Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
"PUSINIS" JAUNIMO LIETUVIŠKUMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Girnius   
"Jaunimo darbas ir širdis — lietuvių tautos ateitis". Toks šūkis parinktas kitų metų jaunimo kongresui. Per 1972 metus, PLB paskelbtus jaunimo metais, šį šūkį dažnai girdėsime. Žinoma, nuo mūsų jaunimo priklausys ne visos tautos, o tik išeivijos ateitis. Bet kiek šios lietuviškosios ateities lemta svetur? Atsakymas iš tiesų slypi jaunime.

Nors ir neturint statistinių duomenų, aiškūs yra du faktai. Ir šiandien turime jaunimo, kuris nė kiek nėra mažiau lietuviškas, kaip prieš 25 metus. Tačiau dabar tokio lietuvybėn įaugusio jaunimo teturime saujele. Vis vien ši saujelė liudija, kad ir svetur galima išauklėti lietuvišką jaunimą. Bet nemaža dalis yra taip visiškai nutautę, lyg nebūtų nė neturėję lietuvių tėvų. Dauguma — "pusiniai", kurie graibosi ir lietuviškai, bet stokoja ir lietuviško susipratimo, ir patriotiško nusistatymo. Retkarčiais jie pasimaišo ir lietuviuose — tai ir viskas. Faktiškai nėra didelio skirtumo taip visiškai ir "pusiau" nutautusiųjų. Todėl, nors ir nėra būina nutausti, per laiką nutautimas pasidaro lyg neišvengiamas.

Svetima aplinka — atsakoma, žinoma, jei nesudaroma jokios savos aplinkos, tai tik svetima ir lieka. Jei ir dabar yra lietuviškai skaidraus jaunimo, tai dėl to, kad tėvų dėka jis ir svetur brendo lietuviškoje aplinkoje. O jei yra taip nutautusių, lyg jie nė nebūtų lietuvių tėvų, tai dėl to, kad ir patys tie tėvai lyg nebuvo lietuviai. Savo ruožtu visa masė "pusiau" lietuviško jaunimo atspindi tėvus, kurie rūpinosi jų lietuviškuoju auklėjimu, bet tik pusinėmis priemonėmis, kad per brangiai tai nekainuotų. Deja, nėra ko džiaugtis tuo "pusiau" lietuviškumu, nes jis bergždžias ir dėl to mažai ką reiškiąs.

Nereikia to "pusiau" lietuviško auklėjimo aprašinėti, nes jis pakankamai pažįstamas: pasiųsti vaiką šeštadienio mokyklon, bet po metų kitų vėl atsiimti (ar vaikui aptingus, ar tėvams mokesčio pagailėjus); vadovėlius nupirkti ar suskolinti, bet jau nei "Eglutės" užprenumeruoti, nei kitais skaitiniais aprūpinti; įjungti vaiką kurion nors organizacijon, bet pristigti lėšų jam pasiųsti į tos organizacijos stovyklas ir kitus renginius. Žinoma, viskas kainuoja. Veltui nėra nė lietuviškojo auklėjimo. Bet kai pagailima jam dolerio, savo pačių vaikai parduodami.

Yra ir kitas "pusiškumas", kuris mažiau pastebimas, gal net nejaučiamas. Būtent: nors jauno žmogaus brendimas ir toliau vyksta, lietuviškąjį auklėjimą norima baigti vaiko metais. Pagal tai vaiko lygyje lieka ir diegtoji lietuvybė: iš vaiko amžiaus išaugant, ji darosi lyg atgyventa. Nėra į tai atkreipusi dėmesio LB švietimo vadovybė. To reikalo nejaučia ir tėvai. Pasibaigia atsakomybė už vaikus, kai jie suauga, bet tėviškasis rūpestis niekada nepasibaigia. Negali tėvui nerūpėti, ar jo dėtosios pastangos nelieka bergždžios — ar mokslus baigęs jo vaikas jungiasi į intelektualinį lietuvių gyvenimą ar ne. Skaičius "Eglutę", vėliau jaunimo spaudą, ateina laikas skaityti ir "Aidus". Pačių bakalaurų, magistrų ir daktarų reikalas tuo susidomėti. Bet jei tokio domesio nėra, reikia jį žadinti. Juk keičiamasi šeimose dovanomis: ir knyga ar žurnalas turi nemažesnę teisę būti padovanoti, kaip koks daiktas. Daugelis tėvų stovi prieš klausimą: dėl ko išmokslintų jų vaikų lietuviškasis interesas pasibaigė "Eglute"? Klausimas toks nemalonus, kad sunku būtų jį kuriam pažįstamų ir kelti. Klausimas keliamas beasmeniškai, bet iš daugelio jis reikalauja asmeniško atsakymo.
Juozas Girnius

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai