SPINDĖK SAULĖTEKIŲ ŠVIESOJE |
Spindėk saulėtekių šviesoje šventųjų ir karalių mieste! Džiaugsmingoje giesmėje supki, įsiūbuok varpus. Šiandieną karalaitis aureolės šviesa šviečia. Garbingų ainių giminės takus. Nuplėšk užtiestą tamsų burtą, Atidaryki laiko užtrenktas duris. Leisk pamatyti brangų turtą Ausinį miestą gyvą prieš akis. Staiga sustingę šimtmečiai paveikslo rėmuose atgyja Matau banguoja gyva ir judri minia. Didikai, kunigaikščiai gatvėmis važiuoja Istorija už rankos vedasi manę. Ir raktais sidabrinės pilnaties ji praveria duris senos pilies. Lange įšoka spindulėlis mažas vaivorykštėmis ausdamas vitražą. Taip spinduliuodamas slenka iš lėto Aplieja auksu veido siluetą Štai rytmečio šviesoje prieš akis Maldos ekstazėje suklupęs jis. Prie tavo kojų Viešpatie tenoriu prisiglausti Esi pavargusios sielos didžioji prieglauda Sunkus, labai sunkus man žemiškas vainikas Mane troškina prabanga. Auksinis spindulėlis krūptelėjęs dingo, Paveikslas aukso rėmuose sustingo Malda nutilo. Istorija ir vėl prabilo: Vietoje karūnos paėmė jis kryžių, Leliją baltą simbolį skaisčios širdies. Karalių miestas tapo jojo palaikų auksinė urna. O, jis šventuoju ir globėju Lietuvos. Ir laikas aukso raidėmis žymėjo jo stebuklus. Jų vieną nepamirštamą prie Dauguvos, Kai raiteliu ant balto žirgo pasirodęs Pulkus lietuvių išvedė laimėjiman kovos. Nedrįsta liesti priešas karalaičio Penki jau šimtmečiai jis saugoja tautos takus, Išves tikėkite! Istorija dar vis kalbėjo: Išves ir vėl į laisvę pogrindžio pulkus. |