IŠ VEIKALŲ SVETIMOMIS KALBOMIS Spausdinti
Parašė Dr. Tomas Žiūraitis   
L TEOLOGIJA
1. Tikėjimo ir istorijos teologiška prasmė

W. Kasper: Glaube und Geschichte,
Grunewald Verlag, Mainz, 1970, 448 p., DM 39.00. Dogmatinės teologijos profesorius (dėstęs Munsteryje, dabar — Tubingene) lengvu stiliumi nagrinė-ja ne tiek teologijos raidos istorinę prasmę, kiek istorinio mąstymo teologijoje kilmę. Pasisako prieš dabarties madingą reikalavimą "sudemokratin-ti Bažnyčią", nes Bažnyčia nėra nei mo-narchiška, nei demokratiška, bet charizmatiška — dievažmogiška savo rūšies struktūra. Bažnyčia veikia per Kristų ir Kristuje. Būdama šiame pasaulyje Dievo Tauta, ji nepaliaujamai istorijoje žengia savo autentišku keliu, vis labiau tobulėdama. Kristaus Asmenyje tobuliausia istorijos pilnatvė, kurios tiesioginė dalininkė yra visuotinė Bažnyčia.

Simone Weil: On Science, Neces-sity, and the Love of God, Oxford University Press, Nevv York, 1969, 201 p., $5.95. Žydų kilmės autorė (1909-1943), augusi ir subrendusi krikščioniškoje prancūzų kultūroje. Logikos dėsniai, pirmieji pažinimo principai yra pirmapradės sąlygos mokslinei tiesai atrasti. Klasikinė graikų filosofija išreiškia principinį išminties meilės visuotinumą. Įsikūnijęs Dievas — tobuliausias Išminties šaltinis. Krikščionybė — filosofijos atbaigimas ("the Christianity i s the fulfillment of phi-losophy"). Modernus šventasis yra tas, kuris yra savas ir Dievui, ir savo bendraamžiams. Tai Dievo meilės ir mokslo laimėjimų darnos būtinybė ("Necessity of the Love of God"). S. Weil yra geniali ir šventumu dvelkianti moteris (A. Gide); šio amžiaus ryškiausias ir gal vienintelis moters genialumo pavyzdys (A. Camus).

2. Teologija kaip mokslas
B. Casper, K. Hemmerle, P. Huner-mann: Theologie als Wissenschaft.
Herder Verlag, 1970, 126 p., DM 15.00. Didžiosios prancūzų revoliucijos metu iškilęs "proto kultas", atmesdamas Dievo kultą, buvo pasiryžęs įrodyti gamtos mokslų vardu, kad iš viso filosofija, ypač teologija nesančios vertos net mokslo vardo. Gamtos mokslų vis labiau apsireiškianti "visagalybė" jau seniai turėjo pakeisti Dievo kultą "proto kultu". Vietoj tokio pakeitimo pats "proto kultas" nuolat kaitaliojasi. Daug kas šiandieną "proto kulto" įtakoj drąsiai teigia, kad iš viso faktai patys už save kalba. Iš tikrųjų, bet kokie faktai tiek kalba, kiek juos prakalbiname, atrasdami ju faktiškumo pagrindu mokslinę tiesą. Paty> gamtos mokslininkai klaidžiojo tarp dangaus ir žemės net 17 su vi amžių, kol pagaliau prieš akis turimus faktus prakalbino moksline tiesa, liudijančia žemės skriejimą sa sferoje aplink saulę ir aplink sau ašį iš vakarų į rytus. Autoriai nau-joviškiau nušviečia teologiją kaip mokslą apie Dievą, Jo santykius so žmogumi, visata, ir atvirkščiai.

Otto Spullbeck: Grenzfragen zwi-schen Naturvvissenschaft und Glaube.
Verlag Ars Sacra, Munchen, 1970. 159 p., DM 15.00. Šia studija autorius papildo savo 1962 paskelbtą veikalą "Der Christ und das VVeltbild der mo-dernen Naturwissenschaften". Apibūdinęs klasiškąją fiziką ir modernų atomų mokslą, autorius pateikia pasaulėžiūrines išvadas ryšium su filosofijos, teologijos ir atomų fizikos priežastingumo dėsniais. Kritiškai žvelgia i gamtos ir teologijos mokslo santykius, i biologinę kilmių mokslo problematiką, vaizdžiai pabrėžia religinę sukūrimo prasmę. Gamtos mokslininkams šiandien esą jau savaime aišku. I priežastingumo dėsnis nevisada tvirtina. Tuo tarpu filosofijos priežastingumo skelbiamas dėsnis visada _ -"lioja: kiekvienas padarinys turi -priežastį. Gamta nedaro ir negali padaryti jokių šuolių, kaip tai skelbia mechaniškos evoliucijos šalininkai savo "dialektiniais šuoliais". Gamtos niai reiškia ne sustingusį statiškumą, bet autentišką savo dinamiškumą. Šia prasme gamtos dėsniai nekinta. Priešingu atveju, jų visiškai neliktų, n dinamiškumas sugriautų jų pačių autentiškumą. Tačiau nereikia painioti gamtos dėsnių nekintamumo su jų pasekmėmis ar apraiškomis. Gamtos dėsniams (priežastims) kad ir nuolatos veikiant, kartais jų pasekmės gali ir nepasireikšti. Ir stebuklai nepal gamtos dėsnių, bet kai kuriuos tuos dėsnius tik laikinai "sukliudo" jų pasekmėms pasireikšti. Gamtamokslio ii teologijos tiesos yra skirtingos, bet neatskirtinos, siekiant tikrojo gyvenimo ir mokslo.

Paul Evdokimov: Le Christ dans la pensee russe, Edit. du Cerf, Paris, 1970, 248 p., F 24.00. Bažnyčios Tėvų ir bizantiškos dvasios tyrinėtojas, slavų krikščioniško gyvenimo t_ tencinės prasmės ieškotojas, vėl pasirodo su nauju veikalu. Kokią vietą Kristus užima ne tik šių dienų, bet iš viso rusų tautos gyvenime? Atsakydamas į šį pagrindinį klausimą, autorius remiasi tais rusų poetais, rašytojais ir filosofais, kurie gyveno Busijoje ii tremtyje per paskutiniuosius du šimtmečius. Gal Kristus ir neužima tokios didingos vietos rusų tautoje, kaip autoriui atrodo, turint mintyje ir anksčiau paskelbtą jo veikalą (plg. Aidai, 1970 Nr. 10, p. 478).

3. Protestantų modernioji teologija
C. J. Curtis: Contemporary Protes-tant Thought, The Bruce Publishing Co., New York, 1970, 225 p., $6.95. Nors autorius pasiryžo iš esmės panagrinėti visus moderniuosius protestantų teologus, vis dėlto tokiam žymiam protestantų teologui John A. T. Robinson nepaskyrė atskiros kritinės apžvalgos. Ir Harvey Cox, sekuliaristi-nis religijos ideologas, vertinamas pagal jo "Secular City" knygą, kurios mintis pats autorius yra iš dalies senokai pakeitęs ir papildęs. C. J. Curtis nuoširdžiai siekia teologinio eku-meniškumo, Tačiau jis katalikiškoms dogmoms suteikia tik statiškumą, kurio ten nėra. To ekumeniškumo pagrindas turįs būti "filosofijos tapsmas" (process of philosophy), atmetant vadinamą "substancijos filosofiją", kuri esanti statiška. Iš katalikų teologų pirmiausia mini Teilhard de Chardin, nes jis geriausiai supratęs tapsmo filosofijos reikšmę teologiškam ekumeniškumui puoselėti. Autorius tokios filosofijos randa ir pas žydų bei ortodoksų mintytojus (M. Bu-berį, N. Berdiajevą), o taip pat ir dr. M. L. King, Jr. Kritišku požiūriu gana įdomi ir šiems laikams būdinga studija.

II.FILOSGFIJA

1. Religijos filosofija ir ateizmo problema

Vincent P. Miceli, S. J.: The Gods of Atheism, Arlington House Publish-ers, New Rochelle, N. Y., 1971, 490 p., $12.50. Dievo įsakymuose nėra tiesiogiai pasakyta, kad nebūk ateistu, tik įsakmiai įspėta neturėti kitų dievų, o tik Jį vieną. Kiekvienas žmogus visada ką nors garbina. Tai jo pačios prigimties reikalavimas. Todėl ir Įspėta, kad tas reikalavimas nenuvestų žmogaus garbinti svetimų dievų ar svetimo dievo. Patriarchai, pranašai, Kristus ir visa išganymo istorija užtektinai parodė, kas yra tikrasis Dievas. Atkakliai kovojantis prieš Dievą yra tikras ateistas. Jis kovoja, kadangi žino, kas yra ir kodėl yra Dievas. Kovodamas prieš Dievą, ateistas kuria dievus. Markso sukurtasis dievas — beklasinė visuomenė; Hėgelio — tam tikra žmogaus visuotinė ir dinamiška savisąmonė, kurios galutinėse išvadose pats žmogus pasirodo esąs dievu; Nietzschės dievas — antžmogis; Heideggerio — naujojo dievo laukimas; Camus — absurdiškumas; nacionalizmo kraštuose — tauta ir rasė, komunizmo — liaudis, klasė, par->u visais savo kolektvviniais stabais. Ateizmas nėra tik asmeniško, visuomeniško, bet ir tarptautinio pobūdžio.

2. Paradoksinė egzistencijos struktūra

Frederick D. Wilhelmsen: The Paradoxical Structure of Existence, The University of Dalias Press; Irwing, Texas, 1970, 175 p., $3.00. Autorius mėgina nušviesti egzistencijos struktūros paradoksiškumą, savaip remdamasis nominalizmu. Egzistencija, anot jo, reiškia tam tikrą konkretaus buvimo pavadinimą, bet ne patį jų buvimo įžvelgimą. Išmintinga esą kalbėti apie tai, kad pvz. daiktai yra, o ne apie tai, kad egzistencija yra ("The things exist; existence does not!"). Ir vis dėlto žodis "egzistencija" nesąs tik šiaip sau bereikšmis žodis, kalbant apie tam tikrą paskirą buvimą arba nebuvimą. Mums tik taip atrodo, kad pažįstame paskirus daiktus, gyvius, žmones kaip egzistenciją. Mums taip atrodo, kadangi pati egzistencijos struktūra esanti paradoksiška ir "apgauli".

3. Patristinė filosofija

Harry Austrin VVolfson: The Philosophy of Church Fathers, Harvard University Press, Cambridge, 1970, 663 p., $12.50. I tomas, trečioji nuo 1956 laida, klasiškai parašytas veikalas pat-rologiniais klausimais. Vis dar tebelaukiame II tomo, kuris turėtų netrukus pasirodyti. Šiame tome nagrinėjama tikėjimo filosofinės sampratos pas Klemensą Aleksandrietį, Origeną, Tertulijoną ir šv. Augustiną. Filosofinio nagrinėjimo prasmė, svarstant Švč. Trejybės, dieviškojo Žodžio (Lo-gos), Šv. Dvasios paslaptis ir Platono idėjų reikšmę patrologijai. Patristinės filosofijos esmė pagal visus kitus Bažnyčios Tėvus iki Jono Damaskiečio, paskutinio Bažnyčios Tėvo Rytuose; iš jų paskutinysis Vakaruose — šv. Grigalius Didysis autoriaus šį sykį lyg ir nepastebėtas. Paskutiniame skyriuje autorius analizuoja gnosticizmą kaip pastangą sukrikščioninti pagoniškąją filosofiją. Šiandieną yra labai populiaru įrodinėti, kad krikščioniškoji filosofija Bažnyčios Tėvų pavyzdžiu esanti graikiška, šiems laikams netinkanti. Tačiau tie įrodinėjimai mielai priima net ateistinį egzistencializmą, visiškai nesiskųsdami dėl jo prancūziš-kumo, vokiškumo, iškreipto daniškumo ir t. t. Nors senovės graikai ir yra filosofijos pionieriai, tai dar nereiškia, kad jau ir filosofija yra graikiška. Filosofija nėra ir negali būti tik vienos tautos išimtinė privilegija. Bažnyčios Tėvų filosofija nėra nei graikiška, nei lotyniška, nei siriška; ji yra ne tik gamtinės, bet ir antgamtinės tikrovių nagrinėjimas žmogiškojo proto šviesoje. Kaip nėra klaidingos išminties, taip nėra ir klaidingos filosofijos. Gali būti klaidinga tik išminties ir filosofijos samprata. Krikščionybės turinys yra dievažmogiškas, kurio nepakeis joks graikiškumas, būdamas krikščionybės, anot autoriaus, tik labai vertinga priemone.

4. Religijos filosofija

Nahum N. Glatzer: The Essential Philo, Schocken Press, New York, 1971, 372 p., $3.95. Filonas buvo pats pirmasis žydų filosofas-teosofas (religinio filosofinio pobūdžio mistikas) gyvenęs apie 25-50 po Kr. Jis ėmėsi S. Testamento tiesas sujungti su graikų filosofija. Apreiškimas (S. Testamentas) esąs aukščiausia filosofija! Alegoriškai aiškindamas Apreiškimą (S. Testamentą), Filonas teigia, kad Dievas sukūrė dvejopos rūšies žmogų: idealų ir neidealų. Pirmasis esąs dangaus žmogus, neturįs kūno, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, todėl nepriklausąs nei vyriškai, nei moteriškai lyčiai. Tai nemirtingas žmogus. Antrasis esąs kūniškas, jo siela anksčiau gyvenusi, už bausmę ji sujungta su medžiaga, — mirtingas žmogus. Atitrūkti nuo "žemės" traukos ir pakilti į tobulą intelektualinį gyvenimą — tai aukščiausia žmogaus laimė. Filonas yra pagoniškojo neoplatonizmo, teosofinio gnosticizmo įkvėpėjas ir moderniojo, aukščiau minėto "proto kulto" misticizmo pirmatakas. Tai ir yra iš dalies esminė Filono doktrina, kurią autorius nušviečia.

Quirin Huonder: Das Unsterblich-keitsproblem in der abendlandischen Philosophie, Kohlhammer Verlag, Stuttgart, 1970, 156 p., DM 7.20. Kondensuota nemirtingumo problemos sintezė filosofijos istorijoje. Toji sintezė apima šiuo klausimu antikinės ir moderniosios filosofijos pačius svarbiausius atstovus. Autorius kritiškai vertina ne tiek labiausiai žinomus, kiek labiausiai charakteringus filosofus ir teologus, nagrinėjusius nemirtingumo problematiką. Tokiu būdu jis pradeda Sokratu ir baigia Bergsonu, neužmiršdamas ir "kolektyvinio" pobūdžio nemirtingumo sampratų pagal materializmą, pozityvizmą, egzistencializmą, personalizmą ir t. t. Vertingas priedas apie "absoliučios mirties" skelbėjus. Mirtis — tai viena iš "kraštutinių situacijų" (K. Jaspers). Tokia situacija yra tik mirštančiojo padėtis. Nėra ir negali būti absoliučios mirties tikrąja to žodžio prasme.

Niels Thulstrup: Kierkegaards Ver-haltnis zu Hegel. Forschungsgeschich-te. Kohlhammer Verlag, Stuttgart, 1970, 204 p., DM 29.50. Kierkegaardo filosofija — protestas prieš Hėgelio loginę spekuliaciją, prieš terorą ir miniažmogį, prieš masių viešąją ir savavališką nuomonę žmogui pavergti.
Tikroji egzistencija — tik pavienis žmogus, gyvosios dvasios žmogus, visų pirma Dievo garbei sąmoningai atsidavęs ir pirmiausia jam atsakingas žmogus. Tikroji tiesa yra dvejopo pobūdžio: objektyvi tiesa — logiškas mūsų sprendimas apie tai, kas iš tikrųjų yra; subjektyvi tiesa — egzistenciškas mūsų gyvenimas pagal tai, kas objektyviai įžvelgta ir pavieniam žmogui tobulėti būtina. Sakysim, objektyvia tiesa logiškai sprendžiame apie Dievo buvimą; subjektyvia tiesa egzistenciškai išpažįstame Dievo buvimą. Tuodu tiesos pobūdžiai reiškia vieną ir tą pačią — egzistencinę tiesą, t. y. tiesą, paliudytą darbais.

Paul Tillich: Religionsphilosophie,
Kohlhammer Verlag, Stuttgart, 1969, 120 p., DM 5.80. Protestantų egzistencinės teologijos vienas iš kūrėjų nagrinėja nelygstamą religijos vertę filosofijos istorijoje. Religija nesanti viena iš funkcijų, bet jas visas grindžias dvasios kreipimasis į Nelygstamybę (Die Religion ist keine Funktion ne-ben anderen, sondern die alle Funk-tionen tragende VVendung des Geistes zum Unbedingten). Būtina esą skirti
"teorišką religijos sferą" nuo "praktiškos religijos sferos". Pirmoji — tai mitų ir Apreiškimo, antroji — kulto ir kultūriškos bendruomenės sfera. Tikroji religija — praktiškoji religija, kuria kiekvienas žmogus gyvendama asmeniškiau ir visuomeniškiai: Dievo — to visų Nelygstamojo "Des Unbedingten"). Nors autoriaus "praktiškoji religija" daug kur net esmiškai skiriasi nuo katalikiškos religijos, tačiau tai dar nė kiek nesumažina autoriaus įnašo religijos lilosofijos istorijon.
Dr. Tomas Žiūraitis. O.P.