upėmis skamba. EKSTAZĖS AKMUO Visus lobius, kuriuos metų tėkmėj po mažytį skiemenį vyzdžiuose suspindusį ieškojimais išvagotom rankom, akmens svirtimi iš daiktų gelmenų iškėlei — iš Vilniaus grindinio speigo iškėlei ir susinešiojai. Ir šiąnakt iš atsivežusio dangaus akmens atėjai susirinkti atsidengusio sakinio spindesį... Ir džiugus sielos subangavimas, nejaučiantis įkyrios darganos, varpais pabaidytų alkanų balandžių klegesio - iš anapus nužengia vienintelio VARDO skambesiu, švelniausia VARDO tartimi — MEILĖ! MEILĖ! MEILĖ! JUNGTIES AKMUO Susitinkate jungties akmens nematomoj šventovėj... Tu ateini atsiplėšęs nuo akmeninio inkaro arti, arti prie JO ateini. Savomis seklumomis prasigrauži vienybėn. Išsisklaido troškimų drumzlės, Viršūnė ir dugnas nusiprausia nuo nuodų. Ir išsitiesia švarios rankos pasikeisti dovanom — akmens nematomoj šventovėj. Tu JAM — nuspurdusį aiškumą, prisipildymą psalmėm, visas atkarpas kryžiuoto kelio. JIS Tau — ištesėjimą, šimtmečių džiaugsmą, LIETUVOS vardą. |