SPINDĖK SAULĖTEKIŲ ŠVIESOJE Spausdinti
Spindėk saulėtekių šviesoje šventųjų ir karalių mieste!
Džiaugsmingoje giesmėje supki, įsiūbuok varpus.
Šiandieną karalaitis aureolės šviesa šviečia.
Garbingų ainių giminės takus.

Nuplėšk užtiestą tamsų burtą,
Atidaryki laiko užtrenktas duris.
Leisk pamatyti brangų turtą
Ausinį miestą gyvą prieš akis.

Staiga sustingę šimtmečiai paveikslo rėmuose
atgyja

Matau banguoja gyva ir judri minia.
Didikai, kunigaikščiai gatvėmis važiuoja
Istorija už rankos vedasi manę.
Ir raktais sidabrinės pilnaties ji praveria duris
senos pilies.

Lange įšoka spindulėlis mažas vaivorykštėmis
ausdamas vitražą.

Taip spinduliuodamas slenka iš lėto
Aplieja auksu veido siluetą
Štai rytmečio šviesoje prieš akis
Maldos ekstazėje suklupęs jis.

Prie tavo kojų Viešpatie tenoriu prisiglausti
Esi pavargusios sielos didžioji prieglauda
Sunkus, labai sunkus man žemiškas vainikas
Mane troškina prabanga.

Auksinis spindulėlis krūptelėjęs dingo,
Paveikslas aukso rėmuose sustingo
Malda nutilo. Istorija ir vėl prabilo:

Vietoje karūnos paėmė jis kryžių,
Leliją baltą simbolį skaisčios širdies.
Karalių miestas tapo jojo palaikų auksinė urna.
O, jis šventuoju ir globėju Lietuvos.

Ir laikas aukso raidėmis žymėjo jo stebuklus.
Jų vieną nepamirštamą prie Dauguvos,
Kai raiteliu ant balto žirgo pasirodęs
Pulkus lietuvių išvedė laimėjiman kovos.

Nedrįsta liesti priešas karalaičio
Penki jau šimtmečiai jis saugoja tautos takus,
Išves tikėkite!
Istorija dar vis kalbėjo:
Išves ir vėl į laisvę pogrindžio pulkus.