EILĖRAŠČIAI APIE ŠV. KAZIMIERĄ Spausdinti
Karaliaus rūmų dvariškiai
ir miesto sargyba
šv. KAZIMIERĄ JOGAILAITĮ,
dažnai randa
besimeldžiantį
prie uždarytų bažnyčios durų.

Tytuvėnai, 1983 m. sausis

* * *
Ilgai stebiu Tave.
Pro storą amžių stiklą.
Lyg nieko ypatingo nematau.

Nebent gal ašarą. Vienintelę.
Pakibusią ant skruosto nuostabios giedros.
Ištryškusią palaimai kalbinant akmens gilumą.

Gal ta ... vienintelė
regėjimo stebuklo likusi žymė?
Užuovėja Kvietinei Duonai sukramtyti?
Išgerti sotų Kraujo lašą?

Ilgai stebiu Tave.
Mąstau. Į skaidrumą įsižiūrėjusiom akim.
Išnykstančiom, tai vėl vaiskiom dienom.

Įsiliepsnojančioj nakty
Tau pakeleivių
ieškau, ieškau, ieškau ...
 

TALPUS AKMUO
Pažaliavęs akmuo
štai gal šis,
gal štai tas —
talpus
kunigaikštiškas
klauptas.

Tas ties slenksčiais bažnyčių
skląsčiais uosiniais,
akmens lopas atvėręs, kalbėjęs ...
Ištitiesęs ant vėjo
krūtinę vadavo nuo žodžių.
Prigėręs aušros spindulių
atidavė žvilgsnį,
kelionėn lydėjo suošęs talpumais.
Tekėjimais trynė akis, kad regėtų .
 
Gyvenimo šaknį prispaudęs akmuo
gal štai šis,
štai gal tas —

dosnusis
KAZIMIERO
klauptas.

ŠVELNUMO AKMUO
Bedugnis,
bemiegis
švelnumo akmuo.
Mintim gyvom nubarstytas.
I grindinio melą,
šaligatvių purvą
grumtynėm, eitynėm įspraustas,
kanopom daužytas
Vilniaus liko gatvėj,
po bažnyčių kertėm,
krikštyklų stogais
KAZIMIERO vardo raidėm.

Švelnumo akmuo.
Žemės augimui pažėręs,
apstumui parodęs kelių.

Švelnumo akmuo,
nuraškyt atidavęs
šakas išminties.

Iš dalies švelnaus,
iš saujos akmens
minties kąsniais ir gurkšniais
sotumą maitino —
dilo nuo meilės,
žvarbo nuo žodžių.
Bedugnis. Bemiegis.
Kvepėjo dangum ir žeme.

LAUKIMO AKMUO
Akys mėlynos. Dvi.
Ant laukimo akmens
rytmetinės rasos,
šalto rūko skalsos,
sielos skausmo žvarbos -
iš toli, iš toli
įsižiūri. ..
Pamato. Kurs Slepias.

Akys mėlynos. Dvi.
Ant laukimo akmens
užgriozdoto veidais,
skaniais sūriais,
svetimais atstpindžiais —
iš arti, iš arti
atpažįsta. ..
Kviečia. Kurs Eina.

Akys mėlynos. Dvi.
Ant laukimo akmens
kalną neša, viršūnę sukrauna.
Tas, Kurs Eina — Atėjo!
PASLAPTĮ sako —
priimk, atėjau,
pakviestas
lietuviškos žvakės.

KANTRYBĖS AKMUO
Skambesį žodžiui susiieškai
ant kantrybės akmens.
Saldus laikas banguoja
nuo žydinčių žodžių.

Meilę įdedi žodin
ant kantrybės ekrano.
Į vidurnakčio rojų apsunkę
tirštos šviesos atplūsta.

Virš skliauto šventoriaus
kelias žydi šviesom.
Ant kantrybės akmens —
JO bruožai, JO akys paliko ...

ATRADIMŲ AKMUO
Akmenį sveikina
žingsnio kalba.

Atradimais
skamba akmuo.

Kirviais žvanga akmuo,
Atminimų vaizdais... Jogailos ...

Šaukia lūpos žemei — teesie LIETUVA!
Vilniaus bokštai! Grakštuolė pilis!

Badą gniaužo gimtinės delnais tolimais,
žiupsneliu jos dangaus ant širdies.

Svetimi sostai girgžda. Sminga vinim.
Ėda dūmais. Laužais po širdim.

Neliepsnotų kad kraujas.
Nusiplautų klaida ...

Atradimais
skamba akmuo.

Stebuklas
grįžimo upėmis skamba.

EKSTAZĖS AKMUO
Visus lobius,
kuriuos metų tėkmėj
po mažytį skiemenį
vyzdžiuose suspindusį
ieškojimais išvagotom rankom,
akmens svirtimi
iš daiktų gelmenų iškėlei —

iš Vilniaus
grindinio speigo
iškėlei ir susinešiojai.

Ir šiąnakt
iš atsivežusio dangaus akmens
atėjai susirinkti
atsidengusio sakinio spindesį...
Ir džiugus sielos subangavimas,
nejaučiantis įkyrios darganos,
varpais pabaidytų alkanų balandžių klegesio -

iš anapus nužengia
vienintelio VARDO skambesiu,
švelniausia VARDO tartimi —
MEILĖ!
MEILĖ!
MEILĖ!

JUNGTIES AKMUO
Susitinkate jungties akmens
nematomoj šventovėj...

Tu ateini atsiplėšęs
nuo akmeninio inkaro
arti, arti prie JO ateini.
Savomis seklumomis prasigrauži
vienybėn.
Išsisklaido troškimų drumzlės,
Viršūnė ir dugnas
nusiprausia nuo nuodų.
Ir išsitiesia švarios rankos
pasikeisti dovanom —
akmens nematomoj šventovėj.

Tu JAM —
nuspurdusį aiškumą,
prisipildymą psalmėm,
visas atkarpas kryžiuoto kelio.

JIS Tau —
ištesėjimą,
šimtmečių džiaugsmą,
LIETUVOS vardą.